Per septynerius metus tarnaudami drauge su Darium, daugelis turėjome galimybės pažinti jį iš arti. Atrodo jis buvo pasisavinęs iš amerikinės kultūros ir civilizacijos maksimumą teigiamybių, kiek ten nuvykęs vaiku žemaitis, beaugdamas ir besimokydamas, gali suvirškinti. Nors Darius iš Lietuvos išvyko net nebaigęs pradžios mokslo, jis kalbėjo ir rašė lietuviškai gana taisyklingai. Tiesa jis kalbėjo stipriai žemaičiuodamas.

Pas mus buvo įprasta, kreipiantis kad ir į pažįstamą asmenį, vadinti jį pavarde. Amerikiniu papročiu, Darius pažįstamus visuomet vadindavo vardais, nebent kai teko į ką kreiptis oficialiai.

Pasakytume, ne tiek Amerika Darių asimiliavo, kiek jis asimiliavo ją sau individualiai. Visų pirma pažinom Darių kaip sportininką. Jis sportininkas ne dėl to, kad savo energiją lietų per kraštus, bet dėl to, kad sportiškumo prieskonis daro gyvenimą patrauklesnį. Paaugusiam lietuviškam jaunimui Darius buvo idealus futbolo vartininkas, boksininkas, čiuožėjas, plaukikas, krepšininkas, beisbolo žaidėjas. Jei kurios sporto šakos jis ėmėsi, tai jau iš pat pagrindų. Krepšinio, futbolo ar beisbolo neįmanoma žaisti neturint taisyklių, todėl Darius jas parašo ir išleidžia savo lėšomis.

Dirbę drauge su Dariumi gali paliudyti, su kokia meile, kruopštumu ir energija jis kūrė lietuvišką sportą. Darius negalėjo pakęsti kai kurių neigiamų reiškinių sporto gyvenime, atklydusių į Lietuvą iš rytų. Tam jis statė priešais džentelmeniškumą ir, kur reikia, nesigailėjo pašaipos (Darius turėjo daug amerikoniško jumoro!) Gal būt tik Dariaus dėka lietuviškas sportas turėjo kiek daugiau amerikinio atspalvio, nei mūsų kaimynuose. Ir jau tikrai todėl pas mus taip greit prigijo krepšinis. Darius buvo paruošęs dirvą, kurion po dešimties metų kritęs grūdas staiga išbujojo vešliu augalu.

Lietuvos fizinio lavinimo sąjunga buvo Dariaus sporto klubas, kurį jis įsteigė ir kuriam jis dirbo. Jis pamatė, kad be nuosavos sporto aikštės bet kokia veikla neįmanoma, ir nusprendė ją įtaisyti ne bet kur, o arti miesto centro. Žinodamas, kad paprastu keliu einant sklypo dovanai negaus, o pirktis klubas nepajėgs, Darius iškilmingai įtraukia kluban garbės nariais įtakingus to meto asmenis, nors ir nieko bendra su sportu neturinčius, ir jų pagalba LFLS gauna patogiomis sąlygomis sklypą sporto aikštei Ąžuolyne, kur po keliolikos metų buvo įrengtas valstybinis stadionas.

Besikuriant lietuviškam sportui, reikėjo nudirbti didžiulį organizacinį darbą: įsteigti ir paleisti veikti Lietuvos sporto lygą, Lietuvos futbolo lygą su jų padaliniais tarpklubinėse varžybose. Dėl įtakos šiose institucijose Dariaus apsukrumo dėka, LFLS ten dažniausiai pirmauja. Jis pats nevengia pirmininko ir vicepirmininko pareigų, bet Darius anaiptol ne garbėtroška – jis daugiau darbo žmogus. Pabuvęs kuriose aukštesnėse pareigose ir parodęs kaip reikia tvarkytis, jis nesileidžia renkamas dar vieneriems metams. Darius išmoko jaunus lietuviško sporto organizatorius demokratinės kovos, kuri, nors kai kada ir sukta, betgi neperžengia amerikinio „fair play“ ribų.

