Mūsų Fokeriai


Gytis Ramoška

Fokker D VII Lietuvoje




Fokker D VII buvo vienas geriausių I-ojo pasaulinio karo naikintuvų. Paskutiniais karo mėnesiais įis buvo pagrindinis vokiečių naikintuvas - "priešas Nr.1", kaip jį vadino Antantės lakūnai.

Sukūrimo ir gamybos apžvalga


Olandų lėktuvų pramonininkas Anthony Herman Gerard Fokker (1890-1939. Toliau tekste vadinsime Fokeriu) buvo vienas pirmųjų lakūnų Europoje. 1913 m. galutinai įsikūręs Schwerine (Vokietijoje) su savo įmone "Fokker aeroplanbau", išgarsėjo 1915 m., organizuodamas lėktuvų su kulkosvaidžio sichronizatoriumi gamybą.
Pirmieji jo serijiniai buvo garsiojo Morano H schemos, kurią savo nuožiūra jis vis tobulino (Fok E 1, E 2, E 3). Šių viensparnių skridimo savybės buvo vidutiniškos - didžiausią šoką priešininkams oro kovose kėlė jau minėtas sinchronizatorius, reguliuojantis ant liemens pastatyto kulkosvaidžio šūvius pro besisukančio propelerio mentes. Tokio įrengimo Antantės lakūnai neturėjo, nors prancūzai pirmieji (Roland Garros) pradėjo šaudyti pro propelerį, pridengę kulkų kliudomą liniją ant propelerio šarvine
plokštele. Tačiau toks būdas buvo primityvus ir neekonomiškas.
Vėlesni Fokerio naikintuvai Fok DI - D V neturėjo pasisekimo dėl silpnokų skridimo savybių. Tuo metu Vokietijos rinkoje karaliavo "Albatroso" firmos naikintuvai.
Netikėta angliškų Sopvičiaus (Sopwith) trisparnių sėkmė 1917 metais privertė daugelį firmų išmėginti jėgas konstruojant ypač vikrius triplanus. Vokietijoje šis bandymas geriausiai pavyko Fokerio firmai. Trisparnis Fok Dr I, sukonstruotas Reinholdo Platzo, tapo mėgiamiausia Manfredo fon Richthofeno - lakūno numušusio I-ajame pasauliniame kare daugiausia lėktuvų (80) - oro kovos priemone. Fokerio triplanai pradėjo kariauti 1917 m. rugpjūti ir iki 1918 m. gegužės jų buvo pagaminta virš 300.
Tačiau garsiausi R.Platzo (kuris savo karjerą pas Fokerį pradėjo suvirintoju) kūriniai buvo biplanai V-9, 10, 11, 13, 18 (firmos ženkl.). Kai kurie iš jų dalyvavo lėktuvų konkurse 1918 m. sausio mėnesį Adlershofe. Vokiečių karinės vadovybės organizuoto konkurso geriausi naikintuvai turėjo pakeisti "užgesusias žvaigždes" - naikintuvus Alb D III, D V ir D Va nebepajėgiančius deramai pasipriešinti naujausiems prancūzų SPAD 13c1 ir anglų S.E.5.
