Su Albatrosu už fronto


Rudens oras varžo skraidymus. Nedažną dieną saulės spinduliai prakulia storus debesų sluoksnius. Naktys žvaigždėtos, bet rytai išaušta, lyg pienu, baltu rūku apkloti ir už kelių žingsnių, nors į akį durk, nieko nematyti. Tokios dienos nevilioja lakūnų į aerodromą, nes oras neleidžia pakilt į erdves.
Ir be skraidymo yra darbo. Reikia pasekti, svetimą spaudą apie aviacijos pažangą, apie technišką lėktuvų tobulėjimą, apie naujus oro kautynių metodus, apie lėktuvų apginklavimą ir t.t.- Renkasi lakūnai į klases, skaito paskaitą po paskaitos, nagrinėja atliktus vasaros darbus, rengiasi kitų metų darbams. Nepastebimai slenka valanda po valandos. Ir taip trumpas valandas dar sutrumpina bet kurio nepriklausomybės kovų dalyvio lakūno pasakojimai.
Šiandien nagrinėjom praėjusių metų oro foto nuotraukas. Kaip ir visada, Šis stambaus kūno sudėjimo, pilnas jumoro ir geros nuotaikos lakūnas ką nors įdomaus pasakoja.
— 1920 m. Ruduo. Diena kaip šiandien. Debesys žeme ritinėjasi. Jau kelinta diena, kai lenkai mus puldinėja šarvuotu traukiniu ir kliudo mums pasiekti numatytą ribą. Išardyti geležinkelio bėgių nenorėjome, nes numatėrn, kad jie po kelių dienų bus reikalingi mūsų šarvuočiui. Vilnius — Vievis — Kaišiadorys ir Vilnius — Varėna — Gardinas — Lyda geležinkelių ruožais tai pasirodydavo, tai išnykdavo lenkų Šarvuotas traukinys.
Medžiagiškai buvom silpni, bet drąsa, pasiryžimas ir noras nugalėti viską pavadavo.
Nei bombolaidžių, nei gerų lėktuvinių kulkosvaidžių, nei kitų reikalingų įrengimų neturėjome. O kovoti reikėjo. Reikėjo padėti be atodūsio kovojantiems pėstininkams, reikėjo naikinti besiveržiančius lenkus, reikėjo spirtis prieš daug stipresnį priešą ir ginti jį iš mūsų krašto.
Su ltn. Š. gavom uždavinį Vilniaus — Varėnos ir Vilniaus — Vievio geležinkelių ruožuose surasti priešo šarvuotą traukinį ir jį bombomis sunaikinti. Kraunam į lėktuvus bombas, lankstom žemėlapius ir du Albatrosai rengiasi skrosti erdves. Dėl visko dar pasiimame vokišką karabiną ir pistoletą „Retolaza", nes tebuvo tik vienas lėktuvinis kulkosvaidis ir jį pasiimdavo tas, kas pirmas į sandėlį nubėgdavo. Šį kartą mus aplenkė antrojo lėktuvo įgula ir mes savo lėktuvą apginklavom karabinu ir pistoletu. Bombų tiek įsikrovėm, kiek galėjom pakelti.
Kylam iki debesų, kurių aukštis siekė iki 400 m aukščio. Stiprokas vėjas blaško Albatrosą. Kyla ir antras Albatrosas, bet sustoja variklis ir lėktuvas suka atgal į aerodromą. Kompaso neturime, todėl orientuojamės tik žemėlapiu ir taikom Varėnos kryptimi.
Varėnos stotis tuščia, jokio traukinio, tik keli tušti vagonai atsarginiuose bėgiuose. Frontas maždaug tiesiasi: Varėna — Aukštadvaris — Musninkai — Širvintai — Giedraičiai. Skraidom už fronto. Kad lenkai negalėtų mus sekti ir apšaudyti, kertam pasitaikiusį debesėlį, kartais lendam į padrikus debesis.
