„Karo išvakarėse visiems buvo liepta susikrauti po du lagaminus. Vieną mažesnį, su pirmojo būtinumo daiktais, reikėjo visada turėti su savimi, o antrą, su patalyne ir kitais ne taip svarbiais daiktais ryšininkai privalėjo surinkti į atsiųstą sunkvežimį. Buvo paruošti ryšininkai kareiviai.
Taip tą sekmadienį ir įvyko. Anksti kareivis pranešė, kad prie Ukmergės paminklo laukia automašina. Pasiėmęs mažąjį lagaminėlį atvykau į nurodytą vietą, kur jau buvo keletas lakūnų. Čia ir sužinojau, kad prasidėjo karas. Nors ir buvo ankstyvas sekmadienio rytas, Ukmergėje judėjimas didelis.
Bet Pivonijoje buvo ramu. Pasimetę buvo tik rusai. Ką daryti, nežinojo ir mūsų vadai, nes nei su divizija, nei su korpusu ryšio nebuvo. Taip ir pragulėjome visą sekmadienį nieko neveikdami. Tiesa, kažkas paskambino iš Kauno ir pasakė, kad negali grįžti į Ukmergę, nes susisiekimas sutriko. Į sutartą vietą buvo pasiųsta mašina, bet mažai kas atvažiavo.
O vokiečiai jau buvo netoli Kauno, bombardavo ir Kėdainių aerodromą. Lakūnai pasakojo, kad iš Kauno aerodromo pakilo tik vienas rusų lėktuvas.
Galų gale vadovybė nutarė pasiųsti žvalgą į divizijos štabą Pabradėje ir viską išsiaiškinti. Įsakymą nuvežti slaptą paketą gavome aš su leitenantu Stankūnu. Atsisveikinau su Aldona, palikau mažą savo nuotraukėlę, parašęs kitoje pusėje: „Prisimink, kad tokį turėjai".
Eskadrilės vadas pasiūlė skristi skutamuoju. Nuskridau ir betūpdamas prakiurdžiau lėktuvo padangą bei truputį įskėliau propelerio galą. Mat kažkokio kvailio įsakymu aerodrome buvo prikalinėta daugybė kuolų. Tuoj prisistatė daug divizijos karininkų. Stankūnas nunešė slaptą paketą divizijos vadui, o aš pradėjau padangos ir propelerio remontą. Nupjovėme pušaitę, kurią panaudojome kaip domkratą, pakėlėme lėktuvą, nuėmiau ratą ir atidaviau kamerą vulkanizuoti. Pradėjau virti stalių klijus. Nemirkyti klijai sunkiai tirpo, ir tik po valandėlės suklijavau propelerio galą ir surišau bintu. Dar turėjau laukti apie dvi valandas, kol sustings klijai. Gavau ir sutaisytą ratą, bet pasirodė, kad jį uždėti didžiulė problema. Juk viską dariau pirmą kartą. Ratą uždėti kliudė stabdžių kaladėlės. Lėktuve vienam ratui jų buvo net kelios dešimtys. Tik kai gerokai pavargau, atėjo gera mintis. Aprišau virvute visas tas kaladėles ir ratą lengvai uždėjau.
Kol išdžiūvo klijai, ir sutemo.
Nieko nelaukdami užvedėme variklį, atsisveikinome su draugais, palinkėjome vieni kitiems gero vėjo.
Vilnius nuo Pabradės visai netoli, todėl naktį visai drąsiai patraukiau jo pusėn. Po keleto minučių pamačiau Vilnių degantį trijose vietose. Pasukau link Ukmergės. Šviesos visur buvo užgesintos, nesimatė nė žiburėlio. Bet lakūnams tamsa jau nebuvo baisi. Ypač prie mėnulio šviesos gerai matėsi vandens plotai, miškų kontūrai.
Atskridę į Pivoniją apsukome ratą ir pamatėme, kaip išneša tris liktarnas tūpimo krypčiai nurodyti.
