1918 metų pabaigoje kuriantis Lietuvos kariuomenei, buvo numatyta įsigyti ir karo lėktuvų, tačiau labai trūko lietuvių aviacijos specialistų ir lakūnų. Dėl priverstinės vokiečių (kurių daliniai tebebuvo Lietuvoje) kaimynystės Lietuvos karo aviacijos kūrimasis buvo susijęs su vokiečių specialistais ir vokiečių gamybos lėktuvais.
Pirmieji Lietuvos karo aviacijos lėktuvai buvo nupirkti Vokietijoje per bendrovę "Banga". Sumokėta 280 tūkstančių markių už aštuonis LVG C VI tipo lėktuvus ir jų atsargines dalis: 3 šasi komplektus, 3 įrankių dėžes, 3 tarpsparninių ramsčių komplektus, 8 ratus, 8 uodegos ramsčius, 8 propelerius ir 8 kulkosvaidžių įrangos dėžes. 1919 vasario 27 d. jie buvo atgabenti į Kauną, į didžiulį dirižablio "Zepelin" angarą ir pradėti montuoti.

Šiame angare jau gulėjo išardytas dvivietis žvalgybos lėktuvas Sopwith 1 1/2 "Strutter", atgabentas 1919 m. vasario 14 d,, Lietuvos kareivių paimtas kaip karo grobis vasario 5 d. prie Jiezno, kai ten nusileido juo skridę bolševikų lakūnai.


Sopwith 1 1/2 "Strutter"

Kad ir kaip būtų keista, dėl įprasto formalumo šiam lėktuvui vėliau atiteko pirmojo Lietuvos karo aviacijos lėktuvo garbė. "Elfogės" (LVG C VI) netrukus barstė bombas ant bolševikų prie Panevėžio ir Ukmergės, sėjo kulkas prie Utenos ir kovėsi virš Daugpilio, vaikė lenkų raitininkus prie Širvintų ir Giedraičių, bombardavo lenkų ešelonus Vilniaus Kirtimų aerodrome ir Varėnos geležinkelio stotyje. Patys mūsų lėktuvai grįždavo kulkų išvarpyti, - jie kovodavo ir žūdavo, juos laistydavo mūsų lakūnų kraujas.
Gi "Sopvičius" per visus Nepriklausomybės karus pragulėjo išardytas Cepelino angare (jis buvo sumontuotas tik 1921 m. liepos mėnesį, sunaudojant 25 kg cetono, 4,5 kg rudų, 3,15 kg baltų, 1,6 kg geltonų ir 1,5 kg žalių dažų. Jais buvo užtepti rusiški ženklai ir nupiešti Vyčio kryžiai. 1921 m. rugpjūčio 3 d. P.Hiksa išmėgino jį ore, pakildamas iki 2200 m aukščio. Lėktuvas buvo pripažintas tinkamu, tačiau vėl padėtas atsargon ir naudojamas tik retkarčiais, nes jo rotacinis variklis "Rhone" 110 AG suvartodavo labai daug tepalo ir, svarbiausia, turėjo labai neilgą tarpremontinį veikimo resursą. Vokiški 200 AG "Bencai' kurie varė "Elfoges", buvo nepalyginti patikimesni.

Pirmasis Lietuvos karo aviacijos lėktuvas iš tikrųjų buvo LVG C VI, kuris pirmąjį skridimą su lietuviškais ženklais atliko 1919 m. kovo 1 d, Sukonstruotas inž. R.Saberskio ir nuo 1918 m. pradžios serijomis gamintas firmoje LVG (Luft-Verkehrs-Gesellschaft), jis sėkmingai dalyvavo paskutiniuose I pasaulinio karo mūšiuose. Jo konstrukcijai panaudota visa, kas optimalaus išryškėjo to meto aviacijoje aerodinaminiu, eksploataciniu ir kariniu atžvilgiu.


