Sudėtinga ir šešias dešimtis metų užsitęsusi paminklo Tautos didvyriams istorija. Kai 1993 m. liepos 17-ają nuo bronzinės skulptūros nukrito balta drobulė - šio jvykio liudininkams tarsi akmuo nusirito nuo širdies - pagaliau grąžinome tautos Didvyriams tiek metų užsitęsusią skolą. Ir dabar regiu minią Kauno Ąžuolyno prieigose ir aerodrome laukiančią iš Soldino atskrendančios „Lituanicos“. Regiu ir Vytauto Didžiojo karo muziejuje susirinkusius aviacijos veteranus, Medicinos akademijoje gražiai sutvarkytą Dariaus ir Girėno 1944-1964 m. laikino poilsio kriptą ir žmonių, liepos 16 d. nebetilpusių į Muzikinį teatrą, veidus.

Atminties vizijose prisimena prieš 60 metų, jūrų kelionėse ir transatlantiniuose skrydžiuose, gerai žinomos trys raidės S.O.S. Visiems žinoma jų prasmė ir reikšmė. Mūsų Atlanto sakalų atveju, jas pakeiskime DRA - drąsa. Drąsa - vardan Tėvynės.

Su šiais širdies ir proto žodžiais jie pradėjo ir baigė savo didžiąją kelionę, palikę testamentą - šį skridimą skiriame ir aukojame Tau, Jaunoji Lietuva. Įdėmiau pastudijavę S.Dariaus ir S.Girėno žygdarbio istoriją, rasime ir šiaip jau nejprastų detalių. Dar niekas nerašė testamento tautos vardu. Nepabrėžė, jog tauta laukia iš savo sūnų drąsesnių žygių ir nūdienos didvyrių. Prieš skrydį, kai buvo priminta dėl gelbėjimosi priemonių, Darius atsakė, jog jų likimas priklauso nuo „Lituanicos“ likimo.

„...Darius ir Girėnas parodė, kokia galia tvyrojo jų dvasioje, amžiais visokių piktų galių laužtoje, bet neįveiktoje tautoje. Žuvusių auka teprimena, kad greičiau sugebėtume išsivaduoti iš vergiškų negalavimų, ir kad Tėvynės labui į didingesnius žygius sugebėtume pakilti.“

Ar ši 1933 m. spaudos citata nėra aktuali ir šiandien ? Kai 1993 m. liepos 19 d. Edvardas Slušnys ir Jonas Juknius 1965 m. gamybos „vėžliuku“ Piper PA-28 jveikė Neptūno karalystę, paklausus, kas paskatino šiam žygiui, atsakė: „Dariaus ir Girėno testamentas, ryžtas nuveikti jų labui ką nors gero“.

Dariaus ir Girėno paminklu Lietuvoje susirūpinta dar jų kūnams tebesant Soldino koplyčioje. Pirmasis 1000 litų paminklui paaukojo architektas V.Landsbergis-Žemkalnis. A.Gustaitis ir Z.Žemaitis - po 500 litų. Netrukus buvo sudarytas komitetas, ir liepos 28 d. pasirodė pirmasis atsišaukimas:

Lietuvos visuomene
Visi gerai žinome, ko siekė tragingai žuvę mūsų transatlantiniai lakūnai A. A. Stepas Darius ir Stasys Girėnas. Jie savo drąsų, didingą žygį skyrė LIETUVOS GARBEI.
Didvyriai žuvo, garbingai nugalėję vandenyną. Savo traginga mirtimi jie sukėlė viso pasaulio pagarbą ir užuojautą mūsų Tėvynei Lietuvai.
LIETUVOS VAIKAI !Savo darbais rodykime, kad esame bent kiek verti tos meilės, kurios sparnais jie skrido pas mus.
Gerbkime kas kuo galėdami jų šventą auką, bet pirmoje eilėje visi dėkingas širdis ir duosnias rankas suburkime draugėn ir pastatykime vieną gražų paminklą, kuris tinkamai atvaizduotų ir ateičiai rodytų jų didingą žygį ir mūsų jiem dėkingumą. Taip pat tinkamai pažymėkime tą šventą vietą, kurioje taip anksti nutrūko jų kilnus gyvenimo siūlas.
(...) Aukas galima siųsti komitetui (Nepriklausomybės a.2)
Laikinasis a.a. Dariaus ir Girėno
paminklui statyti komitetas
Pirmininkas prof. Z. Žemaitis
Kaunas, 1933 m. Liepos mėn. 28 d.

Ir žmonės aukojo nuo 10-20 centų iki 1000 litų. 1935 m. sausio 1 d. paminklo fonde buvo 113 967 litai 41 centas. Iš šios sumos palūkanų 6000 Lt. paskirta „Lituanicos“ ekspozicijai V.D. Karo muziejuje įrengti. Lietuvoje pirmiausia susirūpinta įamžinti Dariaus ir Girėno atminimą jų žuvimo vietoje Soldine, Dėlcigo miškelyje. Jam projektą nemokamai paruošė architektas V.Landsbergis-Žemkalnis.

