1983 metų pradžioje su skulptoriumi J.Šlivinsku sužinojome, kad 50-ąjį Dariaus ir Girėno skrydžio jubiliejų ruošiamasi pažymėti iškilmingiau nei anksčiau, kai apie žygdarbio metines buvo stengiamasi nutylėti.

Juozas tuo metu buvo pradėjęs eskizuoti skulptūrinę kompoziciją „Į erdves“. Tai turėjo būti gan abstraktus, ekspresyvus darbas, visai tinkantis „Lituanikos“ skrydžio idėjai išreikšti. Taip gimė sumanymas jubiliejaus proga pasiūlyti paminklo projektą.

Tuo pačiu, reikėjo siūlyti vietą jo įgyvendinimui. Apsistojome ties Santaka, charakteringa Kaunui vieta tarp dviejų upių. Pagal gamtinę aplinką ir architektūrinį foną tai viena gražiausių miesto vietų. Į vakarus nukreipti stilizuoti sparnai turėjo atrodyti kaip rankos, pasiruošę sutikti debesyse pasirodžiusį oranžinį paukštį. Būdami neaukšti jie turėjo harmoningai papildyti Senamiesčio siluetą.

Supratome, kad mūsų siūloma vieta yra diskutuotina ir ne visai reali tokiai statybai. Bet mūsų svarbiausias tikslas buvo provokuoti visuomenę, o tuo pačiu ir tuometines valdžios struktūras (be kurių įsikišimo ko nors pasiekti nebuvo įmanoma) įsisąmoninti tokio paminklo būtinybę.

Minėjimo dienomis Kauno istorijos muziejuje veikė tai progai skirta dailės kūrinių parodėlė. Tikėjomės joje pademonstruoti savo projektą, bet teko nusivilti. Renginio organizatoriai iššifravo mūsų intencijas ir dalyvauti parodoje neleido. Galima visuomenės reakcija jiems pasirodė pavojinga.

Visai kita situacija susiklostė artėjant „Lituanikos“ skrydžio 60-mečiui laisvę atgaunančioje Lietuvoje. Paminklo statyba tapo pagrindiniu pasiruošimo jubiliejui elementu. Kultūros fondas su Dailininkų bei Architektų sąjungomis minėto paminklo projektui atrinkti paskelbė atvirą konkursą, kuriam be konkurencijos turėjo būti pristatytas ir prieškarinis skulptoriaus B.Pundziaus projektas, pagal kurį prieškario metais Nepriklausomoje Lietuvoje jau buvo pradėti paruošiamieji darbai Ąžuolyne.

Konkurso rezultatams įvertinti sudarytoje komisijoje dalyvavo visa eilė tuometinės nomenklatūros atstovų.

Paskelbtu konkursu gyvai susidomėjo specialistai bei visuomenė, jam pateikti 24 projektai. Žiuri turėjo atrinkti tinkamus statybai ne tik pagal architektūrinį - plastinį sprendimą, bet ir pagal siūlomą vietą. Dauguma autorių paminklo vietą parinko Aleksote. Antroje vietoje liko Ąžuolynas.

Keistai atrodė komisijos nutarimas pažymėti projektus, kur ir ne specialistui matyti, kad siūloma visai netinkama statybai vieta (pvz., šlaite prie Prisikėlimo bažnyčios).

Bendrai, susidarė įspūdis, kad pirmininkaujantis, prieš tai pasitaręs su „aktyvu“, pateikė balsavimui premijuotinų darbų sąrašą. Diskusija, kurios metu galėjo išryškėti alternatyvios nuomonės, neįvyko. Tokį komisijos darbo stilių galima apibūdinti, kaip „tarybiškai demokratišką“.

Objektyvumo dėlei reikia pastebėti, kad ir kitose šalyse panašūs konkursai ne visada vyksta sklandžiai. Ne veltui žymiausias mūsų epochos architektas Raitas yra pasakęs: „Nedalyvaukite konkursuose, nes žiuri pirmiausia atmeta originaliausius projektus, paskui - pačius neišraiškingiausius, palieka vidutiniškus, iš kurių vidutiniškiausiam skiria pirmąją premiją“.

Pasibaigus pirmajam konkurso turui nuspręsta, kad paminklas bus statomas Aleksote. Premijuotų darbų autoriams pasiūlyta dalyvauti antrame ture, kuris jau buvo užsakyminis. Be honorarų už pateiktus projektus, buvo numatytos premijos geriausių darbų autoriams.

Mes pirmojo turo projekte statybos vietą nurodėme Aleksoto šlaito viršuje, greta keltuvo. Spręsdami tolimesnių aplinkos tvarkymo etapų problemas, siūlėme įrengti pėsčiųjų alėjas, kurios paminklą jungtų su senuoju aerodromu, Lietuvos technikos muziejumi, Kauno aeroklubu į vieną, lengvai iš Senamiesčio tiltu ir keltuvu pasiekiamą, ansamblį.

Turėjome iliuzijų, kad taip pavyks sutvarkyti gerokai apleistą Aleksotą, kuris dėl landšaftinės situacijos ir optinio ryšio su Senamiesčiu to nusipelnė. Buvo ir kitų projektų, akcentuojančių aerodromo istorinį ryšį su paminklo tema bei reikšmę miestui ir siūlančių statybos vietą aerodrome ar jo prieigose.

