Juozas Kumpis gimė 1901 m. vasario 17 d. Šiauliuose. Pirmo Pasaulinio karo audroms pasiekus Lietuvą kartu su tėvais pasitraukė į Rusiją, kurioje baigė į Voronežą evakuotą Martyno Yčo gimnaziją. 1919 m. sausio 28 d. grįžęs į Lietuvą savanoriu įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, tarnauti buvo paskirtas į 1-ojo husarų pulko 1-ąją eskadroną. Tuo pat metu susipažino su Konstantinu Fugalevičiumi – vienu iš Lietuvos Karo Aviacijos steigėjų ir pirmųjų lakūnų žvalgų.

Paragintas K.Fugalevičiaus 1919 m. kovo 12d. įstojo į kuriamą Karo aviacijos mokyklą. Pavasarį mokykloje krimto teorinius dalykus – fotografiją, variklius, meteorologiją, aviacijos teoriją, statutus, oro žvalgybą ir t.t. Lietuvos kariuomenei iš vokiečių įsigijus pirmuosius lėktuvus ir pasamdžius vokiečius instruktorius vasarą prasidėjo praktika – skraidymai. J.Kumpis buvo paskirtas į antrąją lakūnų mokinių grupę, kurią skraidyti mokė vyr. ltn. Fricas Šulcas. 1919 m. rugsėjo 02 d. Juozas Kumpis vienas iš pirmųjų atliko pirmąjį savarankišką savo skrydį su lėktuvu Albatros B.II. 1919 m. gruodžio 16 d. baigus Karo aviacijos mokyklą (I laida, Karo mokyklos II laida) suteiktas inžinerijos leitenanto laipsnis, paskirtas į Aviacijos dalies 1-ąją oro eskadrilę lakūnu, vėliau ėjo eskadrilės pavaduotojo, adjutanto pareigas. Tik keturi Karo aviacijos mokyklos absolventai baigdami Karo aviacijos mokyklą skraidė savarankiškai – vienas iš jų Juozas Kumpis.

Šiaulių gimnazijos mokytojo Jono Janulio nutapyto ltn. Juozo Kumpio portreto reprodukcija. Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus fondų.

1920 m. liepos mėn. viename iš Karo aviacijos skelbtų įsakymų nuo priėmimo į aviaciją ltn. Kumpis buvo atlikęs 126 skrydžius, ore išbuvęs 10 val. 50 min. ir štai su tokiu stažu 1920 m. liepos 29 d. išskrido į savo pirmąjį iš devynių kovinių skrydžių į frontą, kurio tikslas buvo išžvalgyti Vilniaus apylinkes. Rugpjūčio 12 d. ltn. J.Kumpiu kartu su ltn. J.Dobkevičiumi pirmiesiems buvo suteikti „lauko lakūnų“ vardai, kurie nuo 1921 m. pervadinti į karo lakūnus. 1920 m. rugpjūčio 31 d. skrisdamas kartu su žvalgu ltn. Juozu Pranckevičiumi bombardavo ir apšaudė lenkų dalininius ties Suvalkais – Seiniais – Augustavu. 1920 m. rugsėjo 3 d. dalyvavo Lietuvos kariuomenės puolime Suvalkų kryptimi ir subombardavo artilerijos bateriją, o grįždamas apšaudė lenkų kariuomenės dalinių stovyklą. Lietuvos kariuomenės puolimui užstrigus rugsėjo 7 d. vieno iš žvalgybinio skrydžio metu apšaudė apkasuose įsitvirtinusius lenkus. Per vieną iš šių skrydžių Kumpio kovos draugas žvalgas ltn. Pranckevičius buvo sužeistas į ranką: „Tik nei iš šio, nei iš to čiaukšt... ir mano ranka, kuri ant buožės gulėjo, it kieno nors su lazdele nustumta, nukrito. Žiūriu, kulkosvaidžio buožė įskelta. Gniaužiu ranką, nieko, linksta, tik sąnariuose truputį skauda.“ Rugsėjo 25 d. J. Kumpis ir J.Šabanavičius prie Beržininkų užpuolė apie 100 vežimų lenkų kariuomenės koloną. Rizika ir sumanumas neliko nepastebėtas ir 1920 m. spalio 2 d. Respublikos Prezidento pareigas einantis Aleksandras Stulginskis už pasižymėjimą oro mūšiuose su priešu ltn. Juozą Kumpį apdovanojo 1-ojo laipsnio Vyties kryžiumi su kardais (Nr. 947).