Atplėšus divizijos vado paketą, buvo paskelbtas įsakymas eskadrilei persikelti į Pabradę. Eskadrilės vadas majoras Kovas liepė man eiti į kurhauzą pailsėti, nes iš anksto ryto turėsiu vesti grandį Pabradę. Menkai aš ilsėjausi, nes mintyse viskas kažkaip jaukėsi. Vis tiek buvau užsnūdęs ir jaučiau, kad kažkas jau ragina keltis. Užsivilkau kombinezoną, apsiaviau šiltus batus, užsidėjau parašiutą, pasiėmiau savo lagaminėlį bei futbolo kamuolį, ir pirmyn.
Po pusvalandžio jau buvome Pabradėje. Vakarykščių draugų jau nebesutikau, nes divizija naktį buvo išžygiavusi. Vis galvoju: ar tai buvo kariuomenė, ar palaida bala.
Lėktuvu nuriedėjau kiek įmanoma į retą miškelį. Netoliese matėsi kareivių barakai, dar su raudonais papuošalais. Po keliasdešimties minučių atskrido dar trys mūsų lėktuvai, atriedėjo prie mūsų trijų. Po to vėl. Galų gale atskrenda ir vadovybė. Mūsų išsidėstymui pritaria, jokių pakeitimų nedaro, maskuotis neįsako. Tik labai nustemba, kad divizija išgaravo, ir vėl sėdime nežinioje. Nuotaika dar pablogėjo po vokiečių antpuolio.
Pirmiausia, o tai buvo apie 9 val., vokiečiai numetė porą stambių bombų ant Pažeimenės geležinkelio stoties. Žiūrėjome į tai visi kaip į žaidimą. Niekas nebuvo taip išsigandęs, kaip eskadrilės komisaras Zaika ir vado pavaduotojas Jarčiukas. Mes jau norėjome pradėti užkandžiauti, kai staiga iš už miško pasirodė trys vokiški lėktuvai. Jie labai šaltakraujiškai išsirikiavo po vieną ir pradėjo pikiruoti į mūsų lėktuvų eilutę. Šaudydami į mūsų lėktuvus apsuko porą kartų ir nuskrido sau. Mes jau pradėjome galvoti, kad reikia ruoštis ne kariauti, o saugoti savo kailį.
Netoliese iškasėme apkasą. Su Kasperu sugalvojome iš rąstgalių, kurių ten buvo apsčiai, padaryti perdengimą. Mums benešant ketvirtą ar penktą, iš už medžių į mus pikiravo dar vienas vokiečių lėktuvas, kuris išmetė maišą prieš pėstininkus naudojamų maždaug 10 cm dydžio bombų. Dar du mūsų lėktuvai buvo galutinai sugadinti.
Vadovybė tikrai nežinojo, ką daryti. Vieni siūlė vėl mane pasiųsti į korpuso štabą Varėnoje. Bet kiti priešinosi, nes vokiečiai šeimininkavo ore ir be vargo mane numuštų. Tada Jarčiukas pasiūlė be jų žinios skristi į Gomelį. Bet žemėlapių tai nėra... Nutarta pasiųsti į Ukmergę majorą Masį su puskarininkiu Astiku atgabenti nors kokį menką žemėlapį. Bet jų sugrįžtančių nesulaukėme.
Iš pasakojimų vėliau sužinojau, kad eskadrilės šturmanas Masys nuėjo į štabą, o Astiką paliko lėktuve su dirbančiu varikliu. Tam besėdint kažkoks rusas ir ateina prie lėktuvo mojuodamas pistoletu ir šūkaudamas. Astikas išsigandęs davė gazo ir paliko Masį su žemėlapiais. Vėliau Masys atsidūrė Siesikuose , iš kur pateko į vokiečių nelaisvę.
Masiui išskridus, Pabradėje eskadrilės vadovybė įsakė visus lėktuvus užmaskuoti aerodromo pakraštyje. Nesulaukus žemėlapių, eskadrilės lakūnams buvo pasakyta, bet jau nebe įsakymo forma, kad tiems, kurių lėktuvai sveiki, reikia skristi į Gomelį.