Į minėtą konkursą atvyko ne tik firmų, bet ir geriausi fronto lakūnai. Konkursui pateiktas 31 lėktuvas. Serijinei gamybai buvo atrinkti keli iš jų, tačiau pirmu be jokių abejonių buvo pripažintas Fokerio V-11, kurio iš karto buvo užsakyta 1000 egzempliorių. V-11 buvo pavadintas Fok D VII. Už lėktuvą buvo mokama 25000 markių (didžiausia kaina už lėktuvą, kurią Fokeris yra gavęs). Kadangi Šverino gamyklos pajėgumai toli gražu neleido trumpu laiku įvykdyti užsakymo, licensija (6000 markių už lėktuvą Fokeriui) buvo parduota ir Albatroso gamyklai Johanistalyje bei jos filijai - OAW (Schneidemuehl). Kad būtų greičiau, "Albatrosui" Fokeris pateikė ne darbo brėžinius, o gatavą lėktuvą, kuris, išardžius, buvo nukopijuotas. Trijose gamyklose gaminami Fok D VII skyrėsi kai kuriomis smulkmenomis.
Pirmieji Fok D VII fronte pasirodė 1918 m. balandžio pabaigoje, gegužės mėnesį jais buvo apginkluoti 5 daliniai, birželį fronte jau buvo virš 400. Fok D VII, o rugpjūtį - virš 800.
Lėktuvas iš karto tapo populiariausiu. Su varikliu BMW IIIa net 6 km aukštyje galėjo kovoti vertikalėse ir, kaip lakūnai sakydavo, "kaboti ant propelerio". Visi vokiečių lakūnai, turėję galimybės su juo paskraidyti, jau nebenorėdavo persėsti į kitą tipą.
Vokietijai kapituliavus, sąjungininkai pareikalavo visus Fok D VII atiduoti pirmiausia. Didžiausią jų dalį pasiėmė prancūzai. Virš 140 atsidūrė JAV, Belgijoje - 75, Anglijoje - 44, Kanadoje - 20.
Reikia pridurti, kad karo pabaigoje licensinę Fok D VII gamybą su varikliais Austro-Daimler 208 AG buvo pradėjusi gamykla MAG Budapešte, suspėjusi pagaminti keliolika egzempliorių.
Pajutęs, jog nugalėtoje Vokietijoje jokių perspektyvų nebėra ir, pasinaudodamas suirute po Vokietijos kapituliacijos, Fokeris sugebėjo pervežti per sieną į gimtąją Olandiją 6 traukinius su gamybine ir kt. įranga, be to 98 gatavus D VII bei 118 C I (šiek tiek didesnis dvivietis variantas), kelis šimtus variklių ir kt. įkūrė naują fabriką Amsterdame ir toliau užsiėmė saikinga gamyba: 1920-22 metais pagamino 100 Fok D VII, iš kurių 22 nupirko Olandijos armija ir 20 - laivynas. 50 Fok D VII nupirko Sovietų Rusija (o dar kitokių Fokerio lėktuvų - virš 500!).
Šveicarai nusipirko Fok D.VII gamybos licensiją net 1929 metais. Iš viso ten skraidė 27 Fok D.VII ir tik 1931 m. juos pradėjo keisti Dewoitine D-27.
Lenkai 20 Fok D VII įsigijo 1919 m. iš vokiečių ir dar apie 20 iš prancūzų 1921 m. Po vieną-kitą Fok D VII turėjo čekai, latviai, danai, suomiai, italai.
Abi "Albatroso" įmonės pagamino apie 2600, Šverino - 700 egzempliorių Fok D VII. Tad iš viso buvo pagaminta apie 3500 lėktuvų Fok D VII.