Geležinkeliu prisikasam iki Vilniaus. Vilniaus stotyje keli garvežiai, daug vagonų ir nemažas žmonių judėjimas. Mestumėm Čia bombas, bet nebus kuo šarvuoto traukinio sudaužyti. Iš Vilniaus geležinkelio tunelio kyšo keli vagonai, panašūs į šarvuoto traukinio vagonus, bet pačio traukinio nematyt, slepiasi po storu ir saugiu žemės sluoksniu. Nematę nesam tikri, kad tikrai čia šarvuotis. Persimetam su žvalgu Žvilgsniais ir sukam Vievio link. Visu keliu nieko nematom ir nieko nerandam. Grįšim į Vilnių ir išmetę bombas pasuksim namo.
Sraunaus Nerio krantais artėjam prie Vilniaus. Paneriais Musninkų link žygiuoja tiršta lenkų vora. Geresnės progos nerasi. Imu po vieną bombą, traukiu atsargos kaiščiu ir žemyn. Žemyn vieną, dvi, tris, keturias, penkias... Vora išsiskirstė, baltų dūmų debesys uždengė sukritusius priešus. Tai vienur, tai kitur išsidriekia baltų dūmų kamuolys. Bombos atliko savo paskirtį. Sukam atgal. Apžiūriu lėktuvą. Vienur kitur nauja kulkos pramušta skylė, sudraskyta drobė, atplėšta klijuotė.
Variklis traukia vis arčiau ir arčiau savųjų. Toli dar Giedraičiai, Širvintai, Vievis, Čiobiškis. Dar geras galas skristi per lenkų užimtą kraštą. Iš variklio išsiveržia tirštų dūmų kamuolys, pasigirsta sprogimas ir nustoja suktis propeleris. Aukštis 400 m. Leidžiamės tiesiai priešui į rankas. Tie, ant kurių galvų išmetėm bombas ir kurie į mus Šaudė ir sugadino variklį, čia pat. Priešakyje pliki laukai, kairėje Neris, dešinėje 2 km pločio ir 1 km ilgio miškelis.
— Suk arčiau miškelio, gal dar pasislėpsimi — rėkia žvalgas.
Traukiu miškelio link. Arimas. Neišvengiamas virtimas per galva. Vedu lėktuvą mažiausiu greičiu ir pradedu tupdyti. Propeleris visai atsiskiria nuo lėktuvo ir krinta ant žemės. Pradedam riedenti ir mes žeme ir kiek pabėgęs Albatrosas stoja ant nosies. Šokam greit iš lėktuvo, traukiam karabiną, pistoletą, žemėlapius, žiūroną ir paleidžiam benziną. Benzinas siaura čiurkšle čiurlena iš bako. Ieškau degtukų ir rengiuosi degti. Braukiu degtuką po degtuko, bet negaliu įžiebti — vėjas užpučia. Pasiseka. Metu į varvantį benziną degtuką ir juodi dūmai apglėbia tiek kartų išnešusį iš visokių pavojų ištikimą Albatrosą.
Už netolimo kaimo raitininkai šuoliais neria mūsų link. Numetam lakūnišką aprangą ir bėgte bėgam į miškelį. Tokiame miškelyje ilgai nepasislėpsi, o išbėgti nėra kur.
— Kaskim samanas ir slėpkim žemėlapį bei visus kokius tik turim dokumentus — komanduoja žvalgas, kraustydamas savo kišenius.
Tikros kariuomenės raitininkai ar partizanai. Partizanai pavojingi, nes gali be jokio apklausimo padaryti sprendimą ir nusiųsti ten, iš kur kelio atgal nėra. Stebiu. Uniformuoti kariai. Lengviau atsidustam.
— Žinai ką? Pasislėpkim. Šiaip ar taip ras, tai vis nors kiek slėpkimės. O gal...
Jokios vilties nėra pasislėpti. Koks čia miškelis, bet gulkim už kelmų ant anos kalvelės, už šio liūno. Bent geriau stebėti bus. Lenkai prijojo miškelį, nusėdo ir pasiskirstę grandine pradėjo eiti per miškelį. Aiškiai girdim šlamesį, girdim kalbas ir laukiam, kada tik sušuks: „Rankas aukštyn ir nejudėkit! Priėjo lenkai liūną, pabandė bristi, klimsta, nusikeikė. Vieni pasuko į dešinę, o kiti į kairę, kad liūną aplenktų.
