Mūsų oro žvalgyba pastebėjo Suvalkuose didelį Lenkų kariuomenės susibūrimą. Įsakyta apmėtyti bombomis kareivines. Rengiamės. Aš lėksiu su ltn. Juozu Kumpiu.
Viskas parengta. Vienas kitą vydami kyla lėktuvai. Oras Kaune gražus. Lekiame 500 mtr. aukštumu, truputį blaško. Lekiame. Ten, tolumoje baltuoja Suvalkų miestas. Dar 15 min. — ir būsime vietoj.
Užlėkėme. Suvalkuose jomarkas. Prekyvietė kimšte prikimšta žmonių ir vežimų. Žiūrim į kareivines. Kiemuose pilna gurguolių. Matos ir kareivių būriai. Pasigirdo pirmi priešo šūviai. Ką gi, laikas ir mudviem pradėti, ypač, kad tamsūs lietaus debesys greitu laiku darbus trukdyti rengėsi.

Viena paskui kitą krinta bombos ir savo darbą dirba. Protarpiais tarška kulkosvaidis. Pirmoms bomboms nukritus, visos gatvės ir aikštės — it šluote nušluotos, nei dvasios, tik iš visų pusių pasipylė smarki šautuvų ir kulkosvaidžių ugnis. (Suvalkuose yra kelios kareivinės). Užklupo ir lietus. Darbo begalės: ir bombas mesti, ir iš kulkosvaidžio šaudyti ir dar akinius nuo lietaus šluostyti.
Staiga leit. Kumpis daro kalnelį (kad aš susidomėčiau) ir suka nuo miesto.
— Kas yra? — klausiu.
— Girdi, kaip variklis veikia? — klausia jis manęs.
Tiesa, variklis blogai veikė.
— Rupūžės, peršovė kur nors, — keikiasi supykęs ltn. Kumpis.
— Ar dar turi bombų?
— Dar porą turiu. Sukame vėl atgal. Lenkai per tą laiką spėjo šiek tiek atsipeikėti.
Pasipylė dar pasiutesnė ugnis. Galop visos bombos išmestos, grįžtame atgal. Lietus pila kaip iš maišo. Bombordavome nuo 200 — 300 mtr. Išlėkę iš lietaus, skubam pakilti aukštyn; variklis labai blogai veikia, o alyvos rodyklė nieko nerodo.
Žiūrime — plentu kuopa žygiuoja. Šovinių dar liko ir, vienas į kitą pasižiūrėję, sukame artyn. Lenkai suprato, paleido keletą šūvių. Netylame ir mudu. Išsisvėrę žiūrime, skaitome. Mano viena ranka ant kulkosvaidžio buožės, antra laikaus už krašto. Tik nei iš šio, nei iš to čiaukšt... ir mano ranka, kuri ant buožės gulėjo, it kieno nors su lazdele nustumta, nukrito. Žiūriu, kulkosvaidžio buožė įskelta. Gniaužiu ranką, nieko, linksta, tik sąnariuose truputį skauda.
Rodau ltn. Kumpiui padarytą kulkosvaidžiui žalą. Keikteliam abudu ir, nežiūrėdami blogo variklio veikimo, sukame ratą, leidžiamės lig 200 mtr., ir lupam, kiek įmanydami, iš to paties kulkosvaidžio, kurio buožę įskėlė. Lenkai nustojo šaudę ir mėtosi po plentą. Išvaikę lekiam toliau. Štai ir Kalvarija. Variklis vis blogiau veikia, o svarbiausia, ta alyvos rodyklė nieko nerodo.
Nutariam Marijampolėje nutūpti.
Išlipus iš lėktuvo, ltn. Kumpis klausia nustebęs.
— Na, kur gi tu kombinezoną taip sudraskei? — Žiūrim — šoninės kombinezono kelnių siūlės kaip ir nebūta. Pasirodo, kad nelaboji kulipka, kuri įskėlė buožę, dar siūlę išardė. Ranka nudaužytoje vietoje pamėlynavus.
Ltn. Kumpis apžiūrinėja lėktuvą, o aš keliaunu telefonuoti į Kauną, kad nutūpėm ir, pasitaisę, rengiamės parlėkti. Man sugrįžus, ltn. Kumpis praneša, kad peršautas alyvos vamzdelis, kad jis kiek galėjo sutaisė ir kad į Kauną parlėksime. Žiūriu ir ltn. Kumpio kombinezono kelnių, kiškos peršautos, dar pora centimetrų į šoną ir būtų kojai kliuvę.
Minios šauksmų lydimi kylame ir pusvalandžiui praslinkus, jau tupime Kaune, pasakojame viršininkui bombardavimo vaisius. O draugai, susirinkę aplink lėktuvą, skylutes skaito. Surado jų bene daugiau kaip dešimtį.
Tai buvo įdomiausias ltn. Kumpio ir mano frontinis lėkimas.
Įvyko tai 1920. m. rugsėjo mėn.