Pamažu visi išsivaikščiojo prie savo lėktuvų. Maniškis stovėjo vietoje, kadangi jo padanga buvo peršauta. Prie manęs priėjo kapitonas Žukas ir klausia, ar pakilsiu su tokiu ratu. Aš patvirtinau. Mes pakilome šešti ar septinti. Atstumai tarp pakilusių buvo dideli, ir man teko juos vytis. Pamačiau, kaip vienas lėktuvas nėrė žemyn ir pasuko atgal, vėliau - kitas. Po kurio laiko atsidūriau prie dviejų priekinių, ir skridome lyg rikiuotėje. Žukas pastebėjo, kad nuo žemės į mus šaudo iš kulkosvaidžių raudonarmiečiai, jau peršovė sparną. Lėktuvas, kuriuo skrido Kovas su Jarčiuku, lyg stabtelėjo, bet po akimirkos vėl pradėjo skristi normaliai. Bet po kelių minučių padarė staigų posūkį žemyn ir taip nuėjo. Į žemę numušė ratus, o fiuzeliažas įstrigo 50-100 metrų toliau. Aš apsukau ratą, bet komisaro Zaikos su žvalgu Kalasiūnu, kurie skrido antruoju lėktuvu, taip ir nebemačiau. Dar pagalvojau nutūpti ir pagelbėti nukentėjusiems, bet dirva, matyt, buvo minkšta. Be to, nusileisti su tokia uniforma ir tokiu lėktuvu, kaip mūsų, irgi buvo pavojinga. Kapitonas Žukas davė komandą skristi atgal į Pabradę.
Peršautas ratas nelabai trukdė nusileidžiant Pabradėje, bet riedant aerodromu dešinysis ratas netikėtai pateko į sviedinio išraustą duobutę, ir lėktuvas atsistojo ant nosies. Palikome lėktuvą jau su sugadintu propeleriu, nuėjome į miškelį, susiradome apkasą, kuriame ir palikome lakūnišką aprangą, užkloję ją šakomis ir užpylę smėliu. Pasiėmę savo lagaminėlius nuėjome į valgyklą, kur dar buvo keletas ten dirbusių moteriškių, sėdom kiek užkąsti. Staiga prisistato grupė mūsų „našlaičių", kurių lėktuvai buvo sugadinti ir negalėjo pakilti. Kai aš parskridau, jie ir pagalvojo, kad kažkas grįžo, o kada paliktame lėktuve dar surado ir futbolo kamuolį, suprato ir kas.
Toje grupėje buvo leitenantai Molis ir Špokas bei puskarininkiai Garunkštis ir Ibėnas. Dar vieno lakūno pavardės neprisimenu.
Pabradėje galinčių skristi lėktuvų neradome. Man atrodo, kad buvo tik trys visiškai sugadinti ANBO-41. Kada aš, šeštas ar septintas, pakilau skristi į rytus, po manęs niekas daugiau nekilo.
Vėliau sužinojau, kad trys ANBO-41 ir trys ANBO-51 atsidūrė Siesikuose. Ten pat atsidūrė ir kuopa kareivių iš Pivonijos.
Visi buvę Siesikuose pateko į vokiečių nelaisvę, kur patyrė daug vargo. Kodėl jie neišsivaikščiojo panamiais? Sako, kad dėl to kaltas vienas iš vyresniųjų. Vokietijoje lietuviai lakūnai buvo kilnojami iš vienos stovyklos į kitą. Pradžioje buvo laikomi kartu su rusais belaisviais, vėliau atskirti. Po pusės metų buvę paleisti namo. Aišku, ten buvusieji galėtų geriau papasakoti.
O mes, pernakvoję viename iš barakų, sulaukėme kito ryto. Girdėjosi, kad vokiečiai jau Vilniuje. O Pabradėje šeimininkavo mūsų senos kariuomenės daliniai. Iš ten patekome į Vilnių. Iš Vilniaus gavome leidimą iškeliauti į savo gyvenamąsias vietas. Man dabar atrodo, kad visi atvykome į Ukmergę ir įsidarbinome kur kas galėjome"...