Gimiau 1923 m. sausio 5 d. Jurbarke. Tėvelis, Izidorius Plyčius, 1919 m. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo Nepriklausomybės kovose, buvo peršautas į kairę koją sprogstamąja kulka ir liko visam gyvenimui raišas. Jis buvo apdovanotas Savanorių-kūrėjų medaliu. Už mano mokslą gimnazijoje mokėti nereikėjo. Karžygių kaime, 5 km nuo Jurbarko, tėvelis gavo 10 ha žemės, kur pasistatė gyvenamą namą ir ūkinius pastatus.

Mamytė, Ona Matusevičiūtė-Plyčiuvienė, gimė Dūdlaukyje, Raseinių apskrityje. Gimusi ir augusi ūkininko šeimoje, pati mėgo ūkininkauti ir labai norėjo apsigyventi Karžygių kaime. Tėvelio ūkininkauti netraukė, todėl galiausiai ūkį pardavėme ir visi įsikūrėme Kaune. Tėvelis dirbo Kariuomenės intendantūroje, priklausė Lietuvos šaulių sąjungai, klarnetu grojo Karo muziejaus invalidų orkestre.

Kaune praleidau gražiausias savo gyvenimo dienas. Lietuvos Aero Klube išmokau skraidyti lėktuvu, svajojau tapti tikra lakūne. Deja, sovietinė okupacija sugriovė mano planus.

1938 m. vasarą, besklaidydama „Lietuvos aidą“ pastebėjau Lietuvos Aero Klubo (LAK) skelbimą: ruošiami teoriniai kursai, išlaikę egzaminus, bus mokinami skraidyti; priimamos ir moterys; mokiniai registruojami LAK patalpose, Maironio g-vė nr.14.

Buvau tik penkiolikos metų, bet pajutau, kad neturėsiu ramybės, kol visko neišsiaiškinsiu. Kitą dieną prisistačiau nurodytu adresu. Už stalo sėdėjęs kapitonas uždavė eilę klausimų, pabrėždamas, kad kursų programa nėra lengva, jau yra užsiregistravusios kelios moterys, bet skraidyti mokins tik vieną, gavusią valstybinę stipendiją. Supratau, kad mano galimybės menkos. Kapitonas Leonas Taunys, lyg skaitydamas mano mintis, patarė bandyti ir užregistravo.

Rugsėjo pirmąją prasidėjo ne tik mokslo metai, bet ir Aero Klubo kursai, vykę vakarais. Mūsų gausioje grupėje mokėsi ir septynios moterys. Visi klausytojai – įvairių specialybių studentai ir tik aš viena gimnazistė. Mums dėstė lėktuvus, variklius, aviaciją, aviacijos istoriją, meteorologiją, radiotechniką, radio-telegrafiją, oro teisę, pirmąją pagalbą.

Prasidėjo sunkūs mokslo metai. Užduočių gaudavome nemažai. Dažnai, net neatsivertusi knygų, išeidavau į kursus. Grįžusi apie 11 valandą vakaro ruošdavau pamokas ir atlikinėdavau užduotis. Vienoje pusėje – gimnazijos vadovėliai, kitoje – teorinių kursų konspektai. Mažiau laiko ruošdavau pamokas, –daugiau laiko likdavo kursams. Žodžiu, pajutau, kad para man per trumpa.

Pažymiai gimnazijoje žymiai pablogėjo, mokytojai žvelgė į mane su priekaištu, bet tikrosios priežasties atskleisti negalėjau. Kursai buvo mano paslaptis. Besimokant gimnazijoje, buvo griežtai draudžiama priklausyti tiesiogiai su ja nesusijusiam klubui ar kitai organizacijai. Žiemą po devintos valandos vakaro privalėjome būti namie, nebent rasdavai labai svarbią priežastį.

Mamytė kursų lankymui smarkiai priešinosi. Tėvelis iš pradžių mielai pritarė, bet pamatęs mano pažymius vieną dieną pasiūlė kursų lankymą nutraukti. Lengvai nepasidaviau. Jei neleidžiat lankyti kursų, neisiu ir į gimnaziją. Po kelių dienų tėvai pasidavė.

