1857 10 24 Mogiliovo gub., Rusijoje gimė Okulič-Kazarinas (Okulič-Kozarinas) Rapolas.

1873 04 20 priimtas į Rusijos kariuomenės 28 pėst. divizijos 3 pėst. pulką.

1873 08 23 pasiųstas į Rygos pėst. junkerių m-lą.

1875 06 21 baigus grąžintas į pulką.

1875 12 26 suteiktas praporščiko laipsnis.

1877 06 26 pakeltas į paporučikius.

1878 04 09 – į poručikus. Ėjo 8, 10 17 2 kuopos vado pareigas.

1879 10 15 perkeltas į pulko mokomąją komandą vedėju.

1880 09 10 paskirtas 3 kuopos vadu.

1888 04 21 pakeltas į štabskapitonus.

1893 06 15 – į kapitonus.

1902 01 21-07 18 mokėsi karininkų šaulių m-loje.

1902 06 18 pakeltas į papulkininkius.

1903 05 08 -1904 05 09 pulko teismo p-kas.

1903 12 29 paskirtas 2 bataliono vadu.

1904 11 20 – paskirtas 159 Gurijos pėst. pulko 3 bataliono vadu, o 1905 07 22 - pulko vadu.

1905 03 15-1906 01 01 su pulku dislokavosi Mandžūrijoje. Dalyvavo Rusijos - Japonijos kare.

1906 07 06 perkeltas į 3 Dono pėst. pulką, paskirtas 4 bataliono vadu.

1911 03 12 – vyr. štabo karininku.

1911 03 12 pakeltas į pulkininkus.

1912 – į generolus majorus ir paleistas į atsargą.

1919 03 29 atvykęs į Lietuvą savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę ir kaip karininkas paskirtas bombų sandėlio prižiūrėtoju.

Nuo 1919 04 05 laikinai ėjo Aviacijos mokyklos v-ko pareigas, vienas iš Lietuvos karo aviacijos pradininkų. Einant karo aviacijos mokyklos viršininko pareigas į mokyklą priimti Vytautas Jablonskis ir Leonardas Peseckas, taip pat mokyklos būrininku paskirtas Antanas Gustaitis. Gen. mjr. R. Okulič-Kazarino įsakymu sustiprinta apsauga, siekiant apsaugoti mokyklos turtą nuo išgrobstymo ir diversijų. Susirgęs 1919 04 27 mirė.

Žmona – Konstancija Išoraitė (1860-1943), sūnūs – Eugenijus (1887-1959), Vladimiras (1899-1977) ir Anatolijus (1903-1991), duktė – Česlava Mironova (1902-1960).

Apdovanotas:
Savanorių (1930, po mirties),
Lietuvos nepriklausomybės (1931, po mirties) medaliais;
Rusijos kariuomenėje - Šv. Stanislavo 2 laipsnio (1901) ir 3laipsnio (1888),
Šv. Anos 2 laipsnio (1907) ir 3 laipsnio (1895),
Šv. Vladimiro 4 laipsnio (1910) ordinais,
1904 - 1905 karo su Japonija atminimo bronzos (1906) ir Imperatoriaus Aleksandro III atminimo sidabro medaliais.

Literatūra:
„Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“ V tomas.
Karo aviacijos mokyklos viršininko įsakymai, LCVA, f. 1451, ap. 3, b. 1, l. 12-16.

Ištrauka iš: Dr. Andriejus Stoliarovas, „Lietuvos Respublikos kariuomenės generalitetas 1918–1940 m.: nežinomi istoriniai fragmentai“. Karo archyvas t. 29, p. 354-355.

„R. Okulič-Kazarinas gimė 1857 m. lapkričio 5 d. Mogiliove (dab. Baltarusija). Išpažino stačiatikybę (kitais duomenimis – katalikybę), buvo vedęs Konstanciją Išoraitę, turėjo tris sūnus – Eugenijų, Vladimirą ir Anatolijų, dukterį Česlavą Mironovą. 1919 m. du sūnūs, Vladimiras ir Anatolijus, įstojo į Lietuvos kariuomenę, tarnavo artilerijoje karininkais. O pats generolas tarnybą kariuomenėje pradėjo 1873 m. 28-osios divizijos 3-iajame pėstininkų pulke. Netrukus buvo išsiųstas į Rygos pėstininkų junkerių mokyklą, 1875 m. ją baigęs grąžintas tęsti tarnybos į minėtą pulką. Tais pačiais metais pakeltas į praporščikus, 1877 m. – į paporučikius, po metų – į poručikus. 1878 m. paskirtas pulko 8-osios, vėliau – 2-osios kuopos vadu, dar po metų – mokomosios komandos vedėju. 1880 m. jam vėl patikėtos 3-iosios kuopos vado pareigos. 1888 m. pakeltas į štabskapitonus, 1893 m. – į kapitonus. 1902 m. tobulinosi karininkų šaulių mokykloje ir buvo pakeltas į papulkininkius. 1903 m. paskirtas vadovauti minėto pulko 2-ajam batalionui, nuo 1904 m. – 40-osios divizijos 159-ojo pėstininkų Gurijos pulko 3-iajam batalionui. Po metų paskirtas pulko vadu. 1906 m. pakeitė tarnybos vietą, buvo perkeltas į 3-iąjį pėstininkų Dono pulką, paskirtas 4-ojo bataliono vadu. 1911 m. jis jau vyriausiasis štabo karininkas, netrukus buvo pakeltas į pulkininkus, 1912 m. – į generolus majorus (kai kuriais nepatvirtintais duomenimis – į generolus leitenantus) ir išleistas į atsargą. Už nuopelnus Rusijai buvo apdovanotas Šv. Vladimiro 4-ojo (1910 m.), Šv. Anos (1905 m.) ir Šv. Stanislovo 2-ojo (1901 m.), Šv. Anos (1895 m.) ir Šv. Stanislovo 3-iojo (1888 m.) laipsnio ordinais, 1904–1905 m. Rusijos–Japonijos karo (1906 m.) ir Imperatoriaus Aleksandro III atminimo sidabro medaliais. 1919 m. kovo 28 d. generolas savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę. Jam buvo suteiktas karininko ir paliktas galioti iki karinių laipsnių įsteigimo Rusijos kariuomenėje turėtas laipsnis. Kovo 29 d. krn. R. Okulič-Kazarinas kaip specialistas buvo paskirtas į Aviacijos dalies bombų (granatų, ginklų) sandėlį prižiūrėtoju ir viršininku. Nuo balandžio 5 d. laikinai ėjo Karo aviacijos mokyklos viršininko pareigas. Yra laikomas vienu iš Lietuvos karo aviacijos pradininkų. Mirė balandžio 27 d. nuo infekcinės ligos, taip ir nesuspėjęs gauti vietos kariuomenės generolo laipsnio. Palaidotas Kleboniškio (Eigulių) kapinėse Kaune. Po mirties 1930–1931 m. jo žmonai Konstancijai buvo įteikti jam priklausantys Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliai.“