Jaunam Lietuvos sportui buvo svarbu kaip galima greičiau įsijungti į tarptautines sporto asociacijas, kad galėtų pradėti bendrauti su užsieniu ir išneštų lietuviškas spalvas tarptautinėn arenon. Čia taip pat daug padėjo Dariaus orientavimasis tarptautinėse sporto organizacijose ir Vakarų Europos kalbų mokėjimas.

Privatiniame gyvenime Darius griežtai laikėsi sportiško santūrumo. Jis nei rūkė, nei gėrė, nei šiaip jokio sambūrio negadino. Visur – sporto aikštelėje, aerodrome, pramogoje ar tarp draugų – Darius automatiškai sukelia bendrą ir tik amerikonams būdingą „keep smiling“. Senesniems žmonėms jis taip pat sugeba įtikti savo laikysena ir erudicija.

Darius nemėgdavo šokių, ir man neteko matyti jį šokant. Užtat jis gal pirmas iš mūsų aviacijoje įsigijo motociklą (mūsų visų pavydui).

Kartą pasklido gandas, esą Darius vedęs, bet kažkodėl tai slepia. Mus, jaunesnius tai nustebino, ir kartą paklausiau apie tai jį patį. Jis atsakė:
– Jonai, ar tai bloga? Palik tą reikalą man.

Darius vedė plačią korespondenciją su pažįstamais Lietuvoje ir užsienyje. Mus tai stebino, nes daugelis mūsų neturėjo platesnių pažinčių ir nebūtų turėję apie ką rašyti.

Kalbant apie Darių kaip mūsų aviacijos lakūną, pravartu prisiminti ano meto (1922-1927) mūsų karo aviaciją. Ji buvo ginkluota likusiais iš Pirmojo pasaulinio karo vokiškais lėktuvais, kurie ir techniniu, ir konstrukcijos požiūriu buvo jau pasenę. Naujų motorų nebuvo iš viso, todėl buvo naudojami seni sudėvėti motorai, kurių garantija pasibaigusi 1920 metais.

Būdavo įprastas reiškinys, kad iš kelių sudėvėtų ar sulaužytų lėktuvų ar motorų buvo surenkamas vienas „naujas“. Daug ko tais lėktuvais parodyti nebuvo įmanoma, taigi kas jais skraidė ir mažai laužė, buvo maždaug geras lakūnas, nes silpni lakūnai iš viso jais neskraidydavo. Kiek pamenu, Darius mūsų aviacijoje nepalaužė nė vieno lėktuvo. Skraidymo technikos naujovės, pavyzdžiui, aklas skridimas, dar nebuvo priimtas, nes atrodė nebūtinas. Suglaustai – mūsų karo aviacija tais laikais buvo technikos, ginklo ir sporto derinys, kuriame vyravo sporto pradas.

J.Pyragius ir S.Darius prie Aleksoto aerodromo vartų

Visiškai suprantama, kodėl Darius tada susižavėjo aviacija ir pasirinko ją sau profesija. Būdamas plataus masto sportininkas ne tik kūnu, bet ir dvasia, jis įžiūrėjo skraidyme aukščiausią sportinės veiklos pasireiškimą. Aviacija tada daugeliui atrodė apgaubta kažin kokios paslaptingumo aureolės ir įkandama tik ypatingiems vyrams. Tokioje aviacijoje būti Darių stūmė jo energija. Daugelis „geru“ lakūnu laiko žmogų turintį sukasprandiškų polinkių, o praktiškas žemaičio būdas prilaikė Darių nuo pigių, bet pavojingų efektų. Lakūno amatą Darius išmanė geriau už daugelį savo draugų todėl, kad jam buvo prieinamos visos aviacijos naujienos, kurias jis rasdavo anglų spaudoje. Ilgainiui Darius būtų padaręs aviacijoje karjerą – būtų išsitarnavęs pulkininko laipsnį, grupės vado vietą ar gal net ir aukščiau. Bet tik ilgainiui. Mat, Dariaus buvimo laikais mūsų aviacijoje, kaip ir iš viso Lietuvoje, buvo žymu iš Rusijos atneštinės kultūros ir papročių liekanos. Rusiškai Darius beveik nemokėjo ir viso, kas tik panašu į rusišką, jis nemėgo ir su būdingu visiems išeiviams užsispyrimu nemokėjo derintis net prie mažmožių, kurie jam atrodė turį rusiškumo emulsijos. Visa, kas buvo daroma netvarkingai, be sistemos, ar kas jam nepatiko, jis vadino „rusišku“ darbu.