Fok D VII Lietuvos karo aviacijoje



A. Gustaitis prie Fokker D VII nr.6, ką tik baigęs aukštojo pilotažo kursus, 1922 m.


Pirmieji "fokeriai" Lietuvoje buvo įsigyti 1919 metų rudenį. Tiksli data kariuomenės archyvuose neaptikta, nes šie pirkimai iš vokiečių buvo ir neoficialūs ir nelegalūs (vokiečiai neturėjo teisės jokių karo lėktuvų pardavinėti).
Iš vėlesnių Karo aviacijos sandėlio dokumentų pavyko nustatyti, kad buvo įsigyti: du lėktuvai "Albatroso" filijos (Schneidemuel) gamybos su varikliais "Mercedes" 160 AG - Fok D VII (OAW) 8397/18 ir Fok D VII (OAW) 8497/18. Iš kitų - vienas apibūdintas kaip neturintis numerių, su galingesniu aukštuminiu varikliu BMW 185 AG, Fok D VII 6508/18 taip pat su BMW 185 AG, Fok D VII 9397/18 su "Mercedes" 160 AG, taip pat liemuo Fok D VII 508/18. Sandėlyje dar buvo nepergeriausios kokybės Fok D VII sparnų, uodegos plokštumų, radiatorių ir kt. dalių. Apskritai, visi išvardinti lėktuvai galėjo skraidyti tik po nemažo remonto ir sukomplektavus trūkstamas dalis.
1919 metų spalio mėnesį darytoje fotografijoje Kauno aerodrome jau matosi vienas Fok D VII (dar su vokiečių karo aviacijos ženklais). Jeigu tikėti senųjų karo lakūnų atsiminimams, tą pirmąjį iš kelių išardytų Fok D VII pasistengė sumontuoti Aviacijos mokyklos pirmūnas V.Rauba. Tačiau ilgą laiką niekas su juo neskraidė. Ir kitų egzempliorių neskubėjo surinkinėti. Lietuvos priešų aviacija Nepriklausomybės karuose buvo mažai aktyvi, pagrindinės mūsų karo aviacijos bazės ar kitų svarbių objektų nepuolė, todėl nebuvo priežasties nusipirktuosius naikintuvus paleisti į darbą iki 1920 m. rudens. Frontuose buvo reikalingi ir į frontą skraidė dviviečiai žvalgybiniai LVG C VI, Alb C III, Halb C V, šarvuočiai Alb J II. Iš jų kulkosvaižiais ir bombomis buvo galima atakuoti priešą apkasuose, vieškeliuose, geležinkeliuose ir stotyse. Tokiems uždaviniams Fok D VII netiko.
Besikuriančios Lietuvos karo aviacijos dirbtuvės pradėjo užsiiminėti "fokeriais" 1920 metų antroje pusėje ir 1921 m. Kadangi nusipirktieji naikintuvai nebuvo visai tvarkoj (buvo montuojami iš skirtingos numeracijos dalių, reikalavo ne tik remonto, bet ir pagaminimo kai kurių trūkstamų dalių), sumontavus jiems buvo užrašomi nauji lietuviški borto numeriai (kartu tai buvo ir gamykliniai numeriai). Šitaip Fok D VII Nr.2 pirmąkart pakilo į orą 1920 m. rugsėjo 20 d.(Nr.1 gavo naikintuvas Alb D III, dėl smulkių gedimų pakilęs į orą vėliau -1921 m. sausio 23). Antrasis Fok D VII Nr.3 pakilo oran 1921.1.15, otrečiasis Fok D VII Nr.5 -1921 .X.7 (Nr.4 gavo naujai atremontuotas LVG C VI, pakilęs oran 1921.III.12). Ketvirtasis Fok D VII Nr.6 pakilo 1921.IX21.
Pirmą rimtesnį skridimą lietuviškas "Fokeris" atliko 1920 m. spalio 2 dieną. Tą dieną lakūnas J.Dobkevičius su Fok D VII Nr.2 nuskrido į Vilnių, o spalio 3 - parskrido į Kauną. Tuo metu lenkai pradėjo puolimą į Vilniaus kraštą, planuodami užimti visą Lietuvą.
Pirmąjį kovinį skrydį Fok D VII Nr.2 atliko 1920 m. lapkričio 6, kai Kauno aerodromą puolė du lenkų lėktuvai. Su šiuo naikintuvu pakilo Itn.Jurgis Dobkevičius. Tačiau lenkų lėktuvai nesiryžo oro mūšiui ir, nelaukdami kol naikintuvas pakils iki jų, spruko iš kur atskridę. Vienas iš jų netgi visas bombas išmetė neištraukus saugiklių, kad tik greičiau pabėgus.
1922 m. gegužės 25 pirmoji Lietuvos karo lakūnų grupė su Fok/D VII Nr.6 ėmė mokytis aukštojo pilotažo. Buvo mokomasi šių figūrų: mirties kilpos, spiralės, imelmano, vertikalaus viražo; kovinio pasūkio (persivertimo), suktuko, statinės, kritimo lapu.


''Baltasis'' fokeris (Nr.3) atlieka aukštojo pilotažo figūrą


Puikios skridimo ir eksploatacinės savybės nulėmė ilgą Fok D VII tarnybą Lietuvos karo aviacijoje. Įsigijus greitesnių naikintuvų, jis buvo naudojamas lakūnų treniruotėms, lakūnai mokiniai su juo mokėsi aukštojo pilotažo dar ir ketvirtajame dešimtmetyje.