LVG C VI

Taigi, LVG C VI buvo vieno variklio (vandeniu aušinamo, šešių cilindrų "Benz" 200 AG) dvivietis (žvalgas ir lakūnas) medinės konstrukcijos dvisparnis, skirtas žvalgybai ir bombardavimui. Liemuo dengtas klijuote (ties varikliu - skarda). Sparnai dengti audiniu, kuriam būdingas vokiškas kamufliažas - dar audimo fabrike anilino dažais dažyti įvairiaspalviai Šešiakampiai drobėje, kuri uždengus sparnus, celonuojama. Lėktuvas buvo ginkluotas nejudančiu - į priekj sinchronizuotai pro propelerį šaudančiu 7,9 mm kalibro kulkosvaidžiu "Spandau" ir to paties kalibro ant žvalgo ratilo įrengtu kulkosvaidžiu LMG 08/15 (Nepriklausomybės karuose buvo dedamas tik žvalgo kulkosvaidis dėl kulkosvaidžių trūkumo apskritai). Lėktuvas pakeldavo iki 120 kg bombų - šiuo atžvilgiu buvo našiausias iš visų.
Kalbėdami apie pirmąjį mūsų karo aviacijos lėktuvų ženklą, remiamės amžininko lakūno Simo Stanaičio tvirtinimu, kad ženklo autorius buvo lakūnas Vytautas Rauba (turėjęs dailininko gabumų). Jo racionalus sumanymas sudarė galimybę ne tik nutapyti naujus ženklus, bet ir užtepti vokiškus kryžius (pirmieji nusipirkti LVG C VI buvo su vokiečių karo aviacijos ženklais): ant kryžiaus buvo uždažomas rombas, kurio viršūnės sutapdavo su kryžių galais, šiame rombe buvo piešiami dar du tautinių spalvų vienas už kitą mažesni rombai: kraštinis didžiausias rombas - geltona, tarpinis -žalia, vidurinis - raudona. Ant mažiausio -raudono rombo buvo piešiamas Vytis, šuoliuojantis skridimo kryptimi (jeigu ženklas ant posūkio vairo ar liemens šono). Ant sparninių rombų Vyčio raiteliai šuoliuodavo į lėktuvo simetrijos ašį, t.y. liemens kryptimi. Trispalviai rombai išdėstyti baltuose stačiakampiuose laukuose, kurių plotis sutapdavo su horizontaliu rombo pločiu, o aukštis - su sparno pločiu arba su liemens aukščiu, posūkio vairas - ištisai baltas. Vokiški kryžiai buvo piešiami ant abiejų posūkio vairo pusių, ant abiejų liemens zonų (prie uodegos plokštumų), ant viršutinių sparnų viršutinio paviršiaus sparnų galuose ir ant apatinių sparnų apatinio paviršiaus sparnų galuose, taigi iš viso - 8 ženklai. Keturi pirmieji surinkti LVG C VI turėjo visą lietuviškų ženklų komplektą - 8 ženklus ant kiekvieno lėktuvo. Tačiau gana greitai, kai lėktuvų padaugėjo, o dažų ir tvarkos trūko, atsirado didelė lėktuvų ženklinimo įvairovė, kuri turbūt dar ilgus metus duos peno Lietuvos aviacijos istorikams ir modeliuotojams, besidomintiems mūsų istorinių lėktuvų ženklais ir spalvomis.
Pavyzdžiui, 1919 m. rugpjūčio 28 d. Aviacijos dalies vadas P.Petronis paskelbė įsakymą Nr.156, kurio įsakoma: "Pastebėjau, kad nekurie lakūnai po savo nuožiūrai paišo orlaivius išsireiškimais nedaleidžiamais, todėl Tekninio ir Medžiaginio skyriaus vedėjui įsakau į tai atkreipti domę ir jokiu būdu nedaleisti bereikalingą gadinimą dažų, kurie valstybei taip brangiai apsieina. Visus gi vokiškus ženklus būtinai perpiešti lietuviškais" (kalba netaisyta). P.Petronis turi omeny tai, kad ant vieno LVG C VI liemens šonų buvo nupiešta didelė raidė "W", ant kito LVG - raidė "V" ir t.t. Taip pat buvo dar daug lėktuvų su vokiečių karo aviacijos ženklais.

