1960-jų pavasaris – skrydžio trukmės rekordų metas. Tiesa ir anksčiau mūsų pilotai pasiekdavo respublikinių rekordų, tačiau sąjunginiu mastu jie buvo tokie „kuklūs“, jog niekas jų oficialiai neregistruodavo. 1960 m. respublikinis skrydžio trukmės rekordas terminėse srovėse buvo 6 val. 54 min. (jį pasiekė J.Jaruševičius sklandytuvu „Jaskulka“ 1959 m.) 5 valandų trukmės skrydį (viena sporto meistro normų) mūsų pilotai tuo metu jau ne taip sunkiai įveikdavo. Tačiau pratęsti laiką iki 6-7 valandų KAI-12 „Pajūriečiais“ ar MAK-15 buvo neįmanoma. Trukmės rekordai pajudėjo tik gavus aukštesnės klasės sklandytuvus „Blanik“, „Mucha-100“, „Jaskulka“.

Pirmasis J.Jaruševičiaus rekordą 3 minutėmis pagerino su „Blaniku“ kaunietis D.Kučinskas 1960 m. gegužės 15 d. Gegužės 31 d. kaunietis L.Aleksandravičius su „Muse" peržengė 7 valandų ribą, o tą pačią dieną V.Dovydaičio skrydis „Blaniku“ truko net 7 val. 29 min. Geri orai, puiki nuotaika ir nauja technika skatino mūsų pilotus nesustoti vietoje.

Po penkių dienų J.Balčiūnui pavyko „iškaboti“ ore 8 val. Tačiau, kaip ir kitiems, rekordu ilgai džiaugtis neteko. Netrukus vilniečiai V.Senkus išskriejo 8 val. 36 min., o J.Jaruševičius – 8 val. 41 min.

Vos 19 minučių stigo iki 9 valandų. Ar įmanoma Lietuvos terminėse srovėse išbūti 9 valandas? Daugeliui ši mintis nedavė ramybės. Meteorologai (nors labai nedrąsiai) teigė, jog su BK-6, „Mucha-100“, „Jaskulka“ galima. Reikia tik tinkamo oro (kuris, jų nuomone, per metus gali pasitaikyti vieną, du kartus).

J.Jaruševičiaus rekordui įveikti daugelis ruošė planus. Vieni – atvirai, kiti – paslapčiomis. Kazys Kizevičius savo planų neslėpė:
– Tegu tik gerą dienelę „Musė“ (Kaune turėjome tik vieną) mane pakels į orą, tuojau rekordų skrynelę keletui metų užrakinsiu.

Visi žino, Kazys – puikus pilotas, ištvermingas, drąsus, tačiau sunku suprasti, kada jis juokauja, kada rimtai šneka.

Birželio 24 d. rytas žadėjo termikų. Skirstydamas sklandytuvus, viršininkas teiraujasi:
– Kas dar su „Muse“ nėra buvęs ore 5 valandų?

Iš esančių rikiuotėje T.Koronkevičius, J.Čepulis, R.Garmutė, L.Aleksandravičius, V.Drupas, D.Kučinskas tyli. Vadinasi, tik vienas Kazys. B.Oškinis įsakė jam tuojau pasiruošti „Musę“. 11 val. 27 min. „Herkulesas“ pakėlė Kazį į 350 m aukštį. Ore jau sukiojosi V.Žukas su MAK-15. Tačiau, „iškabojęs“ vos valandą, nutūpė. Paklausus, kodėl taip greitai nusileido, lėtas ir tylus Vidas atsakė:
– Nelaiko. Šiandien „Makui“ termikai per silpni.

O Kazys su „Muse“, pasisukiojęs padebesyje, virš aerodromo, dingo iš akių. Tą dieną D.Kučinskas su „Blaniku“ išsklandė 4 val. 10 min., V.Baliūnas su BrO-12 – 3 val. 42 min. Kiti skrydžiai truko ne ką ilgiau kaip valandą.

Saulė jau slinko vakarop, nyko paskutiniai debesėliai, o Kazio vis nebuvo. Tikriausiai per toli nutolo nuo aerodromo ir sėdi bulvėse ar ganykloje – nusprendėme, įsitikinę, jog šiandieninis oras netikęs ilgiems skridimams.

Pavakare, baigę skraidymus, grįžome į stovyklą. Jau niekas neabejojo, kad Kazys šiandien tikrai nebegrįš. Staiga vienas jaunųjų sklandytojų sušuko: „Žiūrėkite „Musė“ virš miškelio!“ Tikrai – maždaug 500 m aukštyje „Musė“ glaudėsi prie miškelio, kur, matyt, paskutinės kylančio oro srovelės dar ją laikė. Kazys kovojo dėl kiekvieno metro, sekundės.



20 val. 52 min. „Musės“ ratukas palietė žemę.
– 9 valandos 24 minutės, – iškilmingai pranešė klubo viršininkas B.Oškinis.

Kazys, lėtai ir oriai (žino, jog skridimas ne „kazlėko“ vertas) išlipęs iš kabinos, mankštino sustingusius sąnarius.

Mes, sugriebę dienos didvyrį, keletą kartų švystelėjome į orą. Visų nuotaika pakilo. Vėliau sužinojome, jog tą dieną vilnietis V.Čeponis tokiu pat sklandytuvu išsklandė 9 val. 5 min.

Terminėse srovėse skridimai peršokantys 9 valandų ribą (tuometine technika), buvo retenybė ne tik šalyje, bet ir pasaulinėje arenoje.