Plačiai išgarsėjusią Kauno tvirtovę, o kartu ir Kauno miestą, vokiečių pajėgos užėmė 1915 metų rugpjūčio mėnesį.
Kauno tvirtovės puolimas Pirmojo pasaulinio karo metu buvo patikėtas generolui Litzmannui, kuris tuo metu vadovavo vokiečių XXXX rezervo pėstininkų korpusui. Puolimas prasidėjo rugpjūčio 8 dieną. Staigia ataka 79-oji rezervinė pėstininkų divizija prasimušė iki Garliavos, bet jai sutrukdė galingi tvirtovės fortai. Tuo pat metu stiprūs rusų daliniai kontratakavo į šiaurę nuo Alytaus, bet šią ataką atmušė vokiečių 31-oji divizija. Pirmajam puolimui nepasisekus, buvo įtraukta 76-oji rezervinė pėstininkų divizija, o po kelių dienų ir iš Vakarų fronto perkelta vokiečių 115-oji pėstininkų divizija. Specialiai nutiestais bėgiais buvo atgabenta daugiau sunkiosios artilerijos, tarp kurios - ir 42 cm vamzdžio „Berta" tipo haubicos. Haubicų sviediniai, šaunami aukštyn ir krintantys staigiu smigimu, sugebėjo sudaužyti fortų dangas ir sienas.
Rugpjūčio 16 d. prasidėjo lemiama ataka. Pagrindinė haubicų ugnis buvo nukreipta į II ir III fortus, kuriuos vokiečių 79-oji rezervinė pėstininkų divizija ir 115-oji pėstininkų divizija paėmė antrą valandą po pietų. Septintą valandą krito ir I fortas, kur prasiveržė 76-oji divizija. Šiaurinėje dalyje, nuo Jonavos pusės, tvirtovę supo 3-ioji rezervinė pėstininkų divizija.
Paskutinis fortas krito 1915 m. rugpjūčio 18 d., nors vokiečiai per Nemuną persikėlė ir patį Kauno miestą užėmė dar rugpjūčio 17-ąją. Kitos vokiečių divizijos, dalyvavusios Kauno šturme, buvo šios: 16-oji Landwehr (antraeilio rezervo) divizija, 42-oji pėstininkų divizija, 77-oji rezervinė pėstininkų divizija ir 4-oji kavalerijos divizija. Taigi, šalia XXXX rezervo pėstininkų korpuso Kauno tvirtovės puolime dalyvavo ir XXI pėstininkų korpusas. Visos šios pajėgos priklausė vokiškajai Dešimtajai armijai, kurios vadas buvo gen. Hermano von Eichhorn. Netrukus dauguma vokiečių dalinių traukė toliau rytų kryptimi, nes kita užduotis buvo apsupti ir paimti Vilnių.

Cepelinas SL VII į Kauną atskrido 1916 m. rugsėjo 25 d., netrukus buvo perkeltas į Vainodę (Latvija), kur tęsė žvalgybą Baltijos jūroje. Jo tūris buvo 35100 kub.m, variklio galingumas 840 AJ.

Vokiečiams paėmus Kauną, čia atsikėlė mobilus karo aviacijos dalinys. Kadangi iš anksto buvo planuota šiame mieste įkurti cepelinų bazę, netrukus, 1915 metų spalio pradžioje, atvyko specialaus angaro statybininkų dalinys (Luftschiffhallenbaukommando Kowno). Angarą statė firma B. Seibert Eisenhoch & Bruckenbau-Werke iš Saarbrūckeno (Saaro kraštas prie Prancūzijos sienos). Nors iki karo ir pirmaisiais karo metais angarus buvo statę kelios kitos vokiečių įmonės (Ballonhallenbau Berlin GmbH, Deutsche Lufthallenbau Gesellschaft ir kt.), Seibert firma savo pažangumu jas nukonkuravo. Viena jos modelio naujovių buvo kilnojimui pritaikyta konstrukcija. Tad, cepelinus vis labiau perkeliant į Rytų frontą, ten naujųjų angarų statyba jau buvo atiduodama vien į Seibert rankas. Pirmasis savito modelio angaras buvo pastatytas Szentandras vietovėje to meto pietų Vengrijoje (netoli Temesvar, dabartinis Timisoara miestas šiaurės Rumunijoje) 1915 m. rugsėjį, o po poros savaičių - Varšuvoje. Kai Varšuvos angaras dėl savo geografinės padėties nebegalėjo patenkinti cepelinų reikmių, pastatas buvo išmontuotas ir 1917 m. pradžioje perkeltas arčiau fronto - į Šiaulius.