Štai ir 1920 m. gegužės 12 d. Halb CL IV Nr.6589, su kuriuo užsimušė V.Rauba, ant posūkio vairo trispalvių rombų neturėjo Vyčių, o ant jo liemens šonų ir ant sparnų tebebuvo vokiški kryžiai.
Lėktuvus ištikdavo didesnės ir mažesnės avarijos, buvo keičiamos jų sparnų plokštumos, ir vėl atsirasdavo ženklinimo įvairovė: 1919 m. vienas LVG C VI ant dešiniojo sparno trispalvio rombo neturi Vyčio, nors visose kitose vietose teisingi ženklai, kitas LVG C VI irgi visus ženklus turi teisingus, išskyrus vieną - ant kairiojo sparno viršaus juodas kryžius iš dalies pridengtas raudonu rombiuku, ant kurio yra Vytis. Buvo variantų, kur kryžius dengdavo ne trispalvis, o vienos ochros spalvos rombas be Vyčio (pvz. ant mokomosios eskadrilės Alb C Ib).
Kaip matome, pirmasis Lietuvos karo aviacijos lėktuvų ženklas buvo sudėtingas: jam reikėjo gana daug keturių spalvų dažų. Ne veltui jau po metų -1920 m. - šio ženklo buvo atsisakyta, jis pakeičiamas kitu.
Per nagrinėjamą laikotarpį du kartus buvo keičiami Lietuvos karo aviacijos lėktuvų ženklai. 1920 m. lapkričio 17 d. paskelbtas naujas ženklas, kurį sudarė viršutinių ir apatinių sparnų išorinėse pusėse 2 m pločio baltas ruožas skridimo kryptimi, ruožo viduryje - tamsiai raudonos spalvos skydas su bartu Vyčio kryžiumi ant jo. Posūkio vairas - baltas, ant jo skydas. Atsisakyta ženklų liemens šonuose. Šis ženklas taip pat gyvavo laikotarpiu, kai dar trūko ir dažų, ir ženklinimo tvarkos, todėl būdavo, kad pvz., ant vieno LVG C VI sparno puikuojasi trispalvis rombas, o ant kito sparno - raudonas skydas su Vyčio kryžiumi. Šis ženklas oficialiai galiojo iki 1921 m. balandžio 12 d., kai buvo nustatytas galutinis Lietuvos karo aviacijos lėktuvų ženklas - Vyčio kryžius (jeigu neskaitysime jo modifikacijos 1938 m. - sparnų apačioje Vyčio kryžiai žaliuose ruožuose). Abu buvę variantai buvo pripažinti nepraktiškais daugeliu atžvilgių: jie sudėtingi, reikalavo daug dažų, buvo neišraiškingi, neatitiko maskuotės reikalavimų. Buvo nustatyta, kad baltas Vyčio kryžius piešiamas skersai sparno išorinių pusių galuose. Jeigu sparnai šviesios spalvos, tai išoriniai kryžiaus kraštai apvedžiojami juoda juostele, Posūkio vairas baltas (vėlesniais metais - nebūtinai), abipus jo - baltas Vyčio kryžius apvedžiotas juoda linija. Atsisakius ženklų ant liemens šonų, vienas lėktuvas turėjo šešis ženklus.

1919 m. gegužės 28 d. buvo prarastas pirmasis Lietuvos karo aviacijos lėktuvas. Grįžtant iš fronto (nuo Utenos) Kulikovskiui su Petroniu, jų LVG C VI variklis sutriko ir užsidegė. Besileidžiant ties Giedraičiais, užsidegė ir pats lėktuvas, o nusileidus jis visiškai sudegė.
Antrasis lėktuvas buvo prarastas 1919 m. rugsėjo 28 d. Tai Halb CL IV Nr.9432, kuriuo skrisdamas užsimušė F.Šulcas (Spaudoje vis kartojama klaidinga jo žuvimo data 1919.X.28. iš J.Pyragiaus red. knygos "Mūsų sparnai", Kaunas, 1929).

