1919 m. kovo 12 d. aviacijos kuopa išskiriama iš inžinerijos bataliono, pavadinama aviacijos dalimi ir tą pat dieną išleidžiamas pirmas aviacijos daliai įsakymas. 1920 m. rugsėjo 22 d. aviacijos dalis jau gauna oro laivyno vardą; tikras jos vardas „Aviacija" suteikiamas 1921 m. birželio 29 d.

Sunkios buvo mūsų aviacijos kūrimosi dienos, nes nebuvo lėktuvų, lakūnų, nei žmogaus, kuris tuo reikalu nusimanytų; todėl dalies vadu paskiriamas buvęs Rusijoje jūrų inžinierium karininkas Petronis, lakūnais samdomi vokiečiai ir kiti svetimšaliai, lėktuvai buvo perkami pas vokiečius. Aviacija juo tolyn, juo labiau stiprėja, nes nuolat įstoja įvairūs specialistai ir renkasi jauni vyrai — lietuviai savanoriai, iš kurių vėliau sudaroma aviacijos karo mokykla.

Bolševikams veržiantis Lietuvon, aviacija gavus tik 8 lėktuvus (L. V. G. C VI, žvalgybiniai), nupirktus Vokietijoje 1919 m. vasario m. 27 d., tuojaus gauna darbo. Jau kovo 3 d. skrendama į Vilnių nufotografuoti Kaišiadorių ir Vilniaus gelžk. stotį bei patį Vilniaus miestą ir išmėtyti proklamacijas.

Toliau be pertraukos eina darbas. Skrendama žvalgymo tikslu; žymesniuose punktuose mėtomos proklomacijos ir užtiktos susibūrusios priešo dalys apmėtomos bombomis. Taip, pvz., balandžio 4 d. parskridę pilotas Šulcas ir žvalgas kar. Fugalevičius pranešė: „Jonavos rajone, nuo Pagirių Siesikų link, jokio judėjimo nepastebėta. Siesikuose numesta 2 bombos, folvarke Pagirėliai numesta 1 bomba ir miestelyje Pagiriai 2 bombos. Tarpe Pagirių ir Siesikų pastebėtos dvi grupės žmonių po 25—30. Nuo Pagirių iki Panevėžio plentu judėjimo nepastebėta ir t.t.".

Gegužės 2 d. mūsų aviacija gana aktyviai dalyvavo paimant Ukmergę. Čia lakūnai nuolat pranešinėjo, kur ir ką priešas veikia ir, be to, patys puolė bombomis ir kulkosvaidžių ugnimi. Tą pat dieną 13 val. 45 min. penki lėktuvai persekiojo ir bombardavo besitraukiantį iš Ukmergės priešą.

Kautynėms ties Panevėžiu aviacija pasiruošė iš anksto ir veikė pagal tam tikrą planą. Kad lengviau būtų Panevėžį pasiekti, gegužės 17 d. keturi lėktuvai persikėlė į Kėdainius, kur buvo pristatyta degamos — tepamos medžiagos ir bombų. V. 18. Panevėžys pultas bombomis ir kulkosvaidžiais 7 kartus, V. 19. — Panevėžys ir geležinkelis iki Kupiškio — 5 kartus. Gegužės 20 d. išvaikyti bolševikai besitraukią vieškeliu iš Panevėžio į Karsakiškį ir susprogdintas bolševikų 40-ties vagonų traukinys, V. 21. bombarduota Subačiaus stotis.

Sumušus ir nustūmus bolševikus iki Zarasų, lėktuvams buvo per toli skraidyti, todėl V. 28. buvo suformuotas aviacijos Kovos Būrys ir nuo VI. 13. perkeltas į Uteną. Būrio vadu buvo karininkas Šalkauskas, o būrio veikimui daugiausia vadovavo mjr. Dahlbekas. Būryje buvo 3-4 lėktuvai L. V. G., 5 pilotai ir 6 žvalgai (žmonių sudėtis dažnai keitėsi).

Operatyvinius uždavinius būriui duodavo vyr. kariuomenės vadas, I-os pėst. brigados vadas ir retkarčiais 1-mo pėst. pulko vadas. Būrys dėl degamos — tepamos medžiagos ir šaudmenų trūkumo, o iš dalies ir dėl neįgudimo pačios vadovybės tinkamai aviaciją panaudoti, ypatingo aktyvumo neparodė.

Charakteringas yra tų laikų mjr. Dahlbeko raportas, rašytas rusiškai vyr. kariuomenės vadui, kurį kariuomenės vadas nusiuntė aviacijos dalies vadui, dėl prisiuntimo tam tikro dovanų lapo.

Tame savo raporte mjr. Dahlbekas (aviac. dalies inspektorius) tarp kita ko rašo (1919 m. spalių 11 d.):

„Po perėmimo komandavimo, dalis buvo jau Utenoje, kur buvo 4 lėktuvai. Apginklavimas šių lėktuvų buvo labai blogas. Pvz., per visą veikimo laiką šių karinių oro jėgų nebuvo prisiųsta jokių dėžių su instrumentais. Po mano perėmimo komandavimo tęsėsi 4 dienos, kol apginklavimas leido, bendrai, daryti puolimus. Yra aišku, kad per šį laiką priešui buvo pranešta apie stovį oro jėgų.

Pirmam puolime aš sutikau stiprią zenitinės artilerijos ugnį arti pirmo puolimo tikslo, t. y. pririštos pūslės. Puolimas vis dėlto buvo padarytas iš 75 m. aukščio. Gaisras pririštos pūslės nebuvo konstatuotas, taip kad balionas po to nepasirodė, aišku, kad jis buvo kliudytas". Dar keletą beverčių sakinių ir toliau rašo:

„Aš prašau galų gale pranešti, kad sekanti ponai po mano komandavimu labai gerai save parodė, puldami žemam aukštyje nežiūrint priešo aktyvaus veikimo. Karininkai: Šalkovski, Gikša, Coltananas, Ževotovski, Rotter, Vinšenk ir Fric Šule. Prašau, kad šie ponai gautų apdovanojimą". Pasirašė Av. dalies inspektorius Dahlbekas".

Gavęs šį raportą aviacijos dalies vadas rašo generalinio štabo rikiuotės skyriaus viršininkui pareiškimą: (1919 m. spalio 25 d.), rašau, kaip yra originale.
„Su šiuo siunčiu raportą majoro Dalbeko ir pranešu, kad ženklo atsižymėjimo „Už Tėvynę" galima, man rodos, duoti tikrai narsuoliams ir už didelį darbą veikiant prieš priešus. Šis žygis, apie kurį rašo majoras Dalbekas, negali būti tokiuo, už kurį galima būtų duoti ženklus atsižymėjimo.

Nežiūrint į tai, kad eskadrilė buvo pilnai aprūpinta visais reikalaujamais dėl mūšio įrankiais ir medžiaga ir vos tik po vieną kartą kiekvienas orlaivis galėjo būti ant priešo pozicijų. Kadangi laiko buvo apie dvi savaites ir galima buvo priešui atnešti daug bėdos. Man pakėlus klausymą, dėl ko taip atsitiko — paaiškėjo, kad iš vienos pusės nekurie karininkai nenorėjo skristi ant fronto, nurodydami visokias priežastis kaip tai: karininkas Hiksa aiškino, kad jo orlaivis neima aukštumo, bet pasirodė, grįžtant į Kauną — orlaivis lengvai pakyla iki 2000 metrų ir iš kitos pusės buktai mantiorai nesugebėjo laikyti orlaivių tinkamoje vietoje.

Tokiuo būdu pristatytus, karininkus apdovanojimui, raporte majoro Dalbeko — nesutinku", (pasirašė) Aviacijos Dalies Vadas karininkas inž. P. Petronis.
Iš to pareiškimo aišku, kad tie vyrai didelio patriotiškumo ir lakūniško pasiryžimo nedaug teturėjo, bet vis tik veikė ir turint galvoje iš tikrųjų menką to meto aprūpinimą šaudmenimis ir kitokiomis priemonėmis taip pat ir blogą vadovavimą, tenka pasakyti, kad jie padarė nemažai.

Sustojus frontui Padauguvyje, dažnai žvalgydavo ir bombarduodavo Daugpilio miestą ir stotį, Gryvos fortą ir bolševikų pozicijas. Grįždavo namo su keliolika skylių lėktuve, tačiau patys nekliudyti.

Aptilus karo veiksmams su bolševikais, aviacijos kovos būrys spalių mėnesio pabaigoje iš Utenos grįžo į Kauną.

Kare su lenkais aviacijos nuotaika buvo jau visai kita. Pilotai buvo jau savi, tik išleisti. baigę aviacijos karo mokyklą, mūsų jauni leitenantai, kurie viens po kito veržėsi į frontą skridimams. Aviacijos vadovavimas irgi buvo jau visai kitokiose rankose. Medžiaginė dalis taip pat žymiai pagerėjo, paėmus ir aptvarkius iš bermontininkų atimtą karo grobį.

1920 m. liepos mėnesį, kai lenkai bolševikų spaudžiami traukėsi iš Vilniaus krašto į pietus, mūsų lėktųvai buvo nuolatos siunčiami žvalgyti ir sekti lenkų kariuomenės persigrupavimų pagal demarkacijos liniją.

Iš pradžių skridimų tikslas buvo tik žvalgymas, o vėliau, pradėjus lenkams veikti aktyviai prieš mus, buvo puolama bombomis ir kulkosvaidžių ugnimi.
Buvo skrendama gana toli: į Augustavą, Gardiną, Lydą, Ašmeną, N. Švenčionis ir kt.
Esant bolševikams Vilniuje, rugpiūčio 29 d. buvo nuskridę demonstracijos tikslu net šeši mūsų lėktuvai.

Aviacija, lyg nujausdama visą laiką sekė lenkus ir štai, kada Augustave ėjo posėdžiai, aviacija pastebėjo lenkų kariuomenės grupavimus ir slinkimą Lietuvos teritorijos link.

Čia paduodu vieną būdingesni tų laikų pranešimą, iš kurio matyt, kad aviacija lenkų kariuomenės judėjimą demarklinijos kryptimi pastebėjo 1920 m. rugsėjo 29 d., grįžę iš skridimo lakūnas Šenbergas (dabar mjr.) ir žvalgas Jakštys (dabar mjr.), praneša:
„Žvalgyba IX. 29 skrista: Kaunas — Troki Novy — Eiszyszki — Radun — Chodzilanie — Vasilizski — Paperne — Lida — Zyrmuny — Vieranov — Vilna.

Pastebėta: Papernėje, kieme, stovėjo apie 20 gurguolių. Plentu iš Lida Grodno link važiavo ties Bolowce 3 sanitariniai ir 2 sunkūs automobiliai, juos pralenkė vienas lengvas. Tuo pat plentu Lidos link tarp Repniki ir Podzilovo jojo 3 grupės po 2 ir grupė iš 6 ir viena grupė iš 25 raitelių. Tuo pat plentu ties Ostrowla ėjo 2 batalionai (ne-ilsėjosi apie 3 batalionai pėst. Tarp Ostrowla Lida plentu ir Rakova — Lidos keliu važiavo nemažiau 200 gurguolių, apart kurių stovėjo lauke pusėse plento ir minėto kelio irgi 100 gurguolių.

Netoliese gurguolių matėsi šalyj plento stovinti rikiuotėj baterija. Kazarmėse prie Lidos matėsi apie 4 kuopos kareivių. Keliu Zirmuny Lida ties Wilkie Sielo link Lidos važiavo 1 kanuolės priešakis su ketvertą arklių. Toje pat vietoje nuo Lidos Zirmuny link jojo 18 raitelių, kurie pamatę orlaivį tuoj išsisklaidė į mišką. Tuo pat keliu prie pat Zymuny, šiaurės link ėjo 1 kuopa kareivių ir apie 30 gurguolių. Daugiau pastebėta nieko nebuvo. Lidoj ir keliu link Zirmuny Worono apšaudė orlaivį. Skridom atsišaudydami iš kulkosvaidžių. Numuštas buvo beveik su visai vienas plieno trosas aparate, apart kurio dar keletas kulkų pataikė į lėktuvą".

Nors tas pranešimas tuojau paties žvalgo buvo pristatytas kariuomenės štabui, bet neatrodo, kad būtų buvęs atkreiptas į tai reikalingas dėmesys ir atitinkamai reaguota.
Žiūrint į šį pranešimą, taip ir prisimena II-ji rusų generolo Samsonovo armija.

XIII-jam tos armijos korpui, nuėjusiam Allenstein'o kryptimi, irgi lakūnai pranešė, kad iš šiaurės rytų artėja vokiečiai. Bet tuo korpo vadas generolas Kliujev'as nepatikėjo ir artėjančių vokiečių voras palaikė VI korpo dalimis.

1920 m. spalių mėnesį veržiantis lenkams į mūsų kraštą, ties Varėna išgamų civilinių geležinkeliečių klasta buvo sugadintas geležinkelis ir lenkams pateko mūsų šarvuotis „Gediminas". Kadangi lenkai tuojaus bandė panaudoti jį prieš mus, todėl mūsų aviacija tuojau pradėjo ieškoti progų jį sunaikinti. Tam tikslui spalių 4 d. buvo pasiųsta į Varėnos stotį penki mūsų lėktuvai. Kadangi šarvuoto traukinio tuo metu stotyje nebuvo, lakūnai bombardavo pačią stotį.

Laike šio bombardavimo buvo pašautas į galvą ltn. Kumpis. Jo lėktuvas nukrito ir lakūnas su žvalgu ltn. Pranckevičium pateko nelaisvėn. Ltn. Kumpis mirė spalių 10 d. nuo žaizdų, o ltn. Pranckevičius 1926 m. kovo 25 d. nuo džiovos, kuria susirgo būdamas nelaisvėje.

Spalių 20 d. 16 val. mūsų eskadrilė bombardavo Parubanko stotį ir aerodromą. Buvo susprogdinta stotyje buvę transporto vagonai, bombarduota aerodromo angarai ir apšaudyta iš kulkosvaidžių važiavusieji plentu iš Landvarovo Vilniaus link apie 20 gurguolių vora. Vaka dvare išsklaidyti raitininkai.

Spalių 23 d. buvo gautas įsakymas surasti ir pasistengti susprogdinti šarvuotą traukinį, veikiantį Landvarovo — Pabradės ruože. To įvykdyti nepavyko, nes kaip vėliau iš agentūrinių žinių buvo patirta, traukinys dažniausiai slėpdavosi tunelyje. Šio traukinio beieškodami buvo įkliuvę ltn. Jablonskis (dabar mjr.) su žvalgu ltn. Šabanavičium. Motorui sugedus, buvo priversti nusileisti pas lenkus, bet jie skubiai lėktuvą sudegino ir patys pabėgo.

1920 metais iš viso mūsų aviacija atliko lenkų frontan 93 skridimus.
Mūsų aviacijos aktyvumą įvertino ir lenkai. Iš patekusių nelaisvėn buvo patirta, kad visus didesnius žygius, norėdami paslėpti nuo mūsų lakūnų, lenkai buvo priversti atlikti naktimis.

Lenkų aviacija labai mažai pasirodė: vos kelis kartus, iš kurių pora kartų buvo atskridę bombarduoti buvusio tuo metu cepelino angaro, bet be pasekmių.
Aviacijai yra vadovavę: kar. Petronis, kar. Gavelis, vėliau, labai trumpai, anglų mjr. Carr; nuo 1920 m. liepos 17 d. iki 1927 m. vasario — b. gen. Kraucevičius nuo 1927 iki 1934 m. — gen. št. pulkininkas Pundzevičius (dabar div. generolas). Nuo 1934 m. — aviacijai vadovauja b. generolas inž. Gustaitis, kuris yra vienas iš pirmųjų baigęs aviacijos karo mokyklą ir visą aviacijos gyvavimo laiką dirbęs joje, pašvęsdamas mūsų aviacijai visą savo įgytą tiek čia, tiek užsienyje mokslą ir darbą. Kam nežinomi mūsų lėktuvai „ANBO", kuriais aprūpinta aviacijos mokykla ir žvalgom. eskadrilės. Šio tipo lėktuvai savo laiku stebino net ir užsienio specialistus.