Tik spėjus bolševikams 1940 m. birželio mėn. 15 d. užgrobti Lietuvą, tuoj pasipylė grėsmingi šūkiai spaudoje, plakatai mitinguose, iš pradžių nukreipti prieš buožes, tautininkus, voldemarininkus, buvusią valdžią. Kasdieną "liaudies priešų" skaičius gausėjo: imama minėti šaulius, jaunalietuvius, pavasarininkus ir kt.

Nors visame krašte niekas ne tik nesipriešina veiksmų bolševikams, bet viešai net ir žodžio prieš juos netaria, jie negaišta griebtis smurto. Prasideda areštai. Žmonės dingsta po nakties.

Pirmųjų skaičiuje areštuojami bet kada pasisakę prieš žydus. Tylomis kalbama, esą kai kas pabėgę į Vokietiją, bet ar jie pabėgo ar areštuoti - niekas nežino. Bėgimo į Vokietiją mintis tada nebuvo plačiau svarstoma. (Kur kitur bėgti iš viso nebuvo įmanoma). Tam buvo eilė priežasčių:

1. Lietuviškas nepaslankumas - man didelio pavojaus nėra, nes jiems aš nieko bloga nepadariau, ana Jonas tai tikrai turėtų nešdintis.
2. Neaiški vokiečių laikysena; neseniai jie atplėšė mums Klaipėdą, dabar, atrodo, leidžia sovietams užimti Lietuvą; - kad nebūtų bėgimas nuo vilko ant meškos.
3. Iš Lietuvos dar nebuvo repatrijavę vokiečiai, buvo manančių - jei reikėtų - kaip nors pritaptų prie repatrijantų.
4. Bolševikinė klasta: jie skelbėsi ateiną kaip draugai, mūsų valdžia ramino nebijoti, kai jie parodė savo tikrąjį veidą, bėgti buvo vėlu.
5. Visiškas dvasinis žmogaus sužlugdymas. Užėjo galybė, stovinti aukščiau bet kokių įstatymų, už žmogiškos atsakomybės ir moralės ribų, galybė, kurios nevalia kritikuoti ir kurios nėra kam apskųsti, prieš kurią negelbsti aiškinimasis, prašymai ir pagalbos šauksmas.

Galybė, kur melas tarnauja tiesai, žudymas vadinasi žmoniškumu, pavergimas vadinasi išlaisvinimu, barbariškumas yra kultūros požymis, išdavimas reiškia patriotizmą. Galybė, kuriai religija, šeimos ryšiai, draugiškumas yra žalingi ir naikintini prietarai.

Lietuvis visiškai nuliūdo. Gal tik dar vienas panašus sukrėtimas buvo ištikęs lietuvius šimtmečių bėgyje. Tai kryžiuočių nešama krikščionybė, kai artimo meilė ir Dievo gailestingumas buvo skelbiami kardu, ugnimi ir pavergimu. Bet tada lietuviai buvo šaukiami savo vadų priešintis ir atramą bei nusiraminimą rado kovoje, o ne pasidavime.

Šimtmečiai padarė lietuvį geru krikščionimi, ir šią nevilties valandą jis bėgo į bažnyčią pas Dievą. Čia jis rado išsigelbėjimą, jei taip galima vadinti susitaikymą su likimu, pasidavimą duotis žudomam.

Bolševikų užėjimas užtiko mane dirbantį ekspedicijos bendrovėje "Skuba". Faktinis bendrovės savininkas Algirdas Sliesoraitis buvo prieš keletą mėnesių nežinia už ką uždarytas į Dimitravos priverčiamųjų darbų stovyklą. "Skubos" bendrovei tada vadovavo dr. K.Ambrozaitis, bet jis netrukus buvo areštuotas.

Pats tuo metu gyvenau prie Pažaislio miško esančioje vasarvietėje ir į savo butą Vytauto prospekte užsukdavau tik retkarčiais. Dažnai iš artimesnių bičiulių išgirsdavau mintį, kad man reikėtų nedelsiant prapulti. Bet apsispręsti palikti Tėvynę ir šeimą buvo sunku kaip ir visiems.

