Oro traukinys |
1935 metų rugsėjį penki Lietuvos Aeroklubo lakūnai leidosi į kelionę po kaimyninių valstybių sostines. Trimis skraidymo priemonėmis - malūnsparniu, lėktuvu ir sklandytuvu aplankė Rygą, Taliną, Helsinkį ir sėkmingai grįžo atgal. Plačiau apie tolimą skrydį žemiau esančiame ekipos nario J.Krygerio pasakojime. Ekipos sudėtis LAK vicepirmininkas P.Hiksa LAK generalinis sekretorius J.Krygeris LAK eskadrilės vadas J.Garolis Sklandymo mokyklos viršininkas J.Pyragius Lakūnas T.Gaižauskas „Oro traukinio“ sudėtis Malūnsparnis AVRO Cierva C 30A Lėktuvas De Havilland DH 60T „Gipsy Moth“ Sklandytuvas Grunau Baby IIa „Nida“ J.Krygeris ORO TRAUKINYS Kaunas - Ryga - Talinas - Helsinkis Ir atgal Lietuvos Aero Klubas buvo visuomeninė organizacija, turinti tikslo remti ir plėsti savo krašto aviaciją. Šiam darbui buvo reikalingos ne tik lėšos, bet ir specialistai ir įtemptas darbas. Aviacijos specialistų Lietuvoje buvo neperdaugiausia, o su lėšomis buvo dar liūdniau. Po kelių metų intensyvaus darbo, 1935 m. pradžioje, Lietuvos Aero Klubas, sutrumpintai LAK, pasijuto padaręs didelę pažangą ir net pralenkęs kitų Pabaltijo kraštų panašias organizacijas. Kilo mintis, užmegzti santykius su Pabaltijo kraštais, kad save parodžius ir gal iš kitų pasimokius. Tuo reikalu LAK valdyba susirišo su mūsų kaimynais latviais, estais ir suomiais. Greitai gauti palankūs atsakymai ir pradėta rengtis, pagal tuometinį maštabą, tolimon kelionėn. Nutarta kelionėn pasiųsti malūnsparnį ir lėktuvą de Havilland su sklandytuvu, įtaisius prietaisus sklandytuvo vilkimui. Dėl šios priežasties, de Havilland — sklandytuvo kombinacija ir buvo pavadinta: „Oro traukinys“. Lėktuvų įgulos buvo sudarytos šitaip: malūnsparnis — J. Garolis, drauge ir vadas, ir inž. Hiksa, de Havilland — J. Krygeris ir Gaižauskas, sklandytuvas — J.Pyragius, žinomas sklandymo pionierius ir tos sporto šakos mėgėjas. Tais pat metais, antroje rugsėjo mėn. pusėje, viena niaurų rytą, pakilę Kauno aerodrome, pasukome šiaurės link. Oras mums nieko gero nežadėjo. Žemas debesuotumas ir stiprokas vėjas, skridimą darė nevisai maloniu. Pirmiausia turėjome nusileisti Šiaulių aerodrome ir ten iš mūsų karo aviacijos paimti kamščių diržus, nes nuo Talino iki Helsinkio turėjome skristi virš jūros (Suomių įlanka). Apsirūpinę diržais, išskridome į Rygą. Artėjant prie Mintaujos (Latvijoje) oras visiškai pagedo. Smarkus lietus ir vėjas prispaudė mus prie namų stogų ir medžių viršūnių. Matomumas labai blogas. Gerai, kad tokia padėtis neilgai tęsėsi. Prie Rygos oras pradėjo taisytis. Nusileidome Rygos aerodrome „Spilve“. Aerodrome sutiko tik latvių lakūnai, nes pagal nustatytą programą, pirmas vizitas priklausė estams, kur sekančią dieną, Taline, turėjo įvykti aviacijos diena. Po trumpų užkandžių latvių aviacijos karininkų ramovėje, startavome į Taliną. Iš pradžių, skrendant