Angaro Kaune statybai ankstesnysis Sebert firmos modelis buvo patobulintas ir pavadintas „antruoju tipu". (Netrukus buvo išvystytas ir „trečiasis tipas"). Ankstesnieji, „pirmojo tipo" Szentandraso ir Varšuvos angarai buvo statomi 180 metrų ilgio ir skirti vienam cepelinui. Kauno angaro matmenys jau buvo 240 m x42 m x35 m, čia galėjo tilpti du cepelinai. Vartai susidėjo iš dviejų stumdomų dalių, o iki angaro turėjo būti pravesti geležinkelio bėgiai. Prie angaro buvo pastatyta oro stebėjimo stotis ir dujų gamykla, kad dujų nereikėtų balionais atsivežti iš kitur.

Nežiūrint katastrofiško galo, LZ 86 buvo vienas iš sėkmingiausių vokiečių karinių cepelinų. Vien šiaurės Rytų fronte jis numetė 14 800 kg bombų. Tuo metu tai buvo didžiulė sėkmė.

Baigiant angaro statybą Kaune, 1916 m. vasarį statybos dalinys (Luftschiffhallenbaukommando Kowno) buvo perkeltas į Bulgariją, kur kitas Rytų fronto angaras
kovą buvo pradėtas statyti netoli Jamboli geležinkelio stoties. Angaro statybai Kaune įpusėjus, 1915 m. lapkritį čia buvo atkeltas cepelinų priežiūros dalinys nr. 10 (Luftschifftrupp Nr. 10), kuris šiek tiek besikeičiančios sudėties išliko dvejus metus ir išsikėlė tik 1917m. lapkričio viduryje, kai cepelinų į Kauną jau nebebuvo numatoma skraidinti.

Per tą dvejų metų laikotarpį pakito ir vokiečių karinių cepelinų panaudojimo tikslai. Karo pradžioje dauguma cepelinų buvo sausumos kariuomenės (Heer) dispozicijoje, be to, jie savo užduotis vykdė Vakarų fronte, o kai kurie net bombardavo pietų Angliją ir Londoną. Cepelinų turėjo ir vokiečių karo laivynas (Kriegsmarine), bet žymiai mažiau. Tačiau vokiečių kariuomenei nepavykus paimti Paryžiaus, o frontui vis labiau transformuojantis į stacionarų apkasų karą, cepelinai dėl savo mažo greičio tapo gana lengvai pašaunami ir nuo žemės, ir išvis galingiau ginkluotų lėktuvų. Dar didesnė grėsmė cepelinams atsirado tada, kai pėstininkijos kulkosvaidžiai pradėjo naudoti fosforines kulkas, kurios nesunkiai uždegdavo cepelinus ore palaikančias dujų kameras. Šios priežastys vertė vokiečių karo vadovybę vis daugiau cepelinų perkelti į reliatyviai „skylėtą" Rytų frontą bei perleisti juos karo laivynui, kur jie buvo gana naudingi. Pavyzdžiui, cepelinai ir toliau tiko tolimai žvalgybai jūrose. Be to, kaip tik dėl savo lėtumo ir sugebėjimo išsilaikyti ore vienoje vietoje jie galėjo atpažinti ir detalizuotai pranešti apie priešo minų laukų išdėstymą. Galiausiai, nuo 1917 m. birželio vokiečių sausumos kariuomenė cepelinų atsisakė visiškai ir perdavė likusius savuosius karo laivynui.
Angaro Kaune statyba buvo vokiečių sausumos kariuomenės apskaitoje, ir pirmieji jame stovėję cepelinai buvo Vyriausio Rytų fronto vado (Oberbefehlshaber Ost-Ob Ost) žinioje. Tačiau dėl minėtų priežasčių 1917 m. spalį Kauno bazė buvo perduota karo laivynui, kuris netrukus, gruodžio 13 dieną, ją grąžino Ob Ost intendantūrai. Nuo to laiko cepelinų bazė Kaune šiems tikslams nebebuvo naudojama. Prieš kelias savaites buvo išvykęs ir bazės personalas (Luftschifftrupp Nr. 10). Pagal vieną raportą, 1919 m. vasario 14 d. angarą
perėmė besiformuojanti Lietuvos kariuomenė, o aerodromo plotus dalijosi gimstanti Lietuvos karo aviacija ir vokiečių savanorių lakūnų daliniai, kurie kartu su lietuvių kariais priešinosi 1919 metų bolševikų veržimuisi į Lietuvą. Vėliau Seibert firma pasisiūlė angarą išmontuoti, tačiau su šalies valdžia nesusitarus dėl sąlygų angaras liko stovėti dar kelerius metus.

