Turkų Pašų pabėgimas

V. Peseckas

Lietuvos karo aviacijos veteranas pulkininkas leitenantas Leonardas Peseckas prisimena:

„1919 m. rudenį frontui sustojus Padauguvyje, Daugpilio miestą užėmė lenkai. Karo veiksmai aptilo. Mūsų aviacijos kovos būrys Utenoje nebeturėjo ko veikti, todėl mes, karo aviacijos mokiniai, kaip pagalbinis kovos būrio personalas, buvome sugrąžinti į Kauną. Grįžę džiaugėmės, kad vėl galėsime tęsti pamokas ir skraidymus. Komandiruotės į frontą labai trukdė normalią mokymosi eigą.

Junkers F-13 "Annelise" Kauno aerodrome 1919 spalio 16 dieną

Spalio mėn. 16 dieną, mūsų aviacijos dalis (taip ji vadinosi tuo metu) gavo žinią, kad Lietuvos žvalgybininkai sučiupo Obeliuose, netoli Rokiškio, vokiečių lėktuvą. Lėktuvas skrido iš Sovietą Rusijos į Vokietiją, bet varikliui sušlubavus, buvo priverstas nusileisti pamiškėje. Lakūnas, lėktuvą laimingai nutupdęs, greit surado variklio gedimo priežastį - užsikimšęs karbiuratorius, jau ruošėsi kilti, kai iš miško išlindęs ginkluotas lietuvių žvalgybininkų būrys, pareikalavo dokumentų. Pasirodo lėktuvas neturėjo leidimo skristi per Lietuvos teritoriją. Jo trys keleiviai, du iš jų turkai, areštuoti ir pasiųsti traukiniu į Kauną, o lėktuvą ir jo pilotą mums reikia parskraidinti.
Tuo metu aviacijos dalies vadas, pirmajam vadui karininkui Petroniui pasitraukus, buvo karininkas Gavelis. Jis pasišaukęs mūsų vienintelį lietuvį lakūną karininką Praną Hiksą, baigusį aviacijos mokyklą Anglijoje (kiti lakūnai buvo vokiečiai), liepė ruoštis kelionėn parskraidinti pakliuvusį į mūsų rankas vokiečių lėktuvą. Hiksa pradėjo ruoštis, kai pasigirdo nepažįstamo lėktuvo balsas, į aerodromą nusileido metalinės konstrukcijos, banguoto duraliuminio monoplanas, žemasparnis. Tai buvo vokiečių Junkersas F13, mažas keleivinis lėktuvas vardu Annelise, išsivystęs iš žemasparnio monoplano naikintuvo - Junkerso J10. Kaip pirmas pasaulyje metalinės konstrukcijos keleivinis lėktuvas, skaitėsi didelė naujiena. Berods, iš viso buvo pastatyti tik trys tokio tipo. Jų konstrukcija vokiečiai dar laikė paslaptyje. Annelise parskraidinęs lakūnas vokietis, lydimas mūsų žvalgybos valdininko Dunajevo, buvo pirmojo pasaulinio karo lakūnas, aukštaūgis, malonus ir draugiškas. Jis sąžiningai
išpildė žvalgybininko įsakymą, o galėjo užuot skridęs į Kauną patraukti kur kitur, nes mūsų žvalgybos valdininkas nesiorientavo, skrido pirmą kartą. Visi apžiūrėjome lėktuvą, o atsiradus fotografui, nusifotografavome.
Kitą dieną pribuvo ir keleiviai, kurie buvo apgyvendinti Linksmadvario patalpose, kur ne per seniausiai, persikėlė iš Žaliakalnio karo aviacijos mokykla ir samdyti vokiečiai aviatoriai. Besikurianti Lietuvos aviacija, neturėdama savų lakūnų bei
mechanikų, samdė demobilizacijos paleistus vokiečių aviacijos Kauno dalinio penkis lakūnus, vieny žvalgą ir keletą mechanika. Pasamdyti vokiečiai skraidė į frontą, ir buvo instruktoriai mūsų mokykloje.
Sužinojome, kad Annelisės vokietis pilotas ir vienas keleivis yra grąžinami į Vokietiją, bet turkai paliekami internuoti, lėktuvas mūsų vyriausybės konfiskuotas. Paaiškėjo, jog mūsų žvalgybininkai pagavo didelę žuvį buvusį Turkijos karo ministerį, o paskutinėm karo dienom, net absoliutų Turkijos diktatorių - Enver Pašą. Jis, kaip didelis vokiečių šalininkas, įtraukė turkus į pirmąjį pasaulinį karą kaizerio pusėje. Dabar karą pralaimėjęs santarvininkams, bastosi, negalėdamas grįžti namo, nes jauni turkų nacionalistai, vadovaujami Kemal Ataturk, jį, kaip karo nusikaltėlį, nuteisė mirti "in absentia". Kitas internuotas turkas buvo jo adjutantas, karininkas Kemal Paša.

