Karo aviacijos mokykla susidėjo iš dviejų skyrių: karininkų ir puskarininkių. Karininkų skyrius ruošė karo lakūnus ir žvalgus, o puskarininkių skyrius ruošė karo lakūnus ir mechanikus.
Paprastai į karo aviacijos mokyklos karininkų skyrių kandidatus parinkdavo iš bent metus laiko atlikusių stažą karininkų. Tuo laiku aš, kaipo nelabai ištikimas esamai vyriausybei, buvau „ištremtas" iš Kauno į ulonų pulką Alytun.
1934 metais, kai karo aviacijos kadras po pirmo nepavykusio sukilimo buvo labai sumažėjęs, reikėjo papildymų. Ta proga ir aš buvau priimtas į karo aviacijos mokyklą, karininkų skyrių.
Kauno karo ligoninėje sveikatą tikrino labai pagrindinai. Kartu žiūrėjo ne vien fizinio stovio, bet tyrė ir atsakomybės jausmą pavestoms pareigoms ir patikėtam turtui. Bet daugiausiai viskas priklausė nuo sveikatos. Mano sveikata buvo gera, tad praėjau lengvai.
Be sveikatos tikrinimo, dar buvo egzaminai raštu ir žodžiu iš lietuvių kalbos ir istorijos. Dar buvo svarbu, kaip kandidatą atestuodavo išleidžiantis pulkas.
Nuo 1934 metų karo av. karininkų laidos būdavo jau didesnės, kaip anksčiau, nes be naujų pilotų ir žvalgų aviacijos praplėtimui paruošimo, mano manymu, jau buvo atėjęs laikas ruošti kadrus ir į atsargą išeinančių pakeitimui. Pvz. į mūsų kursus, kuriuose aš buvau, buvom priimti 27 karininkai. Tai buvo pirmieji tokie skaitlingi karo lakūnų kursai. Kursai tęsėsi, kaip paprastai, du metus. Pradžioje buvo teoretinis paruošimas ir pradinis skraidymas, o maždaug po metų laiko lakūnai pradėdavo savarankiai skraidyti ir gaudavo II-os eilės lakūno vardą. Tada jie būdavo perkeliami į eskadriles, kur gal po vienų ar dvejų metų stažo gaudavo I-os eilės lakūno vardą.
Mano skraidymo instruktoriumi buvo mjr. Milevičius, labai šalto būdo žmogus. Niekad jo nesu matęs susinervavusio. Tuo laiku jau turėjom, mano manymu, pačius geriausius pradiniam apmokymui pritaikytus lėktuvus — tai gen. Gustaičio ANBO V-ji ir 51-ji.
Pasitaikydavo, kad mokinys jau galėtų būti išleistas savistoviai po 5 - 7 valandų skraidymo su instruktoriumi, bet būdavo skaitoma, kad po tokio trumpo laiko instruktorius mokinio dar pilnai nepažįsta, nežino ką jis sugeba, kas gali su juo atsitikti (prieš tai, dėl per ankstyvaus savistoviam skridimui išleidimo yra atsitikę nelaimių ir kainavę gyvybių). Mano laikais, kaip taisyklė, turėjai su instruktorium išskraidyti mažiausia 13 - 15 valandų. Anksčiau, neišleisdavo. Jei ir po to dar nebuvai išleistas solo — lakūnu nebūsi.

Karo aviacijos mokyklą baigus, mano bendraklasiai buvo išskirstyti po eskadriles, o aš buvau mokykloje paliktas skraidymų instruktorium ir gavau grupę naujų mokinių. Teko skraidyti mokomaisiais lėktuvais: ANBO V, 51, III, VI. Turėjom dar ir I-jo Pas. Karo lėktuvų LVG ir Albatros, o figūriniam skraidymui treniruotis — vienvietį vokišką Fokerį ir Martinside. Be šių, dar turėjom ANBO IV, 41, ir vieną specialiai figūriniam skraidymui perdirbtą ANBO V. Kauno karo aerodrome instruktoriavau iki pirmosios bolševikų okupacijos.
Aerodrome, ruošiant lakūnus, jokio skirtumo tarp karininkų ir puskarininkių nebuvo daroma. Buvo statomi tie patys reikalavimai ir einama ta pati programa. Be manęs tada dar instruktoriavo: mjr. Kutka (vyr. instruktorius), kpt. Andriušis, virš. Garunkštis, virš. Kreivys, psk. Vintis ir psk. Mažonas.
Per vieną sezoną instruktorius dirba su 5 mokinių -grupe, ir ją apmoko pradinio skraidymo. Taigi per penketą metų man teko paruošti apie 25-30 naujų karo lakūnų. Kai jau visi savarankiai skraido, instruktorius gauna padidintą grupę, duoda jai uždavinius, ir stebi jų atlikimą pats būdamas ant žemės.

Turėjau vieną ypatingai gabų mokinį, kuris jau po 5 valandų labai gerai skraidė, ir aš juo pasitikėjau. Vieną sykį kylant ir jau įgavus tinkamą greitį atsiplėšimui nuo žemės, mano mokinys sulindo į kabiną ir pasislėpė. Prilaikydamas aukštį, kad neužkabinčiau Aleksoto kapų kryžių, per aviofoną pradėjau klausti, kas jam atsitiko. Mokinys nešneka. Jau pakilus virš medžių, virš Aleksoto, mano mokinys ir sako:
— Vairolazdė nulūžo!
Iki tol nebuvau girdėjęs, kad kas panašaus kam būtų atsitikę. Ir tikrai: nulūžo plieninė vairolazdė!
— Jei jau vairuoti negali, vairolazdė nulūžo, tai turi šokti lauk, nes aš irgi neturiu vairolazdės! —
žiūriu, kaip mokinys reaguos, nors vairolazdę aš, žinoma, turėjau.
Mokinys geroką minutę galvojo, ką daryti.
— Šok lauk, įsakau, nes nebėra laiko!
Kai tik jis bando lipti lauk, aš jį išcentrinės jėgos spaudimu vis pasodinu atgal. Taip jam bebandant lipti, o man vis nuspaudžiant jį atgal, grįžome aerodroman ir nutūpėm.
Mačiau, kad tokio žmogaus negali išleisti lakūnu, nes kritiškame momente jis nesiorientuoja. Po šio nuotykio aš su juo pasikalbėjau, leidau pabaigti mokyklą, bet iš anksto įspėjau, kad jis bus atsargoje. Lakūnas neprivalo skraidyti labai švelniai, bet jis turi žinoti, ką daryti kritišku momentu. (Minėtu atveju jis turėjo nuimti gazą ir leisti lėktuvui riedėti kol sustos, nes dar buvo likusi gera pusė aerodromo).

