Pirmojo pasaulinio karo metu įmonė „Albatros Flugzeug Werke" statė keleto tipų D klasės (ginkluoti vienviečiai biplanai) lėktuvus naikintuvus Albatros D I, D II, D III, D IV, D V. Iš jų vienu pagrindinių ir žinomiausių naikintuvų Vokietijos ir Austrijos—Vengrijos aviacijoje buvo Albatros D III (gamyklinis simbolis L 20). Jį 1916 m. sukonstravo įmonės inžinierius Robertas Thelenas. Tai modifikuotas Albatros D I ir D II variantas, tačiau konstrukcine kokybe juos smarkiai pranokęs. Lyginant su pirmtakais, buvo gerokai pakeista sparnų geometrija ir liemens forma. Nuo 1917 m. pradžios Albatros D III serijiniu būdu gamintas ne tik „Albatros Flugzeug Werke" bei „Ostdeutsche Albatros Werke", bet, pagal firmos brėžinius, ir Austrijos aviacijos įmonėje „Osterreichische Flug¬zeugfabrik A. G.". Pastarosios firmos pagamintais lėktuvais, aprūpintais „Daimler" varikliais ir vadintais Oeffag D III, daugiausia skraidė Austrijos—Vengrijos lakūnai. 1918 m. Vokietijos oro pajėgų eskadrilėse Albatros D III buvo 446 vienetai. Moderniu naikintuvu kautasi visuose Europos frontuose. Su skirtingo galingumo varikliais leistos kelios lėktuvų serijos: D 53 (160 AJ), D 153 (200 AJ), D 253 (225 AJ).
Vakarų fronte pasirodžius Albatros D III, sąjungininkai su juo galėjo sugretinti tik prancūzišką pusantroplaną Nieuport ir anglišką biplaną Sopwith „Pup". Šie aparatai turėjo tik 110—130 A J galingumo rotacinius variklius ir dėl jų specifinio veikimo galėjo sėkmingiau manevruoti tik į vieną pusę. Tuo tarpu Albatros D III, palyginti sunkesnis už juos aparatas, sparčiau keisdavo aukštį (kilimo ir leidimosi), jo nesugebėdavo aptikti sąjungininkų naikintuvai. Todėl netrukus anglai su¬konstravo kovai prieš Albatros D III skirtą nedidelį vikrų triplaną Sopwith „Tripe", galintį operatyviai manevruoti aukščiu ir greičiu.
Albatros D III — vienvietis medinės konstrukcijos biplanas. Jo sparnai (viršutinis — ištisinis) dviejų lonžeronų, dengti drobe, uodegos vairai — iš dalies drobe. Gerų aerodinaminių formų ir labai atsparus liemuo (jo skersmuo apskritos formos), dengtas klijuote. Važiuoklė paprasta, dviejų ratų, ištisinės ašies ilgjs 1,80 m. Kabina atvira. Propeleris paprastas, dviejų menčių, medinis. Serijiniuose egzemplioriuose buvo įrengtas šešių cilindrų vandeniu aušinamas 160 AJ variklis „Mercedes F Illa", kurio galingumas, padidinus slėgį cilindruose, galėjo siekti 170—175 AJ- Kai kurie šio tipo lėktuvai turėjo „Austro-Daimler" 160, 200 ir 225 AJ motorus. Albatros D III buvo ginkluotas dviem fiksuotais sinchronizuotais (šaudančiais pro propelerį) kulkosvaidžiais „Spandau" (kalibras 7,62 mm), įrengtais po viršutiniu sparnu prieš piloto kabiną.
Šiuos naikintuvus turėjo ir Lietuvos Karo Aviacija. 1919 m. paėmus iš bermontininkų karo grobį, kuriame buvo nemaža aviacinio turto, surinkti du Albatros D III tipo lėktuvai. Jų gamykliniai numeriai 5080/17 ir 5160/17, t. y. statyti 1917 m. Vėliau, uždažius vokiškus numerius, jie buvo sunumeruoti — 1 ir 2. Sutvarkytais lėktuvais 1919 m. pabaigoje kurį laiką skraidyta, nors aparatai buvo smarkiai padėvėti. 5160/17 1920 m. vasario 27 d. atiduotas kapitaliai remontuoti į Aviacijos parko technines dirbtuves. Perrinktą ir papildytą kitomis detalėmis lėktuvą 1921 m. sausio 23 d. ore išbandė ltn. Jurgis Dobkevičius. Iš pradžių priklausė 1-ajai oro eskadrilei, bet gegužės 1 d. perduotas 2-ajai oro eskadrilei. Po keleto dienų, gegužės 6 d., vėl taisytas dirbtuvėse, o gegužės 26 d. po remonto grąžintas atgal. Juo kurį laiką skraidyta lavinantis 2-ojoje oro eskadrilėje. Albatros D III 5080/17 ilgą laiką išbuvo sandėlyje ir tik 1921 m. kovo 10 d. paimtas iš Aviacijos parko remontuoti. Po dešimties dienų, nutraukus darbus, lėktuvas buvo grąžintas atgal į sandėlį ir laikytas atsargoje.