virš jūros, oras buvo visai geras. Tačiau, artėjant prie Pernau įlankos (Estijoje) oras pradėjo keistis blogojon pusėn. Vėjas staigiai pradėjo smarkiai stiprėti. Dangų padengė žemai slenkantieji debesys, o apačioje vien miškai ir pelkės. Mūsų „traukinį“ pradėjo žiauriai blaškyti. Po kiek laiko su Gaižausku pajutome lėktuvo trūkčiojimą. Supratome. Pyragius signalizuoja esąs nepatenkintas tokia padėtim. Savaime suprantama. Sklandytuvo plokštumos yra didesnės kaip lėktuvo ir jo blaškymas yra daug žiauresnis. Pradėjome ieškoti ramesnio sluoksnio. Bet ką galima surasti, jei tarp debesų ir miškų tarpas, maždaug, tik apie 50 m. Artėjant prie Talino pelkės ir miškai baigėsi ir vėjas gerokai aprimo. Talino aerodrome mus sutiko gausus estų lakūnų būrys, jų tarpe buvo keletas jau iš anksčiau pažįstamų. Deja tai buvo tik estai. Lietuviškai niekas mus neprakalbino ir nepasveikino. Manėme, kad bent kokia rašaluota asmenybė atvyks iš Lietuvos pasiuntinybės mus pasveikinti. Bergždžios buvo mūsų viltys. Toks pasiuntinybės poelgis mus labai įskaudino ir keblion padėtin pastatė svetimųjų akyse. Atlikę aerodrome visus formalumus, buvome apgyvendinti puošniame Talino viešbutyje „Estonia“. Apsitvarkę pradėjome tartis, kaip reaguoti į pasiuntinybės poelgį. Priėjome išvados, kad dabar visiems prisistatyti pasiuntinybėj lyg ir nebūtų reikalo. Todėl į pasiuntinybę pasiuntėme vien inž. Hiksą pranešti, kad laimingai atvykome ir perduoti mūsų sveikinimus. Pasiuntinybėje Hiksą sutiko vienas valdininkas (pavardė ir užimamoji vieta nežinoma) išklausęs Hiksos pasakė „gerai“ ir tuo viskas baigėsi. Kitą dieną iš pat ryto jau buvome aerodrome. Estų lakūnai karštligiškai rengėsi šventei. Į aerodromą prisirinko didžiulės minios žmonių. Pasirodo, ne tik Lietuvoje, bet ir Estijoje gyventojai aviacija labai domėjosi. Tribūnoje matėme sėdintį ir Lietuvos diplomatinį atstovą ir jis mus puikiai matė, nes buvome uniformuoti ir stovėjome prie angaro, netoli tribūnos. Deja, atstovas nerado reikalo prie mūsų prieiti. Tokiu poelgiu jis mūsų vardo nesumenkino, bet savo vardą estų akyse — tikriausiai. Šventės metu estų lakūnai nieko ypatingesnio, kas galėtų atkreipti mūsų susidomėjimą, ar nustebimą, neparodė. Garoliui pakilus su malūnsparniu, žiūrovai triukšmingai džiūgavo. Mat Pabaltijo kraštuose tik Lietuva turėjo malūnsparnį ir kitur gyventojai jo visai nebuvo matę. Nemažiau žiūrovai džiaugėsi, kai Pyragius atsipalaidavęs nuo lėktuvo sklandytuvu dailiai raižė padanges ir „išraitė“ vieną, kitą aukštojo pilotažo figūrą. Vakare šeimininkų buvome pakviesti bendrai vakarienei, kurioje dalyvavo ir kai kurie estų vyriausybės nariai. Labai gražią, nuoširdžią ir lietuviams draugišką kalbą pasakė susisiekimo ministeris (gaila pavardės jau nebeatmenu). Iš Lietuvos pasiuntinybės vakarienėje niekas nedalyvavo. Labai ir labai tenka