Pats pagrindinis aukštojo pilotažo apmokymo uždavinys yra paruošti gerą karo lakūną, žinantį kaip kiekvienoj situacijoj valdyti lėktuvą. Figūrų turėjom didelį skaičių.
Man esant mokykloje, pradžioje turėjome vokišką Fokerį ir Martinside, kaip figūrinius lėktuvus, bet jie buvo I-jo Pas. Karo lėktuvai, ir tam tikslui nebuvo pakankamai pritaikyti. Vėliau, gen. A. Gustaičio gabumų dėka, turėjome specialiai perdirbtą ANBO V(49), dvivietį, su sutrumpintais sparnais ir įmontuotu specialiu varikliu. Su juo buvo galima daryti visas tais laikais žinomas figūras, reikalingas karo lakūnui paruošti.
Vėliau, gerėjant sąlygoms, buvo įsigyta vokiški vienviečiai akrobatiniai lėktuvai Bucker Jungmeister. Pradžioje jų buvo įsigyta mokyklai — 2, vėliau nupirkta po vieną ir kiekvienai naikintojų eskadrilei, taigi iš viso 6. Tai buvo geriausias ir tinkamiausias treniravimui lėktuvas. Sunkiausia būdavo mokinį atpratinti nuo neteisingų posūkių, ir kad nenustotų greičio, kad neužsižiopsotų. O tokie figūriniai lėktuvai kaip tik įpratindavo lakūną kiekvienoj situacijoj orientuotis.
Mano laikais visų karo lakūnų aukšto pilotažo sugebėjimai buvo palyginti aukšto lygio, gal tik kai kuriems trūko praktikos ir švelnaus vairų pajutimo. Visi buvo perėję tą patį apmokymą, visi turėjo sugebėti išpildyti reikalaujamą programą, kitaip nebūtų buvę praleisti. Kokias figūras aš pats padarydavau, tą patį galėjo padaryti, tik gal kiek daugiau pasitreniravęs, ir kiekvienas mūsų naikintuvų eskadrilių pilotas.
Aukštajame pilotaže turi žiūrėti tikslumo, precizijos, ir kartais nespėji pagalvoti ar pamatyti, o jau turi reaguoti vairais. Tad čia ne vien tik sugebėjimas, bet gal ir refleksai įeina.
Varžybose dalyvaujant, nėra kada pasižiūrėti į lėktuvo rodykles, figūros eina sekundėmis. Aš pats ant bortinės lentos išklijuodavau labai ryškius reikiamų figūrų braižinius, kad tik žvilgtelėjęs tuoj žinočiau, kokia figūra turi sekti. O kai turi visas figūras išsidirbęs, žinai jų eilę, žinai kad variklis tvarkoje — žinai iš anksto, kokį greitį turėsi, tad ir figūros turi preciziškai išeiti. Kiekvienos figūros metu lėktuvas yra visą laiką preciziniai tiksliai valdomas.
Kai buvo rengiamos aviacijos šventės (aš skraidydavau tik su karo aviacija), mes visi trys skraidymo instruktoriai paprastai skraidydavom trejuke: aš — grandies vadas, Garunkštis ir Vintis. Darydavom visas figūras sparnas prie sparno, panašiai kaip čia skraido Blue Angels, susirišę virvutėmis, ant kurių plevėsuodavo vėliavėlės. Skraidydavom ANBO 51 ir Bucker Jungmeisteriais. Darydavom visas figūras: bačkas, kilpas, imelmanus, persivertimus ant sparno. Nebuvo atsitikimo, kad nutrauktume virvutes! Trejuke skrendant, ypatingai buvo komplikuota daryti bačką, nes kiekvieno lėktuvo yra kitoks spindulys ir kitoks greitis. Tarpusavyje susižinodavom ženklais ir buvom gerai susiskraidę.

Mokykloje, man dar būvant mokiniu, teko susiginčyti su senais lakūnais, kurie sakydavo, kad rūke ar debesyse, nematant žemės, lakūnas nustoja lėktuvo padėties ir valdymo pajautimo. Man tas buvo keista ir nesuprantama, tad vieną dieną ėmiau ir pats pabandžiau.
Tą dieną turėjau skristi ANBO III-ju ir pasimokyti posūkių. Debesys buvo žemi, gal 200 m aukštyje. Besisukinėdamas radau skylę, ir įkopiau į 1000 m aukštį. Patikrinsiu, ką seni lakūnai sakė, manau sau: paimsiu kompaso kursą į pietus, paskrisiu 5 minutes debesyse, apsisuksiu atgal, ir po 5 minučių vėl būsiu čia pat.
Bet kas su manimi atsitiko! Lėktuvas nustojo klausyti: paduodu gazą — greitis tas pats; gazą nuimu — greitis tas pats. Posūkio rodyklė rodo į vieną pusę, slydimo rodyklė — į kitą. Kokioj padėtyje yra lėktuvas — nežinau. Traukiu vairolazdę į save ar stumiu pirmyn — greitis tas pats! Aukštis mažėja. Galvoju, kad būsiu apsivertęs ant nugaros, keliamos jėgos nėra, ir einu į žemę. Pamatęs žemę, jei ant nugaros, nespėsiu išlyginti ir šoksiu parašiutu, manau sau. Atsirišu diržus ir laukiu žemės.
Belaukdamas pamatau eglės viršūnę. Atrodo kad skrendu tiesiai, o eglės viršūnė baisiausiu greičiu sukasi apie lėktuvą. Pamatęs tą eglę, automatiškai lėktuvą tuoj išlyginau. Pasirodo, nemokėdamas instrumentinio skridimo, per 5 minutes buvau visiškai nustojęs nuovokos kur žemė, ir greituoju suktuku ėjau žemyn, visai to nežinodamas. Tai buvo man gera pamoka, kaip yra būtinas ir reikalingas instrumentinis skridimas.
Mokomosios eskadrilės vadas mjr. Česlovas Januškevičius buvo specialiai pasiųstas į Angliją, kur išėjo instrumentinio skraidymo apmokymą. Grįžęs, instrumentinio skraidymo instruktoriais jis paruošė mane ir kpt. Andrių, o mudu jau paruošėm likusius karo av. m-los instruktorius. Kiek laikas leido, instrumentinio skraidymo ruošėm ir senus, prityrusius karo lakūnus. Būdavo dienų, kad lėktuve man teko išbūti po 18 valandų!

