Vladas NAGIUS-NAGEVIČIUS gimė 1881 06 17 Kretingoje. Baigęs Kretingos prad. m-lą mokėsi Palangos prog-joje, iš kurios pašalintas už atsisakymą dalyvauti stačiatikių pamaldose. 1902 aukso medaliu baigė Aleksandro g-ją Rygoje, kur priklausė slaptai lietuvių studentą draugijai. Vėliau baigė Sankt Peterburgo archeologijos in-tą ir 1904 įstojo į Karo medicinos akademiją. 1905 dalyvavo Didžiojo Vilniaus Seimo veikloje, platino jo nutarimus, už ką Kretingoje rusų žandarų suimtas ir kalintas Šiaulių bei Kauno kalėjimuose. Studijuodamas įkūrė lietuvių medikų studentų organizaciją Fraternitas Lituanica. 1910 baigęs Karo medicinos akademiją paskirtas į Baltijos jūros karo laivyną, tarnavo vyr. gydytoju karo laive Rion, kanonieriuje Chrabryj, šarvuotyje Siuva, turėjo papulkininkio laipsnį. 1917 Petrograde dalyvavo lietuvių karių suvažiavime. 1917 rudenį perkeltas į Juodosios jūros karo laivyną Sevastopolyje. 1918 grįžo j Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje. 1918 11 23 savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, paskirtas Apsaugos tarybos nariu, 1918 12 04 —Apsaugos m-jos sanitarijos skyriaus v-ku, bet susirgo ir liko lenkų okupuotame Vilniuje. Pasveikęs atvyko į Kauną ir vėl grįžo į karinę tarnybą. 1919 05 25 paskirtas karininku ypatingiems reikalams prie vyriausiojo kariuomenės vado. 1919 07 22 paskirtas kariuomenės lauko sanitarijos inspektoriumi. 1919 08 dalyvavo nepriklausomybės kovose su bolševikais prie Kalkūnų, Daugpilio. 1919 10 07 suteiktas sanitarijos pulkininko laipsnis. 1919 12 19 vėl paskirtas Karo sanitarijos v-ku. Fronto sąlygomis suformavo keturis skrajojančius sanitarinius būrius, įsteigė gailestingųjų seserų kursus. 1920 05 01 paskirtas Visų laipsnių kariškių uniformai nustatyti komisijos nariu. 1920 05 14 pakeltas į generolus leitenantus. 1920 11 15 suteikta teisė vadintis vyriausiuoju armijos gydytoju. 1919 12 15 KAM pavedė įkurti Karo muziejų, 1921 01 22 kaip Valstybinės archeologijos komisijos nariui pavesta vadovauti Karo istorijos kolegijai. 1921 02 16 jo pastangomis atidarytas Vytauto Didžiojo karo muziejus. 1921 08 01 paskirtas Karo muziejaus organizatoriumi, nuo 1930 vadovavo naujų Vytauto Didžiojo karo muziejaus rūmų statybai. 1922 03 22 išrinktas įsteigtos Lietuvos sporto lygos centro komiteto pirmininku. 1922 atliko archeologinius kasinėjimus Pryšmančių kapinyne. 1922 12 14 patvirtintas Karininkų klubo valdybos pirmininku. 1922 kartu su kitais įsteigė Lietuvių-suomių draugiją ir iki 1934 jai vadovavo, buvo Lietuvių-estų ir Lietuvių-latvių draugijų valdybų narys, Valstybinės archeologijos ir Archyvams tvarkyti komisijų narys, 1923 įsteigtos Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininkas. 1924 11 24 išrinktas Lietuvos karininkų ramovės tarybos nariu, 1927 03 31 -jos prezidiumo pirmininku, daug prisidėjo prie Karininkų ramovės Kaune statybos. 1924 įsteigė Karo invalidams šelpti komitetą, buvo ilgametis jo pirmininkas. Siekdamas padėti kariams ligoniams suorganizavo Moterų komitetą, vėliau tapusį Kunigaikštienės Birutės karininkų Šeimų moterų draugija. Nuo 1925 LŠS centro valdybos narys. 1927 05 12 paskirtas Vyties kryžiaus ordino tarybos nariu, 1928 03 28 -Savanorių medalio komisijos nariu. 1931—34 vadovavo Apuolės ir Impilties piliakalnių archeologiniams tyrimams, 1930—35 dalyvavo ir skaitė pranešimus tarptautinėse archeologijos konferencijose Rygoje, Londone, Osle, 1933 dalyvavo tarptautiniame karo medicinos kongrese Madride, 1935 — Briuselyje. 1933 išrinktas Latvijos MA nariu korespondentu. 1934 04 11 išrinktas Lietuvos karininkų ramovės seniūnų tarybos pirmininku. 1934 10 27 paskirtas Karo muziejaus v-ku. 1936 12 28 pagal Karo tarnybos įstatymą gen. leitenanto laipsnis pakeistas į brigados generolo. 1938 lankėsi Pietų Afrikoje ir grįžęs įsteigė Pietų Afrikos lietuvių draugiją. Nuo 1939 LŠS garbės šaulys. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą 1940 06 25 atleistas iš Karo muziejaus v-ko pareigų ir paleistas į sanitarijos karininkų atsargą. Gyveno Babnicos dvare prie Babtų, kur kaip savanoris buvo gavęs žemės. Kilus Vokietijos—SSRS karui grįžo į Kauną, buvo LAF Kauno štabo patarėjas, dalyvavo 1941 Birželio sukilime. Vokiečių okupacijos metais dirbo Karo muziejuje, buvo jo v-kas. 1941 09 15 kartu su kitais LAF atstovais pasirašė memorandumą „Apie Lietuvos būklę pradėjus veikti vokiečių civilinei valdžiai Lietuvoje". 1944 rūpinosi, kad vokiečiai leistų Karo muziejaus sodelyje viešai minėti Vasario 16-ąją. 1944 pasitraukė į Austriją ir apsigyveno Vorarlbergo lietuvių pabėgėlių stovykloje. 1949 emigravo į JAV, įsikūrė WiIIoughby mstl., Ohajo valstijoje. Mirė 1954 09 15 Willoughby, palaidotas Kalvarijos kapinėse Klivlende, JAV. 1995 palaikai perlaidoti Kretingoje. 2003 06 pripažintas kariu savanoriu (po mirties).