1920 m. spalio 04 d. gavo užduotį surasti į lenkų apsuptį Varėnos prieigose patekusį šarvuotą traukinį „Gediminas“ ir jį bombarduoti, kad juo nepasinaudotų priešai. Užduotį pavesta atlikti šešių lėktuvų eskadrilei, tačiau kylant sudužus ltn. Gustaičio pilotuojamam lėktuvui likusią operaciją vykdė tik penki lėktuvai. Plk. ltn. Leonardas Peseckas prisimena kaip bombardavimo metu buvo numuštas ltn. J.Kumpio lėktuvas:

„Viršum Varėnos geležinkelio stoties Juozas Kumpis su LVG C – VI (Borto Nr. 9090) nusileido žemiau negu kiti – jis stengėsi sudaryti sąlygas žvalgui J.Pranckevičiui kuo geriau pataikyti į vagonus su karine važna. Judviejų bombos pataikė į svarbų lenkų vagoną – jis sprogo ir uždegė dar keturis gretimus... Tačiau tuo pačiu metu kulkosvaidžių serijos iš žemės persiuvo ir LVG. Dvi kulkos pataikė į piloto Juozo Kumpio galvą viršum ausies. Jis čia pat prarado sąmonę, ranka paleido vairalazdę. Lėktuvas ėmė kraipytis ir nelygiai skristi.“



Iš lenkų nelaisvės grįžęs ltn. J.Pranckevičius apie paskutinį Juozo Kumpio skrydį pasakojo Antanui Stašaičiu:

„Bepuolant Varėną staiga jis pajuto, kad lėktuvas nenormaliai pradėjo svyrinėti. Pranckevičius atsisuko į pilotą ir pamatė, kad leit. Kumpis gulėjo susmukęs sėdynėj su bejėgiškai atremta į lėktuvo kraštą galva. Kraujas ir peleninis sąmonės nustojusio lėktuvo draugo veidas viską pasakė pirmą akimirką. LVG be valdančio rankos kiekvieną sekančią minutę grėsė įeiti suktukan. Žvalgas griebė už vairų, kad bent kiek arčiau žemės sveikiems nuplaniruoti. (Tikslumo dėlei, lėktuve nebuvo pilnai įrengti antrieji vairai, buvo tik lizdas vairalazdei įstatyti, žvalgas ltn. J.Pranckevičius, pagriebęs raketinį pistoletą, įkišo jo vamzdį į vairalazdės lizdą ir taip jį valdydamas, sumažino lėktuvo greitį, bei koregavo skridimo kryptį. aut. pastaba.) Jis pats nemokėjo lėktuvo tupdyti, mažai buvo ir tiesiai skridęs.<...>– Ėjau žemyn – pasakojo Pranckevičius. – Pamačiau lygesnę vietą – geležinkelio liniją. Pasukau ten. Prie žemės patraukiau ir staiga mes atsimušėm į žemę. Nustojau sąmonės ir ją atgavau, kaip aplink stovėjo lenkai.“

Lėktuvas nukrito prie žibalo krautuvės. Tūpimo metu, nuo smūgio ltn. J. Kumpiu buvo sulaužyta krūtinė, smarkiai sutrenktas visas kūnas. Sunkiai sužeistas ltn. J. Kumpis ir žvalgas ltn. J. Pranckevičius pateko į lenkų nelaisvę. 1920 spalio 10 d. nuo patirtų sunkių traumų taip ir neatgavęs sąmonės ltn. Juozas Kumpis mirė Varėnos ligoninėje. Spalio 13 d. pasiekęs fronto liniją su lenkais, karo aviacijos viršininko adjutantas ltn. Simas Stanaitis atsiėmė ltn. Kumpio palaikus: „Lietuvos kareiviai atvedė aviacijos adjutantą prie keturkampės iš eglinių lentų sukaltos dėžės. Atidarius dangtį, S.Stanaitis pamatė mirusį savo kovos draugą, paguldytą su vienais apatiniais, ties dešiniąja ausimi kulkų kliudymo žymes ir svarbiausia - ant krūtinės lavonui padėtą 5 pfenigių monetą atseit: „še tau, samdiny vokieti, užmokestį“. Taip siekta pasijuokti iš Lietuvos karo aviacijos ne tai joje skraido tik samdyti lakūnų, o savo išugdytų lakūnų Lietuviai neturi.