1919 m. birželio 1 d. Antantės aukščiausioji taryba įsakė vokiečiams pasitraukti iš Baltijos kraštų. Ligi tol jie čia buvo toleruojami kaip bolševikinės Rusijos ekspansijos stabdys, tačiau estams, latviams ir lietuviams, savo jėgomis sulaikiusiems Rusijos invaziją, vokiečiai ir prie jų prisiplakę baltagvardiečių daliniai tebuvo plėšikautojai jų armijų užnugaryje.
Tarp kitų ginklų rūšių iš Lietuvos turėjo trauktis ir aviacinis dalinys F.A.425, dislokuotas Kauno Aleksoto aerodrome šalia besikuriančios Lietuvos karo aviacijos. Jis turėjo nemaža lėktuvų. Buvo susitarta, kad vokiečiai didumą jų parduos. Birželio 10 d. lietuviai nusipirko tris mokomuosius Alb B II (Nr.Nr. 1349, 2128, 2274) ir Rumpler C I Nr.8414, birželio 28 d. - Alb B II Nr.326 (už 6 000 auksinų), vieną Rumpler C I Nr.2699, vieną Halb CL IV Nr.9432 ir du LVG C VI (Nr.Nr. 7626 ir 8942), taigi iš viso 9 lėktuvus.
1919 m. spalio 16 d. mūsų karo aviacijai netikėtai atiteko dar vienas vokiškas (ir neeilinis) lėktuvas, kuris be leidimo skrido per Lietuvos teritoriją ir priverstinai nusileido prie Obelių. Tai buvo vėliau plačiai pagarsėjusių metalinių keleivinių lėktuvų "Junkers F 13" prototipas "Annelise".


"Annelise"

Mūsų Nepriklausomybės karų istorijoje gerai žinomas faktas, kad iš bermontininkų buvo paimta nemaža karinių trofėjų (tarp jų ir aviacinių), tačiau visai pamiršta, kad Antantės aukščiausioji taryba įsakė vokiečiams perduoti Lietuvai kaip kompensaciją karinį ir transporto turtą. "Karo medžiagos turėjo būti perduota tiek, kiek reikia vienai didelei mišriai brigadai apginkluoti ir atitinkamas kiekis amunicijos; be to dar 30 įrengtų ir su pakeičiamomis dalimis lėktuvų (...) 58 garvežiai, 106 keleiviniai vagonai ir 776 prekiniai vagonai ir reikiamas kiekis pakeičiamų dalių" (Gen. A.Niessel'is. Vokiečių išsikraustymas iš Baltijos kraštų. Kaunas, 1939).

Iš pradžių vokiečiai piktinosi jų karinių dalinių išvijimu iš Lietuvos ir vilkino trofėjų perdavimą.
1919 m. gruodžio 13 d. Kaune komisija inventorizavo iš Vokietijos atvežtą aviacinių
ir artilerijos trofėjų ešeloną: 17 platformų su lėktuvų liemenimis ir sparnais, 1 vagoną įvairaus aviacinio turto, 5 vagonus su artilerijos sviediniais bei 3 platformas, 1 vagoną ir 1 pusvagonį su gelžkelio turtu. Tai buvo Šiauliuose surinktas bermontininkų turtas, kurį vokiečiai 1919 gruodžio 3 dieną sugebėjo nusivežti į Rytprūsius, bet kurį Antantės komisija juos privertė sugrąžinti į Kauną. Čia buvo trys šarvuoti Alb J II, po vieną LVG C VI, Alb D III, DFW C V, Alb B II ir du Halb C V, kurie buvo tyčia aplaužyti ir sugadinti.
Tuometinis aviacijos dalies vadas mjr. Carr pranešė gen. štabo viršininkui, jog atvežtieji iš Vokietijos bei užgrobtieji Radviliškyje lėktuvai yra taip sulaužyti, kad yra visai netinkami, tik kai kuriuos, padarius didelį remontą, galima bus naudoti.


