Aviacija Palangoje




Mūsų karo aviacijai paūgėjus iki tokio laipsnio, kad galėjo pradėti atlikinėti ir tikrąjį pasiruošimą svarbių kautynių ore uždavinių vykdymui, ji prieš keliolika metų pradeda vieną iš svarbesniųjų pratimų ore — šaudymą į judančius ore taikinius.

Šaudymams į ore judančius taikinius reikia didelių neapgyventų plotų, kad išleistos iš kulkosvaidžių kulkos nekliudytų žemėje esančių gyventojų. O kas mažiausiai gali būti neapgyventa, jei ne jūrų vandens platybės. Visos valstybės, kurios turi savą laisvą jūros pakraštį, šaudymus atlikinėja tik pajūryje. Yra valstybių, kurios turi ir plačias šiaip gyventojų gyvenimui nepatogias vietas, kaip antai, plačius neišbrendamus pelkynus, didelius durpyno plotus. Šias vietas irgi panaudoja šaudymui ore.

Mūsų karo aviacija pasirinko Baltijos pakraščius. Iš pradžių šaudymo vieta buvo parinkta Nidos, Neringos pakraštys prie Baltijos. Eskadrilės apsigyvendavo Klaipėdos aerodrome. Ties didesniu miestu lėktuvams nedidelis patogumas skraidyti, nes, sugedus varikliui virš miesto, ne visada pasiseks nuplaniruoti iki aerodromo. Be to, nuo Klaipėdos aerodromo iki šaudymo vietos — Baltijos pakraščio, yra nemažas atstumas, todėl pakilę lėktuvai iš aerodromo turi be reikalo skristi ir vėl atgal grįžti, kas nereikalingai trukdo laiką, o tuo pat ilgina vieno šaudymo pratimo atlikimą. Visa tai numatydama, kariuomenės vadovybė nuo 1931 m. šaudymo vietą perkelia į Baltijos pajūrį ties Palanga.

Kiekvienais metais, vasaros laikotarpiu, Palangos aerodrome virte verda lakūniškas gyvenimas. Kai visi kiti krašto piliečiai į Palangą vyksta atsigaivinti šaltu Baltijos vandeniu, panardyti putotose bangose ir pasikepinti karštame pajūrio smėlyje, lakūnai vyksta atlikti maloniausių iš visų sudėtingų aviacijos tarnybos uždavinių — šaudymo ore. Ir jei kartais pietų pertraukos metu arba šventadienyje jiems išpuola reta proga nuplauti prakaitą Baltijos bangose, tai tuo malonumu lakūnai būna labai patenkinti. Bet jei per visą šaudymo laikotarpį saulutę apkloja storas debesų sluoksnis, tai lakūnai pasitenkina jūros ošimo garsu ir stebėjimu lūžtančių bangų nuo jūros tilto.

Laikas Palangoje kulverčiais bėga, lakūnams laikrodį pakeičia šaudymų skaičius. Kai paklausi bet kurio lakūno— šaulio, kada jis grįžta namo, tai dažniausiai išgirsi:
— Po dviejų šaudymų. Vieną dar turiu iš viršaus į apačią ir vieną iš apačios į viršų — aiškina skėtriodamas rankomis užklaustasis. Ir suprask, kaip čia šaudys iš viršaus į apačią ar priešingai. Bet taip jau nustatyta. Kiekvienas pratimas kuo nors skiriasi nuo buvusio prieš tai pratimo. Šaudymo pratimams atlikti lakūnai suskirstomi į mokinius šaulius, šaulius jau šaudžiusius į oro taikinius ir pirmos eilės lakūnus šaulius, kurie jau kelinti metai atlikinėja šaudymus. Pagal lakūnų prityrimą suskirstomi ir pratimai, kurie susideda iš mokomųjų, ruošiamųjų ir pagrindinių šaudymo pratimų. Lakūnų, kaip šaulių, pirmumo eilei nustatyti rengiami rungtynių šaudymai, kuriuos atlieka tik pirmos eilės karo lakūnai.

Mokomiesiems šaudymo pratimams atlikti yra skiriami taikiniai 3X9 m dydžio. Kliudymai į šį taikinį teužskaitomi tik aprėžtame viduryje marškos stačiakampyje 1X5 m dydžio. Jaunas šaulys, šaudęs į tokį taikinį, gali nustatyti, kokias jis darė klaidas, kad šovinių kulkos nekliudė taikinio centro, nes kliudymai už aprėžto stačiakampio parodo šaudymo netikslumą. Į šį taikinį šaudymai atliekami tiek iš žvalgo judančių kulkosvaidžių, tiek lakūno priešakinių kulkosvaidžių arba patrankėlių. Šaulys į šį taikinį atlieka tiek pratimų, kad pilnai susipažįsta su kulkosvaidžio valdymu, reikiamu ir tiksliu pataisų įnešimu taikinio judesiui ir įgunda kliudyti tiek, kiek pagal šaudymo nuostatus iš besimokančio šaulio galima reikalauti.

