Vlado Murmulaičio prisiminimai


O jeigu tai burtai...



Vladas Murmulaitis


...Kaune sklido kalbos, kad po Žaliuoju tiltu praskrido lėktuvas. Mes, jaunimas, sakydavome, kad tai galėjo atlikti rimtas ir šaltakraujiškas lakūnas. Visuomenėje dargi linksniuodavo lakūno pavardę. Kai gyvenimas nubloškė mane į karo aviacijos puskarininkių mokyklą, asmeniškai susidūriau su tuo „pasakų" lakūnu. Jis dėstė mums braižybą ir aviacijos motorų praktiką. Kartą per jo pamoką kažkuris iš mokinių išdrįso paklausti,- ar teisybė, kas žmonėse kalbama dėl praskridimo po Žaliuoju tiltu. Jis nieko neatsakė, tik šyptelėjęs tarė: kai tapsime lakūnais, tada pamatysime, ar galima praskristi po tiltu. Taip ir liko iki šiol tos pačios kalbos, nežinomybė. Suprantama, ir jis, ir dešimtys lakūnų atsakytų „ne". Nes tai - didelis karinės drausmės pažeidimas. Po to sektų bausminės sankcijos, gal ir sunkesnės, negu patyrė rusų lakūnas Valerijus Čkalovas. Šiaip ar taip skraidymų pažeidimų drausmės atžvilgiu būdavo. Jaunimas! Tačiau iki šiol daug kas liko paslaptis. Prisimenu, kaip dar mokykloje, kai jau savarankiškai skraidėme, daug kas norėjo praskristi pro savo tėviškę ir ten į savo sodybą numesti sveikinimo laiškelį.
Vieną kartą mokinys lakūnas per maršrutinį skridimą pro savo tėviškę Raseiniuose numetė į turgaus aikštę tėvams adresuotą laišką. Gal šis skridimas ir nebūtų viešai iškilęs, bet išmestas laiškelis nukrito turguje, o pasibaidę arkliai sudaužė molinių indų. O kai atskrido atgal į Kauną, aviacijos viršininkai jau žinojo apie įvykį. Tai buvo mokinys lakūnas šviesaus atminimo Romas Mažonas. Jo brolis žuvo lėktuvo katastrofoje būdamas karo lakūnu, dar prieš Romui įstojant į karo lakūnų mokyklą. Taigi Romą Mažoną nubaudė drausmine bauda. O turguje už sukultus molinius puodus sumokėjo jo tėvas, tada buvęs Raseinių burmistras.
Panašaus laiškelio numetimas tėviškėn Bartininkuose dviem lakūnams kainavo gyvybes (pilotas Juozas Vilkaitis, žvalgas Jonas Vidūnas). Žuvimo priežastis - pilotavimo klaida prie žemės.