Kursuose sekėsi neblogai. Praktikos darbus atlikdavome savaitgaliais aerodrome. Reikėdavo žinoti variklių dalis. Mechanikas Civinskas buvo reiklus!

Radiotelegrafijos darbai labai patiko, ir instruktorius būdavo manimi patenkintas. Perduodavau 90 ženklų per minutę. Didžiausias mano priešas buvo radiotechnika, kurią dėstė aviacijos kpt. Noreika. Tad jis pasiūlė pasilikti po užsiėmimų. Klausytojams išsiskirsčius, pradėjom pamokas nuo pradžių. Dabar kas vakaras pasilikdavau papildomiems kursams. Radiotechnike jis manęs nepadarė, bet egzaminui, kurį šiaip taip išlaikiau, paruošė.

Teorinius kursus baigiau 1939 m. gegužės 30 dieną. Tai man gerokai pakėlė ūpą, ir dabar jau su entuziazmu užguliau gimnazijos vadovėlius. Deja, čia reikalai buvo žymiai blogesni. Su dideliais vargais, tačiau šią problemą išsprendžiau. Nelengva vienu metu plaukti dviejose upėse...
Sveikatos patikrinimas pas karo aviacijos gydytoją kpt. Tupčiauską buvo labai sudėtingas ir įvairiapusis, gerokai užtruko. Gydytojas padeda ant stalo labai šviesią žalią ir labai šviesiai geltoną. Pirmu žvilgsniu spalvos atrodo vienodos, tačiau privalai jas atpažinti. Po kurio laiko pajunti, kad tau akyse mirga visos Dievo sukurtos spalvos.

Sūpuoklės nesiskyrė nuo stovinčių parkuose. Kai pradėjo supti, paaiškėjo jų tikslas – sukelti baimę ir sunervinti. Aukštai įsupta dideliu greičiu priartėji prie lango. Atrodo, tuoj pro jį išlėksi ir atsidursi Nemuno pakrantėje. Grįžtant atgal, leki į juodai dažytą sieną ir atrodo, kad prie jos prilipsi.

Vėliau daktaras sodina į gražią ir patogią kėdę. Uždeda diržą, palenkia galvą tarp kelių, tuo tarpu rankos kabo laisvai, nieko neliesdamos. Nuspaudus jungiklį, kėdė pradeda greitai suktis. Staiga gydytojas kėdę sustabdė, o aš pagal anksčiau gautą nurodymą privalėjau atsisėsti tiesiai, atsistoti ir dar dešinę ranką iškelti, nepakrypdama nei į vieną pusę.

Dar nežinojome, kuri gaus stipendiją, bet visos, kurių sveikata pripažinta tinkama, turėjome iššokti su parašiutu. Kiekvienai kandidatei asmeniškai pranešta diena ir valanda. Viena iš mūsiškių, turėjusi šokti priešpiet, į aerodromą neatvyko. 3 valandą po pietų mano eilė. Šuoliui paruošė instruktorius Jurgis Steikūnas. Jis apskaičiavo vėjo stiprumą, kryptį, paaiškino, kurioje vietoje turėsiu iššokti iš lėktuvo. Nors buvo tikras, kad viską atliko teisingai, dėl visą ko davė praktišką patarimą – jei pastebėsiu, kad esu per toli nuo aerodromo, turiu pamažu suptis jo pusėn.

Gavau šalmą, akinius, kombinezoną. Uždėjo parašiutą – ir į lėktuvą. Lygiai 3 valandą pakilome. Pakilę į 1000 m aukštį, artinamės prie šuolio taško. Lakūnas davė ženklą pasiruošti. Instruktorius atidarė dureles, o aš užėmiau poziciją tarpduryje. Į mane švilpdamas pūtė stiprus vėjas. Įsikibusi į durų rėmą laukiau instruktoriaus signalo. Netikėtai išgirdau:
– Jei bijai, nešok.

Žiūriu žemyn. Ten Žagariškių kaimo daržai, balos, ūkininkų namai. Lyg žaibas pralėkė mintis: „Jei kas blogo nutiks dėl mano kaltės, neišsiskleis parašiutas, aš žūsiu. Jeigu nešoksiu – mirsiu iš gėdos“. Po kelių sekundžių išgirdau:
– Šok!