Žuvęs lakūnas ltn. Juozas Kumpis buvo pašarvotas Kaune, Aleksoto aerodrome angare, tarp lėktuvų, kurias pats skraidė. Giminaičiams norint ltn. J.Kumpis buvo palaidotas Šiauliuose, Šiaulių miesto senosiose kapinėse. Į gimtąjį miestą ltn. J.Kumpio palaikus palydėjo ltn. G.Bezumavičius ir ltn. L.Peseckas. Žuvusiojo spalio 14 d. Šiaulių geležinkelių stotyje laukė tūkstantinė minia, gedulinga procesija nusitęsi kelis kilometrus. Lakūną į kapus palydėjo iš Kauno atskridę keli Karo aviacijos lėktuvai su juodomis vėliavomis ant sparnų.... Ltn. Pranckevičių nelaisvėje išlaikė iki 1921 balandžio 12 d. Bebūnat priešo nelaisvėje dėl sunkių gyvenimo sąlygų susirgo džiova ir grįžęs į Lietuvą 1926 kovo 25 d. nuo jos mirė.

1930 m. po mirties ltn. Juozas Kumpis buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjo – savanorio medaliu, jam suteiktas savanorio statusas. 1934 m. birželio 7 d. Kauno miesto Tarybos nutarimu Nr. 726 J. Kumpio vardu pavadinta gatvė Kaune, Aleksote (1946-1990 m. vadinta Valerijaus Čkalovo vardu). 1990 m. rugpjūčio 16 d. Kauno miesto mero potvarkiu Nr. 246 grąžintas J. Kumpio vardas. Juozo Kumpio vardu pavadinta gatvė Zokniuose, greta Šiaulių oro uosto. 2000 m. lapkričio 17 d. atidarytame Lietuvos karo aviacijos memoriale atidengta atminimo lenta (architektas Algimantas Mikėnas).



Literatūra ir šaltiniai:
1. Gamziukas Algirdas, Ramoška Gytis „Lietuvos karinė aviacija 1919–1940“. Kaunas: LAM, 1999, 45, 47 psl.
2. Gamziukas Algirdas „Antanas Norėjo Būti Ore“. Kaunas: LAM, 1997, 37 psl.
3. Ginuvienė Dalia, Serpkova Eugenija, „Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas“ Kaunas: Kauno viešojo apskrities biblioteka, 2004. [Žiūrėta 2010-08-03].
4. Kavaliauskas Vilius „Už nuopelnus Lietuvai“ II tomas. Vilnius: Daigai, 2003, 288, 495 psl.
5. Lesčius Vytautas „Lietuvos Kariuomenė 1918–1920“. Vilnius:Leidybos centras, 1998, 385-391 psl.
6. Liekis Algimantas „Lietuvos Karo Aviacija (1919-1940)“. Vilnius:Lietuvos mokslų akademija, 1999, 96 psl.
7. Lukšys Saulius, Mintautas Rimvydas, Monkevičius Jonas „Palūžę sparnai“. Vilnius: Užtupo leidykla, 1997, 16-17; 60 psl.
8. „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1940“ I-VIII tomai. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2001-2009.
9. Mikėnas Jonas „Gyvenimo skrydis“. Kaunas: Lietuvos technikos muziejus, 1994, 23-24 psl.
10. Peseckas Leonardas „Karo lakūno pasakojimai“. Kaunas: LAM, 2006, 50-51 psl.
11. Pranckevičius Juozas, „Iš atsiminimų.“ Kn. Kareivis Lietuvos gynėjas. Kaunas, 1926, 57 psl.
12. Ramoška Gytis Lietuvos, „Lietuvos karo aviacija Nepriklausomybės karuose.“ Plieno sparnai, 2, 1994, 6-9 psl.
13. Stašaitis Antanas „Senas padangių vyras pasakoja“. Lietuvos sparnai, 3 (51), 1939,
14. Šešplaukis Ignas, „Lakūno ltn. Kumpio J. žuvimo dešimtmečio sukaktuvės“. Kardas, 11(19), 1930, 164 psl.
15. Voronavičius Jonas (sud.), „Šiauliuose, prie Talkšos ežero“. Kaunas: draugija „Lakūnų kapai“, 1994, 1-2 psl.
16. Ramoška Gytis „Lietuvos Aviacija“. Kaunas: Šviesa, 2009, 33-34 psl.