Vyr. psk. Vytautas Sargautas kilęs iš pasiturinčių ūkininkų šeimos. Gimė 1912 lapkričio 10 d., Panevėžio aps., Raguvos vls., Juostininkų kaime. Raguvoje baigė 4 gimnazijos klases, privačiai rengėsi brandos atestatui. 1932 gegužės 1 d. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, į karo aviaciją. Patikrinus sveikatą buvo priimtas į aviacijos puskarininkių lakūnų mokyklą. 1934 lapkričio 1 d. sėkmingai baigė puskarininkių lakūnų mokyklą ir buvo pakeltas į jaunesniojo puskarininkio laipsnį, suteiktas II-jo rango karo lakūno vardas. Po baigimo paliktas tikrojoje karo tarnyboje liktiniu, paskirtas į 6-ąją (žvalgybos) eskadrilę piloto pareigoms eiti. Eskadrilėje tarnavo iki pat savo tragiškos mirties. 1935 lapkričio 1 d. pakeltas į vyr. puskarininkio laipsnį. Be savo tiesioginių pareigų dar buvo kareivių bibliotekos-skaityklos vedėjas, kur pasižymėjo savo sumanumu ir uolumu: skaitytojams padėdavo pasirinkti tinkamo turinio knygų, o nerangiuosius pats ragindavo skaityti ir šviestis.

1936 birželio 2d. lėktuvu ANBO IV skrido lakūnai ltn. Krasnickas ir vyr. psk. Vytautas Sargautas į Palangą atlikti šaudymo pratimų ore. Apie 12 val. lakūnai pateko į tirštą rūką. Pilotui karo lakūnui vyr. psk. V. Sargautui manevruojant lėktuvas neteko pusiausvyros, o su juo skridęs lakūnas – žvalgas ltn. Krasnickas iškrito iš lėktuvo, bet pasinaudojęs parašiutu sėkmingai nusileido ant žemės ir taip išsigelbėjo.Vyr. psk. V. Sargauto pilotuojamas lėktuvas praradęs greitį smuko žemyn, paklaidžiojęs rūke dar keletą minučių, ties Judrėnais (Tauragės apsk. Kvėdarnos vls.) nukrito. Lėktuvas ANBO IV sudužo, o pilotas vyr. pusk. Sargautas žuvo vietoje.

Birželio 4 d. lakūno palaikai buvo atgabenti traukiniu į Kauno angarus ir pašarvoti, o 18 val. velionis palydėtas į Kauno miesto kapines. Laidotuvėse dalyvavo karo aviacijos viršininkas plk. inž. Gustaitis, karo aviacijos Štabo viršininkas gen. štabo plk. ltn. Rapšys, grupių ir eskadrilių vadai su skraidančiu personalu, velionio tėveliai, giminės, draugai ir daug žmonių.
Laidotuvės buvo be galo įspūdingos. Priešaky, ant juodo katafalko vežamo karsto, puskarininkiai nešė puošnius vainikus. Orkestras grojo gedulingus maršus, protarpiais giedojo vyrų choras. Nuo pat karo aerodromo iki kapinių gedulo procesiją lydėjo lėktuvų eskadrilė.
Gražų pamokslą prie karsto pasakė kapelionas kun. Juška. Karo aviacijos viršininkas plk. inž. A. Gustaitis, atsisveikindamas, tarp kita ko, pabrėžė „Velionis, lakūnas Vytautas, žuvo penktus metus tarnaudamas karo aviacijos tarnyboje. Jis žuvo patekęs į rūką. Rūkas yra didžiausias lakūnų priešas. Ne tik mūsų lakūnams, bet ir visai pasaulio aviacijai rūkas yra pavojingiausias ir klastingiausias. Tačiau tikimasi, kad laikui bėgant šį lakūnų priešą - rūką, pasiseks nugalėti. Lakūno Vytauto žuvimas tegul skatina mus daugiau tą gamtos stichiją pažinti ir kovoti su ja.“ Karstą leidžiant į duobė karių garbės būrys keletą kartų saliutavo velionio garbei. Kapas apklotas gražiais vainikais.


„Ilsėkis, Jonai-Vytaute, Aukščiausiojo Kūrėjo prieglobsty, šalia draugų lakūnų, kuriuos, kaip ir tave iš padangių negailestinga mirtis nubloškė į tėviškę žemę pačiame jaunystės žydėjime.“

Literatūra:
Dienraštis „Lietuvos Aidas“ 1929 birželio 3 ir 5 dienos numeriai.
Savaitraštis „Karys“ 1936 m. nr. 24.
S. Lukšys, R. Mintautas, J. Monkevičius „Palužę sparnai“
Žurnalas „Lietuvos sparnai“ 1936 m. nr.6.