1938 m. rugp. mėn., Palangoje atlikdamas šaudymų į taikinį pratimus, mūsų puskarininkių klasės lakūnas — mokinys Vl. Sruogis nušovė savo lėktuvo propelerį. Iššokęs iš lėktuvo parašiutu, jis vėjo buvo nuneštas toli į jūrą. Prieš pasiekdamas vandenį, jis nusirengė ir atsileido diržus. Su smūgiu pasinėręs po vandeniu, jis matomai nėrė pavėjui, pateko po parašiutu, ir paskendo. Gal po trijų savaičių jo lavoną sugavo žvejai.
Buvau komandiruotas į Palangą paruošti ir pravesti laidotuves, o sekančią dieną jau turėjau būti sugrįžęs į Kauną ir dalyvauti Rugsėjo 8 d. parade. Reikėjo labai skubėti.
Sekantį rytą Palangos aerodrome rūkas. Skambinu į Kauną.
— Radijo stiebai dar matosi. . .
Tikro meteorologinio pranešimo iš Kauno negavau. Negavęs pasipildyti benzino, nes Palangoje tarnybos nebuvo, su tuo pačiu baku turiu grįžti namo. Tiksliai apskaičiavęs kursą, skrendu per Klaipėdą pasižiūrėt, kokį orą sutiksiu. _
Virš Klaipėdos — lietus. Iki Tauragės — irgi lietus. Dar toliau paskridę Kauno link patenkame į rūką, žemės nesimato. Pakilus virš miglos debesų, apie 500 m aukštyje — giedra.
Su manim skridusio mano mokinio, jauno karininko — žvalgo paprašiau, kad jis tiksliai skaičiuotų laiką, nes aš pats neturiu kada. Benzino belikę 15 minučių. Kito aerodromo pasirinkimo nėra! ANBO IV greitai eina, laiko beliko maža, nežinau, ar pastebėsiu Kauno radijo stiebus, ar ne. Mano žvalgas džiaugiasi vaizdo grožiu, pasitiki savo skrendančiu instruktorium, o aš jam patariu kalbėti rožančių.
Aukščio rodyklė nustatyta pagal Palangą (apie, 70 m skirtumas). Apie Raudondvarį pradedu ieškoti žemės. Aukščio rodyklė jau rodo nulį, o žemės vis dar nėra. Atsargiai žemėju. Žinau, kad ir kalnų nėra, tik bijau užkliudyti stulpus, kurių viršūnes kartais pastebiu kyšančias iš miglos. Mano laimei, išlindau prie pat Žemaičių plento tilto per Nevėžį ties Raudondvariu, ir atsitiktinai per miglą pastebėjau tilto šone raudonomis raidėmis įrašytus statybos metus. Paties tilto, dėl jo pilkos spalvos, nepastebėjau. Tiksliai sužinojęs kur esu, nuo čia jau paėmiau tinkamą kryptį ir tiesiai nusileidau Kauno aerodrome, kuris taip pat buvo visas paskendęs rūke, jokio matomumo.

Vieną sykį ruošėmės aviacijos dienai, ir turėjau įsakymą virš Kauno miesto išmėtyti tai šventei pagarsinti reklaminius lapelius. Kad žmones suįdominti, leido mėtyti iš mažo aukščio.
Prieš tai pėsčias perėjau tom gatvėm, virš kurių skrisiu, pasižiūrėjau kaip aukštai eina elektros laidai, kad jų neužkabinčiau. Tada dar buvau nevedęs, tai pasikviečiau būsimą žmonelę į aerodromą ir paprašiau pabūti mano žvalgu ir pamėtyti lapelius.
Gavau ANBO III: variklis silpnas, lėktuvas lėtas, nelabai pavaldus. Praskridau atsargiai, kad neišgąsdinčiau būsimosios. Lapelius išmėtėm. Mano vadas tuomet sėdėjo Pažangos rūmų stogo kavinėje ir nusprendė, kad būta per mažai efekto. Esą, reikia dar pamėtyt, kai visi eis iš darbo, šeštadienį, 2 val. p.p.
Lapeliams mėtyti pasikviečiau puskarininkį Variakojį, o aš pats vairavau lėktuvą. Praskridom tikrai žemai, nes skrendant virš Laisvės Alėjos liepų, namų stogai jau buvo virš lėktuvo. Prieš Įgulos bažnyčią jaučiau, kad nepajėgsiu ištraukti ir nustosiu greičio, tad mečiausi į Gedimino gatvę.
Mano nelaimei, tada kaip tik išvažiavo iš Krašto Apsaugos Ministerijos min. gen. Šniukšta. Netoli stovėję vežikai, pasibaidę lėktuvo, užvažiavo ant jo mašinos. Dar to neužteko! Įgavęs greitį pakylu aukščiau, atsuku atgal. Diena graži. Pažangos rūmai, jų viršuje kavinė, kurioje sėdi tiek daug mandrių ponų. Iš to smarkumo lėktuvą paverčiau ir sparnu nušlaviau visus stalus. Ten sėdėjo ir mano grupės vadas, kuris irgi atsigulė po stalu.
Išmetę lapelius grįžom. Telefonas jau laukia, skambina mok. eskadrilės vadas plk. Č. Januškevičius:
— Tu skridai?
— Skridau.
— Tai savaitę neskraidysi.
Savaitę neskraidyti, kada aerodrome aš esu po 18 val. į dieną reikalingas? Juk man tai tik atostogos! Džiaugiuosi. Nepraeina kelios minutės, skambina av. viršininkas gen. Gustaitis.
— Krašto apsaugos ministeris įsakė Tamstą nubausti.
— Pone generole, aš jau esu nubaustas! — atsakiau.
— Jei nubaustas, tai gerai.
Gaila, kad vieną dieną prieš tą šventę, jai besirengdamas, žuvo kpt. Nekrošius.