Kartą, berods, liepos mėnesio pradžioje važiuojant po darbo autobusu į Pažaislį, įlipo ir aviacijos kapitonas Jurgis Kovas. Tada jis buvo pasidaręs raudonas ir radosi aukštose pareigose. Pasisveikinom. Sakėsi važiuojąs aplankyti sūnaus Aukštojoje Panemunėje (iš Petrašiūnų persikelsiąs per Nemuną laiveliu).

Krito į akis jo rankoje laikomas popierinis krepšelis su vyšniomis. Iš kapšelio varvėjo vyšnių sunka. Kaip kraujas, pagalvojau. Pavakare važiuojant tuo pat autobusu atgal į Kauną Petrašiūnuose vėl įlipo Kovas. Mieste išlipus, jis "pakvietė" mane pasikalbėti.

Ir čia pat einant Vytauto prospektu ėmė klausinėti, kaip aš žiūriu į naują būklę, ką manau veikti ir t.t. Nujausdamas, kad jis turi specialų uždavinį mane vienaip ar kitaip sudoroti, nusprendžiau paleisti jam miglą.

Sakau, kad "dabar Lietuvai sudarius sąjungą su Rusija, atsivėrė plačiausios galimybės, visą nepriklausomos Lietuvos gyvavimo laikotarpį rusai buvo mums draugiški, ir dabar mes galėsime jų užuovėjoje saugiai jaustis nuo vokiečių ir lenkų".

Į jo klausimą, kaip vertinu komunizmą, atsakiau, kad mums nesvarbu Rusijos vidaus santvarka, jei Lietuva apsispręstų persitvarkyti panašiai, ką gi, tokia būtų tautos valia".
- Jei pats taip manai, kodėl nepareiški viešai ? - paklausė.
- Pats žinai mano politinį veidą. Jei imčiau panašiai garsintis, žmonės palaikytų oportunistu. Pats štai klausi, ir aš išdėsčiau ką manau. Neturiu progos pasireikšti.
- Pats turi gerų ryšių su vokiečiais ?
- Turiu pažįstamų vokiečių sklandytojų bei lakūnų, bendradarbiaujant Tarptautinėj Sklandymo Studijų Komisijoj, be to atstovauju čia keletą vokiškų firmų. Tai ir visi ryšiai.
- Šį vakarą būk namie, aš pačiam paskambinsiu (atseit Kovas žinojo, kad vakarais namie nebūnu !).

Vėlai vakare Kovas paskambina ir sako: "ryt 10 val. užeik į Laisvės al. Nr.1, bt.7. Ten sužinosi, kam ir kodėl". Pridūrė - "Nebijok, nieko Tau neatsitiks". Nuėjęs kur nurodyta, skaitau ant durų kortelę "Majoras KOROTKICH, S.S.S.R. karo atašė".

"Stačiai vilkui į nasrus," - pagalvojau. "Nebijoti. Pasitikėti savim !" -ir paskambinau. Pakviestas sėstis ir klausinėjamas nusprendžiau tęsti miglos pūtimą. Atrodė, Korotkich mano išvedžiojimus priėmė už gryną.

- Nesuprantu, kodėl Jūs Voldemaro pasekėjai, gi jis būtų kietesnis, nei Smetona, - lyg klausė, lyg garsiai samprotavo ruskelis.
- Bet gi gospodin Stalin labai kietai laiko rusų tautą, matomai, žmonėm taip reikia, - atsakiau.
Korotkich į tai nieko neatsakė, tik ilgokai pažiūrėjo į mane.