Lietuvos aero klubas 99 metams išnuomavo iš Vokietijos 314 m2 žemės sklypą. Statybos darbus atliko vokiečių firma „Rich und Co“. LAK už tai sumokėjo 18 534 litus.

Jau 1934 m. spaudoje prasidėjo diskusija dėl paminklo Dariui ir Girėnui. Nuomonės pasidalijo į 3 grupes: įamžinti naudingu pastatu, paremti naudingą darbą aviacijos srityje (įrengti Universiteto Aerodinamikos laboratoriją ar įsigyti lėktuvų eskadrilę), pastatyti tinkamą paminklą.

Nuspręsti privalėjo 1935.02.6. sukviesti visuomeninių organizacijų, įstaigų, meno ir inžinerijos atstovai. Pasitarimui vadovavo prof. Z.Žemaitis, sekretoriavo inž. A.Šalkauskas. Po trumpų pasisakymų susitarta, jog nei laboratorija, nei lėktuvų eskadrilė visuomenei bus neįdomi. Reikia statyti monumentą, kuris žadintų žmonių jausmus ir puoštų miestą.

Dėl vietos išsivystė diskusija. Iš pasiūlytų per 10 vietų balsuota už 5. Parodos aikštė (dabartinės bibliotekos rajonas) - 13 balsų. Miesto slėnis - 3. Prie Meno mokyklos -1, Vytauto parkas - 3, Ąžuolynas - 2. Deja, šio susirinkimo metu vietos klausimas nebuvo išspręstas.

1936 m. pabaigoje „Lietuvos sparnuose“ rašyta: „Atrodo neįtikima, tačiau tiesa, kad Dariaus ir Girėno paminklui rasti tinkamą vietą Kaune labai sunku. Paminklui statyti komitetas dirba jau treji metai, numatė visą eilę vietų, kurios geriau patyrinėjus pasirodo netinkamos, arba dėl kai kurių priežasčių nepriimtinos“.

Ta proga paminklui statyti komitetas kreipėsi j visuomenę, prašydamas atsakyti, kuri iš 3 vietų: skveras priešais vastybės teatrą, aikštė prie geležinkelio stoties ar Vytauto kalnas, geriausiai tiktų paminklui. Komitetas prašė visuomenę siūlyti ir kitas vietas.

1937 m. pabaigoje paskelbti konkurso rezultatai. Iš 34 pateiktų projektų vertinimo komisija: prof. Z Žemaitis, prof. M.Songaila, doc. J. Baltrušaitis, arch. S.Kudokas, dailininkai J.Vienožinskis. Z Vizgirda ir V.Didžiokas pirmą premiją paskyrė skulptoriui B.Pundziui, antrą ir ketvirtą - arch J.Kovalskiui, trečią skulptoriui Juozui Mikėnui.

Užsitęsus vietos parinkimo laikui (ir tik galutinai nusprendus statyti Ąžuolyne), paminklui statyti komiteto narys inž. K.Bulota ir rangovai V.Rickevičius ir G.Vulfovičius 1939.05.12. pasirašė sutartį. Darbus apsiėmė atlikti už 73 400 litų. Rangovai paminklą įsipareigojo baigti ne vėliau 1940 m. birželio 1 dienos. Deja, iki tos dienos buvo tik suvežti akmenys.

1940 m. birželio 15 d. SSSR Raudonajai armijai okupavus Lietuvą, senasis paminklui statyti komitetas buvo paleistas. Aero klubas sudarė naują komitetą ir jo pirmininku paskyrė lakūną T.Zauką.

„...Dariaus ir Girėno skridimas nuskambėjo visame pasaulyje, bet buržuazinėje Lietuvoje jų kilni oreiviška auka nebuvo pakankamai įvertinta ir ligi šiol, per kelis metus nepajėgta jiems pastatyti paminklo, nors visuomenė ir suaukojo apie 100 000 litų“, - rašė „Liaudies sparnai“.

Bet tai buvo tik propagandiniai žodžiai (nors yra ir karčios tiesos). Lietuvai tapus raudonąja proletarų respublika paminklo darbai nepaspartėjo, o prasidėjus karui (paskutinis dokumentas datuotas 1941.06.25 d.) visai sustojo. Seni kauniečiai dar atsimena, kaip karo metais, netoli Kūno kultūros instituto, stovėjo granito gabalai.
Esu girdėjęs samprotaujant - kad ir būtų pastatytas paminklas - pokaryje visvien būtų nugriautas.

Pokario metais, kai Dariaus ir Girėno vardus buvo stengiamasi išguiti iš tautos atminties, paminklo idėja buvo neįgyvendinama svajonė.