Skrydis į Maskvą su Ansaldo A.120



Be motoro viršum begalinių raistų


1928 m. mūsų eskadrilė apginkluojama naujomis mašinomis „Ansaldo", skirtomis tolimai žvalgybai ir kaip lengvi bombonešiai. Tuo metu šie italų darbo lėktuvai buvo tikrai greiti ir moderniški, bene geriausi tos rūšies lėktuvai Europoj.

1930 m. gauname kvietimą revizituoti Sovietų Rusijos karo aviaciją. Kiekvienas kvietimas iš kaimyninės valstybės, su kuria geri santykiai - malonus. Ruošiame trijų lėktuvų eskadrilę kelionei į svetimą kraštą. Mašinas nuvalome ir išblizginam, kad jos švyti it sidabrinės. Padarom rūpestingus pasiruošimus 900 km kelionei be nutūpimo, ir vieną gražią dieną iš ryto sustojam starte su dirbančiais motorais.

„Ansaldai" greiti, ir mes netrukus jau prie Lietuvos sienos. Pro sparną slenka rytų Lietuvos viensėdžiai ir lygūs, gerai įdirbti laukai. Dar kelios minutės ir mes būsime viršum svetimos žemės. Permetu visas rodykles ir, dabar atsimenu, kaip ištariu:
- Na, „Ansaldai", jei tu nori man sugesti - padaryk tai dar čia. Bet nebandyk to padaryti svetimam krašte, kur į mus spoksos tiek akių!

Motoras traukia puikiai ir seku eskadrilės vadą. Pakylam virš debesų. Traukiame dideliu greičiu baltomis dykumomis. Stipri ir galinga skridimo gaida įeina į širdį ir tada atrodo, kad esi augte suaugęs su lėktuvu. Žvilgtelėjau į žemėlapį. Staiga mano motoras nutyla. Matau, kaip propeleris pradeda jau visiškai sustoti. Paleidžiu sunkią mašiną žemyn į debesis, kad propeleris visiškai nesustotų suktis.

Lekiame stačiu kampu apačion, o tuo momentu patikrinu visus instrumentus. Prakeikimas! Kodėl tu, motore, sustojai? Išneriu iš debesies. Akys išsiplečia. Po manimi bekraštės pelkės, į kurias jokia koja neįžengs. Rudi raistai, kur ne kur žaliomis vandens akivaromis padabinti, tyvuliuoja daugelį kilometrų, o motoras vis kurčiai tyli.

Smingame didėjančiu greičiu apačion. Pelkės bėga į mus, lyg kviesdamos į save.
Labai atidžiai apsidairiau aplink. Geltonos Pinsko pelkės begalinės. Net horizonte nesimato jų pabaigos. Jei smegsime į jas - pražūsim be pėdsakų, nes tokiame dumble mūsų niekas nesuras ir neištrauks, kad nors padoriai palaidotų.

Prakeiktas motoras! Kodėl jis sustojo?

Sparnų spyriuose oro srovės kaukia piktu pagiežos balsu, o mes esame kaip ir be sparnų. Dar kartą akimis perbėgu visas rodykles. Kur galėtų būti kliūtis? Kaip ją surasti ir pašalinti? Staiga žvilgsnis atsiremia į kairįjį kampą. Magneto rankenėlė kryptelėjusi į tuštumą. Akimirką ją čiumpu ir pasuku. Motoras surinka velniškai stipriu balsu, visas lėktuvo kūnas sudreba ir vėl mes dabar stiprūs.

Pradedu traukti smingantį lėktuvą. Pelkių plotai garma žemyn ir bematant paimam vėl kelis šimtus metrų. „Ansaldo" nosis atsiduria prie balto debesies. Propeleris mus įtraukia į jį, paskęstame baltumoje (kuri atrodo tokia jauki ir šilta!), išlendame ir vėl viršum debesų.

Dairausi, kur kiti du lėktuvai. Per tą laiką, kai aš lėkiau su nedirbančiu motoru žemyn, jie jau toli nuskrido. Praeina gerokai laiko, ligi prisiveju draugus.

Gera sėdėti piloto krėsle, kai motoras be priekaišto traukia pirmyn. Apgalvoju visą buvusią istoriją. Kaip kartais dėl menkniekių susidaro bjauriausia situacija... Juk žemėlapio rėmelius stumdamas atgal į lizdą, įtaisytą borte, užkliudžiau magneto jungiklį. Magnetai išsijungė, kibirkštis dingo ir lėktuvo širdis - motoras nutilo.

Iš spąstų gerai išlindome, pagalvojau. Dabar jau tikrai jaučiu, kad su „Ansaldu" nukeliausiu ir sugrįšiu nors iš pasaulio krašto. Viršum Maskvos pasirodėme suglaustais sparnais, šalia viens kito, visi trys lietuviški lėktuvai.


L.Peseckas - Karo lakūno prisiminimai, LAM, Kaunas, 2006

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
P.Hiksa
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis
V.Rauba
J.Kumpis