Laikydama rankoje parašiuto žiedą, nėriau į erdvę. „...21, 22, 23“ – traukiu žiedą ir išgirstu kažkokį šnypštimą bei pajuntu stiprų truktelėjimą, sustabdžiusį mano laisvą kritimą. Virš manęs – baltas šilko kupolas. Dairydamasi žaviuosi Kauno apylinkėmis. Jausmas neapsakomas. Melsvoje padangėje, kaip pūkiniai kamuoliai, slenka debesėliai. Tokia nuostabi vasaros diena, erdvės kvapai ir padangės grožis gali būti tik Lietuvoje! Šis jausmas išliko širdyje visiems laikams.

Kurį laiką atrodė, kad ne krentu žemyn, bet kylu į viršų. Staiga pastebėjau, kad žemė artėja labai sparčiai, o aš – virš Žagariškių kaimo.

Pradėjau parašiutą sūpuoti aerodromo pusėn, bet tas ne kažin kiek padėjo. Artėjau prie aukštų medžių ir griovio. Pasiruošiau nusileidimui, ir netrukus kojos pasiekė žemę. Jei būti visai tiksliai – kopūstų lysvę. Parašiutas subliūško greta medžių, o aš guliu ir galvoju, kiekgi tų kopūstų sugadinau...

Netoliese, daržo gale darbavosi trys moterys. Išgirdau vieną sakant:
– Dievulėliau! Taigi jis užsimušė!

Ir bėga įmano pusę. Moterims pribėgus, atsistojau. Jos klausia, ar nesusižeidžiau. Mandagiai paaiškinau, kad esu sveika, tik nusileidau ne ten, kur reikėjo. Dar norėjau atsiprašyti už padarytus nuostolius, bet nesuspėjau. Išgirdusios mano balsą, jos sukliko: „Moteris!“, visos trys persižegnojo ir nubėgo, lyg būtų šėtoną pamačiusios.

Netrukus atsirado ir tikroji pagalba – kpt. Taunys, Steikūnas, kiti lakūnai. Pasiėmę parašiutą per griovio tiltelį nužygiavom link aerodromo, kur laukė mašina. Nuvežėm parašiutą į Karo aviacijos angarus, o patys grįžom į Aero Klubo valdas. Čia prasidėjo sveikinimai ir linkėjimai. Aiškinantis, kodėl aš nepasiekiau numatyto taško, pasirodė, kad Steikūnas skaičiuodamas nepatikrino mano svorio. Iš pažiūros aš jam atrodžiau sunkesnė, tad ir leistis turėjau greičiau.

Dabar lankiausi aerodrome kasdien. Tikėjausi sutikti kitas kandidates, pasiteirauti, kaip joms sekasi, tačiau vis nesisekė jų pamatyti. Vėliau sužinojau, kad jos neatliko šuolio parašiutu.

Po savaitės išgirdau linksmą naujieną: esu priimta į skraidymo mokinių grupę. Kadangi buvau nepilnametė, privalėjau pristatyti oficialų tėvų sutikimą. Nauja kliūtis! Žinau, kad mamytė apie skraidymus nenori nė girdėti, taigi, nepasirašys. Prisigretinau prie tėvelio. Su juo susikalbėti lengva. Nuėjome į Laisvės alėją pas notarą. Šis surašė dokumentą, tėvelis pasirašė.

Skraidymo pamokos prasidėjo birželio 20 dieną. Mus suskirstė į dvi grupes. Vienos instruktorius Leonas Taunys, kitos –Jonas Dženkaitis. Aš patekau pas kpt. Taunį. Skraidymus pradėdavome 3 valandą ryto. Saulutė jau būdavo pakilusi gana aukštai. Instruktorių nuomone, tokiu laiku palankiausias oras mokintis skraidyti. Be to, mažiausias judėjimas aerodrome. O mums, naujokams, prireikdavo gana daug vietos.

Skraidydavome iki 6-7 valandos. Po to – valanda pusryčiams. Nuo 9 valandos iki pietų – vėl skraidome. Po poros valandų pietų pertraukos – tie patys pratimai, trunkantys iki 9 valandos vakaro. Tuo metu judėjimas aerodrome ir ore būdavo intensyviausias.

