J.Aidui teko pilotuoti ANBO-III, ANBO-IV, ANBO-V, ANBO-VI, ANBO-51. Daugiau nei prieš 60 metų patirti pojūčiai vis dar gyvi. „Buvom jauni... Skraidyti buvo smagu, malonu", - ištaria ir paskęsta prisiminimuose. Nėra kalboje žodžių, gebančių išreikšti tai, kas nenusakoma. .. Paklaustas apie pirmąjį skrydį, prisipažįsta, kad praskridęs uždainavo.

Dar gimnazijoje aviacija susidomėjęs J.Aidas, 1936-aisiais įstojo į Kauno karo aviacijos puskarininkių, lakūnų, mechanikų mokyklą. Buvo jauniausias, vos 17-kos. Mokslo ir skraidymų metus prisimena kaip gražiausius gyvenime.

Pirmasis lėktuvas - ANBO-51, pirmasis instruktorius - vyr. puskarininkis Povilas Vintis. Skraidė su Albatros, Fokker, LVG, Bucker, Klemm, Fiat - viso vienuolikos tipų lėktuvais.

J.Aido teigimu, ANBO lėktuvai buvo pakankamai greiti, pasiekdavo iki 400 km/val. greitį, ir vienas nuo kito ganėtinai skyrėsi. Tačiau visais jais skrendant svarbiausia buvo draugauti su vėju.

Veteranas prisimena, kaip atviroje ANBO kabinoje žemėlapius laikydavo suspaudęs tarp kojų. Skrydžio metu dėvėdavo specialius akinius (angliškus, vokiškus ar amerikietiškus), vilkėdavo kombinezoną, šaltu oru - striukę su įsegamais kailinukais, odinį šalmą (siūdavo Lietuvoje), turėdavo parašiutą. „Norėtųsi turėti spintoje kokį atributą, bet viską atėmė rusai. Gaila ir dabar", - prisipažįsta J.Aidas.

Teko lakūnui skristi ir trijų ANBO lėktuvų grupėje. Specialias užduotis atlikdavo skrisdami dažniausiai aukštai - iki 3 km aukštyje. Toliausias maršrutas: Kaunas-Šiauliai-Palanga-Nida-Kaunas. Tuomet maždaug 1 km aukštyje su ANBO-51 darbo reikalais skraidino plk. Januškevičių.

Neilgai, vos ketverius metus, tęsėsi lakūniška laimė. 1940-aisiais atėjus rusams, lietuviai iš karo aviacijos buvo atleidinėjami, mat jais nepasitikėjo.
Ketverius metus bene kasdien skraidžiusio, aviacija gyvenusio ir kvėpavusio lakūno nuoskauda gyva ir šiandien: „Iki pat paskutinės dienos skraidžiau: šeštadienį baigiau skraidymus, parėjau namo ir per radiją girdžiu - ten perėjo, ten perėjo... Labai sunku buvo susitaikyti, kad nebeskraidysiu.

Jau viskas į kūną įaugę, kaskart vis tobulėji, naujų žinių įgyji, naujas figūras atlieki... Buvo pavojinga, bet smagu. Darbas kaip šventė, vasaros metu visą dieną skraidydavom. Ir dabar visad pakeliu akis į dangų išgirdęs lėktuvą...

Kas ateina į aviaciją, būna iki pat „smerties", - konstatuoja veteranas.