Švystelėjo vilties kibirkštėlė. Taip prisispaudėm prie žemės, kad nė krust.
— Dabar ponui majorui būtų sunkiau prisispausti, nes dabar majoro figūra ne iš lengvosios sistemos, — kažin kas pastebi iš klausytojų.
A! Tada aš buvau lygiai, kaip tu storio ir blyną iš manęs buvo lengva padaryti. Taigi, užėmėm kvapą ir laukiam. Prasiskyrė lenkai, praėjo ir sustoję kalbasi, bet atgal neatsisuka. Užtektų tik atsisukti, o tada ir aklas pamatytų, nes mes tik iš priešakio buvom kelmų šiek tiek uždengti, o iš antros pusės gražiausiai ant lygios žemės tysojom. Pakalbėję lenkai, paskėteriojo rankomis ir nuėjo toliau. Nutilo garsas ir daugiau nesugrįžo. Dieną iš miškelio nėra galimumo išeiti. Atsikasėm žemėlapį, karabiną, žiūroną, pistoletą ir laukiam vakaro.
Temo, kai iš miškelio, mūsų apskaičiavimu, patraukėm Musninkų link. Kur rasim savus — nežinojom, nes frontas nuolat kaitaliojosi, tik tiek žinojom, kad dar Musninkuose buvo lenkai. Žvalgas Š. su lakūnišku šalmu, aš su pilote, karabinu, žiūronu ir pistoletu ginkluoti, aplenkdami gyvenamas vietas, klupdami nakties tamsoje, slinkom savųjų link.
Pradėjom abejoti ar tikra kryptimi einam. Prisiminėm visas taisykles, kaip surasti šiaurę. Žvaigždžių nematyti, o medžiai, atrodo, iš visų pusių vienodai apžėlę ir vienodai šakoti. Kompaso nėra. O gal į priešingą pusę einam ir niekad tikslo nepasieksim. Gal?...
Pasirinkim vietą ir gulkime, vis vien nežinia kur einam. Palauksim ryto, o tada iš saulės galėsim spręsti kur pasukti, — pakiša žvalgas viliojančią mintį gulti.
Sutariam. Nusivelkam kailinukus, vienus pasiklojam, kitais užsiklojam ir susispaudę mėginam užsnūsti.
— Palauki! Ką darysim, jei ryt tokia diena ir negalėsim iš saulės spręsti kur eiti. Reikia Šios dienos ėjimo kryptimi bet ką padėti, — pašoka žvalgas ir ėjimo kryptimi patiesia karabiną.
Šiaip taip išvargom iki ryto. Mes gulim viena kryptimi, karabinas kita. Judėjom tik mes, todėl karabinas rodo į kur vakar ėjom. Diena apsiniaukusi ir saulės nematyti, krypties nėra iš ko nustatyti. Eisim senąja. Miškai ir mažiau gyvenamos vietos leido ir dieną slinkti pirmyn. Praeivių ir gyvenamų vietų vengėm. Priėjom platų, per mišką einantį, vieškelį ir kelis km žygiavom prisilaikydami jo.
Toliau vėl pasukom per mišką tiesia kryptimi. Vėl sutemo, bet nenustojom ėję. Išėjom į pamiškę ir prie nemažo upelio. Paieškojom liepto, arti neradom, briste perbridom ir gerokai sušlapom. Užkopėm prieš kalnelį ir vos nepasikorėm. Lauko telefono laidai ant krūmų ir medžių šakų sukabinėti. Taip palikti negalima. Susieškau porą akmenų ir noriu perkalti laidus. Netolimas krūmelis užsidegą degtuką. Krūmas nerūkys, ten žmogus yra, o jei jis ginkluotas, tai visai jis mums nereikalingas ir geriau čia pat, jam po nosimi, triukšmo nekelti.
Ant pirštų galų stypinam toliau. Dar kelis kartus telefonų laidai kabinasi už kaklų, tai ženklas, kad čia netoli kur nors turi būti kariuomenė. Atidžiai pradedam sekti ir lėčiau slinkti pirmyn.
Per naktį vargom vėl iki miško ir apsistojom. Prašvito. Eiti dieną visai neįmanoma, nes atviros vietos greit gali išduoti. Laukiam gal ką nors iš gyventojų sučiupsim ir pasiklausim.