Baigę skraidyti, turėdavome paruošti lėktuvus rytdienai: pripilti benzino, suvežti į angarą, atlikti kitus darbus. Namuose atsirasdavau 10-11 valandą vakare. O pusę dviejų vėl iš lovos ir į aerodromą. Miegojau labai mažai. Pusryčių metu suimdavo miegas. Kartais krisdavau po lėktuvo sparnu ir bandydavau nors trumpam sumerkti akis, bet tai sunkiai sekėsi. Atsirasdavo juokdarių, kurių išdaigos priversdavo užmiršti miegą. Vieną rytą įlipau į angare stovėjusį „Albatrosą“, susirangiau sėdynėje ir tikėjausi gerai pasislėpusi. Tačiau kažkas mane pastebėjo ir išdavė paslaptį. Taip mano poilsis ir pasibaigė.

Visa mūsų grupė skraidė „Hevilandu“ (DH-82 „Tiger Moth“) ir darė tas pačias klaidas. Tas lėktuvas gero lakūno rankose buvo labai paklusnus. Kartais pagalvodavau, kad mūsų mokomieji lėktuvai turėjo būti labai stiprūs. Mes juos gerokai patrankydavome: „ožys“ po „ožio“. Kaip tuos mūsų „švelnius tūpimus“ atlaikė važiuoklė – vienas Dievas težino.

Nežinau, kiek tų „ožių“ padariau, bet pradėjau susigaudyti, ko iš manęs reikalaujama. Po kelių dienų skraidymų kpt. Taunio „vans, po Čiortais, ką darai!“ pasigirsdavo vis rečiau, kol galiausiai visai nutilo. Jaučiausi padariusi pažangą. Taunys buvo labai geras instruktorius.

Temperamentingas, bet labai kantrus. Suprantamai išaiškindavo padarytas klaidas ir kaip jas ištaisyti. Dženkaitis irgi buvo geras instruktorius, paruošęs daug lakūnų, bet kantrybės turėjo mažiau. Jam su mokiniu skrendant 300 m aukštyje mes, sėdėdami pievoje, girdėjome „paaiškinimus“. Su žodžiais Dženkaitis nesiskaitė, mokiniai jo bijojo kaip velnio.

Birželio 25 dieną įvyko Aviacijos Šventė. Tą dieną mums užsiėmimų nebuvo – gera proga ilgiau pamiegoti. Stebėdami pasirodymus, didžiavomės mūsų lakūnais. Oras buvo labai geras, ir, kaip įprasta, susirinko minios žiūrovų. Pavakary padangę aptraukė žemi debesys, bet nelijo. Šventė baigėsi, žiūrovai skirstėsi namo. Mes neskubėjome, dalinomės šventės įspūdžiais. Pastebėjau besidairantį kpt. Taunį. Nežinodama ko jis ieško, apsidairiau ir aš. Staiga išgirdau kapitono balsą:
– Dabar tavo eilė. Paruošk skridimui „Kovą“.

Man du kartus kartoti nereikėjo. Nėriau į kombinezoną, šalmas ir akiniai ant galvos, įpyliau benzino ir laukiu lėktuve instruktoriaus. Galvojau, jis skris kartu. Tuo tarpu Taunys, priėjęs prie lėktuvo, aiškina:
– Padaryk vieną ratą ir leiskis. Nelįsk į debesis, laikykis kiek galima žemiau.
– Viena, solo? – paklausiau nustebusi.
– Taip, solo.

Viskas įvyko taip staiga, kad nespėjau net susinervinti. Nuriedėjau į startą ir pakilusi tuoj panirau į debesį. Jie kybojo ne viename aukštyje. Iš vieno išneriu ir lendu į kitą. Dairausi „Maisto“ kamino – man reikia iš tos pusės leistis, o aš jo nematau. Kad tik neužkliūčiau! Besileisdama pagaliau jį pamačiau. Viskas vyko gerai, nusileidau sėkmingai.

Pririedėjusi prie angarų, išlipau iš lėktuvo. Dar negaliu patikėti, kad skridau viena. Aišku, aš to tikėjausi, bet ne taip greitai. Kiti mokiniai irgi pasitiko nustebę. Instruktorius paaiškino, kad rytoj 3 valandą man ateiti nebereikia – po pusryčių galėsiu skraidyti bet kokiu laiku, kai tik bus laisvas lėktuvas.