abejoti, kad jie nebuvo kviesti. Sekančią dieną, 12 val. buvome numatę skristi į Helsinkį. Apie išvykimo laiką privalėjom pranešti Lietuvos pasiuntinybei, o pastaroji painformuoti Lietuvos konsulą Helsinkyje. Mat, sausumos aerodromas, teisingiau nusileidimo aikštė, kurioje mes turėjome nusileisti, buvo 35 km nuo Helsinkio ir tą aikštę pasiekti, turėjome perskristi dalį Helsinkio pakraščių įtvirtinimų. Išvengimui incidento, Lietuvos konsulas Helsinkyje, apie mūsų atvykimą, turėjo painformuoti suomių karinę vyresnybę. Į Lietuvos pasiuntinybę Taline, vėl komandiravome inž. Hiksą, kuris vienam pasiuntinybės valdininkui (pavardė nežinoma) paaiškino savo atsilankymo tikslą ir prašė painformuoti Lietuvos konsulą Helsinkyje, kad į Helsinkį startuojame lygiai 12 val. Vėl tas pat trafaretinis atsakymas „gerai“ ir „audiencija“ baigta. Ramia širdimi leidomės kelionėn. Praskrendant Helsinkio įtvirtinimus, aiškiai matėme uolose sustatytus pabūklus ir prie jų sargybinius. Pasiekę nusileidimo aikštę pamatėme, kad joje gyvos dvasios nėra. Pati aikštė iš trijų pusių apsupta aukštu mišku, o viena pusė prieina prie ežero, kur yra suomių karo aviacijos hidrobazės pastatai. Malūnsparnis ir sklandytuvas greitai pasiekė žemę, bet dėl de Havilland aikštė buvo per maža. Po kelių nepavykusių bandymų teko, pasiekus pušų viršūnes slysti ant sparno. Kiekvienam lakūnui šis manevras suprantamas. Aikštės pakraštyje išrikiavę savo „oro laivyną“ laukėme, kas bus toliau. Pradėjo iš miško rodytis suomių kareiviai, kurie gana tolokai sustoję mus stebėjo. Praslinkus geram pusvalandžiui į aikštę atbėgo uždusęs suomių karo aviacijos karininkas, kuris pasisakė esąs kapitonas (pavardės nebeatmenu) šio aerodromo komendantas. Labai atsiprašė, kad niekas nesutiko, nes apie mūsų atvykimą niekas nepranešė. Iki bus atlikti formalumai, pakvietė užeiti karininkų ramovėn išgerti kavos. Maža to, kad mums pasidarė labai nesmagu dėl suomio lyg ir priekaišto, bet dar blogiau, kad mums buvo aišku, perskridimas įtvirtinimų, be karo vyresnybės žinios, galėjo baigtis tragiškai. Po geros valandos į aikštę pasipylė automobiliai spaudos atstovų ir kitų, mus sutinkančiųjų. Po keliolikos minučių jau nežinojome, kur ir kieno rankose kiekvienas iš mūsų esame. Visi nuoširdžiai sveikino ir reiškė džiaugsmą dėl mūsų atvykimo. Apgyvendino viešbutyje „Karelia“. Laiko turėjome tik persirengti. Buvome Lietuvos konsulo pakviesti vakarienei. Reikėjo kiek nors pasirūpinti suomiškų pinigų. Nuėjau į viešbučio kontorą ir paprašiau pakeisti 50 Lt. Tarnautoja atskaitė maždaug 50 Lt vertę suomiškais pinigais ir grąžindama dar mano 50 Lt. pasakė: „Aš nežinau tikro kurso, kai turėsite suomiškų pinigų, grąžinsite“. Buvau labai nustebintas tokia piniginės atskaitomybės forma. Vėliau patyrėme, kad Suomijoje tokių nusikaltimų, kaip vagystė, ar pasisavinimas, visai