Grobis

Minėti užgrobtieji Radviliškyje lėktuvai buvo atgabenti Kaunan 1920 m. vasario 28 d. Ešelonu atvežta: 8 lėktuvų liemenys (po vieną LVG C VI, DFW C V, Alb D III, SSW D IV ir priekinė dvimotorio "grosflugzeugo" dalis bei trys Halb C V), 60 sparnų plokštumų lėktuvams DVF C V, Fok D VII, Alb J II, Ru C I, Halb C V, Alb C XV, Alb D III ir SSW D IV, 20 vienetų įvairių lėktuvų uodegos plokštumų, 18 variklių lėktuvams (7 "Benz" 200 AG, 3 "Benz" 220 AG, 1 "Benz" 125 AG, 5 "Mercedes" 170 AG, 1 "Mercedes" 160 AG, 1 "Opel" 180 AG) taip pat įvairios lėktuvų dalys (3 radiatoriai Halb C V, 3 radiatoriai Fok D VII, benzino bakų ir lėktuvų šasi oželių bei metalinių ratų, o taip pat kt. įrengimai (suvirinimo generatorius, gaisrininkų siurblys ir t.t.).
1920 m. kovo 8 d. iš Vokietijos atvyko Kaunan ešelonas su lėktuvais, kuriuos pristatyti liepė Antantė. Jame buvo 13 lėktuvų (3 LVG C VI, 4 Halb C V, 6 Halb CLIV). Kartu atvežta 20 atsarginių sparnų plokštumų (dalis jų buvo neapdengtos), 3 propeleriai ir kitų smulkmenų.
Lėktuvų iškart panaudoti nebuvo galima, nes beveik visiems jiems trūko važiuoklės ratų, 11 lėktuvų neturėjo leidžiamųjų magnetų rankenėlių, trūko įvairių kontrolinių prietaisų ir t.t.

Kovo 10 d. skrisdamas be leidimo per Lietuvą, o virš Aleksoto aerodromo apšaudytas ir pažeistas, prie IX forto-nusileido dvimotoris bombonešis "Friedrichshafen" G llla (vėliau Lietuvoje vadintas "Gota"), gabenantis iš Rusijos į Vokietiją revoliucionierius ir briliantus revoliucijai finansuoti. Lėktuvas tūpdamas apvirto ir buvo aplaužytas. Jis buvo internuotas, o vėliau konfiskuotas ir perduotas Lietuvos karo aviacijai (suremontuotas 1921 m. pavasarį ir Josefo Komandelio išbandytas ore 1921 m. gegužės 27 d.
A.Gustaitis 1923 m. liepos 13 d. su juo skrisdamas, pateko į suktuką ir lėktuvą sudaužė).


"Friedrichshafen" G llla po avarijos

1920 m. kovo 17 d. iš Vokietijos atvyko paskutinis ešelonas su 11 lėktuvų Alb C III ir atsarginėmis dalimis. Nors lėktuvai buvo naujai suremontuoti ir perdažyti, bet ir šiuo atveju vokiečiai neiškentė nepakenkę: visi lėktuvai buvo su mediniais ratais - be tinkamų metalinių ratų su padangomis ir kameromis (be to, trūko 2 leidžiamųjų magnetų, 3 darbinių magnetų, 11 altimetrų, 11 pagalvėlių pilotų sėdynėms). Taigi iki 1920 m. kovo mėnesio vietoje pažadėtų 30 lėktuvų, vokiečiai perdavė 24, kuriems dar reikėjo sukomplektuoti trūkstamas dalis.
Nagrinėjant Lietuvos valstybiniame archyve karo aviacijos bylas, išaiškėjo ir neoficialūs pirkimai iš vokiečių.
Suprantama - netiesioginiu būdu, nes jokių dokumentų apie tokius pirkimus nebuvo: visa tai paaiškėjo surinkus iš dokumentų visus lėktuvų numerius ir nustačius, jog "iš kažkur" atsirado dar pusšimtis lėktuvų. Dokumentuose buvo galima aptikti tik dažnas Lietuvos aviacijos karininkų komandiruotes į Vokietijos pasienį (Eitkūnus ir kt.) "atsarginių dalių pirkimo" reikalu. Mūsiškiai puikiai pasinaudojo situacija, kai Vokietija pagal Versalio taikos sutartį negalėjo turėti karo aviacijos, o turimus karo lėktuvus privalėjo sunaikinti. Tad buvo galima neoficialiai nusipirkti lėktuvų pigia kaina. Taip įsigyti lėktuvai "išlįsdavo į dienos šviesą" tik tada, kai jie buvo perduodami sumontuoti ar remontuoti iš sandėlių į Lietuvos karo Aviacijos parko dirbtuves. Tokiu pat būdu buvo nupirkta dar ir apie 60 aviacinių variklių.