1939 m. liepos mėnesį Panevėžyje turėjo įvykti karo aviacijos šventė. Gavau įsakymą Bucker Jungmeisteriu atskristi iš Kauno, tam tikru programos laiku padaryti tam tikras figūras ir grįžti atgal, nenusileidžiant. Figūravimui buvo duotas aukštis tarp 500 ir 1000 metrų.
Atskridau tiksliai nustatytu laiku į Panevėžį ir atlieku nustatytus numerius. Esu 1000 metrų aukštyje, reikia daryti išvirkščią kilpą. Ją darant, atsikabino diržai! Tūkstantoji sekundės dalis — ir žuvęs! Nėra ką daryti. Griebiu priešingą kilpą — darau ,,S" raidę, ir taip gražiai, kad išlyginau gal tik 5 metrai nuo žemės. Diržai atsikabinę, skraidyti negaliu, o tūpimo takas čia pat. Nuėmiau gazą ir nutūpiau. Kas matė, galvojo kad taip ir turėjo būti. Publika kelia didžiausias ovacijas.
Pirmas priėjo prie lėktuvo gen. Gustaitis.
— Kokiame aukštyje buvo įsakyta skraidyti? — klausia.
— Kilometras — 500 metrų, — atsakiau. Daugiau jis manęs nieko neklausė, ir gana smarkiai nubaudė. Ta pabauda man buvo niekis prieš tai, kas galėjo atsitikti. Be to, pagal mūsų statutą, aiškintis galėjai tik atlikęs pabaudą, todėl nesiaiškinau.
Antras priėjo gen. Adamkavičius — divizijos vadas ir šventės šeimininkas. Jis mane pasveikino, pagyrė, net lėktuvą pabučiavo.
— Jums žiūrėti buvo smagu, o aš — nubaustas. Ir už tai, kad diržai atsikabino — sakau.
Adamkavičius pasivijo Gustaitį ir atsitempė atgal.
— Už ką tu nubaudei? — klausia.
— Per žemai figūras darė!
— Ar tu jį klausei, kodėl?
— Kaip tai? — nustebo Gustaitis.
— Paklausk! Paaiškinau apie diržus.
— Tai ko Tamsta man anksčiau nesakei?
— Galiu teisintis tik pabaudą atlikęs, o be to, manęs neklausėt. Turėjau tūpti susitvarkyti diržus, — atsakiau. Bausmė buvo dovanota. Pasipildęs benzino, grįžau atgal į Kauną.

Su tuo pačiu Jungmeisteriu vieną sykį man teko pakliūti į tikrai stiprų artėjančios audros debesį. Paėmiau debesio apačios priekį, kur viskas vyniojasi, verda. Lėktuvą visaip varto, kaip mažą šapelį didelėje vandens srovėje. Užmiršk, kad turi vairus. Šiaip taip iš tų oro srovių išsikrapščiau ir daugiau atsižadėjau prie audros debesio beprisiartinti.

Bendrai paėmus, aviacijos dienų programų išpildymo metu darydavau tik tai, kas buvo įsakyta: padaryti figūras žemai? — darydavau žemai; aukštis apribotas? — figūruodavau apribotam aukšty.
Su tokiu Buecker Jungmeisteriu buvo galima labai gražiai parodyti visai žemą ir tikslų skridimą. Kylant, kad įsibėgėtum ir įgautum greitį, žiūrovui net nepastebint pakeli lėktuvą gal kelis cm nuo žemės, padarai pusę staigios, bet valdomos bačkos, ir skrendi tiksliai horizontaliai, apsivertęs. Jei žolė šalmo nesiekia, reiškia ir lėktuvo nesiekia (dabar, mano akimis žiūrint, tai buvo gana kvailas dalykas. . .).
Viršininkai mane jau žinojo, žinojo kad nelaimės neatsitiks, ir leisdavo paskraidyti arti publikos, pajaudinti.
Sykį, norėdamas parodyti kad mūsų lakūnai gali skraidyti, apsivertęs labai žemai praskridau pro kėdėje sėdintį mūsų kariuomenės vadą. Kai aš jau buvau ties jo kėde, kėdė buvo tuščia, o vadas buvo ant žemės. Bet jis man už tai nieko neprikišo. Aviacijos viršininkas netgi buvo patenkintas, kad mūsų lakūnai sugeba taip tiksliai skraidyti.

Mūsų karo aviacijos dirbtuvėms atremontavus F. Vaitkaus „Lituanica II", iš liemens buvo išimti benzino bakai, ir vietoj jų įtaisytos sėdynės 6 ar 8 keleiviams. Atremontavus man buvo pavesta išbandyti, kokio ilgio pakilimo tako yra reikalinga pilnai pakrautam lėktuvui.
Pripildėm benzino bakus sparnuose, susodinom kas tik nebijojo skristi, ir pakilom. Paskraidėm aplink Kauną. Staiga pajutau, kad esu šlapias ir darosi šalta. Žiūriu — gi virš mano galvos benzino vamzdis (iš tanko į variklį) visiškai nutrūkęs, o benziną naudojam tik iš atsarginio bakelio pakankamo tik 15 - 20 minučių skridimui.
Benzinas veržiasi visu smarkumu lauk, visas lėktuvas šlapias, keleiviai šlapi, bijau staigiai nuimti gazą, kad šokusi kibirkštis nesukeltų gaisro. Vienas iš skridusių buvo mechanikas, savo kepure užkišo vamzdį, o aš šiaip taip parvedžiau lėktuvą atgal ir laimingai nusileidom.

Tą pačią Lituanica II nuskraidinau į Zoknius angaravimui, o iš ten paėmiau parvežti atgal į Kauną seną LVG. Skridau tik vienas. Per Rėkyvos ežerą skrendant, sustojo benzino padavimas. Žinojau, kad atsarginė rankine benzino pompa yra užpakalinėje (žvalgo) sėdynėje. Sukaupęs visas jėgas, išlaužiau savo sėdynės užpakalyje esančią fanerinę sieną, ir taip ranka pasiekiau pompą. Taip pompuodamas parskridau iki Kauno. Priverstinio nutūpimo nereikėjo.