- Mes žinom, kad Tamsta turi pasitikėjimo tam tikruose vokiečių sluoksniuose, ir aš siūlau Tamstai tą pasitikėjimą panaudoti, apsiimant bendradarbiauti su mūsų žvalgyba. Užtikrinu Tamstą, kad tai bus naudinga ne vien mums, bet taip pat lietuvių tautai ir tamstai asmeniškai.
Mano aiškinimasis, kad esu buvęs rikiuotės karys ir apie žvalgybos sritį neturiu nuovokos, negelbėjo.
- Tai nieko. Tamsta gausi aiškias instrukcijas. Kol kas Tamsta laikykis ramiai ir būk toks, koks buvai. Kai ateis laikas, Tamstai bus sudarytos sąlygos išvykti į Vokietiją.
- Bet jei jūsų saugumo organai mane sulaikytų prieš tai ?
- Tai būtų negerai. Tokiu atveju Tamsta turi pasirūpinti, kad apie tai tuojau būčiau painformuotas aš. Tarp ko kita, šis mūsų pasikalbėjimas laikytinas visiškoje paslaptyje.

Atsisveikinom. Pagal Kovą išeitų, kad man "neatsitiko nieko bloga". Viena tebuvo aišku: jo rekomendacijos buvo švarios. Taigi ėmiau laukti "nurodymų". Bet va, liepos mėnesio gale beeinant į autobusą važiuoti Pažaislin, netoli stoties prieina saugumo valdininkas (buv. lietuviško saugumo) Vitulskis ir kviečia užeiti į geležinkelių policijos būstinę stotyje, sakosi norįs gauti mano mažą parodymą kažkokiu reikalu. Stotyje jis perduoda mane policininkui ir liepia nuvesti į saugumo departamentą.

- Išeina, kad esu areštuotas ? - klausiu Vitulskio.
- Ne, ne ! Tai tik išsiaiškinimui, - sako jis.

Beeinant prašau policininko, kad grįždamas jis perduotų mano žmonai laikrodį, tada ji žinos, jog esu areštuotas. Jis tyli. Beeinant pro kapines jis sako: "Duok šen tą Jūsų laikrodį". Ir po to priduria: "Ir velnias Jus ligi šiol čia laikė".

Saugume pirmas ima mane apklausinėti žydelis Razauskas, 15-tą birželio paleistas iš kalėjimo, dabar aukštas lietuviško NKVD pareigūnas. | mano klausimą ar esu areštuotas, jis parodo arešto orderį, datuotą liepos mėn. 14 d.

- Tai negalioja, - drąsiai sakau jam. - Aš noriu nedelsiant pasikalbėti su Jūsų vyriausiuoju viršininku.
Mane nuveda pas Slaviną (turtingo pirklio, Kauno žydo sūnus, tapęs NKVD pareigūnu). Sakau, kad negaliu jam ką nors pasakyti ir pakartoju reikalavimą aukščiausio viršininko. Gerokai palaukus atsiranda į žydelį panašus ruskis.

- Ką Tamsta turi man pasakyti ? - klausia.
- Nežinau, ar Tamsta esi tas, kuriam galėčiau atverti svarbią paslaptį, -atsakau.
- Aš esu Nikolai Romanovič Zagarov, vyriausias sovietų karinės ir civilinės žvalgybos viršininkas Lietuvoje, sakykit !

Išdėstau jam savo susitikimą su Korotkich. Liepia palaukti kitame kambaryje. Girdisi telefonuojant šen ir ten, klausinėjant Korotkicho ar kapitono Ryndino, jo padėjėjo. Kam tai liepia: "surasti būtinai, reikalas liečia mūsų garbę !" Belaukdamas apsisprendžiu, turiu bet kokia kaina ir dar šiandien iš čia išeiti. Reikia tikėti savo laime. Lūžo ore lėktuvo sparnas - nenusisukau sprando, kiek kartų buvau "ant briaunos" ir vis laimė buvo mano pusėje. Išeisiu !

Pagaliau jau sutemus mane įveda į Zagarovo kabinetą.
- Mes apie tamstą žinome viską. Tokie žmonės mums reikalingi. Bet kad įrodytum savo patikimumą ir tinkamumą bendradarbiauti su majoru Korotkich, tamsta pirma turėsi pasidarbuoti mums. Nes visų balti dantys, bet nežinia, kas už jų.