Paslapčių buvo ir anksčiau. Aštuonių LVG C VI, pirktų 1919 m. vasario mėnesį, įsigijimo dokumente užrašyti numeriai - 1200, 4912, 4917, 4921, 4916, 4999, 5001, 5003 -neatitiko lėktuvų liemenų numerių, su kuriais šie lėktuvai vėliau figūravo visuose dokumentuose. Matyt, ši painiava buvo reikalinga vokiečiams, norėjusiems išvengti Antantės sankcijų.
Šitaip Lietuvos karo aviacija įsigijo keturis naikintuvus Fokker D VII, du naikintuvus Albatros D III, vieną - Alb D V, vienuolika mokymui tinkamų Alb C Ib, tris šarvuotus Alb J II, du LVG C VI, po vieną LVG C V, Alb B II, Alb C III ir Ru C I, du Alb C XV, keturis dviviečius naikintuvus Halb CL II, penkis Halb CL IV, vieną Halb C IV, šešis Halb C V, šešis DFW C V - iš viso 50 lėktuvų. Jie ne visi buvo sukomplektuoti ir tinkami naudoti, kai kuriems iš jų trūko dalies sparnų plokštumų. Ir 1920-taisiais, ir pasibaigus Nepriklausomybės karams, Karo aviacijos dirbtuvės šiuos lėktuvus montavo, remontavo, gamino trūkstamas dalis. Ne visi jie buvo sumontuoti, dalis jų dėl didelės remonto darbų apimties gavo jau naujus - Lietuvos karo aviacijos dirbtuvių numerius.


Martinsyde F-4 "Buzzard" Kauno aerodrome 1921 metais

1921 m. rugsėjo mėnesį už Amerikos lietuvių aukas Anglijoje buvo nupirkti du naikintuvai Martinsyde F-4 ir jų atsarginės dalys (5 propeleriai, radiatorius, 4 kameros ir 2 padangos, važiuoklės ašis, atsarginės variklių dalys ir t.t. ) Sumokėta 590 000 auksinų (2 100 svarų sterlingų).
Jau 1921 metais Lietuvos karo aviacijoje susidarė tokia aviacinių variklių atsarga, kad buvo pradėta ieškoti pirkėjų, kuriems būtų galima parduoti dalį variklių, o gautas lėšas panaudoti kitiems reikalams. Tuo metu karo aviacija turėjo apie 160 lėktuvų variklių (įskaitant turimus veikiančiuose bei neveikiančiuose lėktuvuose, taip pat remontuotinus): 63 "Benz" 200 AG, 9 "Benz" 150 AG, 52 "Mercedes" 160 AG, 7 "Mercedes" 260 AG, 4 "Mercedes" 170 AG, 9 "Mercedes" 120 AG, 2 BMW 185 AG, 2 "Hispana-Suiza" 300 AG ir kt.

Pagrindinfus Lietuvos karo aviacijos lėktuvų tipus sąlyginai galima suskirstyti į sunkesnius ir lengvesnius. Sunkesnieji lėktuvai (jau aprašytas LVG C VI, taip pat LVG C V ir Halb C V, DFW C V, Alb C XV ir Alb J II) buvo varomi varikliais "Benz" 200 AG. Jie turėjo didesnę keliamąją galią, o dažnai ir didesnį skridimo greitį. Lengvesnieji lėktuvai Alb C Ib, Alb C III, Halb CL IV, taip pat vienviečiai naikintuvai Fok D VII ir Alb D III bei Alb D V turėjo variklius "Mercedes" 160 AG (retesniais atvejais - "Benz" 150 AG). Rumpler C I turėjo "Argus" 180 AG, mokomieji Alb B II - "Mercedes" 120 AG arba "Benz" 120 AG.

Aerodinamiškai tobuliausi buvo LVG C VI ir Halb CL IV (neskaitant naikintuvų ir iš dalies Halb C V), kurių radiatoriai buvo centroplano dalis ir sudarė mažesnį oro pasipriešinimą. Kituose lėktuvuose radiatoriaus dėžė buvo įrengta virš variklio, prie viršutinio sparno, arba, kaip Alb B II radiatoriaus sekcijos buvo pritvirtinamos abipus liemens, užpakalinėje dalyje.