Blogiausias nuotykis buvo, kai treniravausi aukštąjį pilotažą su I-jo Pas. Karo vokišku Fokeriu. Variklis išsidėvėjęs, apsivertus iš karterio per vožtuvus išbėgdavo alyva, o aš to nežinojau. Mokiausi daryti imelmanus.
Figūra vis kaip reikiant neišeina, ir nepastebėjau, kaip išlaisčiau visą alyvą. Variklis nori sustoti, aš paspaudžiau žemyn ir vėl jį įsuku. Variklis perkaito, blogai dirba, galvoju, kad reikia tūpti. Atsigręžęs matau, kad paskui lėktuvą seka didžiausia uodega dūmų. Slysdamas ir žiūrėdamas, kad liepsna manęs nepasiektų, su degančiu lėktuvu nusileidau prie pat angarų, kur manęs jau laukė mechanikai su gesintuvais.

1936 metų rudenį iš Rusijos buvo atvykęs svečias — maršalas Jegorovas. Tarp kitko, jis man padarė labai gerą įspūdį. Vizito metu jis buvo atvežtas į aerodromą, o mane ant greitųjų pakvietė parodyti, ką sugeba mūsų karo aviacija. Mūsų viršininkas gen. A. Gustaitis norėjo parodyti, kaip gerai mūsų lėktuvai kyla.
— Ar gali su IV-ju pakilti? — paklausė manęs gen. Gustaitis.
— Jei leisit, su šiuo lėktuvu aš galiu čia pat prie žemės kildamas padaryti ir imelmaną, — atsakiau.
— Na, šito gal nereikia, gali būti neatsargu. Parodyk pakilimą!
Su ANBO IV per vieną minutę esi kilometro aukštyje. Tais laikais kitų valstybių tokio tipo lėktuvai to negalėdavo padaryti, o ypatingai rusų, kurie tada buvo visiškai atsilikę. Parodžiau marš. Jegerovui aštrų ANBO kilimą, Imelmano nedemonstravau. Matau, mūsų av. viršininkui knieti, kad pademonstruočiau ir aukštąjį pilotažą. Gerai. Iš angarų išvežame kitą lėktuvą. . .
Kai po demonstravimo nutūpęs priruliavau prie angaro, marš. Jegorovas, palikęs visą svitą, priėjo prie manęs, apkabino ir padėkojo už tokį jam iki tol nematytą skraidymą.
Maršalą nusivežė į karo aviacijos ramovę užkandžiui, o aš su grupe mokinių likau toliau dirbti aerodrome. Marš. Jegorovas paprašė, kad pakviestų ir mane, ir tol nėjo prie stalo, kol ir aš neatvažiavau. Visi iškilmingai apsirengę, o aš tiesiai iš aerodromo, apsivilkęs odine kurtke. . .

Kad mūsų lakūnų pajėgumas atkreipdavo užsienio svečių dėmesį, galima spręsti ir iš anglų karo ataše Prestono apsilankymo.
Mane pakvietė parodyti mūsų aviacijos skraidymo sugebėjimus. Parodžiau figūras, ne tiek aštrias ir stebinančias, kiek dailias, teisingas ir valdomas. Vakare anglų pasiuntinybė suruošė mūsų kariuomenės viršininkams vakarienę.
Visiems suėjus, Mr. Preston pasigedo manęs ir paprašė av. viršininko mane pakviesti. Pažymėtina, kad anglai su vakariene laukė tol, kol buvau surastas ir pristatytas. O surado mane pulk. Januškevičius, bežiūrintį Europos krepšinio pirmenybių ąžuolyno sporto halėje. Taip ir neteko matyti Lietuva - Lenkija rungtynių pabaigos. Anglų pasiuntinybėje visi apsirengę iškilmingomis uniformomis, auksiniais antpečiais, o aš — trumpom rankovėm, atvirais sportiniais marškiniais, tiesiai iš stadiono, nes buvo šilta diena.
Prestonas kalbėjo labai gerai rusiškai. Aš tada kaip tik rengiausi karo akademijai, ir turėjau mokėti bent vieną svetimą vakarų, ir vieną rytų kalbą. Buvau paėmęs rusų kalbą. Sėdėdamas šalia p. Prestono, kalbėjausi su juo rusiškai, ir taip maloniai praleidom vakarienės laiką

