1941 birželio 22-23 d.
... Gražus sekmadienio rytas. Apie aštuntą valandą sėdžiu Ukmergės miesto sodelyje ir klausausi iš Kauno per radijo garsiakalbį duodamos programos. Moteris kalbėtoja pasakoja apie lietuvės motinos pareigas, o po to pasigirsta: „Karvelėli, mėlynasis". Jaučiama šventadieniška nuotaika, nors ir po bolševikiška letena. Pakylu nuo suoliuko, išeinu iš sodelio ir palengva einu šaligatviu. Staiga pro šalį pilnu greičiu pralekia eskadrilės vado automobilis. Man keista, kad eskadrilės vadas nesilaiko važiavimo taisyklių.
Užėjęs į autobusų stoties bufetą papusryčiauju ir iš lengvo einu į namus. Namuose mane sutinka vyresnioji šeimininkų duktė ir pasako, kad buvo atėjęs kareivis ir sakęs, kad aš skubiai atvykčiau į eskadrilę. Kareivis palikęs ant stalo raštelį. Ji su klausiančia išvaizda žiūrėjo į mane.
- Karas, panele, - pasakiau jai su neaiškia šypsena.
Nuvykstu į eskadrilę. Čia jau iš draugų sužinojau naujieną- karas! Po paskutinės savaitės žiaurių įvykių - deportacijų - žodis „karas" reiškė kažką malonaus. Pajutome kažkokį išsigelbėjimą iš raudonojo slibino.
Susirinkusiems karininkams ir puskarininkiams vadas pasakė, kad vokiečiai pradėjo karą. Bombardavo Kauno aerodromą. Nuostolių esą iš abiejų pusių. Komisaras dar pridėjo savo grašį: esą dėl to nereikia nusiminti, nereikia nuleisti galvų. Jis perdaug prastas „kapelionas“ , kad nepažino mūsų nuotaikos iš mūsų veidų. Buvome padalinti į dvi grupes. Vieni tuojau grįžome į namus pasiimti reikalingų daiktų, o kiti - vėliau. Eskadrilei gali tekti keltis iš Ukmergės kitur.
Nors karas buvo prasidėjęs apie ketvirtą valandą iš ryto, bet Ukmergės ir kai kurių kitų vietovių gyventojai apie karą sužinojo apie 10—11 valandą. Prie maisto produktų krautuvių stovėjo eilės žmonių [...].
Eskadrilės vadas išsiuntė vieną lėktuvą į aukštesnį štabą gauti informacijų dėl eskadrilės veiklos. Lėktuvas grįžo temstant. Mums įsakyta keltis į Gomelį, pietų-rytų Gudijoje. Dar iš vakaro buvo suskirstytos lėktuvų įgulos.
Vakare su iždininku atvažiavome į Ukmergės banką paimti pinigų eskadrilės personalo algoms. Mieste stovėjo per šimtas gražių automobilių - iš Kauno bėgo raudonieji ponai. Grįžus su pinigais, patariau iždininkui tuojau išmokėti algas pagal parašą. Bet jis be formalių algų lapų tai negalįs padaryti. Kitą dieną eskadrilė jau buvo pabirusi. Pakeliui iždininkas susirgo ir nežinia kas nunešė visų eskadrilės karių algas [...].
Pirmadienį anksti rytą eskadrilė turėjo keltis į Gomelį. Pirmas etapas - Pabradė. Lėktuvai leidžiasi Pabradės aerodrome, o sunkvežimių kolona į Pabradės aerodromą atvyksta nurodytu maršrutu. Pastebėjau, kad nedaug lėktuvų pakilo į orą: lėktuvams neužteko įgulų. Dalis karininkų negrįžo iš savaitgalio atostogų, o dalis iš po nakties dingo.
Nusileidus Pabradės aerodrome, vokiečių lėktuvai bombardavo Pabradės geležinkelio stotį. Pastebėję mūsų lėktuvus, apšaudė juos iš kulkosvaidžių. Puolimų metu visi slėpėmės, kur kas galėjome. Mes su politruku įšokome į didoką smėlio duobę. Pamatęs politruko išsigandusį veidą, ėmiau jį raminti, kad nebijotų, kaip kad jis mus drąsino Ukmergėje, kada vokiečių lėktuvų dar nesimatė. Karinio patyrimo jis turėjo mažai: prisispaudė prie to duobės šono, kur iš priešingos pusės ateiną vokiečių lėktuvai galėjo jį kulkomis suvarstyti. Bet vokiečiai šaudė į lėktuvus ir mūsų nesiekė [...].
Keli mūsų lėktuvai sugadinti. Į mano lėktuvą taip pat kelis kartus pataikyta: trijose vietose sunkėsi benzinas [...].