Lyduvėnų tiltas


Jaunas lakūnas dažnai galvoja esąs didvyris ir, negalvodamas apie pasekmes, pažeidžia pilotavimo taisykles ir dėl to įvyksta žiaurios tragedijos.
Nežinau, gal ir mane toks jausmas buvo apėmęs. 1937 metų rudenį, skrisdamas iš Žemaitijos atlikęs fotografavimo Lietuvos žemėlapiui pratimus, pamačiau Lyduvėnų geležinkelio tiltą ir susigundžiau pro jį pralįsti. Tiltas, kaip žinote, aukštas, atramos plačios. Popietė - vėjo beveik nėra. Nužemėjęs bandžiau pralįsti pro jo apačią. Bet lėktuvo greitis didelis, tilto anga greit artėjo ir atrodė, kad gali būti blogai. Tada patraukiau lėktuvą aukštyn ir į šoną. Lėktuvas Anbo IV buvo jautrus ir be jokios rizikos išsiplėšiau aukštyn. Žvalgas Eduardas Lisauskas pasilenkęs kažką skaitė (mačiau veidrodėlyje). Padaręs ratą, sumažinau greitį ir iš toli pradėjau eiti beveik pažeme, žiūrėdamas į kairįjį sparną, o lėktuvas kaip mat jau buvo kitoje pusėje tilto. Pralindau. Valio! Tik negarsiai! O žvalgas (atrodo) nestebėjo mano manevrų. Tik per aviofoną riktelėjo: „Kokius čia velnius išdarinėji". Aš jam nieko negalėjau atsakyti. Tuo laiku buvo tokia technika, kad žvalgas tau gali ką nori sakyti, o tu, pilotas, negali. Į tą jo pasakymą aš per veidrodėlį jam šyptelėjau ir paėmiau kursą į Kauną. Jaučiausi visai normaliai, jokio susinervinimo. Nieko ypatingo nebuvo. Šiandien sakau, kad tai nebuvo triukas, o didelis drausmės pažeidimas, už kurį reikėtų labai skaudžiai atsakyti.
O čia pat Ariogala, Čekiškė. Čia pat, ant Dubysos kranto, buvusios eskadrilės vado Vinco Švitrio sodyba. Jis dabar atostogauja arba išėjęs į atsargą. Puikus, su kalbamas žmogus buvo. Reikia pasveikinti. Mano aukštis nebuvo didelis, tad gal šiek tiek mane matė - nežinau, nes prie sodybos žmonių nebuvo. Kada lėktuvą pradėjau traukti iš mažos „pike", kažkas motore šovė ir ėmė kalti tas lyg kulkosvaidis. Tuojau pamačiau, kad motoro dešinėje išmuštas kontaktas su laidu nuo žvakės. Skubiai į aerodromą, į Kauną! Kai padidinau greitį, laidas su žvakės galu pradėjo slėptis už kitų motoro cilindrų. Ėmiau baimintis, kad kontaktas gali kur nors paliesti karbiuratorių ir užsidegti. Pradėjau mažinti greitį ir laidas vėl pasirodė. Taip, jį stebėdamas, pasiekiau aerodromą. Nutūpiau ir skubiai išjungiau motorą. Atvažiavę į tūpimo vietą mechanikai nutarė, kad lėktuvą reikia buksyruoti prie angarų su traktoriumi, užvesti motorą pavojinga.
Apie Lyduvėnų tilto „operaciją" žvalgas nieko nesakė, aš taip pat tylėjau. Tad visą laiką tarp mudviejų buvo tylioji paslaptis. Tik šiandien, po 60-ties metų, prabilau, manydamas, kad redakcija šią mano „tilto operaciją" priskaitys prie „triukų". Ir dar.
1939 metų rudenį, kuomet raudonoji armija užėmė Lenkiją, kartu ir Vilniaus kraštą (Ribentropo-Molotovo susitarimas), mūsų kariuomenei buvo įsakyta dislokuotis prie demarkacijos linijos pagal generalinio štabo nurodymą ir laukti tolesnių įsakymų. Kadangi toks mūsų kariuomenės išsidėstymas ilgokai užtruko, centrinėse bazavimosi vietose susikaupė įvairios korespondencijos, kurią reikėjo atiduoti į laikinai dislokuotas vietas. Paštą perduoti buvo įpareigota karo aviacija. Man buvo pavesta išmesti paštą prie Varėnos. Antras punktas (tiksliai nepamenu) Labanoro-Kuktiškio vietovėje. Paštą reikėjo išmesti ton vieton, kur buvo paženklinta - iš baltos drobės padarytas kryžius. Paskirtą dieną su Anbo 41 greit pasiekiau Varėną ir prie Merkio tilto pamačiau ant žemės baltą kryžių. Paėmiau žemą aukštį ir mažu greičiu skrisdamas pamačiau, kaip žvalgas (tuo metu eskadrilės vado pavaduotojas) tiksliai išmetė pašto maišą. Čia pat už tilto, link Varėnos geležinkelio stoties, pamačiau rusų kareivių, žiopsančių į mano lėktuvą. Pamatęs, kad mūsų kareiviai paėmė paštą, lėktuvą pasukau į šiaurę. Nepamenu tos vietos, kur baltas kryžius buvo ištiestas. Išmetęs paštą žvalgas klausia, ar matau Saldutiškį. Matau - rikteliu. O truputį į rytus gražią sodybą ar matau. Matau! Tad nužemėk, sako, aš išmesiu prie tos sodybos surištus maišus. Kiek atsimenu, iš sodybos išėję žmonės pradėjo mosuoti rankomis (matyt, žvalgo giminaičiai) ir pamatė, kur nusirito pundas maišų. Atsisveikindamas pamojau sparnais ir paėmiau kursą į Kauną. Taigi ir vadams prireikė nusižengti drausmingumui.
O kas toliau?
Nutūpiau. Žvalgas atraportavo eskadrilės vadui, kad duotas uždavinys įvykdytas reikiamu tikslumu. Bet apie maišų išmetimą nieko nesakė. O tuo tarpu eskadrilės vadas Ignas Šešplaukis pasakė, kad pranešta į karo aviacijos štabą, jog mes įskridom į SSSR teritoriją ties Saldutiškiu. Keista. Kad ties Varėna praskridom pro raudonarmiečių kepures, tai tiesa, nes žemai darydamas posūkį galėjau užskristi, o jie galėjo pamatyti mano lėktuvo numerį. Bet ties Saldutiškiu nieko nesimatė. Matyt, ties ta vieta buvo fanatiškas raudonarmiečių politrukas ir, jau iš toli pamatęs svetimą lėktuvą, bėgte pranešė savo vadovybei. Aš ir žvalgas tai aiškinome eskadrilės vadui, tačiau jis į mano užduočių knygutę įrašė: „Perskrido sieną su SSSR" („vade, vade - reikia mokėti skirti valstybines sienas", pamaniau).
Per mano devynerius metus, ištarnautus karo aviacijos kovos eskadrilėje, pasitaikė įvairių smulkių nuotykių bei drausmės pažeidimų. Manau, kad likusieji gyvi karo lakūnai turi taip pat įvairių prisiminimų, tad pasidalinkime jais!

Parengė: Julius Jurgelėnas
Šaltinis: Lietuvos Sparnai 1997 m. Nr.2

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
P.Hiksa
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis
V.Rauba
J.Kumpis