Po fašistinės Vokietijos aviacijos pirmojo mūsų lėktuvų subombardavimo Pabradės aerodrome, eskadrilės vadas majoras J.Kovas pareiškė, kad reikės perskristi į Mogiliovo miestą Baltarusijos teritorijoje. Po šio pareiškimo (įsakymo) majoro buvo paklausta, ką reikės daryti, nes skridimui į Tarybų Sąjungos teritoriją neturime žemėlapių. Išskrendant iš Ukmergės mums davė tik Lietuvos teritorijos žemėlapius. Neturėdami žemėlapių, reikiamų tolesniam skridimui iš Pabradės į rytus, ne tik negalėsime orientuotis vietovėse, tiksliai apskaičiuoti skridimo kryptį, kompasų, kitų prietaisų parodymų. Į tai mjr. J.Kovas atsakė, kad eskadrilės šturmanas majoras P.Masys išskrenda į Ukmergę atvežti reikalingus žemėlapius. Kaip minėjau pirmame rašinyje, tuo metu vokiečių lėktuvai įvykdė antrąjį Pabradės aerodromo antpuolį. Po antpuolio likusius sveikus lėktuvus išskirstėme į saugesnes vietas ir užmaskavome.
Mums išskridus į Pabradę, Ukmergės aerodrome liko tik vienas lėktuvas — naikintuvas Gloster-Gladiator, su kuriuo skraidė jaunesnysis leitenantas A.Morkus ir eskadrilės vado pavaduotojas Jarčiuk. Mums išskridus, A.Morkus, pakilęs lėktuvu virš aerodromo ir padaręs keletą aukštojo pilotažo figūrų, nukrito netoli aerodromo. Jaunesnysis leitenantas Morkus buvo palaidotas Ukmergės kapinėse. Šios avarijos priežasties niekas nesiėmė išaiškinti.
Nesulaukę iš Ukmergės su reikiamais žemėlapiais šturmano majoro Masio, iš Pabradės aerodromo pakilo pirmasis mūsų lėktuvas ANBO-41, pilotuojamas eskadrilės vado pavaduotojo vyr. leitenanto Jarčiuk su eskadrilės vadu majoru J. Kovu. Po kokios minutės pakilo antrasis lėktuvas ANBO-41, pilotuojamas eskadrilės komisaro vyr. leitenanto Zaiko su žvalgu leitenantu J.Kalasiūnu.
Įkandin pakilo trečias lėktuvas, pilotuojamas leitenanto A.Kostkaus su žvalgu kapitonu V.Žuku. Pastarasis lėktuvas po kelių minučių grįžo atgal.
Kodėl mūsų vadai taip greitai išskrido, palikdami kitus lakūnus ir nesulaukę grįžtančio iš Ukmergės majoro P.Masio? Juk pagal visus statutus vienas vadų turėjo likti ir vadovauti kolektyviniam skrydžiui į nurodytą vietą. Vadai to nepadarė. Viską paliko savieigai.
Nuo eskadrilės šturmano mjr. P.Masio išskridimo praėjo trys valandos, o lėktuvo kaip nėra, taip nėra.
Sėdėdamas prie savo lėktuvo ANBO-51 ir svarstydamas paskutiniuosius įvykius mūsų eskadrilėje, apie kai kurių mūsų lakūnų areštus, aš negalėjau suprasti priežasties. Juk Raudonosios armijos kariams nerodėme jokios neapykantos, visur reiškėme tik draugiškumą, teikėme reikalingą pagalbą. Nepriklausomos Lietuvos metais karinė aviacija nebuvo uždara nuo visuomenės. Įjungus į Raudonosios armijos sudėtį, kada bazavomės Ukmergėje, dalinyje dažnai lankydavosi ekskursantai, norintys susipažinti su Lietuvoje pastatytais lėktuvas ANBO, bet dėl leidimo dabar jie gaudavo neigiamą atsakymą. Mes iš naujųjų vadų tik ir girdėdavome, kad visur — tik nepatikimi žmonės, kurių dauguma šnipinėja. Kodėl toks nepasitikėjimas? Taip ir neradau atsakymo, Tuo metu prie manęs priėjo leitenantas Stankūnas ir paklausė, ką aš manau daryti. Atsakiau, kad dar nieko nenusprendžiau, lauksiu grįžtant majoro P.Masio. Tada man buvo parodytas startui paruoštas lėktuvas ir pasiūlyta skristi kartu. Aš sutikau. Pakilus į orą, kai vedantysis lėktuvas paėmė kursą, skridimo kryptis buvo ne į rytus, o atgal į Ukmergę. Kodėl tokia kryptim skrido mūsų lėktuvai, man buvo neaišku. Gal toks buvo vado majoro J.Kovo paskutinis nurodymas?
