Noru skraidyti užsidegiau būdamas šešerių metų. 1933 m. Viekšniuose buvo aviacijos šventė. Tai, ką pamačiau, paliko įspūdį, kurio negalėjau pamiršti. Sapnavau skrydžius, galvojau, kaip tapti lakūnu kai užaugsiu.

Sulaukęs dešimties, pradėjau statyti lėktuvų modelius, jie nebuvo tokie kaip dabartiniai. Modelius statėme tokia pačia technologija, kokią naudojo ir tikrų orlaivių meistrai. Modeliuodamas išmokau kruopštumo ir tikslumo, supratau kaip statomi lėktuvai, kaip veikia jų vairai. Pradėjau galvoti kaip pats galėčiau pasistatyti mokomojo tipo sklandytuvą. Norėjau kuo greičiau pakilti į orą. Tada man buvo penkiolika metų.

Tėvai mano meistrystėms netrukdė. Netgi gavau leidimą naudotis senu klebonijos pastatu, kurį paverčiau aviacijos dirbtuvėmis. Medienos sklandytuvo statybai netrūko, nes tėvas turėjo lentpjūvę. Užsidegęs sumanymu dirbdavau iki išnaktų. Pamenu, klijuoti, šlifuoti baigdavau tik pirmą, antrą valandą nakties. Kad nereikėtų grįžti namo - dirbtuvėje ir miegodavau.

Sklandytuvo statybai užbaigti prireikė vienerių metų. Pavadinau jį PP-1 „Viekšnietis". Sumaniau įkurti sklandymo būrelį. Susirinko 19 žmonių. Nekildami į orą mokėmės balansuoti eleronais.

Bandymai kilti mano sklandytuvu nebuvo sėkmingi. Guminio amortizatoriaus neturėjome. Bandėme sklandytuvą pakelti traukdami jį gaisrininkų automobiliu. Pavyko atsiplėšti nuo žemės ir paskristi gal 20 cm. O galiausiai vienas žioplys dviračiu į sparną įvažiavo ir teko „Viekšnietį" tempti atgal į dirbtuves.

Šiauliuose tuo metu veikė sklandymo būrelis, kuriam vadovavo Vladas Drupas. Garsas apie mūsų bandymus kilti mano sklandytuvu netruko pasklisti. Vladas Drupas atvažiavo į Viekšnius pasižiūrėti kokį skraidymo aparatą čia turime. Pokalbis su juo sukėlė dvejopus jausmus. Nuliūdino, kad mano sklandytuvu Vladas patarė nekilti.

Bet kaip nesidžiaugsi gavės kvietimą mokytis sklandyti Kulautuvoje? Ir dar ne vieną pakvietė, o net tris mūsų būrelio narius. Iš šiauliečių gavome ir mokomąjį sklandytuvą bei amortizatorių. Susiradome skrydžiams tinkamą vietą ant 20 metrų aukščio Ventos skardžio. Paskraidė visi mūsų būrelio nariai. Atlikome gal apie 400 skrydžių.

Tačiau daugiau patirties įgijau Kulautuvoje. Ten nuo šlaito kildavome lenkišku sklandytuvu „Wrona". Į orą jį išmesdavo guminis amortizatonus. Pavojingas tai buvo daiktas, nes ne naujas. Kartą įtemptas jis trūko ir galu gavau į galvą. Bet tą 1944 - jų vasarą ore isšilaikydavu jau 30 sekundžių ir pelniau A kategorijos sklandytojo piloto ženkliuką.

Rusų frontas artėjo. Tėvai iš sovietų nieko gero nesitikėjo. Nusprendė trauktis į Vakarus. Atsidūrėme Vokietijoje. Ten baigiau gimnaziją. Norėjau studijuoti aeronautiką, tačiau universitete tokios specialybės nebuvo. Laisvalaikiu stačiau skraidančius modelius. Vokietijoje dalyvavau aviamodelių varžybose Ir užėmiau antrąją vietą.

1947 metais gavome kvietimą dirbti Anglijoje. Atvažiavę pasirašėme trejų metų darbo sutartį. Papildomai dar užsidirbdavau droždamas propelerius modeliams. Anglijoje skraidantys modeliai buvo populiarus užsiėmimas. Ir aš juos stačiau. Apie mano konstrukcijas net laikraštis rašė. Svajojau tapti Karališkųjų oro pajėgu, pilotu, tačiau likimas lėmė kitaip. Tik troškimas skraidyti neišblėso.
Pasibaigus darbo sutarčiai pradėjau galvoti apie savo sklandytuvą. Dangus nenumaldomai viliojo.

Gaudamas nedidelį atlyginimą, negalėjau nesvajoti apie nuosavą sklandytuvą. Buvo viena išeitis - imtis savo verslo. Pradėjau pjauti malkas kūrenimui, tokiam bizniui daug proto nereikėjo, tik mokėti kalbą. Mano džiaugsmui, palengva verslas augo. Pastačiau mažą lentpjūvę. Dar po kelerių metų įkūriau medinių padėklų firmą, kuri per 40 metų tapo trečia pagal dydį tokio pobūdžio įmonė Anglijoje.

Dar pasidairiau, ką dar būtų galima nuveikti ir įsteigiau drenažo paslaugų įmonę, kuri tapo labai naudinga. Atsirado ir šiek tiek laisvų pinigų. Nutariau pastatyti malūnsparnį. Konstrukcija pavyko, buvo visiems įdomi. Su malūnsparniu dalyvaudavau aviacijos šventėse ir taip dar papildomai užsidirbdavau.

Kadangi verslas įsisuko ir lėšų savo pomėgiui galėjau skirti daugiau, įsigijau ir sklandytuvą. Per 60 metų jų turėjau net kelis: Olimpia 2B, dvivietį Eagle, Skylark 4, Cirrus, Nimbus 2, ASW 17, ASW 22, ASH 25, ASH 25M. Nusipirkau ir lėktuvą "Dimona", kuriuo skraidžiau kai nebuvo termikų.

Ore esu praleidęs 4600 val. Turiu auksinį C sklandytojo ženklelį su 3 deimantais. Esu dalyvavęs 100 varžybų.

Dabar man 82 metai, nutariau, kad laikas baigti skraidyti.

Kai su aerodromų draugais kalbame apie skraidymų nuotykius, aš visada prisimenu vieną savo linksmą nutikimą:

Skrisdamas varžybose nusileidau aikštelėje, tačiau užmiršau iš sparnų išleisti vandenį. Padariau tai nusileidęs, o ištekėjęs vanduo po sklandytuvu padarė pelkę. Atėjo, mano vizitu iš dangaus, manau, nelabai patenkintas ūkininkas. Na, įdomu jan buvo ir sklandytuvas, tačiau dar įdomiau jam buvo po sklandytuvu "atsivėręs" šaltinis, kurio per 60 metų nebuvo pastebėjęs.

Ir atsisveikindamas aš jam nepasakiau, kad "atrastas" vanduo iš mano sklandytuvo sparnų ištekėjo...