nėra. Lietuvos konsulu Helsinkyje tuo metu buvo (kiek atsimenu pavardę) dr. Lettik, suomių tautybės. Jis tuojau užklausė, kodėl nepranešėm apie savo išvykimą iš Talino? Atsakėme, kad pranešėme pasiuntinybei. Konsulas patraukęs pečiais nieko neatsakė ir tuo visi nesusipratimai buvo baigti. Bekalbant su konsulu pasirodė, kad jis visai taisyklingai kalba lietuviškai. Neiškentęs paklausiau: „Kada, Pone Konsule, paskutinį kartą buvote Lietuvoje?“ „Visai nebuvau“, atsakė konsulas, „bet lietuvių kalba man labai patinka ir aš ją išmokau“. Be mūsų, vakarienėje dar dalyvavo keletas suomių karo aviacijos karininkų. Baigiantis vakarienei konsulas paprašė Garolį, ar negalėtų sekančią dieną pademonstruoti malūnsparnio. Žinoma, Garolis mielai sutiko. Nesant pakilimui tinkamo aerodromo, Pyragius savo meno su sklandytuvu parodyti negalėjo. Kitą dieną, apie 12 val. Garolis aerodrome paėmęs į malūnsparnį spaudos atstovą, nusileido miesto viduryje, tarp aukštų namų, futbolo aikštėje. Konsulo rūpesčiu, aikštėje buvo pastatytas mikrofonas per kurį konsulas suomių kalba pasveikino svečius ir mikrofoną perdavė Garoliui. Iš konsulo parašyto raštelio, Garolis padėkojo helsinkiečiams už gražų priėmimą. Garolio pasakytą lietuvių kalba padėką, konsulas tuojau pakartojo suomiškai. Malūnsparnio pakilimas iš futbolo aikštės pavyko puikiai. Tą pat dieną į Helsinkį atvyko Lietuvos karinis atstovas Pabaltijo kraštams, gen. št. pulk. Jakutis. Garoliui grįžus iš aerodromo, pulk. Jakutis suomius ir mus pakvietė pusryčiams. Pusryčių metu iš pasikalbėjimo paaiškėjo, kad mes niekuomet nesame buvę suomiškoje pirty. Pulk. Jakutis tuomet paprašė suomių karo aviacijos adjutantą po pusryčių palydėti mus į pirtį. Ką visą tai reiškė, nesupratome. Supratome tik įėjus pirtin, kai pamatėme tarp visiškai nuogų vyrų nardant skūpiai aprengtas moteris. Dar vienas pirties ypatumas, tai šilto vandens baseinai, ir įvairūs vandens sportui reikalingi įrengimai. Prausimosi skyriuje yra visa eilė atskirų kabinų, kurias aptarnauja moterys, maždaug apie 40 m. amžiaus. Tos moterys mus tuojau pasidalijo ir nusivedė į savo kabinas prausti. Prausė taip, kaip mūsų motinos prausė dar mažyčiais tebesant. Nei vieno nepadoraus gesto. Atrodo, kad ne su gyvais žmonėmis reikalą turi, bet su daiktais. Išpraustus visus paleido vienu metu, lyg pagal komandą. Koridoriuje buvę moterys jau mūsų laukė, turėdamos rankose laikraščius su mūsų nuotraukomis. Kad ir nuogi, visus mus atpažino. Po pirties turėjome laisvo laiko iki vakaro. Nutarėme tuo pasinaudoti ir parūpinti savo namiškiams lauktuvių. Be to mane pasiuntė į mėsos krautuvę nupirkti šiaurės elnio rūkyto kumpio, kuris mums vakarienės metu pas konsulą labai patiko. Deja krautuvėje niekaip negalėjau pasakyti ko aš noriu. Pardavėjos kalbėjo tik suomiškai ir švediškai. Reikėjo griebtis vaidinimo meno. Pradėjau