Pirmasis Kaune įsikūrė vokiškas cepelinas LZ 86(gamybos numeris LZ 56), iš Konigsbergo bazės atskridęs 1916 m. vasario 18 d. Jo ilgis 178,5 m, tūris - 35 800 kub. m, variklio galingumas - 930 AJ, maksimalus greitis - 26,2 m/sek. Savo pirmą skrydį jis buvo atlikęs 1915 m. spalio 10 d. ir kurį laiką skraidė iš Konigsbergo. Dar iki
persikėlimo į Kauną cepelinas LZ 86 jau anksčiau du kartus buvo skridęs per Lietuvos teritoriją bombarduoti Daugpilį (pietryčių Latvija). Pirmą sykį tai buvo 1915 m. lapkričio 15-16 d., tada numetė 3500 kg bombų iš 2600 m aukščio; antrą kartą -1916 m. vasario 5 d. numetė 1600 kg sprogmenų iš 3000 m aukščio. LZ 86 atvyko į Kauną esant nepalankioms oro sąlygoms, todėl tolimesni skrydžiai prasidėjo tik balandžio pradžioje. Tada per kelias savaites jis bombardavo Minsko ir Rezeknės (rytų Latvija) geležinkelio stotis, nuo Daugpilio į šiaurę einantį geležinkelio ruožą, strateginę geležinkelio liniją tarp Minsko ir Molodečno ir tt. Gegužės viduryje cepelinas buvo nuskraidintas į Dresdeno dirbtuves remontuoti ir pailginti, tačiau iš ten jis grįžo ne į Kauną, bet buvo nusiųstas į Szentandraso bazę Vengrijoje, kur viena jo naujųjų užduočių buvo bombarduoti Rumunijos naftos laukus Ploesti apylinkėse. Po vieno sėkmingo antpuolio lapkričio 4-5 d. LZ 86 besileisdamas sudužo, žuvo kapitonas ir visas ekipažas. Korpusą teko išmontuoti. Nežiūrint katastrofiško galo, tai buvo vienas iš sėkmingiausių vokiečių karinių cepelinų. Vien šiaurės Rytų fronte jis numetė 14 800 kg bombų. Tuo metu tai buvo didžiulė sėkmė, kokia galėjo didžiuotis tik dar du kiti cepelinai: Z XII ir LZ 85. Atvykstant į Kauną cepelino vadas buvo kapt. Erich Linnarz, gimęs 1897 m. liepos 24 d. ir pagarsėjęs kaip pirmasis, bombardavęs Londoną. Dar Kaune balandžio mėnesį jį pakeitė kapt. Walter Wolff, gimęs 1886 m. sausio 9 d., vėliau tragiškai žuvęs.

Kai LZ 86 iš Kauno išskrido į Dresdeną ir iš ten nebuvo grąžintas, Kauno angarui buvo paskirtas SL VII.Tai buvo ne Zeppelin konstrukcijos, bet mažiau žinomos Schūtte-Lanzfirmos gamintas šiek tiek kitokio pavidalo dirižablis. Jo tūris buvo 35 100 kub. m, variklio galingumas -840 AJ. 1916 m. pradžioje jis bombomis apmėtė priešo užfrontę Prancūzijoje, o balandį buvo perkeltas į Konigsbergo bazę arčiau Rytų fronto, kur irgi vykdė užfrontės bombardavimą. Į Kauną jis atskrido 1916 m. rugsėjo 25 d. iš Seddino angaro Pomeranijoje ir netrukus buvo perkeltas į Vainodę (Latvija), iš kur tęsė žvalgybą Baltijos jūroje. SL VII kapitonas buvo Bruno von Pochhammer, gimęs 1876 m. rugsėjo 12 d.
1916 metų lapkričio vidury j Kauno angarą atvyko LZ 98 (gamybos nr. LZ 68) ir išbuvo iki 1917 m. kovo 15 d., kol buvo perkeltas į Šiaulius. Jo tūris - 35 800 kub. m, variklio galingumas - 960 AJ. Po pirmo skrydžio 1916 m. balandžio 28 d. jis kelis mėnesius veikė Vakarų fronte ir vienu metu kelių cepelinų grupėje bombardavo Londoną. Atitrauktas iš Vakarų į Kauną dirbti nepalankiu žiemos metu, čia beveik neskraidė. Daugiau užduočių jam buvo numatyta perkėlus arčiau rusų fronto į Šiaulius, įskaitant Sankt Peterburgo bombardavimą. Vykdant vokiečių karo vadovybės naujausią strategiją cepelinus vis plačiau perduoti karo laivynui, 1917 m. gegužę taip buvo padaryta ir su LZ 98. Po plačių žvalgybos užduočių virš Baltijos jūros prireikė jį remontuoti, bet apsvarsčius 1917 m. vėlyvą vasarą dirižablis buvo išmontuotas. Kaune LZ 98 kapitonas buvo plkn. leitn. Joachim Freiherr von Gemmingen. Gimęs 1893 m. balandžio 20 d., šis karininkas savo aukštą laipsnį ir cepelino kapitono postą pasiekė vos 24 metų.