Sėdim valandą, kitą. Laukais eina vaikiūkštis. Iššoku iš miško ir nutveriu. Geriau lenkiškai kalbėsiu, nes galėsiu lenku pasivadinti, jei jie čia būtų, ir tuo būdu savęs neišduotėmėm, o jei čia jau savi, tai nėra ko bijoti.
— Kur lenkai, nes mes nuo jų atsilikom, — klausia lenkiškai žvalgas.
— Nėra. Vakar mūsiškiai išvijo, — atsako lietuviškai vaikas.
— Tai kur lietuviai?
— Jų irgi nėra. Jie vakar iš čia pasitraukė ir rengia pozicijas netoli Musninkų.
Paleidžiam vaiką ir užeinam į artimiausį kaimą pasitikrinti. Kaip sakė — taip ir yra. Ir vieni, ir kiti pasitraukė. Laikinai liko tuščias tarpas. Jau laisvai traukiam į Musninkus. Pralindę po tiek pavojų, nespėjom lengvai atsidusti, kai vėl susidūrėm su nauju pavojum, šiuo kartu, jei nukentėsim, tai nuo savųjų.
Mūsų kariuomenė pasitraukė į patogesnes pozicijas ir įsitvirtino. Mes atėjom iš lenkų pusės, o mūsų uniforma buvo tokia, kurią nustatyti kam priklausom sunku. Ar daug trūko, kad iš kurio nors kulkosvaidžio lizdo sutratėtų keletas šūvių ir mudu, kaip lenkų žvalgus, nudėtų. Pasižiūrėjom per žiūronus. Apkasuose buvo matyti kažin koks judėjimas. Toliau taip eiti nedrįsom. Ištraukiant baltą nosinę, užrišam ant karabino vamzdžio ir nudrožėm pasiduoti į „nelaisvę". Artėjam prie apkasų. Iš šaudymo angų nejaukiai žiuri — šautuvų ir kulkosvaidžių vamzdžiai.
Priartėjam per 10 žingsnių nuo apkasų. Iššoko keli žaliamiliniai, taip mieli savi kareiviai ir taip žiauriai saviem sušuko:
— Rankas aukštyn, atiduokit ginklus ir marš pas vadą!
— Imkit ginklus, imkit žiūroną, bet duokit šen vadą, — išdrožėm abudu.
Nulinko pakelti šautuvai, plačiai prasižiojo burnos ir per triukšmą nieko negalėjom suprasti. Vadas labai maloniai priėmė, parūpino vežimą ir, pamatęs, kad aš nuolat riju seilę, žiūrėdamas į lašinius ir duoną, paklausė:
— O gal jūs Šiandien nieko nekandot?
— Ne tik Šiandien, bet vakar ir užvakar badavom, — atpylėm su žvalgu ir čiupom už lašinių ir duonos.
Gavom ir žinių apie save. Mūsų lakūnai pagavo Žinią, kad ties Vilniumi nukrito lėktuvas ir lakūnai sudegė. Kai mes negrįžom, tai laikė, kad ten buvo mūsų lėktuvas ir mes žuvom. Taip buvo pranešta ir mūsų tėvams. Kai pakeliui užsukom jų aplankyti, iš karto nė netikėjo, kad mato mudu gyvus, nes jau buvom apraudoti.
Grįžom į Kauną. Vėl kilom ir leidomės, mėtėm bombas ir šaudėm, kol baigėsi karas, — baigė majoras ir užsisvajojęs įsmeigė žvilgsnį į tolį, nes išgyventi rūpesčiai ir anų laikų sunkiose sąlygose vykusios oro kautynės ne vieną plauką pražildė, ne vieną raukšlę išugdė ir ne vieną Šiurpų prisiminimą paliko, kurie dar ir dabar virpina sielą.




Pagal KARYS 1936 nr.47 parengė Julius Jurgelėnas 2009


GRĮŽTI Į PAGRINDINĮ NEPRIKLAUSOMYBĖS KARAI PUSLAPĮ



Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
P.Hiksa
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis
V.Rauba
J.Kumpis