ant savo galvos elnio ragus vaizduoti. Pardavėjos skaniai juokėsi. Matyt neblogai vaidinau, nes pagaliau suprato ko aš noriu. Vakare, Suomijos karo aviacijos viršininkas, viešbučio du Nord salėse, surengė mums atsisveikinimo vakarienę. Nuotaika nebuvo perdaug pakili. Pareikšta padėka už gražų priėmimą, palinkėta sėkmingos kelionės namo, tai ir viskas. Bet visgi pabaigoje suomiai padarė mums staigmeną: pavaišino „suomišku krupniku“. Pasirodė, kad suomiai lietuvišką krupniką pažįsta ir kaip mums paaiškino, tai suomių krupnikas daromas iš uogų, augančių tolimoje šiaurėje. Suomiškas krupnikas mums labai patiko. Sekančią dieną, iš ryto, aplankėme parašiutų fabriką, kur mums nieko ypatingo pamatyti neteko. Viena kas mums įstrigo, tai vengimas rusų kalbos. Fabriko direktorius kalbėjo su mumis rusiškai, bet artinantis kuriai nors darbininkei, direktorius pusėje žodžio nutraukdavo rusų kalbą ir toliau kalbėdavo vokiškai. Suomių tautos neapykanta rusams sunkiai pavaizduojama. Po šio vizito pradėjome rengtis kelionėn atgal. Pirmiausia reikėjo išspręsti pakilimo problemą. Aikštė maža, išpilta žvyru, kas labai padidina ratų trintį, ir dar apsupta aukštu pušynu. Pakilimo plotą dar mažino užpakaly lėktuvo trosu prikabintas sklandytuvas. Malūnsparnio šie rūpesčiai neslėgė, nes jam pakilimui, kaip ir nusileidimui jokie plotai nereikalingi. Mūsų rūpestis dar padidėjo, kai suomiai papasakojo, kad prieš mus buvo atskridę lenkai ir negalėdami pakilti, lėktuvus išmontavo ir laivu išvyko į namus. Jeigu taip tai būtinai reikia pakilti. Čia jau tautinės ambicijos reikalas. Pirmiausia mane, kaip stambiausią ir sunkiausią iš lėktuvo įgulos, „išmontavo“ ir atidavė suomiams nugabenti į Taliną. Visus įrankius ir bagažą iš lėktuvo perkrovėm į malūnsparnį. Degamos medžiagos lėktuvui paimta tik kad užtektų iki Talino. Visos šios priemonės pasirodė teisingos. Didžiam suomių nustebimui, de Havilland pakilo ir drauge sklandytuvą išvilko virš miško. Oro traukinys pasuko Talino link. Tą dieną skristi į Rygą nerizikavome, nes mums pranešė, kad iš pietų artėja labai didelė audra. Šie meteorologiniai duomenys pasitvirtino. Kitą rytą atsikėlę, pamatėme Talino gatvėse daug prilaužytų ir išverstų medžių ir namų su apdraskytais stogais. Kaip ten bebūtų, o į aerodromą reikia vykti. Aerodromo komendantas kapt. Rhoo pranešė, kad vėjo greitis siekia iki 90 km/val. lėktuvams pakilti uždrausta, keleivinis oro susisiekimas nutrauktas. Grįžome į miestą ir slankiojame visą dieną be jokio tikslo. Sekantį rytą, atrodė, audra kiek sumažėjo. Vykstame vėl į aerodromą. Iš meteorologinių duomenų pasirodė, kad vėjas nepastovus ir svyruoja tarp 50-70 km/val. tarpais lietus. Estai įkalbinėja ir įtikinėja, kad skristi negalima, nes vėjas gali sklandytuvą atplėšti nuo lėktuvo. Garolis atsitolinęs nuo mūsų vaikščioja vienas po aerodromą ir kažką