Su Jurgiu Dobkevičiumi susipažinau Kaune 1919 metais Aviacijos mokykloje. Jis buvo jaunas, judrus, tik vienas petys truputi išsišovęs. Tačiau šis fizinis trūkumas iš prigimties jam netrukdė nei rikiuotėje, nei skraidymuose. Užaugęs Petrograde, Dobkevičius nemokėjo lietuviškai, bet Kaune labai greitai pramoko. Ir ne šiaip sau, o visai gerai. Taip pat išmoko ir lietuviškai rašyti. Gabus buvo.

Karo aviacijoje jis buvo palyginti trumpai. Po penkerių metų pasitraukė, nes išvyko studijuoti Prancūzijon. Mokėsi savo lėšomis. Buvo gana uždaro būdo, savo mintimis ir projektais su kitais plačiai nesidalindavo, bet jeigu apie ką nors įsišnekėdavo, visada turėjo savo minčių, iš kitų jų nesiskolindavo. Apskritai buvo pažangus, su perspektyva. Visada paprastas, daugiau civilinio sukirpimo.

Jis pirmasis mūsų aviacijoje išrietė "mirties kilpą". Ši figūra mums dar buvo nežinoma, apie ją tik kalbėdavome. Dobkevičius viską ramiai apgalvojo ir, pakilęs su "Fokeriu", padarė. Už tai buvo nubaustas, nes neprašė viršininkų leidimo. Gal ir būtų apsieita be bausmės, bet kaip tyčia aerodrome aplink šieno kupetas vaikštinėjo aviacijos viršininkas generolas Kraucevičius, dairydamasis, kaip čia pat ganosi jo karvės.

Dobkevičius turėjo sunkią avariją su Halb CL IV. Šį lėktuvą vadinome "popieriniu". Vokiečiai statė jį pačioje karo pabaigoje, skyrė apkasų atakoms, tad buvo numatę trumpą jo amžių ir statybai naudojo paprastą ir pigią medžiagą. Halb CL IV - mažas, trumpas, ginkluotas keturiais kulkosvaidžiais, ore drebėdavo ir, atrodė, skrisdamas suirs į gabalus. Dobkevičius, kildamas šiuo lėktuvu, prarado greitį ir nuslydo iki žemės. Sparnas jam trenkė per galvą, įskėlė kiaušą. Mažai betrūko, kad būtų užsimušęs.

Netrukus tragiškai pagarsėjo kitas Halb CL IV. Aviacijoje tarnavo Aleksandras Kaputauskas, su dideliu stažu, geras lakūnas. Ne sykį jis kalbėjo, kad su Halb kilpų daryti negalima - per silpnas. O štai vieną dieną, pakilęs išbandyti suremontuoto lėktuvo, ėmė ir sumezgė kilpą, po to antrą, tačiau nebaigė...
Nulėkė sparnai, sulūžo liemuo. Kaputauskas ir su juo skridęs jaun. inžinierius Eduardas Vacetas iškrito iš lėktuvo. O parašiutų nebuvo. Taip ir krito abu iš 1,5 kilometro, lydimi suaižėjusio lėktuvo gabalų.

Kai Dobkevičius grįžo iš Prancūzijos, tuoj pastebėjome jį kiek pasikeitusį. Dabar jau nebebuvo toks atsiskyrėlis, daugiau kalbėdavosi, jo šnekoje atsirado visokių formulių ir neįprastų mums terminų. Dobkevičius niekad nebuvo dabita, bet po Paryžiaus mokėjo pasirinkti drabužius ir nešioti. Buvo tvarkingas.

Kai pakilo Dobi-I, buvo surengtos lėktuvo krikštynos, pilotai ypač norėjo pagerbti jauną konstruktorių, bet vadovybė lakūnų svetainėje uždraudė duoti gėrimus. Teko susimesti kitur.

Vėliau, jau žiemą, Dobkevičius patyrė avariją su Dobi-I ir susilaužė koją. Jo namuose ypač valdinga buvo motina, aukštaūgė moteris. Ji labai mylėjo sūnų ir išgavo iš jo pažadą, kad jis neskris lėktuvu Dobi-lll, su kuriuo jam irgi nepavyko - antrą kartą tūpdamas, palaužė sparną.

Po kelių dienų Dobkevičius turėjo išvažiuoti vėl Prancūzijon, gilinti studijų lėktuvų gamykloje. Jis pašnibždėjo mums, kad, nors motinai nuraminti pasižadėjęs nebeskristi su Dobi-lll, bet negalįs keliauti Paryžiun, geriau neišbandęs savo trečiojo kūrinio.

Labai ankstų rytą, kaip jis buvo prašęs, mes trise atėjome prie Dobkevičiaus buto Donelaičio gatvėje. Jis jau laukė. Atsargiai atvėręs langą, tyliai išlipo kieman, kad nepažadintų motinos. Greitai nukakome aerodroman, padėjome išstumti Dobi-lll. Pūtė nedidelis vėjas nepatogia kryptimi - reikėjo tūpti nuo miesto pusės, skrendant pro ąžuolus. Aiškiai matėme, kad aerodromas greitam lėktuvui gali būti per siauras. Aš pasakiau Jurgiui, kad jis nesivaikytų vėjo ir tūptų kiek šonine kryptimi, pro Žagariškių kaimą, kur atviri priėjimai, nėra aukštų medžių. Paskolinau jam savo odinį pošalmį ir akinius. Jis užsidėjo jį ant kiek stambokos galvos. Buvo ramus, gerai pailsėjęs ir savimi pasitikintis.

Pakilo lengvai, kelias minutes paskraidė ir, motorui sukosėjus, ėjo tūpti. Jis mūsų nepaklausė - pasirinko kryptį savaip - pro ąžuolus, tiesiai prieš vėją. Matėme, kad besileidžiantį lėktuvą pridengė medžiai. Ir tuoj pat nuaidėjo trenksmas. Iki tos vietos gal buvo puskilometris. Šokome bėgti artyn, ir kai prisiartinome, pamatėme, kad ant Jurgio Dobkevičiaus sukniubusi baisiame sielvarte moteris. Motina !

Pasirodo, ji tą rytą taip pat anksti pabudo, pamatė, kad sūnaus kambarys tuščias, ir bėgte išbėgo į aerodromą. Skubėdama lipti laiptais į Aleksoto kalną, ji regėjo sūnų ore. Matė, kaip jis susidūrė su ąžuolu, pirmoji pribėgo prie kraujais plūstančio sūnaus, jau be sąmonės susmukusio lėktuvo griuvėsiuose.

Iš gydytojų rankų paėmiau savo pošalmį ir akinius. Mes kilstelėjome
neštuvus su jo kūnu. Mirties blyškuma dengė gražų, jauną Jurgio veidą. Akių jis jau nebeatmerkė, nors dar gyveno kelias valandas.
Vėliau stovėjome garbės sargyboje prie jo karsto.