1917 m. kovą į Kauną atvyko LZ 120 (gamybos nr. LZ 90) ir išbuvo čia iki gegužės 3 d. Tai buvo vienas iš vėlesnės statybos didelių ir galingų cepelinų, vadinamųjų „oro kreiserių". Jo tūris buvo 55 200 kub. m, variklio jėga - 1440 AJ. Iš anksto skirtas karo laivynui ir pirmąjį skrydį atlikęs 1917 m. sausio 31d., jis pirmiausia buvo nusiųstas į Seerappen (Rytprūsiai) bazę, kur netrukus atliko 17 jūros žvalgybos skrydžių.

1917 m. kovą į Kauną atvykęs LZ 120

Apie 2 mėnesius išbuvęs Kaune, jis grįžo į Seerappen bazę, iš kur vėliau dalyvavo net sausumos mūšiuose, kai vokiečių kariuomenė pradėjo tolimesnę ofenzyvą Latvijoje ir Estijoje. Pažymėtina, kad 1917 m. liepos 26-31 dienomis LZ 120 sumušė to laiko pasaulinį cepelinų rekordą, išbūdamas ore 101 valandą ir nuskrisdamas 6105 km. Vokietijai karą pralaimėjus, jis buvo atiduotas priešo pusėje kovojusiai Italijai. 1920 metų Kūčių dieną LZ 120 buvo nuskraidintas į Ciampino (netoli Romos), kur netrukus sulūžo nevykusio dujų ištuštinimo metu. Nuo cepelino gimimo dienos iki 1917 m. rugpjūčio, taigi ir buvimo Kaune laikotarpiu, jo kapitonas buvo jūrų vyr. Itn. Ernst A.Lehmann, gimęs 1886 m. kovo 12 d.

Kptn. Ernst Lehmann

Vykdant vokiečių karo vadovybės planus, 1917 m. spalį Kauno angarą bei cepelinų reikmėms priklausančius įrenginius perėmė vokiečių karo laivyno vadovybė (Reichsmarineamt). Todėl kitas - ir paskutinis - Kaunui skirtas cepelinas buvo karo laivynui priklausantis L 30 (gamybos eilės nr. LZ62).

L 30 buvo paskutinis Kaunui skirtas cepelinas

Nėra tiksliai žinoma, kada jis atskrido į Kauną, tačiau iš čia į Seerappen išvyko 1917 m. spalio 28 d. Šis didžiulis cepelinas taip pat priklausė „oro kreiserių" klasei. Jo tūris - 55 200 kub. m, variklio galia -1440 AJ. Pirmąjį skrydį atlikęs 1916 m. gegužės 28 d., jis numetė 14 700 kg bombų pietų Anglijoje ir Londone. Perkėlus šį dirižablį į Rytų frontą, kur dalyvavo jūros žvalgyboje ir vokiečių ofenzyvose Latvijoje bei Estijoje, iš jo buvo numesta 8600 kg bombų. Iš viso numetęs daugiau kaip 23 000 kg bombų, jis laikomas vienu sėkmingiausių vokiečių karo cepelinų. Po karo L 30 buvo atiduotas Belgijai ir, ten nesant galimybės juo naudotis, galų gale buvo išmontuotas. Kaune jo kapitonas buvo jūrų vyr. leitn. Werner Vermehren, gimęs 1890 m. rugpjūčio 5 d. Vokiečių karo cepelinų ryšys su Kauno oro uostu formaliai užsibaigė 1917 m. gruodžio 13 d., nes tos dienos raštu vokiečių karo laivynas pranešė Reicho karo ministerijai, kad Kaune esanti cepelinų bazė karo laivynui nebesanti reikalinga. Savo ruožtu Reicho karo ministerija visus ten esančius įrenginius perdavė Vyriausio Rytų fronto vado (Oberbefehlshaber Ost) intendantūros žinion. Formalus perėmimas įvyko 1917 m. gruodžio 24 d. Bet apskritai oro uosto plotas ir toliau liko vokiečių karo aviacijos likučių rankose, o po oficialios karo pabaigos juo dar naudojosi vokiečių savanorių (Grenzschutz Ost) lakūnų daliniai. Tarp jų buvo iš Rusijos pasitraukęs, bet naujai performuotas dalinys Freiwillige Flieger-Abteilung 425, kurio personalas su išmanymu ir draugiškai per kelis savo buvimo mėnesius bendradarbiavo su besikuriančia Lietuvos karo aviacija.