galvoja. Grįžęs sako lietuviškai: „Sakysma, vyrai, skrendam“. Estai sužinoję mūsų vado sprendimą pradėjo tarp savęs tartis. Pagaliau paprašė mūsų žemėlapių ir pažymėjo juose savo slaptą nusileidimo aikštę. Rygos, sakė jie, vistiek nepasieksit, todėl laikykit krypti tos aikštės link, o apie jūsų atvykimą painformuosim per radiją. Priėmę dėmesin estų patarimą, pakilome. Prasidėjo labai kieta kova su vėju, kuris buvo priešakiškai šoninis, ir su oro srovėm. Pagautą lėktuvą oro srovė mėtė kur norėjo ir kaip norėjo, kaip kokią plunksnelę. Pasipriešinti oro srovei lėktuvo vairais — bergždžias darbas. Tik oro srovei apsilpus tebuvo galima vairais lėktuvą atstatyti į reikiamą padėtį. Buvo pavojus, kad neatlaikys trosas, kuriuo sklandytuvas pritvirtintas prie lėktuvo. Tuomet Pyragiaus padėtis būtų buvusi gana tragiška. Gyvas išlikęs, Rygos vietoje galėjo atsidurti Leningrade. Apie pusę valandos sėkmingai pakovojęs su vėju ir piktom srovėm, Garolis staiga pakeitė skridimo kryptį ir pasuko į vakarus, Baltijos jūros link. Aišku, Skrendam tiesiai į Rygą, be jokių tarpinių nusileidimų. Artėjant prie Pernau įlankos mus pagavo tokia audra, (vėjo greitis 70 km/val.), kad jau pradėjo skverbtis abejonės, ar išsikapstysim. Vargšas Pyragėlis, pagalvojau sau. Mums blogai, bet jo padėtis sklandytuve neįsivaizduojama. Kas nori patirti sklandytojo pergyvenimus tokioje audroje, tepabando pats sklandytuve pakabot. Perskridus audringą Pernau įlanką, oras, lyg pagal magiškos lazdelės mostelėjimą, pradėjo gerėti. Vėjas susilpnėjo, matomumas geras. Pradėjom kopti į viršų. Artėjant prie Rygos aerodromo, nematėme jame jokios gyvybės. Jau malūnsparniui ir sklandytuvui esant žemėje, aerodroman atskubėjo Latvijos karo aviacijos viršininkas pulk. Indans su savo štabu. Pulk. Indans laisvai vartojo lietuvių kalbą ir mus pasveikino lietuviškai. Jo adjutantas kapit. Thomas, iš seniau pažįstamas, paklausė, kaip mes tokiame audringame ore galėjome atskristi. Talinas, sako, per radiją pranešė, kai startavote, bet netikėjome, kad galite atskristi ir tik dėl visa ko, su pulk. Indans palikome aviacijos štabe. Staiga, sako, įbėga budintis karininkas ir praneša, kad Lietuvos lėktuvai virš miesto. Visą laiką, toliau pasakoja kapit. Thomas, Lietuvos atstovas labai rūpinosi jūsų likimu ir nuolatos teiravosi, kur Lietuvos lakūnai. Besikalbant į aerodromą atvyko ir Lietuvos atstovas Latvijai ministeris p. J. Vileišis, kuris mus labai nuoširdžiai pasveikino ir pakvietė pas save pusryčiams. Latviai gi pakvietė vakarienei viešbučio „Roma“ salėse. Šiandien jau negalėčiau tikrai pasakyti, ar vakarienės metu iš latvių, ar sekančią dieną iš p. Vileišio sužinojome, kad Amerikos lietuvis lakūnas Vaitkus išskrido vienas per Atlantą į Lietuvą. Po pusryčių pas p. Vileišį, inž. Hiksa pareiškė norą tuojau skristi į Kauną, kad suspėjus dalyvauti