1925 m. LFLS išvyko į Liepoją sužaisti draugiškų rungtynių su latviais. Jų komandoje žaidė ir pora lakūnų. Sužinoję, kad Darius taip pat lakūnas, jie pakvietė jį paskraidyti hidroplanu. Jis kvietimu mielai pasinaudojo ir grįžęs apie tai pasipasakojo. Apie tai sužinojęs aviacijos viršininkas gen. Kraucevičius tai paskaitė nedrausmingumu (kam Darius, savo viršininkams nežinant, skrido svetimoj valstybėj kariniu lėktuvu) ir nubaudė jį keliom parom daboklės. Darius palaikė tai neteisinga ir padavė skundą kariuomenės vadui gen. Žukauskui. Šis, atvykęs į aviaciją, įsakė sušaukti karininkų susirinkimą, viešai išbarė Darių ir pridėjo jam keletą parų. Suprantama, tai Darių labai įskaudino.

Kartą Darius aerodrome nugirdo kažkurį civilį svečią sakant ne „skrenda“, bet „važiuoja“. Tai Dariui labai įstrigo, ir jis, matydamas kurį nevykusiai skrendant ar figūruojant, būtinai pridėdavo „važiuoja“.

Man atėjus iš mokomosios į 4-ą (kovos) eskadrilę 1925 metų gale, joje be eskadrilės vado vyr. ltn. Pesecko, dar buvo lakūnai Čemarka ir Darius. Eskadrilė buvo ginkluota senais vokiškais žvalgybos lėktuvais Halberstadt CV, kurie dėl blogų savybių buvo nemėgiami, ir lakūnai į 4-ą nesiveržė. Pradėjus lavintis skristi rikiuotėje, Darius vis prilįsdavo prie grandį vedančio Pesecko arčiau, nei aš drįsdavau. Kartą Darius pasiūlė mane „pavedžioti“. Prieš pakylant jis įspėjo:
– Bet žiūrėk, Jonai, nepralenk vedančio ir be komandos neišeik iš rikiuotės, nes žinai – už tai 2 savaitės be starto...

Išskridus jis savo mašiną „pakabino“ kritišku greičiu. Kadangi abu lėktuvai buvo vienodi, rizikavau „pakabinti“ ir aš, bet buvau priverstas prilįsti prie pat jo sparno. Taip mane, prakaituojantį, jis vedžiojo gerą pusvalandį. Nusileidus, Darius man sako:
– Matai, Jonai, nebaisu!
Nuo tada mūsų trejukės rikiuotė pasidarė pavyzdinga.

4-oji eskadrilė. S.Darius vidurinėje eilėje dešinėje, šalia jo eskadrilės vadas L.Peseckas. Jonas Pyragius apačioje centre

Darius svajojo daug ką padaryti. Jis buvo užsimojęs Lietuvoje įsteigti YMCA (tarptautinė jaunimo sporto organizacija) ir su jos parama įrengti Kaune jaunimui namus su visais sportui pritaikytais prašmatnumais, kaip va: krepšinio sale, bokso ringu, plaukiojimo baseinu ir t.t., panašiai kaip Amerikos miestuose. Deja, šiame reikale jis nerado reikiamo pritarimo.

Jam buvo nuostabu, Kad Lietuvoje aviacija pradėjo kurtis iš priešingo galo, t.y. pirma atsirado kariškame pavidale. Todėl jis ėmė rūpintis įsteigti Lietuvos Aero Klubą, kad sudarytų sąlygas paskraidyti tai didžiajai jaunimo daliai, kuri negalėjo tilpti karo aviacijoje. „Velniškai daug dar reikia padaryti“, sakydavo jis.

