Telegrama iš Kuršėnų atnešė skaudžią žinią – mirė aviacijos veteranas, LAK pirmosios laidos lakūnas Tomas Zauka.
Aviatoriai T.Zauką pažinojo kaip vieną civilinės aviacijos pionierių, visuomenė – kaip komiteto Dariaus ir Girėno paminklui statyti pirmininką.
Tomas Zauka gimė 1899 m. rugpjūčio 21 d. Zarasų apylinkės Obelių valsčiaus, Ratmiškių vienkiemyje, valstiečio šeimoje. Vėliau tėvas pardavė ūkelį, apsigyveno Radviliškyje, kur dirbo geležinkelio darbininku. Tomas šeimoje buvo penktas vaikas. Jo motiną kaimas pažinojo kaip darbščią ir gerą šeimininkę. Nuo pat vaikystės Tomą taip pat žavėjo ir viliojo muzika. Ganydamas bandą, jis niekad nesiskyrė su smuikeliu. 17 metų išmoksta vargonuoti. 1920 m. Kaune įstoja į privačius buhalterijos kursus, kuriuos baigęs, dirba Finansų ministerijoje. Vakarais lanko vakarinę suaugusių gimnaziją, o ją baigęs, studijuoja Vytauto didžiojo universitete, technikos fakultete mechaniką, bet trečiame kurse studijas nutraukia.

Tomas pamilsta aviaciją. 1929 m. jis baigia pirmuosius Civilinės aviacijos kursus ir pirmąją lakūnų-sportininkų laidą. Jų buvo vos keturi. Tomas įsijungia į to meto Lietuvos aeroklubo veiklą: nuolat renkamas į revizijos komisiją ir į LAK tarybą, vasarą jis dažnai lanko Nidos sklandymo mokyklą. Jis ypač skaudžiai pergyvena Dariaus ir Girėno tragišką žuvimą. T.Zauka visą laiką nesutiko su oficialaus komiteto paskelbtais žuvimo priežasčių motyvais. Savo įsitikinimą jis gynė iki gyvenimo pabaigos. Jo nuomone, Dariaus ir Girėno lėktuvas buvo hitlerininkų pašautas.

1940 metais, paskelbus Lietuvoje tarybų valdžią, Tomas paskiriamas komiteto Dariaus ir Girėno paminklui statyti pirmininku. Darbų pradžią sutrukdė karas. Hitleriniai okupantai uždraudė Dariaus ir Girėno komiteto veiklą, o gestapas konfiskavo visas bylas. Bet Tomas Zauka rankų nenuleido, susirado draugų ir, jų padedamas, įamžino Dariaus ir Girėno žygį. T.Zaukos remiamas, skulptorius B.Pundzius iškalė Puntuko akmenyje didvyrių bareljefus ir testamento žodžius. Už šią veiklą gestapas norėjo Tomą Zauką suimti. Jis turėjo slapstytis, kol hitlerininkai buvo išvyti iš Kauno.

Bėgo metai, saulė tekėjo ir leidosi, gyvenimo našta prispaudė Tomą. Paskutiniais metais Tomas ypač džiaugėsi, kad jaunoji karta – drąsieji sakalai – groja debesų dainą, įžiebtoji kibirkštis dangaus mėlynėje tebevilioja jaunimą į aukščių ir tolių platybes. 1970 m. sausio 21 d. mirtis išplėšė T.Zauką iš mūsų tarpo. Į Kuršėnų kapines jį lydėjo artimieji ir grupė aviatorių.


Nekrologas mirus Tomui Zaukai iš žurnalo: "Sparnai" 1970 m. Nr.1