Varžybos turėjo įvykti 1939 m. rugpjūčio mėn. viduryje. Dalyvauti tose varžybose Lietuvos Aero Klubas pakvietė ir mane. Nežinojau, ko bus verti mano varžovai, ir ko aš pats esu vertas, tad savo viršininko gen. Gustaičio paprašiau, kad man būtų leista vykti į Vokietijoje, Frankfurtą prie Maino liepos 28 - 31 d.d. įvyksiantį tarptautinį sportinių lakūnų sąskrydį.
Buvau išleistas, ir kartu su kitais dviem mūsų ekipos nariais (L.A.K. sport. eskadrilės vadu ats. kpt. L. Tauniu ir „Liet. Sparnų" redaktorium lak. Jonu Dovydaičiu) nuvykom. Buvom ten dideli svečiai, gražiai priimti, bet varžybose nieko nepamatėm, kas mums būtų dar nežinoma. Jei jose būtų dalyvavusi ir Lietuva, tai jei jau ne I-ją, tai tikrai II ar III vietą būtume laimėję. Pamatę, ką pasaulio meisteriai sugeba padaryti, jau ramiau laukėme varžybų. Prastesni už kitus nebūsim.
Buvo kiek sunkiau su pasirengimu varžyboms, nes nebuvo laiko: turėjau dvi skraidymo grupes — rytinę ir popietinę. Tik pietų pertraukos metas liko treniravimuisi.
Varžybas pradėjom iš Talino rugpjūčio 17 d. Talino aerodrome tada jau buvo betoniniai nutūpimo takai, kurių Kauno aerodrome dar neturėjome. Estai mus labai gražiai priėmė. Krašto apsaugos ministeris, aviacijos viršininkas, net ir žemės ūkio ministeris, mums iškėlė vaišes.
Mano skridimas atgal, vad. „cross country", buvo atliktas anksti iš ryto. Lėktuvai kilo gal kas 30 min., ne visi iš karto. Estų av. viršininkas ir žemės ūkio ministeris nepatingėjo atvykti į aerodromą mus išleisti. Pakilęs aš dar jiems parodžiau kelias gražias figūras (su Jungmeisteriu) ir išskridau. Turėjau labai gerai parengtą žemėlapį ir maršrutą, ir paėmiau tiesų kursą per Rygos įlanką (tik aš vienas iš varžovų skridau per vandenį). Žemėlapį man buvo paruošęs naudojimui ir įtaisęs į sukamą kasetę mano žmonos pusbrolis, topografijos skyriaus pulk. Kruvelis. Turėjau ir tuo laiku neseniai pasirodžiusį pusiau automatinį skaičiuotoją: duodi lėktuvo greitį, vėjo stiprumą ir kampą, ir tuoj gauni kurso pataisą. Tas instrumentas man labai daug padėjo.
Mūsų „cross country" buvo: Talinas - Ryga -Joniškis - Palanga - Kaunas, su nutūpimais Rygos ir Palangos aerodromuose. Mano perskridimas buvo tiksliausias, po manęs atskrido R. Jasinskas.
Rugpiūčio 18 - 19 d.d. įvyko aukštojo pilotažo varžybos. Pirmuoju laimėjo Kinaitis, antruoju — aš, o trečiuoju estas Kriisk. Latviai pasirodė labai menkai. Suomių Aikalą aš įvertinčiau kaip lakūną, kuris valdo lėktuvą, bet kuris nepajėgia kartu su greičiu ir savo minčių varyt: lėktuvas išbėga iš programos. Pirmų vietų mes buvom verti. Ir estai savo kvalifikacijomis mums neprilygo: nebuvo tikslumo, bet iš rėmų neišėjo.
Pabaltijo olimpijadai mano geriausias treneris buvo a.a. J. Dženkaitis. Jis stovėdavo ant žemės, žiūrėdavo ką aš darau ore, ir vėliau man nutūpus, mudu derindavom figūras. Figūruojant, jei per 10 min. laiko reikia padaryti daugybę nustatytų figūrų, tai perėjimas iš vienos figūros į kitą turi būti labai suderintas. Figūrų eilė nebuvo nustatyta. Tai buvo palikta lakūno nuožiūrai. Figūruojant skaityti figūrų eilę — laiko nėra. Atsiminti — per daug jų. Ant didelio lapo aiškiu, juodu tušu aš tam tikrais ženklais nusibraižiau figūrų eilę, lapą priklijavau prie bortinės lentos, kad užmetęs akį žinočiau jų eilę, ir taip jas visas iš eilės pravarydavau. Kol mudu su Dženkaičiu tobulai išdirbom tą figūrų eilę, užtruko apie 6 savaites.

Lietuvos karo aviacijoje, be pagrindinių mokyklos instruktoriaus pareigų, turėjau dar ir šalutines — buvau karo aviacijos ugniagesių komandos viršininku. Rusams okupavus Lietuvą ir užėmus Kauno aerodromą, jie norėjo perimti ir ugniagesių turtą.
Rusų ugniagesių viršininkas, užėjęs į mano butą, labai gerai apsižiūrėjo ir man tiesiai pasakė:
— Pone, aš čia gyvensiu!
—Palauk, tu čia gyvensi, tai gerai, bet man dar reikia išsikraustyti.
— Tu išsikelsi.
— Kokiom priemonėm? - O kokių tau reikia?
— Turiu baldus, namų apyvokos dalykus, man reikia išsivežti - sakau.
— Ne, šiuos dalykus tu turėsi palikti!
— Jei turėsiu palikti, tai man turėsi sumokėti tai, ką aš mokėjau — mano baldai buvo palyginti geri, neseniai pirkti, Jonavos fabriko išdirbinio. Mūsų kalba tuo ir pasibaigė. Mano butas atrodė gražiai ir, kaip ugniagesių viršininko, buvo pačiame rajono centre. Rusui tai labai imponavo.
Sekančią dieną jis ir vėl pas mane, nori pažiūrėti ugniagesių turto. Aprodydamas turtą, parodžiau ypatingą lėktuvų varikliams gesinti gesintuvą, kuris buvo gana brangus, pirktas Vokietijoje. Su juo buvo galima užgesinti degantį lėktuvą per dvi minutes, apkraunant jį putomis. Nakčia atbėga pas mane mūsų puskarininkis ir sako, kad atėjęs rusų dalinys sargybinį nuėmė, išlaužė mūsų ugniagesių sandėlio duris ir nieko kito nepaėmė, tik tą naują vokišką gesintuvą.
Rytmetį pasiimu turto knygą ir nueinu pas rusų komendantą. Papasakoju įvykį kaip buvo ir reikalauju kad pasirašytų turto perėmimą. O po to darykit ką norit. Šis pašaukia rusą ugniagesių viršininką.
— Tu tai padarei?
— Padariau.
— Pasirašyk! — šis pasirašė.
— Dabar žinokitės! — ir išėjau.
Tuo laiku aš jau buvau iš kariuomenės paliuosuotas, civilis. Pradžioje buvau manęs rimtai su turtu atsiskaityti, bet kai pamačiau, kaip rusai skaitosi ir į tą turtą žiūri, pradėjau ir aš su jais griežčiau ir nesiskaitydamas elgtis.
Eidamas namų link sutinku mūsų karo av. m-los ūkvedį. Šis labai susijaudinęs, nes reikia turtą perduoti, o žmonės išvažinėję atostogų ir išėję į miestą aprengti drabužiais, kurių jis dabar sandėlyje neturi.
— Krauk pačius seniausius, visus skudurus, kokius tik turi. Duok man jų vieną vežimą, aš perduosiu tą turtą ir išgausiu parašus. Bet tu man prižadėk, kad visą karo av. m-lą aprengsi išeiginiais drabužiais, ir tegu jie su jais vyksta namo.
Ūkvedys nudžiugo ir prižadėjo. Pasiimu turto knygas, paskui mane arkliukas tempia skudurų vežimą perdavimui. Atvykęs žiūriu, kaip rusai elgiasi su mūsų turtu. Daleiskim, aviacinius akinius, už kuriuos mes buvom mokėję po 32 litus, jie metė tiesiai į krūvą. Stiklai byra, o man taip skaudu žiūrėti. Skraidymo instrumentus, matuokles — irgi visai nežiūrėdami meta tiesiai į krūvą. Lakūnų aprangą — taip pat į krūvą! Padaviau rusui knygą, šis pasirašė. Išvertėm skudurus, ir atsiskaityta.
Ūkvedys visus aprengė išeiginėmis uniformomis, atidavė kas sandėliuose, ir eikit kur norit.
Iš to man pasidarė aišku, kaip ir kokiais tikslais rusai atvyko į Lietuvą. Jie atėjo kaip užkariautojai, viską ėmė kaip karo grobį. Kas patiko — ėmė, kas nepatiko — čia pat sunaikino. Į mus žiūrėjo, kaip į absoliučiai beteisius belaisvius. Kai jie pajuto, kad pas mus fizinio pasipriešinimo nėra, jų vadovybė įvedė vieną - kitą farsą: liaudies kariuomenę, tautinę eskadrilę, ir pan.
ANBO IV ir 41 buvo palyginti labai geri lėktuvai, rusai tokių dar neturėjo. Jie išėmė iš jų variklius, o pačius lėktuvus išvežė ir išmetė į Zapyškio mišką, kur naudojo kaipo žemės taikinius. Į juos iš lėktuvų šaudydavo ir mėtydavo bombeles.