Penki lėktuvai pakyla tolimesniam skridimui. Po kelių minučių vienas lėktuvas grįžta ir nusileidžia. Paklausiau lakūnų, kodėl jie grįžo. Jie aiškinosi, kad pakildami atsiliko nuo pirmųjų lėktuvų. Pirmieji lėktuvai skrenda žemai. Jie juos pametė iš akių ir vieni nenorėjo toliau skristi.
— Ar norite skristi į Rusiją? - paklausiau jų.
- Nenorime, - atsakė jie su maža šypsena.
Mums bekalbant, vėl vienas nuskridusių lėktuvų grįžo atgal. Jis čia nenusileido, bet nuskrido tolyn.
Dabar sužinojau, kad dalis mūsiškių naktį pasitraukė į Siesikų miškus. Nutarėm skristi pas juos. Vienas puskarininkis pasakė, kad netoli Siesikų yra dvaras, kurio lauke galėsime nusileisti. Po kelis susitalpinę į lėktuvą, trimis lėktuvais išskridome į Siesikų dvarą [...].
Jau trečia karo diena. Mums padėtis neaiški. Nutarėm, kad aš su puskarininkiu V. skrisiu į Ukmergę pasižiūrėti, kas tenai dedasi. Atskrendame ir nusileidžiame. Mus pasitinka keli eskadrilės kareiviai. Jie pamanė, kad čia atskrenda politrukas jų griebti, kad jie čia pasiliko. Kai kurie iš jų jau buvo pabėgę giliai į mišką. Iš aerodromo per kelią atėjome į vilų pusę. Čia radome daugiau kareivių, motorininkų ir valgyklos personalo.
Netrukus nuo mūsų lėktuvo atbėgo vienas kareivis ir pasakė, kad į aerodromą atvažiavo bolševikų priešlėktuvinis automobilis ir karininkas teiravosi, kur yra lakūnai. Mes pas juos nėjome, o jie čia į rajoną neatvyko mūsų ieškoti.
Sužinojome, kad su sunkvežimių kolona į Rusiją išvyko tik keli lietuviai.
Pirmadienio rytą, kada kiti lėktuvai skrido į Pabradę, j. ltn. Morkus su naikintuvu pakilo į orą, pafigūravo ir dėjo į žemę. Daug kas mano, kad jis pats pasirinko tokią mirtį.
Pietų metu per radijo išgirdome iš Kauno kalbant naujus miesto šeimininkus - lietuvius partizanus. Buvo kviečiami visi lietuvių karių daliniai, pagal galimybę, vykti į Kauną, kurs jau partizanų rankose. Mums lakūnams Kauną pasiekti yra geriausios sąlygos.
Taip mums bekalbant apie skridimą į Kauną, apie pirmą valandą prie Ukmergės prasidėjo tankų kautynės. Nebebuvo laiko laukti: vėliau gal visai nebus galima pakilti į orą. O likti čia fronte nesinorėjo. Nutarėm skristi į Kauną pas partizanus. Pataikę momentą, kai buvo pertrauka besitraukiančių bolševikų kolonų, perėjome kelią, sėdome į lėktuvą ir pakilę nuskridome Kauno link.
Į Kauną skridome žemai - skutamai. Skridome Šventosios vaga, per Gaižiūnų poligoną, pro A. Panemunę į Kauno aerodromą. Iš A. Panemunės į pietus traukėsi bolševikai. Vietiniai gyventojai buvo soduose bei patvoriuose su patalyne ir kitu iš trobų išneštu turtu. Jie mums mojavo rankomis, nes lietuviškas ANBO V jiems buvo gerai pažįstamas. Mes nešamės per Jėsės upelį, Botanikos sodą, „Maisto" fabriką, vakarinį aerodromo pakraštį. Aerodrome daug sudaužytų bolševikų lėktuvų. Matosi ir raudonarmiečių. Leistis aerodrome neįmanoma. Nors lėktuvo motoras ūžia, bet girdžiu, tarsi, jaučiu kulkosvaidžių tratėjimą. Besidairydami, kur nusileisti, atskrendame prie Zapyškio. Čia, radę lauko nusileidimo aikštelę, nusileidžiame. Išlipę apžiūrime lėktuvą. Penki pataikymai. Viena kulka išėjusi tarp mūsų. Visi šūviai iš kairės pusės - vokiečių. Tikrai buvome laimingi, kad kulkos nekliudė nei mūsų, nei motoro.
Prie mūsų priėjo keli ūkininkai, kurių trobos buvo šalia nusileidimo aikštelės. Jie pasakė, kad Nemuno slėniu per Zapyškį eina vokiečiai. Buvome patenkinti, kad jau buvome vokiečių pusėje. Per radijo buvo informuota, kad vokiečiai yra mūsų draugai..."
Pagal J. Vaičeliūno "Tėvynės sargyboje" parengė N.Korbutas 2009GRĮŽTI Į OKUPACIJA. LIKVIDACIJA. TAUTINĖ ESKADRILĖ PUSLAPĮ