Namuose, išpasakojusi tėveliams savo nuotykius, nuėjau gulti. Užmigti nesisekė, tad pusę dviejų atsikėliau ir nudrožiau į aerodromą. Visi puolė klausinėti, ką aš čia veikiu? Paaiškinau, kad jų labai pasiilgau – nemačiau ištisas keturias valandas. Oras buvo apsiniaukęs, bet prieš pusryčius pasitaisė. Kaip išmesta iš vaikų darželio, turėjau laukti pertraukos.

Pakilusi į padangę, neskubėjau leistis. Apskridau Kauną ir jo apylinkes. Kaip gražiai atrodo mūsų miestas! Apsukau porą ratų apie VI-ąją valstybinę gimnaziją. Iš oro ji atrodė labai dailiai. Vingiuotas, kaip šilko kaspinas, Nemunas. Napoleono kalnas ir Jiesios šlaitai. Tik iš oro regėdama supranti, kokios žavios mano miesto apylinkės! Skraidydama su instruktoriumi, viso to nemačiau. Nebūdavo laiko dairytis, nes skrisdavome trumpai ir tik virš aerodromo. Pakyli, padarai porą ratų ir žemyn.

Tą pačią dieną kpt. Taunys paprašė mano nuotraukos, kurią pažadėjo grąžinti. Teturėjau su gimnazistės uniforma, darytą mokslo metų pabaigoje. Sekančią diena ją ir padaviau. Kapitonas nesakė, kam ji reikalinga, aš ir neklausiau. O kitą dieną parėjus namo tėvelis man padavė „Lietuvos aidą“. Jame pamačiau savo nuotrauką bei straipsnį, kuriame buvau aprašyta, kaip jauniausia savarankiškai skraidanti lakūnė, ir mano pirmasis šuolis parašiutu.

Viskas sekėsi gerai, tik turėjau mažą problemėlę su skraidymo šalmu. Kokį man beduotų, visi būdavo per dideli ir užkrisdavo ant nosies. Šiek tiek prilaikydavo akiniai, bet vėjas ausyse švilpaudavo serenadas. Iš šios bėdos išvadavo tėvelis. Jis dirbo Kariuomenės intendantūroje. Civilių ten neįleisdavo, bet jis gavo leidimą ir mane įsivedė. Prisistatė kažkoks kariškis, išmatavo mano galvą ir pasakė, kad gali padaryti šalmą, kokio tik pageidauju. Pasinaudojusi proga, užsakiau tokį, kaip ir pas kitus, tik su „Špicu“ per kaktos vidurį. Jis geriau prilaikytų mano plaukus, kad šie nekristų ant akių, ir gal būtų kiek moteriškesnis... Po poros dienų gavusi šalmą, džiaugiausi kaip vaikas pirmu žaisliuku. Nepaprastai minkštos, bet tvirtos odos, su pamušalu, labai gerai pritaikytas, lyg būtų mano antroji oda.

Beklajojant padangėje, besigėrint apylinkėmis atėjo diena, kai instruktorius pareiškė, kad laikas išmokti šio to daugiau. Štai ir vėl jis skrenda su manimi. Parodė kaip daromas slydimas. Šis manevras labai svarbus leidžiantis į aukštais pastatais apsuptą aerodromą, aukštais medžiais apsodintą lauką. Teko kiek pasitreniruoti, kol jį atlikau teisingai.

Po kelių dienų kpt. Taunys vėl lipa į lėktuvą: jo nuomone, man laikas mokintis aukštojo pilotažo. Pradėjome suktuku. Ši figūra man labai patiko. Ateityje dažnai ją darydavau, nors prieš pakildama to ir neplanuodavau. Tai pastebėjęs, kpt. Taunys liepė prieš skridimą įteikti jam numatytą programą ir jos laikytis. Nenumatytų figūrų nedaryti.