Fok D VII gamyba Lietuvoje


Po Nepriklausomybės karų Krašto apsaugos ministerijos biudžetas buvo smarkiai sumažintas, tuo pačiu ir į Karo aviacijos reikalavimus finansuoti naujų karo lėktuvų pirkimą, iki 1928 m. buvo reaguota tik du kartus: 1923 m. buvo skirtos lėšos dešimties itališkų SVA-10 pirkimui ir 1925 m. - aštuoniems čekiškiems naikintuvams Š-20L.
Tuo tarpu didelis vokiškų l-mojo pas. karo konstrukcijų parkas jaunųjų mūsų karo lakūnų buvo smarkiai retinamas... Pasinaudodamos nemaža atsarga vokiškų variklių "Benz" 200 AG ir "Mercedes" 160 AG, Karo aviacijos dirbtuvės jau nuo 1923 metų kasmet pasigamindavo po kelis naujus Halb C.V, Alb B. II, Alb C. III lėktuvus. Jokių licensijų mūsiškiai nepirko pirmiausia dėl to, kad buvo pakankamai gabūs nusikopijuoti lėktuvą pagal turimus pavyzdžius, antra - pretenzijų dėl patentinio mokesčio už karinius lėktuvus Vokietija negalėjo pareikšti, būdama pasaulinio karo kaltininkė, trečia - mūsiškiai ir nesiruošė tokių lėktuvų pardavinėti pasaulinėje rinkoje ir sulaukti panašių pretenzijų.
Čia reiktų paaiškinti, kad Karo aviacijos dirbtuvių techninei politikai 1921-29 metais vadovavo vyr. inžinierius Adolfas Bliumentalis, kuris tuo metu buvo vienintelis aviacijos specialistas, baigęs Darmštato aukštąją technikos mokyklą dar 1913 m. (J.Dobkevičius 1923-25 metais mokėsi ir 1926 m. žuvo, o A.Gustaitis 1925-28 metais studijavo Paryžiuje) 1927 m. paaiškėjo, kad baigiasi itališkų lėktuvų SVA-10 variklių resursas ir reikia kapitalinio remonto arba naujų analogiškų variklių. Buvo įgyvendintas antrasis variantas - labai pigiai buvo įsigyti šeši vienetai panašaus svorio ir gabaritų firmos Siddeley "Puma" 240 AG. Tai buvo masiškiausias l-ojo pas. karo pabaigos anglų variklis (700 vienetų per mėnesį), žinoma, jau senstelėjęs, tačiau 40 AG galingesnis už SPA-6A, kurie varė itališkus SVA-10, todėl žadantis geresnius skridimo davinius.
Nusprendus pagaminti penkis SVA-10, šeštoji "Puma" buvo paskirta naujai gaminamam naikintuvui Fok D VII. Praktiškai nesant jokio svorių skirtumo tarp Fok D VII variklių "Mercedes" 160 AG - 270 kg ar BMW-llla 185 AG - 288 kg ir "Pumos" - 288 kg, instaliaciją ir liemens kontūrus keitė tik beveik 0,2 m didesnis "Pumos" aukštis (didesnė variklio stūmoklių eiga).
1928 m. pradžioj pradėtas gaminti, liepos mėnesį Fok D VII buvo užbaigtas ir gavo gamyklinį Nr.27 (kartu ir borto numeris). Liepos 20 d. buvo paskirta komisija jį išbandyti. Liepos 27 Fok D VII Nr.27 ore išbandė komisijos narys karo lakūnas vyr.ltn. Jeronimas Garolis ir komisijos pirmininkas kpt. Antanas Stašaitis. Lėktuvas buvo pripažintas tinkamu skraidymams.
Šis lietuviškos konstrukcijos "Fokeris" smarkiai skyrėsi nuo įprastinių, nes jo liemuo priekyje gerokai paaukštėjo, užimdamas beveik visą tarpą iki viršutinio sparno, propelerio mova buvo dengta dideliu aptakumo koku, o vandens radiatorius buvo pastatytas ne variklio priekyje (Fok D VII radiatorius "Pumai" buvo per mažas), o liemens apačioje.


Lakūnas J. Garolis Fokker D VII Nr.27 kabinoje. 1928 m. vasara.