Pirmaisiais rusų okupacijos metais, 1940 m. liepos mėn., kai tik J. Paleckis perėmė prezidentūrą, tučtuojau aš gavau iš savo viršininko įsakymą paduoti prašymą pasiliuosavimui iš kariuomenės (pagal tada dar veikusius Lietuvos kariuomenės įstatymus). Mano „prašymas" buvo patenkintas per 4 valandas. Ką dabar daryti, kaip elgtis?
Pagal dar tebeveikiančius nuostatus, aš turėjau teisę pasinaudoti 3-jų mėn. liga. Nutariau apsirgti. Nuvykau i karo ligoninę ligos ieškoti. Vis nieko neranda. Rytojaus dieną paskutinis tikrinimas — nervų skyrius. Tariuosi su sesele. Ji man patarė prisirūkyti cigarų ir pasigerti alumi.
Paryčiu grįžtu iš Metropolio į ligoninę, seselė laukia. Davė vaistų, kad nesijaustų alaus kvapo. Nervų komisijoj 2 lietuvių daktarai, 3 rusai ir seselė. Tie mane tikrina, akys nesusiveda į vieną liniją, paeiti negaliu. Pripažino, kad reikia mažiausiai 3 mėn. nervinio gydymo. Parvykau namo. Gyvenau tada dar savo bute aviacijos rajone, A. Fredoj, ir dairiausi, kas bus.
Apie rugpiūčio mėn. rusai rengė savo aviacijos pasirodymą. Jų aviacijos Kauno aerodrome stovėjo 2 naikintuvų pulkai ir 1 greitųjų bombonešių pulkas. Tam pasirodymui turėjo atskristi jų akrobatinė trejukė ir akrobatinis figūrininkas. Kažkodėl jie pasikvietė ir mane.
Jų Kauno įgulos viršininku buvo pulk. Gluchov, dar caro laikų karininkas, tikras džentelmenas. Jis atsiuntė motociklą su priekaba, atvežė mane į štabą ir pasiūlė dalyvauti jų aviacijos šventėje. Man buvo kiek keista, paaiškinau, kad esu civilis žmogus, nebepriklausau kariuomenei.
— Buvęs Pabaltijo akrobatikos meisteris, nejaugi atsisakysi pasirodyti kartu su mūsų sakalais?
— Gerai, sutinku, — pagalvojęs atsakiau, — bet statau sąlygas: mažiausiai 3 dienas prieš šventę aš turiu su tuo lėktuvu, kuriuo skraidysiu, pasilavinti, nes gi jau 2 mėnesiai, kaip nesu skraidęs. Prižadu nepabėgti, bet jūs turite duoti žodį, kad manęs nepersekiosite, duosite pilną laisvę treniruotis man nustatytoj vietoj.
Rusų pulkininkas prižadėjo. Grįžtu namo.
Už kiek laiko namuose man praneša, kad atvykčiau į aerodromą, lėktuvas bus paruoštas. Nuvykstu. Aš civilis, niekas manęs nežino, niekas lėktuvo neduoda. Aš ir vėl sėdžiu namuose.
Iki šventės beliko savaitė laiko. Atvažiuoja pas mane pulkininko adjutantas ir klausia, kodėl neinu skraidyti.
— Man niekas lėktuvo neduoda! — atsakau. Šis užsikeikė, ir užtikrino:
— Atvažiuok, lėktuvas bus.
Nuvykstu aerodroman, gaunu Jungmeisterį. Virš aerodromo skraido 3 rusų naikintuvai, 6 stovi ant žemės su užvestais varikliais. Jie mane patys pasikvietė, ir nepasitiki? Šitokia apsauga! — šovė mintis. Jei jie mane taip saugoja, ar aš būsiu kvailas, ar jie?
Man apie aerodromą buvo žinomas kiekvienas medis, krūmas ir slėnis. Pakilau, padariau vieną-kitą figūrą savo tikslumo išbandymui. Paskiau užskridau virš Nemuno, ir prie Vytauto tilto nuėjau žemyn, prie pat vandens, šalia medžiais apaugusio kranto. Dingau ore esantiems rusų naikintuvams iš akių.
Link Marvelės, prie Linksmadvario yra medžiais apaugęs slėnis. Tuo slėniu aš išlindau tiesiai prie , angaro, ir, rusų nepastebėtas, nutūpiau. Šie galvojo, kad pabėgau, ir pradėjo manęs ieškoti. Pakilo ir tie 6 stovėję parengtyje, ir spaudžia tiesiai į vakarus, prie vokiečių sienos. Aerodrome didelis sujudimas.
Aš sėdžiu prie angaro ir ramiai laukiu (rusai buvo pažadėję atsiųsti motociklą). Už valandos ar daugiau, motociklu atvyksta naikintuvų pulko vadas, majoras, ir pamato mane (jis mane pažinojo). Pradėjo mane koliot, kaip aš čia atsidūriau. Rusiškai jam atsakiau:
— Nerėk, kaip ant šunies, aš ne šuo. Ko nori, paklausk, aš atsakysiu. O dabar noriu priemonės grįžti namo!
Davė man motociklą su šoferiu, parvežė namo. Jei duoto žodžio nesilaikot, skraidyti nebeisiu, nutariau sau.
Šventė artinasi, vos kelios dienos belikę. Pulk. Gluchov ir vėl manęs klausia, kodėl neinu skraidyti?
— Kad nesilaikot duoto žodžio, — atsakiau. ,
— Atvažiuok! — prašo geruoju.
— Gerai, atvažiuosiu.
Atvažiuoju. Man liepiama atlikti pratybas ne arčiau 20 km nuo aerodromo, kad jiems nekliudyčiau. Nuskridau toli, apie Prienus, jokie rusų lėktuvai nesimaišo. Galiu bėgti, ką noriu daryti, niekas nepersekioja. Pabandžiau vieną - kitą figūrą, susistačiau programą, susiderinau.