Priartėjus prie Ukmergės, priekyje skridęs lėktuvas nerodė jokio ženklo leistis. Tik tada, kai priskridome Siesikų miestelį, buvo duotas ženklas pasiruošti nusileidimui. Lėktuvai nutūpė dobilienoje ant ežero kranto. Čia mus pasitiko leitenantas Stankūnas, Kasperas ir keletas kitų lakūnų,
kurie buvo atskridę anksčiau su ANBO-41. Tai įvyko birželio 23 dieną apie 16 val. Lėktuvai tuoj pat buvo gerai užmaskuoti, o mums duotas nurodymas nuo jų nesitraukti.
Birželio 24 d. ryte prie lėktuvų pamačiau majorą P.Masį. Kaip jis čia pateko ir šiandien man neaišku. Juk jis buvo išskridęs į Ukmergę parvežti į Pabradę žemėlapių.
Birželio 24 d. apie 15 val. pasirodė vokiečių motociklininkai. Pamatę mūsų lėktuvus, ėmė aiškintis, kas mes tokie. Išsiaiškinome greit. Apie 16 val. prie mūsų privažiavo sunkvežimis. Visus mus susodino į šį sunkvežimį ir, vokiečių kareiviams lydint, buvome atvežti į Kėdainius. Apgyvendino vienoje mokykloje. Čia prie mūsų buvo paliktas vienas sargybinis, bet jis į mus nekreipė daug dėmesio. Majoras P.Masys liepė ne išsiskirstyti ir laukti tolesnių nurodymų. Ryte prie mokyklos privažiavo nedidelis vokiečių kareivių autobusiukas, į kurį buvome susodinti ir vieno vokiečių viršilos lydimi išvežti į Karaliaučių. Čia mus apgyvendino tuščiose kareivinėse. Dabar po rajoną laisvai vaikščioti jau negalėjome. Išsiaiškinus su vokiečių kariniais atstovais kas mes per vieni, mums buvo pasiūlyta įsijungti į vokiečių armijos eiles. Mes atsisakėme ir prašėme grąžinti mus į Lietuvą.
Vokiečių kariniai atstovai, gavę iš mūsų neigiamą atsakymą, po poros dienų pareiškė, kad mums bus taikomos tokios sąlygos, kaip Raudonosios armijos kariams. Taip jie ir padare.
Kitą dieną mus traukiniu atvežė į tuščias vokiečių kariuomenės vasaros tipo kareivines Bavarijos srityje, kurios buvo paverstos raudonarmiečių belaisvių lageriu. Išbuvus šiame lageryje apie mėnesį, mus išvežė į belaisvių stovyklą „Stalag" Rytprūsiuose. Į šią belaisvių stovyklą buvo suvežti iš Pabaltijo kilę ir patekę į nelaisvę tarybiniai kariai. Čia sutikome daug mūsų tautiečių, taip pat latvių ir estų. Į darbus mūsų nevarė. Maitino silpnai, bet gyventi buvo galima. Šiame lageryje radome ir lenkų belaisvių. Jie jautėsi geriau, nes juos globojo tarptautinė Raudonojo kryžiaus organizacija.
Spalio pradžioje mes buvome grąžinti į Lietuvą, į Kauną. Mes dar vilkėjome nepriklausomos Lietuvos lakūnų uniformomis. Kauniškiai prinešė maisto, suteikė medicininę pagalbą.
Taip baigėsi nepriklausomos Lietuvos karo aviacijos ir lakūnų gyvavimas...