Su "Puma" Fok D VII Nr.27 išvystydavo apie 200 km/h greitį (prie žemės. Su BMW-3a 3 km aukštyje - apie 190 km/h, su "Mercedes" 160 AG - prie žemės apie 180 km/h). Taigi Nr.27 buvo pats greičiausias Fok D VII Lietuvoje. Tačiau jo aukščio ir posūkio vairų jautrumas šiek tiek sumažėjo dėl padidėjusio bendro liemens ir radiatoriaus aerodinaminio šešėlio. Pablogėjo matomumas į priekį-žemyn tupiant. Kadangi Fok D VII Nr.27 kaip naikintuvas buvo jau per lėtas ir galėjo būti panaudotas tik kaip treniruočių lėktuvas, kuriuo skraidytų mokiniai-lakūnai, minėti lėktuvo trūkumai tapo reikšmingi. Su Fok D VII Nr.27 buvo skraidyta mažai.
Eskadrilėse trūkstant lakūnų ir žvalgų iki pilno etatinio skaičiaus ir padaugėjus lėktuvų (itališki Fiat CR-20 ir A-120), jau 1928-29 metais Mokomojoje eskadrilėje pradėta rengti virš 20 lakūnų ir žvalgų. Tuo pačiu ėmė trūkti treniruočių lėktuvų, su kuriais lakūnai mokytųsi aukštąjį pilotažą. Kadangi geresnio šiam reikalui lėktuvo už Fok D VII nežinota, buvo nuspręsta pagaminti dar porą egzempliorių Fok D VII, tačiau nebeieškant jokio egzotiško variklio kaip praeitą kartą, o pasitenkinant senuku "Mercedes" 160 AG, kurio šiam reikalui pilnai pakako.
Pradėti gaminti 1930 m. pradžioj, iki pavasario lėktuvai buvo užbaigti, o bandymai ore turėjo prasidėti išdžiūvus aerodromui.
1930.IV.17 paskirta komisija (pirm. V.Šenbergas) išbandyti Fok D VII Nr.37. Jį 1930 m. gegužės 7 dieną išbandė ore A.Gustaitis. Lėktuvas buvo pripažintas tinkamu.
1930.V.26 paskirta komisija (pirm. A. Stašaitis) išbandyti Fok D VII Nr.38. 1930 m. birželio 5 jį išbandė ore Č. Januškevičius. Lėktuvas pripažintas tinkamu.
1928 m. suremontuoti Fok D VII Nr.3 ir Nr.5 buvo perdirbti pagal "lietuvišką skonį" taip kaip Fok D VII Nr.27. Lygiai taip pat atrodė Fok D VII Nr.37 ir Nr.38 - už piloto galvos buvo įrengiamas užgalvis, ant aukštumos vairų tvirtinami žemėje nustatomi trimeriai, šaudymo treniruotėms montuojamas tik vienas kulkosvaidis, važiuoklė gaminama nebe "fokeriška" su profiliuojančiu sparnu, o dviejų ašių, iš kurių
viena jungdavo "V" spyrius, o antroji, nešanti ratus, gumine virve tvirtinama prie pirmosios ir t.t.Tik 1937 metais, įsigijus treniruotėms tinkamą AVRO 626, o vėliau - akrobatikai pritaikytą ANBO-51 ir ypač - Buecker 133 "Jungmeister", senukai Fok D VII pagaliau tapo nebereikalingi.