Nežiūrint, kad Darius nuolat buvo apsikrovęs darbais ir jautė, jog tie darbai yra naudingi ir būtini, jis pamažu pradėjo pasiilgti platesnių akiračių ir to pasaulio, kuriame jis buvo augęs ir kur tikėjosi greičiau pasieksiąs laimę. Jį viliojo neribotos amerikinės galimybės ir uniformos nevaržoma laisvė. Todėl 1927 metais jis ryžosi dar kartą, dabar jau penktąjį, plaukti per vandenyną. Atsisveikinimas su Lietuva buvo jaudinantis. Nors Darius ir tvirtino grįšiąs, nes vykstąs ten vieneriems metams atostogų, bet draugai jautė, kad jis ten „užkibs“ ir liks ilgesnį laiką, o atostogų pasiprašė tik šiaip sau, blogiausiam atvejui. „Aš parskrisiu“, juokavo jis atsisveikindamas su draugais lakūnais.

Neužmirštamą 1933 metų naktį iš liepos 16-tos į 17-tą prožektorių apšviestame Kauno aerodrome susirinko minios sutikti lakūnų. Visų pirma Jaunosios Lietuvos atstovas – mielasai Dariaus jaunimas – sportininkai. Intuicijos pagauti, jie užtraukia seną liaudies dainą:

„Atskrend sakalėlis per žalią girelę,
Atmušė sparnelius į sausą eglelę...“

Sužaliavo bedžiūstanti eglelė. Lituanikos nubrėžta dangaus skliautu oranžinė linija tapo arterija, per kurią lietuvių tautos širdis – atgimusi Lietuva – įliejo jauno kraujo po visą pasaulį išblaškytiems ir benykstantiems savo vaikams. Po Dariaus ir Girėno skridimo atsiliepė lietuvių iš tokių pasaulio užkampių, kur niekas – net jie patys – nežinojo, kad ten lietuvių esama. Atgaivintas kraujas atliejo: vienas iš įrodymų – Europos krepšinio nugalėtojo vardas. Eglelė buvo patręšta dviejų didvyrių gyvybėmis...

Liepos 19 dieną, mes dvi Lietuvos karo aviacijos naikintuvų grandys, patruliuojame Kybartų – Virbalio rajone. Uždavinys – sutikti ir palydėti ligi Kauno oro keliu atgabenamus transatlantinių lakūnų palaikus. Nelinksmas uždavinys. Jeigu ligi šiol skraidydamas jausdavais mažutėlis prieš Visatą, tai šiandien esi pritrenktas. Ar esi vertas skristi greta Dariaus palaikų, kaip kadais skraidydavai greta jo peties? Ar ne vieta tau šiandien žemai, žiūrint į jį iš apačios, drauge su trimis milijonais tautiečių... Štai išnyra Rytprūsių tolumoje juodas brūkšnelis – likimo nutrauktą kelio galą Tėvynėn lakūnams priduria „Derulufto“ lėktuvas. Štai dunkso slėnyje senasai Kaunas, pasiruošęs atsidėkoti lakūnams už jam suteiktą garbę.

„... Į čia lakūnai žvaigždžių kelią nardo,
Greičiau, kaip mūsų paukščiai pagiriu.
Dėl šito miesto ateities ir vardo
Sulaužytus sparnus ir kaulus paberia...“

A.Miškinio poemos posmai nusako Kauno pareigą Dariui ir Girėnui. Bet nepaslankus buvo Kaunas dėl savo senatvės. Dariaus ir Girėno vardu pavadino vos vieną gatvę Aleksoto pakraštyje ir kino teatrą Vilijampolėje. „Lituanikos“ vardą gavo viena bankrutuojanti kavinė. Paminklas Dariui ir Girėnui liko nepastatytas, nes kilo rietenos dėl vietos.

Kiek kitaip buvo provincijoje. Nerasi Lietuvoje miestelio be Dariaus ir Girėno gatvės. Apsamanojusio Puntuko šone iškaltas jų testamentas. Nežinomų autorių sudėtos dainos ir kaimo jaunimo dainuojamos.

„... Prie Atlanto vandenyno,
Prie šalelės mylimos,
Žuvo Darius ir Girėnas –
Liūdi širdys mūs tautos.“

Skamba vienas tokios dainos posmas.

Dariui ir Girėnui pastatytas gyvas paminklas visų lietuvių širdyse. Praeivis 1944 metais užklydęs užkampio kaimelin Šalgirio pakraštyje, paklausė jam padavusio atsigerti vandens vaikino: „Kuo tu vardu?“ – „Darius“ – skambėjo kuklus atsakymas...