Oro žvalgas vyr. ltn. Antanas Vedeika gimė 1901 08 05 Kirkūnų k., Obelių vls., Rokiškio aps. 1921 m. baigė Rokiškio gimnazijos 4 klases. Baigus gimnaziją 1921 10 16 buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę ir pasiųstas į Karo mokyklą. Mokantis Karo mokykloje, kaip kariūnas dalyvavo Klaipėdos išvadavime. 1923 10 15 baigė Karo mokyklą (V laida) suteiktas pėstininkų leitenanto laipsnis ir tarnauti paskirtas į Karo aviaciją. Teorines ir praktines aviacijos žinias įgavo 1923 11 21 – 1924 06 išklausęs aviacijos teorijos kursą, po kurio paskiras į 2 oro eskadrilę oro žvalgu. Eskadrilėje nuo 1924 07 01 tarnavo eskadrilės adjutanto pareigose. Tais pačias metais skrisdamas su kpt. Mačiuika (kylant sustojo lėktuvo SVA- 10 variklis) patyrė sunkią avariją, per kurią buvo sunkiai sužeistas, ilgai gydėsi ligoninėje. 1926 08 30 suteiktas oro žvalgo vardas. 1927 04 07 – 10 13 lankė ir baigė fizinio lavinimo kursus prie Aukštųjų DLK Vytauto karininkų kursų (IV laida). 1928 02 16 pakeltas į vyr. leitenantus.

1929 rugsėjo 19 d. ryte karo lakūno kpt. Antanas Kuncaitis kartu su oro žvalgu vyr. ltn. Antanas Vedeika su lėktuvu Ansaldo SVA – 10 ryte iš Kauno išskrido į Klaipėdą dalyvauti manevruose. Grįžę iš žvalgybos leidosi Klaipėdos aerodrome. Apie 150 metrų aukštyje, staiga besukant lėktuvas perėjo į suktuką ir nepavykus išlyginti trenkėsi į žemę netoli Sendvario. Išsiliejus benzinui kilo gaisras ir lėktuvas sudegė anksčiau, negu spėjo prie jo atvykti pagalba. Nors abu turėjo parašiutus, bet dėl nedidelio aukščio pasinaudoti jais nespėjo. Be to reikia manyti, kad abudu tikėjosi, jog jiems pasiseks lėktuvą išvesti iš suktuko. Taip pat spėjama, kad jau prieš gaisrą abu buvo nebegyvi.

1929 rugsėjo 20 d. žuvę lakūnai kpt. Kuncaitis ir vyr.ltn. Vedeika šeštą valandą vakare buvo išlydėti į Klaipėdos stotį iš kur traukiniu išgabenti Kauną. Apie šeštą valandą į Rumkiškių aikštę, kur leisdamiesi žuvo lakūnai, atvyko Klaipėdos krašto gubernatoriaus pavaduotojas, juriskonsultas Lisauskas, direktorijos pirmininkas Kadgynas, Įgulos viršininko atstovas plk. ltn. Šileika, įgulos karininkai, uosto direkcijos nariai su inžinieriumi Visockiu priešakyje, šaulių rinktinės vadas Bruvelaitis, pasienio policijos atstovas kpt. Kazakevičius, centro valdžios ištaigu viršininkai ir valdininkai, visuomenes veikėjai ir didelė minia žmonių. Ant karstų buvo sudėta vainikai, o už žuvusiuosius paaukotos šventos mišios, kurias aukojo 7 p.p. kapelionas kunigas Keblaitis, orkestrui grojant gedulingą maršą, karstai buvo pastatyti ant katafalku ir prasidėjo iškilminga eisena iš Rumkiškių aikštės per miestą į stoti, kurioje atsisveikinti su žuvusiais lakūnais atsisveikinti tūkstantinė žmonių minia. 8 val. eisena pasiekė stotį. Karstai nuo katafalkų buvo nukelti ir nunešti į vagoną. Karstus nešė lakūnai ir Klaipėdos įgulos karininkai. Po trumpos kapeliono kun. Keblalčio kalbos, orkestrui grojant gedulingą maršą, traukinys pamažu pajudėjo iš stoties...

Rugsėjo m. 21 d. 9 val. Kauno įgulos bažnyčioj įvyko pamaldos už žuvusius. Pamaldas laikė kun. Mironas, jam asistavo dar 2 kunigai. Pamaldose dalyvavo ministras pirmininkas, užsienių reikalų ir krašto apsaugos ministras prof. Voldemaras su žmona, l. e. Vyr. Štabo viršininko pareigas gen. št. plk.Z. Gerulaitis, Vyr. Štabo skyrių viršininkai ir karininkai, įgulos viršininkas ir daug įgulos karininkų, visi aviacijos karininkai, žuvusių giminės bei daugybė žmonių. Ministras pirmininkas su žmona ramino ir pareiškė užuojautą žuvusiųjų giminėms.
Po pietų, 15 val. žuvusieji iškilmingai išlydėti iš aerodromo į Aukštosios Panemunės kapines Kaune. Priešakyje buvo nešama per 30 įvairiausių vainikų. Nors kapinės pilnos priėjo žmonių, bet dar daugiau jų liko stovėti gatvėse. Viršuje dūzgė lėktuvai. Prie kapo pasakė kalbas kun. Vaišnora ir aviacijos viršininkas gen. št. plk. ltn. S. Pundzevičius. Jis savo trumpoje kalboj pabrėžė, kad aviacija reikalauja daug aukų. Įvairiose aplinkybėse jų žūsta: vieni besimokydami ir besipraktikuodami, kiti dėl savo malonumų, norėdami parodyti savo drąsą ir ją savyje užgrūdinti, o treti kautynėse. Ir jų visų mirtis turi vieną tikslą, sueina į vieną tašką, būtent, dėl tėvynės, t.y. gindami ją arba besiruošdami tai valandai, kada ją reikės ginti.

Apdovanotas:
Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928).
Klaipėdos išvadavimo bronzos medaliu.


Literatūra:
Dienraštis „Lietuvos Aidas“ 1929 rugsėjo 20 ir 23 dienos numeriai.
Savaitraštis „Karys“ 1936 m. nr. 38.
S. Lukšys, R. Mintautas, J. Monkevičius „Palūžę sparnai“
„Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“ VIII tomas.



Antano Vedeikos gyvenimo įvykių chronologija