Atlikęs mokomuosius, šaulys pereina prie paruošiamųjų šaudymo pratimų. Kai per mokomuosius šaudymo pratimus šauliui buvo duodamas daržinės durų dydžio taikinys, kai jis galėjo pasirinkti šaudymo atstumą, lėktuvo ir taikinio judesių greitį, daryti kiek nori priėjimų, tai per ruošiamuosius šaudymo pratimus jam nustatomos sunkesnės sąlygos. Taikinys mažinamas iki 1X5 m dydžio, kuris yra kiauro maišo pavidalo, šaudymo atstumas ir priėjimų skaičius ribojamas. Šių pratimų vidutinis kliudymų nuošimtis turi būti didesnis, negu mokomųjų. Po keliolikos pratimų šaulys pereina prie pagrindinių pratimų atlikimo.

Čia jau nustatoma ne tik atstumas, kuris yra didesnis negu aukščiau minėtų pratimų, greitis, priėjimų skaičius, taikinio dydis, bet nurodoma, iš kurių krypčių ir kiek priėjimų turi lakūnas — šaulys atlikti. Pagrindinių šaudymo pratimų tikslas įvesti lakūną į tokias sąlygas, kurios būtų arčiausiai prie kautynių ore sąlygų. Čia žvalgas ar lakūnas turi parodyti sugebėjimą ne tik gerai ir taikliai šaudyti, bet ir išvengti priešo kulkosvaidžių ugnies. O tai lakūnas atsiekti tegali tik gerai ir mokančiai savo lėktuvą valdydamas ir staigiai atsidurdamas tokioje padėtyje, kad priešo lėktuvo kulkosvaidžių ugnis jo negalėtų kliudyti. Žinoma, viso to pilnai pasiekti, šaudant į judantį ore taikinį, negalima, bet bent artimos sąlygos vis tik sudaroma. Kai lakūnui per pagrindinius šaudymo pratimus pradeda nesisekti ir dažnai taikinyje nerandama tiek kliudymų, kiek reikia, tai jam vėl duodama progos atlikti mokomųjų ar ruošiamųjų šaudymo pratimų, kad vėl sugrįžtų į normalias vėžes.

Pirmos eilės karo lakūnai atlieka rungtynių šaudymo pratimus, mažai kuo tesiskiriančius nuo pagrindinių šaudymo pratimų. Tik čia komisija griežčiau prižiūri sąlygų pildymą ir kitokiu būdu apskaičiuoja kliudymus. Kiekvienas kliudymas, žiūrint jo kliudymo vietos, vertinamas tam tikru taškų skaičiumi. Iš taškų skaičiaus nustato tų metų lakūno — šaulio pirmumo eilę prieš tolygios eilės karo lakūnus — šaulius. Pratimų tikslas ugdyti dar didesnį pamėgimą lakūno — šaulio šaudymo pratimų.

Bet kuriam pratimui atlikti skiriama šovinių norma, kuri dažnai esti 25 šoviniai, kai šaudoma iš vieno kulkosvaidžio, ir 50 šovinių, kai šaudoma iš abiejų kulkosvaidžių. Šaudymo laikas neribojamas, o jį apibrėžia priėjimų skaičius. Bendras šaudymo laiko vidurkis vienam pratimui siekia 7—8 min.

Kai rytą prasideda šaudymas, tai taikinius velką lėktuvai visą laiką vienas kitą pakeisdami kybo ore. Iškart lėktuvas gali paimti 3—4 taikinius. Taikinių lėktuvas dar galėtų pakelti ir daugiau, bet jie patys ir jų virvės su ritėmis užima tiek vietos, kad šiaip taip dar išsitenka ir taikinių mėtytojas, o jau taikinių skaičiaus vienu išvežimu negalima didinti. Be to, lėktuvas, velkąs taikinius, išbūna 1,5—2 val. ore, todėl dar ilgiau jam išsilaikyti reiktų didinti degalo atsargą, kas labiau apsunkintų lėktuvą. Dėl šių priežasčių ir nesistengiama, kad lėktuvas per vieną pakilimą išvežtų daugiau negu 4 taikinius.

Taikinys išmetamas iš lėktuvo reikiamai suvyniotas ir paskui nuo oro srovės išsiskečia ir įgauna reikalingą formą. Taikinio virvė būna susukta į ritę kiekvienam taikiniui atskirai. Virvės ilgis 200-250 m. Ilgesnė virvė reikalinga tam, kad šaudantysis lėktuvas galėtų laisviau apie taikinį manevruoti, nekliudydamas taikinį velkančio lėktuvo. Kai baigia šaudyti, lakūnai sutartu ženklu parodo, kad šaudymas baigtas ir tada taikinį velka į aerodromą, ir čia šiek tiek lėktuvui nužemėjus, virvė nupjaunama ir taikinys nukrinta į aerodromą. Kliudymai taikinyje pažymimi spalvuotu pieštuku. Vienas taikinys tinka daugeliui šaudymų ir suplyšta ne tiek nuo kulkų padarytų įdrėskimų ir skylių, kiek nuo oro srovės blaškymo.

