Civilis lakūnas Vaclovas Juodis gimė 1906 m. Mokylių km., Aluntos vls., Utenos aps. Utenoje baigė pradžios mokyklą, o vėliau mokslus tęsė Utenos progimnazijoje ir Ukmergės valstybinėje gimnazijoje, kurią baigė 1924 m. Baigus įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, technikos fakulteto architektūros skyrių. Studijuodamas susidomėjo aviacija ir pradėjo lankyti Lietuvos Aero Klubo surengtus aviacijos teoretinius kursus, kuriuos 1932 m. sėkmingai baigė. Nepaisydamas sudėtingos finansinės padėties, savo lėšomis teorines žinias imasi įgyvendinti – skraido su instruktoriumi. 1932 m. rudenį baigė III LAK civilinių lakūnų grupėje skraidymo užsiėmimus ir gavo civilinio lakūno pažymėjimą. Pirmąjį savarankišką skrydį atliko 1932 m. gegužės 1d. su lėktuvu ANBO II. Universitete balsų dauguma buvo išrinktas technikos studentų vyrijos „Plienas“ senjoru, studijuodamas dirbo Susisiekimo ministerijoje, Vandens kelių rajone. 1934 m. LAK visuotiniame susirinkime Vaclovas Juodis didele balsų dauguma buvo išrinktas klubo generaliniu sekretoriumi. Tris metus įteptai mokėsi universitete ir išlaikius visus egzaminus rašė diplominį darbą inžinieriaus diplomui apsiginti. Tiek darbe, teik moksle pasižymėjo stropumu, darbštumu, skraidydamas buvo drausmingas ir visuomet nestokojo noro skirti ir tobulėti.

1934 m. rugpjūčio 26 d. vyko civilinių lakūnų skraidymo sezono užbaigimas. Beveik visi lakūnai susirinko su draugais ir pažįstamais į aerodromą, čia vienas po kito kilo, atlikinėjo vyr. lakūno priežiūroje aukštojo pilotažo pratimus. Atėjo Vaclovo Juodžio eilė skristi. Kaip visuomet, šypsodamas jis vikriai įlipo į lėktuvą. Ore atliko eilę figūrų ir nutūpė. Nutūpęs pareiškia norą skristi dar kartą. Skrido su vyr. lakūnu, jo kontrolėje atliko aukštojo pilotažo kai kuriuos numerius ir antrąjį kartą nutūpė. 12:15 val. ANBO II (Borto Nr.24) pilotuojamas Vaclovo Juodžio pakilo trečiajam skrydžiu. Lemtingajam skrydžiu V. Juodis vietoje vyr. lakūno įsisodino į priešakinę tuščią sėdynę klubo narį devyniolikmetį sklandytoją Jurgį Steikūną, pasikliaudamas vien savo jėgomis. LAK tuo metu teturėjo vieną vienintelį parašiutą „Salvatore“, kurį atidavė J. Steikūnui, o pats lakūnas V. Juodis antrąjį parašiutą pasiskolino iš karo aviacijos.

1100 m. aukštumoje lakūnas Vaclovas Juodis lėktuvą įvedė į suktuką, švariai išlygino. Kiek praskridę tiesiai, atliko dar vieną suktuką. Po dviejų apsisukimų išlygino lėktuvą, vertikaliai pikiravo žemyn ir apvertęs ANBO II „ant nugaros“, pradėjo skirsti aukštyn ratais. Lėktuvas skrido apverstas 180 laipsnių, lygiagrečiai su žeme, tačiau esant apie 500 m. aukštyje tapo nevaldomas: neatlaikę apkrovos lūžo sparnų galai ir kelios sekundės po to ir spyriai. Lūžę sparnai uždengė pilotui V. Juodžiu kabiną iš abiejų šonų ir trukdė iššokti, o yrantis lėktuvas sparčiai didėjančiu greičiu krito žemyn. 150 – 120 m. aukštyje Jurgis Steikūnas iššoko su parašiutu, kuris sėkmingai išsiskleidė ir laimingai nusileido ant žemės. Čia pat pro lūžusius ir byrančius sparnus iš antrosios sėdynės prasimušė ir lakūnas V. Juodis, tačiau šokant ore užsikabino už vairų, velkamas krentančio lėktuvo artėjo prie žemės ir tik likus apie 30 m. jam pavyko išlaisvinti. Dėl aukščio stokos parašiutas nespėjo išsiskleisti ir dideliu greičiu lakūnas V. Juodis kniūpsčias trenkėsi į žemę. Dėl patirtų sunkių sužeidimų mirė vietoje.