Vieną kartą išėjusi iš suktuko pastebėjau, kad dešinysis sparnas laisvas, lyg ir „plasnoja“. Žvilgterėjau į kairįjį – šis tvarkoje. Žvilgt į dešinę – juda. Pagalvojau, kad man taip tik rodosi. Tačiau svarstyti neverta, geriau leistis. Užgniaužusi kvapą žiūriu į dešinę ir prašau: „Koveli“, nekrėsk šposų, neplasnok sparnais“. Būdama nedideliame aukštyje nebeturiu ūpo „šokti suktinį“. Dievas mano prašymo išklausė, nusileidau sėkmingai. Nuriedėjus prie angarų, lėktuvą apžiūrėjęs mechanikas patvirtino mano įtarimą:
– Nedaug trūko. Stebiuosi, kad nepametei sparno ore.

Kitą dieną defektas buvo pašalintas, ir man tai daugiau nepasikartojo. O viena graži sekmadienio popietė baigėsi labai tragiškai. Tą dieną lėktuvai skraidė mažai – ji buvo skirta sklandytojams. Lėktuvai vieną po kito vilko į orą sklandytuvus. Štai „Kregždutė“ velka sklandytuvą, pilotuojamą devyniolikamečio Kvietkausko. Stebint nuo žemės atrodė, kad lėktuvas neišvysto reikiamo greičio, ir svyruodamas labai sunkiai velka sklandytuvą. Pradėjome rūpintis, kad lėktuvas nepatektų į suktuką, nes tokiame aukštyje iš jo išeiti nebepavyktų. Nustatėme priežastį: sklandytuvas skriejo pakelta nosimi, sudarydamas didelį pasipriešinimo kampą. Svarstėme, ar sklandytojas susiorientuos ir išlygins sklandytuvą. Jis to nepadarė ir 300 m aukštyje atsikabino nuo lėktuvo. Kažkas riktelėjo:
– Ką jis daro!

Nespėjo jis ištarti šių žodžių, sklandytuvo nosis nėrė žemyn, o sklandytojas išlėkė iš kabinos ir susirietęs į kamuolį kaip akmuo krito į Aero Klubo angarus. Stovėjome lyg suparalyžiuoti. Jautėmės bejėgiai, negalėdami draugui niekuo padėti. Jam artėjant prie žemės, užmerkiau akis. Lakūnas nukrito už angarų, prie gatvės, o sklandytuvas į Linksmadvario šlaitus.

Prie angarų buvę lakūnai atskubėjo pirmieji. Man pribėgus, vyresnieji sulaikė ir patarė į kritimo vietą neiti. Jų nuomone, geriau man nematyti šiurpaus vaizdo. Paklausiau jų, gal taip bus lengviau šį įvykį užmiršti. Pasitraukusi šonan, prisėdau ant žolės. Jaučiausi lyg sapne, tas vaizdas vis tebestovi mano akyse. Dar taip neseniai jis buvo mūsų tarpe. Visuomet linksmas, taip nekantriai laukė skridimo. Tai buvo pirmoji mano akyse įvykusi katastrofa. Nežinau, kaip ilgai ten sėdėjau. Nevertėjo painiotis po kojomis Aero Klubo vadovybei, kuriai teko daug nemalonių rūpesčių.

O gyvenimas eina pirmyn, turime tęsti pradėtus darbus. Gavau naują užduotį: išmokti su lėktuvu nuo žemės paimti pranešimus. Žinoma, instruktorius skrido su manimi ir parodė, kaip tai atlikti. Po to kasdien treniravausi pati. Pranešimo siuntėjas privalo žinoti, kaip jį paruošti, kad lakūnas galėtų paimti. Pranešimas pririšamas ilgos virvės viduryje. Jos galai laisvai pririšami prie dviejų karčių, kaip galima aukščiau. Neturint karčių, virvė rišama prie medžių. Reikia pasirinkti medžius, esančius vienas nuo kito tokiu atstumu, kad galėtų pralįsti lėktuvas. Tai daroma lygioje vietoje, kad lakūnui būtų kuo mažiau kliūčių, ir paėmęs pranešimą jis galėtų skristi toliau.

Dešinėje lėktuvo pusėje pritaisoma ilga lazda su kabliu gale. Lakūnas pikiruoja iki reikiamo aukščio, paskui išlygina lėktuvą, užkabina kabliu virvę ir neria aukštyn. Pradžioje man tai padaryti sekėsi sunkiai. Teko gerokai pasitreniruoti, kol tą popiergalį įveikiau. Pagaliau atėjo laikas, kai grįždavau namo su „paštu“.