Aiškinu, kad dabar jaučiuos esąs Korotkicho dispozicijoj ir nesu tikras, ar be jo sutikimo galėčiau apsiimti dar kokius uždavinius, be to man siūlomas "pasidarbavimas" šitai įstaigai mane neišvengiamai- iššifruos, ir vėliau aš būsiu Korotkichui bevertis, bet kokiu atveju turiu iš čia kaip galima greičiau prapulti, nes jei mano buvimas pas juos taps bent kam žinomas, mano naudingumas jiems ar Korotkichui ateityje bus nulinis irt.t..

Matau, kad savo samprotavimais Zagarovą paveikiau. Jis sako, apie tai pagalvojęs, man būsią duodami uždaviniai, kurie manęs nesukompromituos. Štai turiu pasirašyti pasižadėjimą ir galiu eiti. Ima diktuoti pasižadėjimo tekstą. Kad ligi galo išlaikyčiau savo "patikimumą", deruos dėl vieno ar kito pasižadėjimo punkto. Užsispiriu ir neįrašau jo posakio ("būdu userdno vyjavliatj vragov naroda"), nes sąvokos - kas liaudies priešas ir kokie veiksmai laikytini pakankamai rūpestingais juos išaiškinti - yra iš viso netikslios.

Pagaliau pasižadėjimas pasirašytas. Man duoda slapyvardį "Patriotas", liepia paskambinti nurodytu telefonu šeštadienį ir leidžia eiti. Tai buvo ketvirtadienis. Grįžęs į butą, randu apsiverkusią žmoną. Pasirodo, mane areštavus (policininkas laikrodį atnešė) kiemsargis pasakė, esą daug kartų naktimis saugumas beldėsi į mano butą, kol sužinojo, kad aš gyvenu kur tai vasarvietėje.

Kodėl sargas apie tai nepranešė mums, paaiškino, kad ir seniau, atseit "prie senos valdžios" saugumas ne kartą klausinėdavęs apie poną ir prigrasinęs niekam apie tai nesakyti. Taigi sargas laikė tokius apsilankymus normaliais.

Išmušė paskutinė valanda išnykti. Pasiteiravus šen ir ten užsimezgė ryšys su organizacija, kuri vėliau pasirodė esanti ne tiek politinė ar patriotinė, bet daugiau komercinė, pasakytum kontrabandinė. Išmokėjus sukrapštytus 1000 litų buvo pažadėta "beveik" tikrai pergabenti į Vokietiją.

Liepta laikyti griežta paslaptimi ir šeštadienio rytą būti Rotušės aikštėje nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje. Čia belaukiant prieina pažįstamas "XX Amžiaus" reporteris Kupčiūnas.
- Ko pats nebėgi ? Slankiosi, kol suims.

Negi sakysiuos, kad esu jau pakeliui. Klausiu, kodėl jis nebėga.

- Aš mažas žmogus ir jiems negaliu būti pavojingas. Pats kas kita: prisiekęs voldemarininkas ir jiems krislas, - paaiškino Kupčiūnas. Vėliau bolševikai jį išvežė su šeima.

Nurodytą minutę privažiavo mašina. Nepažįstamas vyras pasako slaptažodį ir kviečia sėsti. Viduje dar du vyrai, vienas jų - Ernestas Galvanauskas, dabartinės valdžios (V.Krėvės ministrų kabinete) finansų ministras.

Reiškia įvykis stambesnio kalibro. Man paaiškina, esą važiuojame pas savo bičiulį savaitgaliui pasisvečiuoti. Laimingai prasmukę Marijampolę, Vilkaviškį ir Virbalį atsiduriam kažkur už Pajavonio vienišame ūkyje su veikiančia lentpjūve.

Pabuvus atvažiavo ūkininkas, su kuriuo nuvažiavom į jo ūkelį, esantį apie pusę kilometro nuo sienos. Pakeliui keletą kartų sustojom, ir mus vežęs žmogus stebėjo, kol kažin kas iš toliau duodavo jam vienam žinomus sutartus ženklus. Čia paskutinį kartą Lietuvoje sočiai pavakarieniavę pasislėpėm daržinėje laukti nakties. Pasirodo, pasieniečiai turi nerašytą sutartį: kiekvienas pamatytas bet ką vedant per sieną moka mačiusiam "tylėjimo" mokestį.