Daugiausia avarijų ir katastrofų Lietuvoje patyrė Halb CL V - trumpaliemeniai, nedidelių matmenų dvisparniai, skirti žvalgybai ir oro mūšiams. Šio tipo pirmtakas Halb CL II buvo dvivietis naikintuvas (vienas toks 1921 m. vasario 14 d. buvo pakabintas Kauno Karo muziejaus palubėje). Sugebantis daryti mažo skersmens posūkius, Halb CL IV reaguodavo net į mažiausias pilotavimo klaidas ir greitai patekdavo į slydimą ar į suktuką. Dauguma šių lėktuvų iki 1923 metų buvo išėję iš rikiuotės.

Nemažiau avarijų patyrė ir žvalgybiniai lėktuvai Alb C III, tik jose žuvusių buvo mažiau, nes dėl mažesnio skridimo greičio, mažesnės sparnų apkrovos ir didesnių matmenų, jie krisdavo "minkščiau". Jauni lakūnai, baigę skraidymus mokomaisiais lėktuvais, dažniausiai buvo sodinami į Alb C III ir... nepatyrimas darė savo. Nepatyręs buvo ir aviacijos dirbtuvių personalas, nebuvo griežtos lėktuvų bandymo metodikos. Todėl jau per pirmuosius trejus metus dauguma šių lėktuvų buvo sudaužyta.
Iš naikintuvų Lietuvoje labiausiai nesisekė Albatrosui D III (bei Alb D V). Jis buvo beveik nenaudojamas netik dėl dažnų lūžių tupiant klampiose Aleksoto aerodromo vietose ir dėl sudėtingo jo lukštinio liemens remonto, bet ir dėl to, kad jo konkurentas Fokker D VII buvo visais atžvilgiais pranašesnė mašina.

Fok D VII buvo puikių pilotažinių ir eksploatacinių duomenų naikintuvas. Dėl technologiškos ir tvirtos konstrukcijos (liemuo suvirintas iš plieninių vamzdelių ir dengtas drobe) net po avarijų jį buvo patogu remontuoti, o dėl gerų pilotažinių savybių jis buvo mėgiamas ir ištarnavo per visą Lietuvos karo aviacijos 20-ties metų laikotarpį - vėlesniais metais pagal turimus egzempliorius Lietuvoje buvo pasigaminti dar keli lėktuvai (Fok D VII Nr.Nr. 27, 37, 38). Nuo 1928 m. jis buvo naudojamas tik pilotų treniruotėms. Fokeris kaip ir Alb D III skraidė su "Mercedes" 160 AG arba su galingesniu aukštuminiu BMW 185 AG varikliu. Paskutiniai savos gamybos Fokeriai skraidė ir su "Siddeley Puma" 240 AG varikliu. Jų maksimalus greitis siekdavo 200 km/h.

Alb B II ir Alb C Ib - pradiniam lakūnų mokymui ir lavinimuisi skirti lėktuvai. Jų maksimalus skridimo greitis buvo (atitinkamai) 110 ir 125 km/h.
Alb C XV buvo varomi "Benz" 200 AG varikliais. Vienas jų 1921 m. rugpjūčio 27 d. pagrobtas ir nuvarytas Lenkijon (Nr.7817) kitas (Nr.8) su egzotišku liemens piešiniu, vaizduojančiu žuvį, ištarnavo iki 1938 m

Lėktuvai Halb C V žymesni tuo, jog su Nr.4249 J.Dobkevičius 1921 m. spalio 18 d. pakilo iki 4200 m aukščio, o su Nr.5974 1922 m. balandžio 8 d. - iki 4800 m aukščio. Tai pirmieji Lietuvos aukščio rekordai. Šiaip jau šie lėktuvai kaip ir kiti varomi "Benz" 200 AG - DFW C V ir LVG C V, Alb C XV ir Alb J II - aerodinaminiais ir eksploataciniais privalumais nusileisdavo minėtam LVG C VI.