Konstrukcija


Fok D VII - mišrios konstrukcijos dvisparnis laisvai nešančiais sparnais, Į pastarąjį faktą Antantės lakūnai ir konstruktoriai ilgą laiką neatkreipė dėmesio; juos klaidino "N" pavidalo spyreliai tarp apatinio ir viršutinio sparnų, kuriuos anot A.Fokerio, jis buvo priverstas įdėti karinių užsakovų primygtinu reikalavimu, psichologiškai raminant lakūnus tariamu didesniu atsparumu.
Fokerio firma viena iš nedaugelio naudojo metalinės konstrukcijos liemenį, t.y. iš plieninių vamzdelių suvirintos fermos liemenį, dengtą drobe (dauguma l-ojo pas.karo lėktuvų turėjo medinę ir liemens ir sparnų konstrukciją). Metalinis liemuo buvo pranašesnis eksploataciniu požiūriu, be to jo remontas po nedidelių avarijų galėjo konkuruoti nesudėtingumu su medinėmis konstrukcijomis; nuėmus drobinę dangą, galima buvo virinti bet kurią vietą.
Sparnai dviejų lonžeronų, medinės konstrukcijos, dengti drobe (iki pirmojo lonžerono - klijuote). Storas profilis į galus plonėja. Ir viršutinis ir apatinis sparnas - nedalomi, vientisi. Viršutinis tvirtinamas prie profiliuotų metalinių vamzdžių, apatinis - prie liemens fermos apačios įduboje įrengtų tvirtinimo mazgų. Tarp viršutinio ir apatinio sparnų - N raidę sudarantys metaliniai ramsčiai. Sparnų lonžeronai dėžutiniai: lentynos klijuotos, dvisluoksnės, pušinės, o sienelės - iš klijuotės. Nerviūros - iš klijuotės, angos jose padarytos tik ten, kur reikia pralysti valdymo trosams. Eleronai tik prie viršutinio sparno, metalinės konstrukcijos, su ragine kompensacija, jų, kaip ir sparnų nuoslydžio briauną sudaro viela; išsitempus celonuotai drobei, ji deformuojasi sudarydama charakteringą banguotą kraštą.
Liemuo ferminis, suvirintas iš plieninių vamzdelių, sustandintų metalinėmis atatampomis, dengtas drobe, išskyrus viršų, kuris iš klijuotės pagamintas apvalios formos. Varikliui pridengti naudojami skardiniai dangčiai, jie tvirtinami varžtais. Liemens drobė nėra priklijuojama prie fermos, o užtempiama, suvarstant šniūrą liemens apačioje. Vokiški Fok D VII neturėjo piloto užgalvio, jis buvo padarytas lietuviškuose variantuose. Piloto sėdynė iš skardos. Valdymas įprastinis: pedalai ir vairolazdė, ant jos galvutės buvo įrengti kulkosvaidžių gaidukai ir variklio valdymo s vertelis.
Uodegos plokštumos išlenktos iš plieninių vamzdelių ir dengtos drobe. Kylio plokštuma pastatyta nesimetriškai, kad kompensuotų propelerio reaktyvinį momentą, į kairę. Stabilizatoriaus kampą galima reguliuoti žemėje, įprastinis jo kampas - 3,5°.
Važiuoklė. 760 x 100 mm ratai (stipinuoti, dengti drobe) tvirtinami prie ašies, kuri patalpinta dėžutėje, kurios galuose ant dviejų strypelių užsukamas guminis lynas (amortizatorius), prilaikantis ir amortizuojantis ratų ašį. Ši dėžutė, mažinant jos aerodinaminį pasipriešinimą, profiliuojama nemažu sparnu, kuris be to dar ir suteikia papildomą keliamąją jėgą. Lietuviškos gamybos lėktuvuose (o taip pat ir vokiškuose po kapitalinio remonto) tokios važiuoklės buvo atsisakyta, pakeičiant ją įprastine dviaše (viena ašis sujungia "V" spyrius, o ratų ašis pritvirtinama guminiais lynais prie pirmosios, be to ašys nebedengiamos jokiu profiliuojančiu sparneliu.
Uodeginis medinis ramstis amortizuojamas dviem plieninėmis spyruoklėmis.
Lietuvoje "fokeriams" kartais uždėdavo ir didesnius ratus 810 x 125 mm, kurie buvo naudojami lėktuvams LVG C.VI, C.V, Alb J.II, Halb C.V ir DFW C.V.
Prietaisų lenta labai kukli prietaisų skaičiumi. Visa tai, o taip pat greičio rodyklės nebuvimas būdingas daugumai vokiškų l-ojo pas. karo lėktuvų. Dvi slėgio benzino bakuose rodyklės, aukštimatis (ne visuose), variklio apsisukimų rodyklė, o taip pat leidžiamasis magnetas ir magnetų jungikliai sudarė dažniausiai visą prietaisų lentos komplektą. Benzino lygio rodyklė buvo ant liemens prie variklio, kompasas grindyse, šalia lakūno kairės kojos.
Į lietuviškos gamybos lėktuvų prietaisų lentas dažnai įdėdavo greičio ir kartais netgi posūkio-pokrypio rodyklę su pneumatiniu žiroskopu.
Variklis. Pagrindinis variklis - Mercedes D III 160 AG (118 kW). Propeleris medinis, dvimentis. Radiatorius korinis, pritaikytas pastatyti variklio priekyje, su išsiplėtimo bakeliu. Žymiai geresnės skridimo savybės buvo su varikliu BMW llla 185 AG (136 kW). Šis variantas dažniausiai buvo žymimas Fok D VII F.
Pagrindinis benzino bakas iš žalvario 61 litro talpos, jame padaryta atskira tepalo sekcija 17 l talpos. Papildomas benzino bakas 33 l talpos - viršutiniame sparne. Benzinas teka veikiant oro slėgiui, kurį pradžioj lakūnas sudaro rankiniu oro siurbliu, o skridimo metu slėgį sudaro paprasčiausias oro imtuvas.
G i n k l a i - tai du kulkosvaižiai "Spandau" 7,92 mm kalibro įrengti ant liemens priešais pilotą, kiekvienam - po 500 šovinių. Sinchronizatoriaus pagalba jie šaudė pro besisukantį propelerį.