Paša Enver ir Paša Kernal

Internuoti pašos, trumpai pagyvenę Linksmadvaryje, buvo įkurdinti viešbutyje Kaune, kur vieno puskarininko saugomi, laisvai vaikščiojo po miestą ir jo apylinkes. Atrodo, kad turkus internuoti, kaip buvusį priešą, mūsų vyriausybę spaudė santarvės karinė misija - prancūzai, anglai, amerikiečiai, kurie sėdėjo Metropolio viešbutyje, Kaune. Santarvininkai, tarpusavy pešdamies, dirigavo tuo metu įvykius Lietuvoje. Ypač visur kišosi prancūzai.
Po savaitės nuo turkų atsiradimo Kaune, skubėjome į valgyklą pietų, kai prie mūsų grupės priėjęs vokietis lakūnas Rotteris, paklausė: „Probflug machen?" - reiškia, gal kas iš mūsų mokinių norėtų su juo išbandyti lėktuvą. 0 kaip nenorėsime, siūlomės visi. Rotteris dūrė pirštu į Šakmaną (vėliau pulkininkas leitenantas, ilgametis prezidento Smetonos adjutantas). Jie abu pakilę lėktuvu L.V.G. C IV, dingo už medžių, Kauno kryptimi. Po kurio laiko atbėgo uždusęs Šakmanas ir reportuoja, kad lėktuvo variklis ėmė baladotis (Rotteris suvaidino išjungęs vieną magnetą), nusileido Vilijampolės lankoj. Čia Rotteris įsakė Šakmanui patikrinti karbiuratorių. Vos Šakmanas pradėjo krapštytis, kaip iš karklyno išėjo trys vyrai: du civiliai, vienas kareivis, kurie priartėjo prie lėktuvo. Staiga Rotteris, permetęs vieną koją per bortą, atkišo rankose po revolverį į apstulbusį Šakmaną ir kareivį, o galva parodė civiliams lipti į žvalgo sėdynę. Dabar Šakmanas atpažino civilius - internuoti turkų pašos, o kareivis - jų palydovas, puskarininkas. Turkams susėdus, Rotteris kažkur nuskrido.

Tokiu LVC C.VI Rotteris su turkais pabėgo į Vokietiją

Visi labai nustebom. Dar vakar su Rotteriu praleidom mokykloj draugišką vakarą. Jis mums papasakojo savo nuotykius virš Prancūzijos. Kaip numuštas pateko į Kretos salos belaisvių stovyklą, jam pasisekė pasprukti. O mes, Gustaičiui ir Zaukai pritariant mandolinom, padainavome liaudies dainas. Rotteris buvo geras ir prityręs lakūnas, apdovanotas keliais kaizerio geležiniais kryžiais, labai gerbiamas kitų vokiečių aviatorių.
Tą pačią dieną iš Tilžės gavome telegramą, kurioje Rotteris pranešė, kad lėktuvas yra tvarkoje, galima jį atsiimti, tik reikia benzino. Taip pat prašė jam nuvežti jo ir turkų daiktus ir jam priderančią iki tai dienai algą.
Tą naktį visi mūsų aviacijos tarnyboje vokiečiai buvo areštuoti, tardomi ir greitai atleisti iš tarnybos ir išsiųsti Vokietijon. O Rotteris, karo lauko teismo, berodos nuteistas mirti - sušaudyti. Pravedus kvotą, paaiškėjo, kad turkų pašos su Rotteriu susičiulbėjo, kai jie trumpai buvo apgyvendinti Linksmadvario dvaro patalpose, kur gyveno ir vokiečiai. Jis, už gerą atlyginimą, sutiko suorganizuoti jų pabėgimą iš Lietuvos. Tas įvykis buvo didelis smūgis mūsų jaunutei aviacijai. Netekus vokiečių lakūnų instruktorių, vienam Pranui Hiksui buvo neįmanoma tęsti lakūnų apmokymą. Skraidymai sustojo. Tad, negalėdama apsieiti be svetimųjų, aviacijos dalis pasamdė keturis anglų lakūnus, kurie buvo Kaune prie anglų karo misijos. Vienas iš jų majoras Carr, tapo paskirtas net aviacijos dalies vadu. Anglai skraidė puikiai. Vos atsiplėšę nuo žemės, vertė aparatą ant šono, posūkiu kildavo aukštyn. Mes žiūrėjom, seiles varvindami. Deja, iš anglų naudos daug neturėjome: jie nesuprato mūsų, o mes jų - nesusikalbėjome.
Mūsų vyriausybės konfiskuotą lėktuvą Annelise vokiečiai stengėsi vienu ar kitu būdu atgauti atgal. Siūlė mums už jį mainais vieną eskadrilę Fokerių D VII. Kadangi tuo lėktuvu labai domėjosi ir Kaune santarvės kariškos misijos, mums teko balansuoti tarp vienų ir kitų. Keletą kartų mūsų žvalgybos skyrius perspėjo jog vokiečiai ruošiasi šį lėktuvą išvogti arba sunaikinti. Sustiprinome prie angarų sargybą. Vėliau juo skraidė mūsų jauni lakūnai.
Pabėgęs iš Lietuvos Vokietijon, Enver Paša greit persikėlė į Sovietų Rusiją, kur organizavo Bucharoje sovietus. 1921 m., suruošė basmačių sukilimą prieš bolševikus, buvo nukautas kautynėse su raudonaja armija. Rotteris, vokiečiams ir rusams įsteigus oro susisiekimo bendrovę - Deruluft, pilotu skraidė tarp Berlyno ir Maskvos. Jis nekartą, nutūpė Kauno aerodrome, bet iš lėktuvo niekad neišdrįso išlipti."