Tiesa, nuo mūsų lėktuvo jau buvo nutrinti Vyčio Kryžiaus ženklai. Aš pareikalavau, kad ženklai būtų atnaujinti. Atnaujino.
Prasideda rusų aviacijos šventė. Turiu skristi ir aš. Man duota 10 minučių laiko. Po manęs turėjo skristi rusų figūristai. Kaip jie savo propagandos buvo įtikinti, kad yra geriausi lakūnai pasaulyje, taip jie mano akimis žiūrint buvo labai, labai prasti. Žinoma, šiais laikais jie yra žymiai geresni, nes yra daug ko pasimokę iš vakariečių.
Per tą man duotą 10 minučių laiką aš publikai parodžiau nemažiau, kaip per Pabaltijo varžybas, ir daug švariau. Pasistengiau. Mano tikslas buvo: aš parodysiu, ką lietuviai gali, bet jūs rusai, darykit ką norit, neprilygsit! Nutūpiau, davęs daugiau negu gerą programą.
Rusai, matydami kad nieko panašaus negalės parodyti, per savo budėtoją man pranešė, kad jų lakūnas „susirgo", negali skristi, ir aš turįs užimti jo vietą. Ką aš turiu daryti? Tą patį juk nekartosi! Gerai, sutinku.
Pakilęs parodžiau figūrą, kurios nei anksčiau nebuvau daręs, nei vėliau nebūčiau drįsęs daryti: labai žemai, visai prie žemės apskridau aplink visą publiką tokiu mažu greičiu, skersas, panašiai, kaip kad delfinai eina ant uodegos. Vyčio Kryžiai aiškiai blizga saulėje. Priedui parodžiau visai žemai lėtas bačkas. Publikos nustebimui ir ovacijoms nebuvo galo.
Mano antrasis 10 min. laikas baigėsi, nutūpiau ir priruliuoju prie angaro. Jų pulko karininkai mano lėktuvą apsupo, ir visi žiūri į mane ir į lėktuvą, kaip į stebuklą.
—Kaip tai galėjote padaryti? — manęs klausia.
— Kodėl ne? Mano darbas — užvesti variklį, pakilti ir nusileisti. O visa kita atlieka vairolazdė ir šis prilipintas popieriaus lapas (figūrų eilė, apie kurią minėjau anksčiau). Jie visa patys daro!
— Negali būti?!—rusai stebisi, bet matydami mane rimtai šnekant, patiki.
Dar tą patį vakarą mano Jungmeisteris, kuriuo skraidžiau, buvo išmontuotas, supakuotas ir išsiųstas į Rygą ištyrimui, koks tame lėktuve yra stebuklas. Visi kiti angaruose buvę Jungmeisteriai, kartu su kitais mūsų lėktuvais, vėliau buvo išmesti į laužą. Apie šią aviacijos šventę buvo pagamintas ilgokas filmas ir rodomas viename Laisvės Alėjos kino teatre. Jame daugiausiai buvo pavaizduotas mano skraidymas.
Po tos šventės grįžau namo. Atvažiuoja Gluchovo adjutantas. Pulkininkas norįs su manimi pasikalbėti. Atvažiuoju į štabą, o ten manęs jau laukia pulk. Gluchov ir generolas Baltušis. Gluchov padėkoja man, pasveikina. Baltušis kalba lietuviškai palyginti gerai, ir man sako:
— Stok į raud. armijos oro laivyną!
— Kodėl?
— Štai kodėl: aš tau pažadu Leningrado ar Maskvos karo aviacijos mokykloj vietą nemažesnio laipsnio, nemažesnės algos, ir niekas prie tavęs nesikabins, gyvensi ramus.
— Bet ir čia dar turime liaudies kariuomenę ir savo aviaciją, iš kurios aš pats išėjau? — bandau Baltušį.
— Čia yra vaikų žaislas degtukų dėžutėmis. Nejaugi dar jūs to nesuprantat? Dabar mūsų tėvynė plati, dviejų kariuomenių būti negali, tik viena. Pažais, pažais su jumis ir nusibos!
Pagalvojęs jam atsakiau:
— Nežinau, kaip Jūs galvotumėt: čia aš gimiau, čia augau, čia mano tėvynė, čia pradėjau kurtis, aš čia noriu ir gyvent. Nenoriu kitur išvažiuot!
— Apsigalvok, bet tavęs čia nelaikys. — atsisveikino Baltušis.
Išvažiavau į Vilnių, per savo draugą komunistų patikėtinį gavau darbą, apsigyvenau. Po 3 - 4 mėn. Vilniuje pripuolamai sutinku iš buv. Aero Klubo ekipos inž. Z. Rimšą, tarnavusį Susisiekimo ministerijoj.
— Tavęs ieškom virš 3 mėnesių, niekur negalim surast, manėm, kad pabėgęs. Ieško Aeroflotas. Nori atidaryti oro liniją Kaunas - Šiauliai - Panevėžys. Jiems reikia lakūnų.
Atvažiavau į Kauną, užeinu į Aeroflotą, prisistatau kažkokiam majorui ir gaunu užpildyti anketą. Ta anketa man nepatinka, be to viskas rusiškai. Nuduodu, kad rusiškai nemoku. Duoda man vertėją. Girdžiu, kad majoras telefonu skambina į Rygą, pranešdamas, kad „tą kalės sūnų jau turime". Laisva vieta esanti Novosibirske, pačiame pasaulio gale.
Anketą užpildžiau, adresą užrašiau klaidingą, išėjau per duris, ir dingau jiems iš akių. Tai tuomi su jais ir baigėsi mano aviacinis gyvenimas.
Galėčiau daug daugiau papasakoti, bet jau perdaug laiko yra praėję. Pameti detales ir užmiršti svarbius dalykus...