Vaitkaus sutikime. Hiksą parėmė Pyragius. Sutarėme, kad Hiksa, Pyragius ir Gaižauskas lėktuvu de Havilland, drauge su sklandytuvu, skrenda į Kauną, o aš su Garoliu paliekame Rygoje tęsti vizitą (tuo metu buvau LAK generalinis sekretorius). Dėl tokio mūsų poelgio pasakyčiau nevisai „delikatno“, latviai, matyti, kiek įsižeidė. Bėgliams išskridus į Kauną, latviai mudu su Garoliu lyg ir pamiršo. Tik vakare, su keletu latvių karo aviacijos karininkų, „vizitavome“ keletą karčiamų ir tuo diena baigėsi. Rytą pulk. Indans Garolį ir mane pakvietė pusryčių, kurie buvo gana kuklūs ir tęsėsi gana trumpai. Po pusryčių parodė mums karo aviacijos angarus ir lėktuvus. Lėktuvų tipai mums buvo žinomi ir prieš tai. Po apžiūrėjimo, nuoširdžiai atsisveikinę su pulk. Indans ir kitais jo palydovais, ir užsukę savo „malūnėlį“ pasukome Kauno link. Šie vizitai mus suartino su kaimynais glaudesniam bendradarbiavimui, bet nieko pamokinančio nedavė. Mes matėme, kad kaimynai nuo mūsų tolokai atsilikę. Mums visą laiką teko bendrauti vien su karo lakūnais, nes jų civilinė aviacija buvo dar vystykluose, ar net tik projektuose. Kad Lietuvos civilinė aviacija labai trumpu laiku pasiekė tokį aukštą lygį, turime būti dėkingi nenuilstamam jos ugdytojui Lietuvos karo aviacijos viršininkui gen. A. Gustaičiui. Kad kaimynai civilinės aviacijos srityje buvo gana tolokai nuo mūsų atsilikę parodė aviacinės varžybos, įvykusios 1939 m. rugpjūčio mėn. Kaune. Šiose varžybose dalyvavo, žinoma kaip civiliai, ir karo lakūnai. Atsimenu žodžius, pasakytus estų karo lakūno vyr. leit. Krysk „aš atskridau ne ką nors parodyti, bet iš jūsų pasimokyti“. Varžybose dalyvavo: Lietuva, Latvija, Estija ir Suomija. Svečiais buvo vokiečių ir lenkų lakūnai, jų tarpe ir Jadvyga Pilsudskaitė, maršalo Pilsudskio duktė. Varžybų pasėkos tokios: Lietuva laimėjo pirmą ir antrą vietą (kapt. Rimas ir civ. lak. Kinaitis. Skirtumas tarp abiejų vos keli punktai), Suomija — trečią vietą (kapt. Aikala) ir ketvirtą vietą Estija (vyr. leit. Krysk). Lietuvos aviacijos pažanga buvo ne sužavėti, bet labai nustebinti lenkai. Baigdamas noriu pridurti. Anksčiau tautos ir valstybės kovojo dėl pirmenybės jūroje. Šiandien daugiau kovojama dėl pirmenybės erdvėse. Kas vyraus erdvėse, tas vyraus ir žemėje. Kovoje dėl erdvių reikia pasiryžimo, intensyvaus darbo ir ištvermės. Lietuviškąjam jaunimui šių savybių netrūksta. Visam lietuviškąjam jaunimui išeivijoje ir ypatingai Amerikos Lietuvių Aero Klubui Čikagoje, linkiu geros sėkmės kovoje dėl erdvių. Pajungę savo valiai erdves, padarysite didelį įnašą Lietuvos laisvinimui. Pavergtieji broliai laukia iš Jūsų šios aukos. Darykit viską ką galite, kad greičiau nutiestumėt paukščių kelius Lietuvos laisvei. Šaltinis: Plieno Sparnai Nr.1 1970m. Čikaga Iliustracijas parinko ir J.Krygerio pasakojimo el.variantą parengė N.Korbutas 2009 |