Gytis Ramoška LAM metraštyje „Plieno sparnai“ išspausdintame straipsnyje „ANBO II Pirmasis lietuviškas mokomasis lėktuvas“ apie šios katastrofos priežastis rašė:

Lietuvos aeroklube ANBO-II buvo eksploatuojamas beveik 4 vasaras. 1934.VIII.26 ANBO-II katastrofos, kuomet lėktuvui sulūžus ore žuvo Vaclovas Juodis, priežastys buvo dvejopos. Esminė priežastis - taupant Aero klubo lėšas, lakūnų mokymas vyko daugiau kaip dvigubai trumpiau negu karo aviacijoje. Dėl piloto neįgudimo ir grubios pilotavimo klaidos, apvertus lėktuvą "ant nugaros" sparnai gavo per didelę neigiamą apkrovą, ir neatlaikė sparnų lonžeronų silpnesniosios viršutinės lentynos. Žinoma, gan atsainiai buvo žvelgiama ir į lėktuvo resursą - juk ANBO-II jau buvo skraidęs daug valandų ir atlikęs daugybę aukštojo pilotažo figūrų (ypač karo aviacijoje), tad dėl sparnų nuovargio būtų nepakenkę iš viso atsisakyti akrobatinių figūrų.

Žuvęs lakūnas Vaclovas Juodis rugpjūčio 27 d. buvo pašarvotas Lietuvos aeroklubo angare. Prie žuvusiojo visą laiką stovėjo Lietuvos aeroklubo civilinių lakūnų ir studentų technikų draugijos „Plieno“ garbės sargyba. Rugpjūčio 28 d. 16:00 val. žuvusio lakūno Vaclovo Juodžio karstas buvo užkeltas ant lėktuvo, o ant karsto padėtas lakūno šalmas ir vairalazdė. Grojant Karo muziejaus orkestrui, gedulinga procesija lydima garbės sargybos partraukė į Kauno miesto kapines. Lydėjimo ir laidojimo metu skraidė trys lėktuvai. Tarp susirinkusių atsisveikinti buvo aviacijos viršininkas plk. ltn. A. Gustaitis, LAK pirmininkas prof. Z. Žemaitis, technikos fakulteto dek. prof. Grinkevičius, „Plieno“ draugijos nariai, karo aviacijos karininkai, LAK lakūnai, giminės ir artimieji.

Prie kapo duobės paskutinį žodį tarė LAK pirm. prof. Z. Žemaitis, plk. ltn. Gustaitis, dekanas prof. Grinkevičius, taip pat draugijos vadas L. Šniūkšta, civilis lakūnas K. Pūras, sklandytojas J. Steikūnas (kuris išsigelbėjo parašiutu), giminių vardu giminaitis kun. Kukta.

Šviesus drąsaus, gabaus ir daug žadėjusio lakūno ir draugo atminimas mums neužmirštamas.


Literatūra:
Dienraštis „Lietuvos Aidas“ 1934 rugpjūčio 27 ir 29 dienos numeriai.
Savaitraštis „Karys“ 1934 m. numeris 35.
S. Lukšys, R. Mintautas, J. Monkevičius „Palužę sparnai“.
Lietuvos Šaulių Savaitraštis „Mūsų laikraštis“ 1934m. nr. 35.
LAM metraštis „Plieno Sparnai“ Nr.5

Susijęs straipsnis: KAI LŪŽTA SPARNAI