1921 metais pasirodė pirmieji vokiškos konstrukcijos lėktuvai su Lietuvos karo aviacijos parko dirbtuvių gamykliniais numeriais: Nr.1 gavo Alb D III, Nr.2 - Fok D VII, Nr.3 - Fok D VII, Nr.4 - LVG C VI, Nr.5 -Fok D VII, Nr.6 - Fok D VII. Iš pradžių savi gamykliniai numeriai buvo suteikiami lėktuvams sumontuotiems iš skirtingos numeracijos dalių (ar nesant numerių), vėliau - lėktuvams, kuriems reikėjo pagaminti trūkstamas dalis (sparnus, uodegos plokštumas), dar vėliau tik naujai pagamintiems lėktuvams. Lėktuvų su savais gamykliniais numeriais skaičius 1940 m. pasiekė 100. Be jau paminėtų tipų bei DOBI ir ANBO įvairių tipų lėktuvų, aviacijos dirbtuvėse pagal turimus pavyzdžius buvo pagaminta apie dvidešimt DFW C V, Halb C V, Alb B II, Alb C III, Friedrichshafen G IIIa, SVA-10 lėktuvų.

1922 m. savo lėšomis leitenantas Jurgis Dobkevičius pagamino ir išbandė pirmąjį lietuviškos konstrukcijos lėktuvą DOBI-I su 35 AG varikliu. Su tokio galingumo varikliu jis pasiekė didžiausią greitį pasaulyje - 175 km/h !


J. Dobkevičius su kitais lėktuvo statytojais prie Dobi-I, 1922 metais.

Šiame straipsnyje nagrinėjamas laikotarpis iki 1923 metų, kai buvo nupirkta 10 žvalgybinių lėktuvų SVA-10 iš Italijos, kai jau nebereikėjo paisyti politinės konjunktūros ir buvo galima laisvai pasirinkti.
Kokių tipų lėktuvus naudojo pirmosios eskadrilės ?
Su bolševikais kovėsi daugiausia tik LVG C VI, atskirų eskadrilių tada dar nebuvo (buvo dukart sudaryti kovos būriai po 4-5 lėktuvus, pakildavę iš Kėdainių ir Utenos lauko aerodromų). 1920 m. rugsėjo mėnesį sudaromos "Oro" (kovinė) ir Mokomoji eskadrilės. Kovinė eskadrilė turėjo lėktuvus LVG C VI, Alb C III, naikintuvą Fok D VII, vieną spėtą sumontuoti lėktuvą Alb J II, vadinamą "šarvuočiu", nes jo variklį ir lakūnų sėdynes dengė šarvai, atlaikantys pėstininkų šautuvų ir kulkosvaidžių šūvius.

Nepriklausomybės kovose neišvengta ir aukų. Kovų su lenkais metu nukrito LVG C VI Nr.9090, kurio pilotas J.Kumpis, pašautas į galvą bombarduojant Varėnos geležinkelio stotį, mirė 1920X10.
Alb C III Nr. 4171 užsidegus varikliui nusileidęs priešo užnugary, buvo pačių lakūnų V.Jablonskio ir J.Šabanavičiaus sudegintas.
Alb C III Nr.50S6 sudužo kildamas iš Aleksoto aerodromo, nes buvo perkrautas bombų (lakūnas A.Gustaitis).

Mokomojoje eskadrilėje daugiausiai buvo Alb B II ir Alb C Ib mokomųjų lėktuvų. Be jų buvo ir Alb C III, Ru C I ir net vienas LVG C VI su sudvejintu valdymu.
1921 m. kovo 1 d. aviacijos dirbtuvėse sumontuota jau daug lėktuvų, todėl sudaryta dar viena eskadrilė, pavadinta antrąja, kurioje buvo sutelkti visi sunkesnieji lėktuvai: LVG C VI, LVG C V, Alb C XV ir Alb D III.
Buvusioji Oro eskadrilė pavadinta pirmąja, ji gavo naikintuvus Fok D VII, lengvuosius Halb CL IV ir kitų tipų (Halb C V, Alb J II) lėktuvus.

1923 m. balandžio 1 d, formuojama trečioji eskadrilė, į kurią perkeliami visi LVG C VI ir LVG C V, o į antrąją rugsėjo mėnesį paskiriami septyni iš dešimties naujai nupirktų itališkų SVA-10.