Apdovanotas:

Vyčio kryžiaus 5 laipsnio (1920),
II rūšies Vyties kryžiaus 2 laipsnio (1928),
Vytauto Didžiojo 2 laipsnio (1936),
DLK Gedimino 2 laipsnio (1928) ordinais,
Savanorių (1928) ir Lietuvos nepriklausomybės (1928) medaliais,
Šaulių žvaigždės ordinu (1931),
Šaulių žvaigždės ordino medaliu (1939),
skautų Svastikos ordinu (1931),
ugniagesių „Artimui pagalbon" 1 laipsnio kryžiumi (1938),
Belgijos Karūnos 2 laipsnio ordinu (1935),
Čekoslovakijos Baltojo liūto 3 laipsnio ordinu su kardais (1926),
Estijos Erelio kryžiaus 2 laipsnio ordinu (1932),
Latvijos Trijų žvaigždžių 2 laipsnio (1930) ir
Raudonojo kryžiaus 2 laipsnio (1931) ordinais,
Aizsargų nuopelnų kryžiumi (1929),
Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio medaliu (1929),
Latvijos gynybos sąjungos bronzos medaliu (1926),
Rumunijos Karūnos 3 laipsnio ordinu su kardais (1914),
Suomijos Baltosios rožės 2 laipsnio ordinu (1926),
Nacionalinės gvardijos geležiniu kryžiumi (1926),
Švedijos Vazos 2 laipsnio ordinu (1932);
Rusijos kariuomenėje — Šv. Stanislavo 2 ir 3 laipsnio,
Šv. Anos 3 laipsnio ordinais su kardais.

Žmona - Veronika Baronaitė (susituokė 1925, m. 1987).