Prieš vidurnaktį mus paėmė kitas vyras, vadinamas vadovu ir, paaiškinęs kokios turi būti atsargos priemonės, pakvietė sekti jį. Po keliolikos minučių greito žygiavimo peršokom negilų griovį. Vadovas apsigręžęs nusispjovė į jį, pasakė: "čia siena". Kiek paėję nuo sienos prisėdom parugėje.

Netrukus paruge atšlamėjo kitas žmogus. Pasirodo, tai buvo mūsų vadovo bendras, ir jie buvo sutarę čia susitikti. Juodu nuvedė mus į netoliese esantį ūkį, kur, atrodo, mūsų jau laukė. Jie patys palinkėjo mums geros sėkmės ir atsisveikino. Sakėsi turį dar kitoje vietoje šią naktį pervest per sieną žmones su arkliais.

Mus priėmęs prūsas kalbėjo lietuviškai. Pavaišinęs kava nuvedė gulti ant šieno. Sakė rytoj parodysiąs kur prisistatyti policijai. Neveltui Galvanauskas sakėsi sumokėjęs už pervedimą 3 000 litų. Tai nebuvo kokių mėgėjų ar nemokšų darbas. Galėjai suvokti gyvos ir negyvos kontrabandos gabenimo verslą, naudojantis šimtmečių patyrinu, r apskaičiuota rizika.

Patyrimu, įgytu vedant bėgančius į Ameriką, gabenant sukilėliams ginklus ar esant uždraustai spaudai. Tam tikrai pasienio gyventojų daliai siena tam ir yra, kad per ją eitų.

- Girdėjom, šėtonai ketina užtverti sieną spygliuota tvora, tada bus sunkiau, reikėtų pasienyje laikyti paslėptas lentas užmesti ant vielų. Ir su arkliais bus sunkiau, - kalbėjo mus pervedęs vadovas. Tada jis dar nebuvo pažinęs bolševikų.

Miegas neima. Ne kasdien ir ne kasmet žmogui nutinka, kas buvo paskutines šešias savaites mano patirta. Besivartant prūso šiene iškilo sprendimas:

KOVOSIU,KOL GYVAS. JEI GALĖSIU - IR NUMIRĘS. PRIEŠ BOLŠEVIKUS MAN BUS GERAS KIEKVIENAS GINKLAS, KIEKVIENAS KOVOS BŪDAS IR KIEKVIENAS SĄJUNGININKAS.

Rytojaus dieną, tai buvo sekmadienis, rugpjūčio 1 ar 2 d., ūkininkas mus pavalgydino ir parodė kelią į Pilupėnus, miestelį už keleto km. Prisistatėme pasienio policijos vachmistrui, kuris mus sutiko apsiavęs šliurėm ir nepatenkintas, kad sutrukdėm sekmadienio poilsį.

Turėjom palaukti keletą valandų kol atsirado motociklas su priekaba ir vežė mus į Eitkūnus. Čia gavom paskutinį mus gabenusios organizacijos patarnavimą: jų ryšininkas pasirūpino, kad apie mūsų laimingą atvykimą būtų pranešta Kaune likusiems artimiesiems.

Vokiečių žvalgybos pareigūnų klausinėjamas pasisakiau apie užverbavimą ir visiškai jų nenustebinau. Pasirodo, daugelis atbėgusių praneša tą pat; net šeši gavę iš sovietų žvalgybos "Patrioto" slapyvardį, ir vokiečiams neaišku, kodėl.

Kiek ilgiau klausinėtojai sustoja ties klausimu, kodėl nedaug lietuvių bėga. Atrodo, jie laukė žymiai didesnio pajudėjimo.

E.Galvanauskas netrukus išvyksta į Klaipėdą, kur jis turi nuosavą namą. Aš, pagyvenęs keletą dienų viešbutyje, drauge su keliolika vėliau atbėgusių išsiunčiamas į atbėgėlių stovyklą Gieisgarben, Goldapo apskrityje.

Čia priglaudžia visus lygiai: ieškančius kovos ir ieškančius užuovėjos...