Fok D VII spalvos


Lietuviški "fokeriai" buvo dažomi labai įvairiai. Pirmasis skraidantis Fok D VII Nr.2 pradėjo nuo antrojo Lietuvos karo aviacijos ženklų varianto (t.y. baltuose sektoriuose piešto raudono skydo su baltu Vyčio kryžiumi). Jo liemuo 1920 m. lapkritį buvo nudažytas ochra dažais (kilis ir posūkio vairas baitas, su raudonu skydu, kuriame - baltas Vyčio kryžius). Jo sparnai buvo dažyti ochra dažais. Fok D VII Nr.3, pirmaisiais eksploatacijos metais pramintas "baltuoju fokeriu", visas buvo nudažytas sidabrine spalva (t.y. celonu su aliuminio pudros priemaiša). Trečiasis Lietuvos karo aviacijos ženklų variantas, pradėjęs galioti nuo 1921.IV.12- baltas Vyčio kryžius - ant šviesių plokštumų buvo apvedžiojamas juoda juostele; toks jis buvo ir ant Fok D VII Nr.3.1921 -26 metais Fok D VII Nr.5 ir Nr.6 liemenys buvo nudažyti ochra spalva, tačiau Nr.5 prievariklinės skardos buvo uždažytos, o Nr.6 - natūralios aliuminio spalvos. Nr.5 vertikali plokštuma, dažyta ochra spalva, turėjo baltą Vyčio kryžių, o Nr.6 vert. plokštuma buvo balta. Nr.5 sparnai buvo dažyti ochra spalva su baltais Vyčio kryžiais, o Nr.6 - sidabrine (aliuminio).
1925 metais nusipirkus čekiškus naikintuvus Letov Š-20L, kurie buvo su trispalviu kamufliažu, ir kiti lietuviški karo lėktuvai pradėti tokiu pačiu būdu dažyti. Po kapitalinio remonto trispalviu kamufliažu (tamsi smėlinė, žalia su rusvu atspalviu ir ruda su žaliu atspalviu) buvo nudažyti Fok D VII Nr.3 ir Nr.5, o taip pat naujasis Fok D VII Nr.27.
1930 metais pagaminti Fok D VII Nr.37 ir Nr.38 kaip ir visi kiti nebe kovai, o treniruotėms skirti lėktuvai Lietuvos karo aviacijoje buvo dažomi nebe margomis, o lygiomis spalvomis. Jų liemenys buvo šviesiai rudi, o sparnai - sidabrinės spalvos.

Pagrindiniai techniniai duomenys


Sparnų ilgis8,9 m
Liemens ilgis6,95 m
Aukštis2,75 m
Sparnų plotas20,5 m²
Važiuoklės sparnelio plotas1,15 m²
Tuščio lėktuvo masė700 kg
Pilno lėktuvo masė880 kg

Vidutiniai skridimo duomenys su skirtingais varikliais


Mercedes D III (160 AG)BMW IIIa (185 AG)
Max. greitis180 km/h190 km/h
Kyla į 1 km aukštį3min 48s 2min 30s
Kyla į 2 km aukštį8min 18s6min
Kyla į 3 km aukštį13min 49s9min
Kyla į 4 km aukštį22min 48s12min
Kyla į 5 km aukštį38min 5s16min
Kyla į 6 km aukštį-21min

Šaltinis: Plieno Sparnai Nr.2 1994 m.
El. publikavimui parengė: Paulius Vidugiris

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis