Tarnavo mūsų eskadrilėje puskarininkis Mikas Mažonas, Raseinių burmistro sūnus. Buvo jis silpnokas vaikinas, dažnai nesuvaldydavęs lėktuvo. Trejetą kartų vos neišvengiau su juo susidūrimo. Tai jis patenka į sūkurį, tai susimėto, skrisdamas rikiuotėje, o tada tik žiūrėk, kad spėtum nuo jo pabėgti. 1928 liepos 18 dieną, ruošdamiesi aviacijos šventei, penkiais lėktuvais SVA X treniravomės skristi trikampe rikiuote. Prieš lipant į lėktuvą mano žvalgas J.Kopukovas įspėjo, kad paskui mus šįkart skris Mažonas. "O tu akis turi? Kam aš tave vežuosi?" - atkirtau jam.
Paprastai, eskadrilei išsiskirstant į kairę ir dešinę, aš tos tvarkos nesilaikydavau, nerdavau aukštyn arba žemyn, kad greičiau prapulti iš tos kompanijos. Matau, kad eskadrilės vadas sumosuoja sparnais, duoda ženklą skirstytis. Aš atsisukęs šaukiu Jurgiui, kad perspėtų paskui mus skrendančius draugus ir matau, kaip jis duoda ženklą rankomis.
Tuo metu dešinėje skridęs leitenantas V.Milevičius jau krypsta šonan. Eskadrilė pradeda skirstytis. Viskas vyksta darniai, esu ramus, kad už manęs skrendantieji perspėti. Nenorėdamas gadinti gražaus skridimo vaizdo, krypstu šonan ir aš. Ir tuo metu prieš pat save pamačiau lėktuvo šoną ir pajutau smūgį. Mano lėktuvas stabteli ore, o paskui sminga stačiai žemyn. Propeleriu perkirtau Mažono lėktuvą pusiau. Aplinkui laksto nuolaužos, propelery įsisukusios skeveldros laužo variklį iš rėmo. O mano lėktuvas sukdamasis kaip akmuo krenta žemyn. Katastrofa įvyko 1100 metrų aukštyje ties Napoleono kalnu. Instinktyviai išlyginu vairus. Lėktuvas nebesisuka, bet ir toliau lekia žemyn. Jaučiu, artinasi galas. Bet tuoj pat prisimenu, kad turiu daug skolų, po mano žūties skolintojai užpuls vargšę žmoną, vadinasi, privalau gelbėtis. Pamažu, labai atsargiai, lyginu lėktuvą ir jaučiu, kad tai man pavyksta. Nusišypsau - dar pagyvensim! Dar likę apie 700 metrų aukščio. Jurgis tuo metu numeta tarp spyrio ir liemens įstrigusį svetimo lėktuvo sparną, o aš nusižiūriu patogią leidimuisi pievą prie IV forto. SVA - leidimosi greitis 90 km/h. Įvertinęs, kad lėktuvas pažeistas palieku 130 km/h ir turėdamas tokią atsargą sklendžių ir švilpauju. Staiga pajuntu, kad lėktuvas pakrypo ant kairio sparno, jo nosis smunka žemyn. Bandau išlyginti mašiną, bet jaučiu, kad ji tampa nevaldoma. Matau, kad mano planai nuėjo velniop, grėsmingai artėja forto pylimas. Suprantu, kad visa jėga trenksiuos į jį. Vėl matau giltinės šypseną. Paskutiniuoju momentu randu sprendimą. Maždaug 30 metrų aukštyje koja iš visų jėgų spiriu į pedalą, jaučiu, kaip lėktuvas paklūsta posūkio vairams ir pasisuka šonan. Mane spaudžia į dešinę. Tuoj pat pajuntu baisų smūgį ir prarandu sąmonę.
Pirmasis į įvykio vietą motociklu atskubėjęs leitenantas V.Adomavičius rado mano lėktuvą ant pačios forto pylimo briaunos. Dar keli metrai - būčiau ir kaulų nesurinkęs. Dešinė koja perlindo lėktuvo dugną, kurį sudarė du sluoksniai faneros, o tarp jų -1,5 colio storumo lenta. Turėjau gerokai pavargti, kol ją ištraukė. Vežant greitąja, retkarčiais atgaudavau sąmonę. Buvau atsigavęs ir ligoninėje. Paguldę ant grindų sanitarai ima mane už šonų, kad paguldytų ant operacinio stalo, o man sulaužyti šonkauliai. Baisus skausmas! Rėkiu ne savo balsu, ir vėl prarandu sąmonę. Taip merdėjau tris paras. Mane apžiūrėjo iškviestas profesorius Parčevskis, bet ir jis nerado kaip padėti. Sakė: "Jaunas, gal raumenys patys atstatys sulaužytus ir į plaučius sulindusius šonkaulius". Ir tikrai, po trijų savaičių jau važiavau motociklu, baliavojau su draugais Vilijampolėje.
Jurgiui Kopukovui lūžo dešinė ranka. Išėmus iš gipso, jis jos nevaldė - buvo pažeisti nervai. Teko visus metus gydytis, vykti į Vieną. Vėliau jis pasveiko ir grįžo į aviaciją.
Avarijos kaltininkams baigėsi liūdnai. Žvalgas leitenantas J.Tumelis iškrito iš lėktuvo smūgio metu, o M.Mažonas nukrito su lėktuvo skeveldromis.

Aviacijos kpt. Simas Stanaitis "Likimo vingiai" Kaunas: Plieno sparnai, 1992 m., 83-86 psl.