1898†1929 Karo lakūnas kpt. Antanas Kuncaitis gimė 1898 09 Sintautų vls., Naumiesčio aps. Mokėsi „Žiburio“ gimnazijoje Marijampolėje, vėliau gimnaziją evakavus mokslus tęsė Voroneže. 1917 mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, baigė Pskovo karo mokyklą, suteiktas pėstininkų praporščiko laipsnis. Po karo tarnavo Raudonojoje armijoje. 1920 m. pradžioje grįžo į Lietuvą ir tų pačių metų spalio 6 d. mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, paskirtas į 2 pėst. pulką, kuriame ėjo ketvirtos ir mokomosios kuopų vado pareigas. 1920 10 20 – 1920 11 30 dalyvavo nepriklausomybės kovose su lenkais. 1920 10 05 suteiktas pėstininkų leitenanto laipsnis. 1922 05 01 pakeltas į vyr. leitenantus. 1922 10 13 baigė Aukštuosius karininkų kursus (II laida). 1925 03 09 perkeltas į Aviacijos v-bos mokomąją oro eskadrilę aviacijos specializacijai. 1925 06 30 baigė aviacijos karininkų kursus, paskirtas 4 oro eskadrilės žvalgu.1926 02 16 pakeltas į aviacijos kapitonu. 1926 m. pradėjo mokytis skraidyti, siekė tapti karo lakūnu. 1927 m. perkeltas į 2 oro eskadrilę. 1928 suteiktas karo lakūno vardas.
1929 rugsėjo 19 d. ryte karo lakūno kpt. Antanas Kuncaitis kartu su oro žvalgu vyr. ltn. Antanas Vedeika su lėktuvu Ansaldo SVA – 10 ryte iš Kauno išskrido į Klaipėdą dalyvauti manevruose. Grįžę iš žvalgybos leidosi Klaipėdos aerodrome. Apie 150 metrų aukštyje staiga besukant, lėktuvas perėjo suktuką ir nepavykus išlyginti trenkėsi į žemę netoli Sendvario. Išsiliejus benzinui, kilo gaisras ir lėktuvas sudegė anksčiau, negu spėjo prie jo atvykti pagalba. Nors abu turėjo parašiutus, bet dėl nedidelio aukščio pasinaudoti jais nespėjo. Be to reikia manyti, kad abudu tikėjosi, jog jiems pasiseks lėktuvas išlyginti. Taip pat spėjama, kad jau prieš gaisrą abu buvo nebegyvi.
1929 rugsėjo 20 d. žuvę lakūnai kpt. Kuncaitis ir vyr.ltn. Vedeika šeštą valandą vakare buvo išlydėti į Klaipėdos stotį iš kur traukiniu išgabenti Kauną. Apie šeštą valandą į Rumkiškių aikštę, kur leisdamiesi žuvo lakūnai, atvyko Klaipėdos krašto gubernatoriaus pavaduotojas, juriskonsultas Lisauskas, direktorijos pirmininkas Kadgynas, Įgulos viršininko atstovas pulkininkas ltn Šileika, įgulos karininkai, uosto direkcijos nariai su inžinierium Visockiu priešakyje, šaulių rinktinės vadas Bruvelaitis, pasienio policijos atstovas kpt. Kazakevičius, centro valdžios ištaigu viršininkai ir valdininkai, visuomenes veikėjai ir didelė minia žmonių. Ant karstų buvo sudėta vainikai, o už žuvusiuosius paaukotos šventos mišios, kurias aukojo 7 p.p. kapelionas kunigas Keblaitis, orkestrui grojant gedulingą maršą, karstai buvo pastatyti ant katafalku ir prasidėjo iškilminga eisena iš Rumkiškių aikštės per miestą į stoti, kurioje atsisveikinti su žuvusiais lakūnais atsisveikinti tūkstantinė žmonių minia. 8 val. eisena pasiekė stotį. Karstai nuo katafalkų buvo nukelti ir nunešti į vagoną. Karstus nešė lakūnai ir Klaipėdos įgulos karininkai. Po trumpos kapeliono kun. Keblalčio kalbos, orkestrui grojant gedulingą maršą, traukinys pamažu pajudėjo iš stoties...
Rugsėjo m. 21 d. 9 val. Kauno įgulos bažnyčioj įvyko pamaldos už žuvusius. Pamaldas laikė kun. Mironas, jam asistavo dar 2 kunigai. Pamaldose dalyvavo ministras pirmininkas, užsienių reikalų ir krašto apsaugos ministras prof. Voldemaras su žmona, l. e. Vyr. Štabo viršininko pareigas gen. št. plk. Z.Gerulaitis, Vyr. Štabo skyrių viršininkai ir karininkai, įgulos viršininkas ir daug įgulos karininkų, visi aviacijos karininkai, žuvusių giminės bei daugybė žmonių. Ministras pirmininkas su žmona ramino ir pareiškė užuojautą žuvusiųjų giminėms.
Po pietų, 15 val. žuvusieji iškilmingai išlydėti iš aerodromo į Kauno kapines. Priešakyje buvo nešama per 30 įvairiausių vainikų. Nors kapinės pilnos priėjo žmonių, bet dar daugiau jų liko stovėti gatvėse. Viršuje dūzgė lėktuvai. Prie kapo pasakė kalbas kun. Vaišnora ir aviacijos viršininkas gen. št. plk. ltn. S.Pundzevičius. Jis savo trumpoje kalboj pabrėžė, kad aviacija reikalauja daug aukų. Įvairiose aplinkybėse jų žūva: vieni besimokydami ir besipraktikuodami, kiti dėl savo malonumų, norėdami pareikšti savo drąsą ir ją savyje užgrūdinti, o treti kautynėse. Ir jų visų mirtis turi vieną tikslą, sueina į vieną tašką, būtent, dėl tėvynės, t. y. gindami ją arba besiruošdami tai valandai, kada ją reikės ginti.
Apdovanotas:
Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928).
Literatūra:
Dienraštis „Lietuvos Aidas“ 1929 rugsėjo 20 dienos numeris.
Savaitraštis „Karys“ 1936 m. nr. 38.
S. Lukšys, R. Mintautas, J. Monkevičius „Palūžę sparnai“
Antano Kuncaičio gyvenimo įvykių chronologija