Tai buvo neperspektyvu ir tuo metu nerealu. Aerodrome dar šeimininkavo rusai, o norint jį naudoti ir ateityje, paminklas turėtų būti labai riboto aukščio. O visuomenė dar nuo prieškario laikų Dariaus ir Girėno skrydį siejo su aukštu, sparnus simbolizuojančiu obelisku.

Pasibaigus antrajam turui, žiuri nusprendė nei vienam projektui prioriteto nesuteikti, o honorarų ir premijų lėšas dalyviams padalinti po lygiai. Gal toks „saliamoniškas“ sprendimas priimtas dėl nepakankamo principingumo, o gal tiesiog pritrūko kompetencijos.

Suniveliavimas vertinant nebuvo teisingas žingsnis, nes projektai tikrai buvo skirtingo lygio. Vykdymui pasirinktas prieškarinis B.Pundziaus projektas perkėlus jį iš Ąžuolyno vidurio į jo prieigas prie Kūno Kultūros Instituto. Vieta pakoreguota motyvuojant tuo, kad Pundziaus parinktoji per 55 metus gerokai pasikeitė, išnyko eilė ąžuolų ir atsiradusios erdvės paminklas nebūtų apvaldęs.

Pasirinkimas, be abejo, siejosi ir su lėšomis. Išlikę Pundziaus detalūs eskizai leido greitai paruošti darbo brėžinius. Nulėmė ir siūlomos vietos aplinka, kurios sutvarkymui nereikėjo didelių lėšų. O statybai reikiamų lėšų klausimas dėl infliacijos ir bendros ekonominės krizės tapo grėsmingu.

Jei statybos organizatoriai būtų pareigingesni, už surinktas lėšas galėjo iš anksto nupirkti reikiamas medžiagas (pvz., granitą ir bronzą), bet to nepadarė.

Už vietą Ąžuolyne labai aktyviai pasisakė S.Dariaus giminės, motyvuodami, kad Darius buvo daugelio sporto šakų Lietuvoje pradininkas, dažnai sportuodavo greta esančiame stadione, dalyvavo jj įrengiant. To negalima pasakyti apie S.Girėną, nesigirdėjo ir jo giminių argumentų. Tuo tarpu aviacija, aerodromas jungė juos abu.

Kalbant apie užbaigtą monumentą reikia pripažinti, kad į aplinką jis įsirašė neblogai. Ypač gerai atrodo iš šoninių pozicijų bei artimų taškų iš priekio. Tuomet gerai jaučiamas paminklo plastiškumas, obelisko - sparno formų suapvalinimai.

Gražus viršaus užapvalinimas sukelia išbaigtumo pojūtį. Kiek blogesnis įspūdis žiūrint iš tolimesnių taškų. Pakilus iš miesto centro Parodos gatve paminklas aprėminamas šoniniu užstatymu, nematomas viršaus užapvalinimas. Atrodo, lyg viršus būtų mechaniškai nupjautas, lyg ten dar kažkas turėtų stovėti.

Šį techniško statinio įvaizdį dar sustiprina kaimyninio stadiono šviestuvų atramų metalinės konstrukcijos, kurios, būdamos gerokai aukštesnės, menkina paminklą.

Situaciją gelbsti J Šlivinsko kompozicija, kuri, nebūdama buitiška, iš tolo sudaro emblemos įspūdį, gražiai įprasmina „Lituanikos“ skrydį, su monumento architektūra sukuria naują suvokimo kokybę. Jos dėka paminklas atrodo šiuolaikiškai, nors ir projektuotas prieš pusę amžiaus.

Šis šiolaikiškumas nei kiek nemenkina B.Pundziaus sumanymo. Teigiamas rezultatas pasiektas nepaisant objektyvių bei subjektyvių nesklandumų šešias dešimtis metų užsitęsusiame paminklo kūrime. Tai - daugelio žmonių nuopelnas.

Džiugu, kad per trumpą laiką Kaunas sugebėjo atstatyti Laisvės paminklą, perstatyti paminklą Vytautui Didžiajam, sukurti monumentą Atlanto Nugalėtojams. Joks kitas mūsų miestas tuo pasigirti negali. Tiesa, jei Laisvės paminklo atstatymas rėmėsi entuziazmu, tai kai kurie aprašomojo paminklo statybos organizatoriai stengėsi iš statybos išspausti naudą sau ar savo organizacijai.

Išvedus okupantų kariuomenę, atsirado galimybė įgyvendinti ir mūsų aerodromo sutvarkymo siūlymus. Pirmiausia, rekonstravus Technikos muziejaus pastatą ir prieigas, galima lygiagrečiai Veiverių gatvei nutiesti Lakūnų alėją su žemais želdiniais.

Iš muziejaus ji atvestų į Lietuvos karo aviacijos memorialą prie senųjų Aleksoto kapinių, toliau palei tvirtovės pylimą eitų iki Dariaus ir Girėno gatvės bei keltuvo. Atsirastų gražus pėsčiųjų kelias, tvirtovės pylimai švenčių metu tarnautų tribūnomis.

Toks būtų pirmasis istorinio S.Dariausi S.Girėno aerodromo aplinkos sutvarkymo etapas.