Pagreitinti šaudymą naudojamos vazelino dažais dažytos šovinių kulkos. Spalvų parenkama kelios rūšys, kiekvienam šaudymo pratimui ar lakūnui atskira spalva. Bet naudojimas atskirų spalvų šovinių nėra visai praktiškas, nes tokių kulkų, kliudant taikinį, nudažymai nelabai ryškūs ir kartais jų spalvas sunku atskirti, kaip, pvz. žalią nuo mėlynos arba raudoną nuo geltonos. Šaudo Palangoje ne tik lakūnai, bet priešlėktuviniai pabūklai iš žemės į oro taikinius. Kai šaudo iš autom. pabūklų ir kulkosvaidžių, tai taikinio dydis ir jo virvė tokios pat, kaip ir lakūnams. Bet kai šaudo priešlėktuvinės patrankos, tai taikinys didinamas iki 4X12 m dydžio, virvė iki 600—800 m ilgio. Lakūnams taikinio vilkimo aukščio užtenka ir 300—400 m (normaliai pratimai atliekami 1000 m aukštyje, bet, kai neleidžia debesys, tai šaudymas atliekamas ir žemiau), o priešlėktuvinėms patrankoms reikia lėktuvui su taikiniais pakilti iki 3000 m aukščio ir, kai debesys yra žemiau 1500 m, šaudyti negali.

Taip tęsiasi šaudymai Palangoje nuo pavasario iki rudens. Keičiasi eskadrilė po eskadrilės, iki visi lakūnai baigia atlikti savo metinius šaudymo pratimus.

Yra laisvų valandėlių, kada lakūnai ir papramogauti gali, padarydami iškylas į Šventosios uostą, Neringą, išplaukdami laiveliu į plačiąją Baltiją. Įtemptas šaudymo darbas ir laisvu laiku pajūrio žymesnių vietovių lankymas taip greit stumia laiką, kad žmogus nepajunti, kai reikia grįžti atgal į nuolatinę savo eskadrilės stovėjimo vietą. Pakilęs Anbo į erdvę, meti žvilgsnį Naglio, Birutės kalnan, užklysti jūros tiltan, kai ką prisiminus nejučiomis išsprūsta atodūsis, nenoromis suki lėktuvą reikiama kryptimi ir imi kursą į namus. Tolumoje palieka gražioji Palanga, smėlėtas pajūris, bangomis pasišiaušus Baltija, rūkuose paskendus Klaipėda su lyg siūlu nusidriekusia gražiąja Neringa.

Grįžti atgal. Kelias dienas gyveni Palangos įspūdžiais ir vėl gyvenimas grįžta į pilkas savo vėžes. Jauties sustiprėjęs, kad dar vienų metų šaudymo pratimais papildei savo žinias ir patyrimą. Jautiesi patenkintas, kad, reikalui esant, drąsiai galėsi žiūrėti priešui į akis, nes tavo žinios ir patyrimas, jei nestipresnis už priešo, bet nei kiek ir nemenkesnis. O kautynėse ore laimės tas, kuris iškart sugebės savo valią primesti priešui ir priversti jį pasiduoti. Kad mūsų lakūnai moka savo valią primesti kitiems, kad taktiškai ir techniškai yra gerai pasiruošę, tai parodė visa eilė laimėjimų Nepriklausomybės kare, per šį dvidešimtmetį taikos metu nuveikti darbai tobulėjimo ir stiprėjimo srityje ir visa tai, kas kelia mūsų lakūnų garbę plačiame pasaulyje. Karo aviacijos tikslas saugoti Lietuvos padangę. Kad į šią padangę nesibrautų tas, kam nereikia, lakūnai stengėsi, stengiasi ir stengsis ištobulėti tiek, kad tuo atgrasintų ir didelių grobuoniškų norų priešą kėsintis į žydrąsias Lietuvos padanges.

Šiam tikslui siekti gerų vadų, techniškų priemonių ir didelių norų mums netrūksta. Neatsiliko lietuvis per šį dvidešimtmetį, neatsiliks jis ir ateityje. Jei tik tvirtai pasiryžęs, tai to, ko sieki ir trokšti, pasiekti nesunku ir jokios kliūtys pusiaukelyje neįveikia sustabdyti.



Pagal KARDAS 1939 Nr. 11 parengė N.Korbutas 2009 12 31

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
P.Hiksa
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis
V.Rauba
J.Kumpis