Dabar nutariau uždavinį apsunkinti. Įsivaizduodavau, kad aikštelė yra maža, apsupta aukštų medžių. Pikiruoju visu greičiu, čiumpu virvę ir vėl šaunu aukštyn. Nežinau, ką norėjo iš manęs padaryti, bet mokymas tęsėsi. Dabar virvę rišdavo įvairiuose aukščiuose. Nežiūrint kitos programos, pranešimą turėdavau parvežti kiekvieną dieną.

Vieną dieną, atlikusi privalomą programą, nutolau nuo aerodromo. Sukinėjausi virš Suvalkijos miškų ir pasipuošusių gėlėmis sodybų. Atsidūriau virš pamiškės lauko, kuriame matėsi krūmokšniai ir reti medeliai. Staiga pamačiau nosį įrėmusį į žemę stovintį lyg bokštas ANBO liemenį. Nusileidau žemiau, padariau porą ratų, bet jokio judėjimo nepastebėjau. Lėktuvas atrodė gerokai aplamdytas. Besidairydama tarp medžių pastebėjau popierių, kuris man pasirodė labai didelis. Virvė buvo per plona, jos matyti negalėjau. Įsitikinau, kad tai yra pranešimas ir turiu jį paimti. Gal lakūnas sužeistas, laukia pagalbos. Paimti pranešima pavyko. Grįžusi į Kauną, perdaviau jį kpt. Tauniui ir papasakojau, ką mačiusi. Prie virvės buvo pritvirtinta balta nosinė, užtat ji man pasirodė keistos formos.

Vėliau kpt. Taunys paaiškino, kad nevertėjo rizikuoti. Pakako apie matytą įvykį pranešti grįžus į Kauną. Man rūpėjo šio įvykio pasekmės. Kelis kartus klausiau Taunio apie lakūno būklę, bet šis vaizduodavo nieko nežinąs ir nukreipdavo kalbą. Panašiai elgėsi ir kiti, tik vienas karo lakūnas prasitarė, kad sužeistasis gydomas Karo ligoninėje.

Pasklido gandai, kad ruošiama gegužinė. Tą naujieną sutikome linksmai. Garlaivis jau pasamdytas, liepos 2-ąją plauksime į Kretkampį. Galėjome pasikviesti draugus bei pažįstamus. Kuo daugiau – tuo linksmiau. Pasikviečiau draugę ir jos sužadėtinį. Malonu leisti laiką su senais draugais. Užsiėmus skraidymais, prapuoliau iš jų tarpo, susitikdavome labai retai. Gegužinės išvakarėse, po skraidymų, kpt. Taunys man pareiškė:
– Į gegužinę garlaiviu neplauksi. Skrisi lėktuvu.
– Taip? O kur aš galėsiu nusileisti?
– Nemuno viduryje yra sala. Siaura, bet pakankamai ilga. Aš išbandžiau, nusileidimui vietos pakanka.

Jis išmėginęs! Didelė paguoda – aš tai jos akyse nemačiau.
Tačiau tokiu nurodymu per daug nenustebau: nebuvo dienos, kad jis ko naujo nesugalvotų. Neiškenčiau, juokais nepaklaususi:
–Kas bus, jei man neužteks vietos ir nusirisiu į vandenį?
–Sušlapsi, – paguodė.

Parėjusi namo paskambinau draugei ir pranešiau, kad nelauktų manęs prieplaukoje, susitiksime gegužinėje. Iš ryto garlaivis išplaukė, o aš nuėjau į aerodromą. Prie angarų nebuvo kasdieninio judėjimo. Visi išbildėjo į gegužinę. Tik vienas mechanikas sukinėjosi aplinkui – jam darbo niekada netrūksta. Susitvarkiusi išskridau. Netrukus pamačiau salą ir garlaivį. Nusileidau lengvai. Saloje pasitiko kpt. Taunys su nepažįstamu vyru, kuris valtele mus perkėlė į krantą.

Gegužinėje buvo daug žmonių. Visi puikios nuotaikos, darė, ką sugalvodavo. Prasidėjo žaidimai, pasigirdo dainos. Be perstojo grojo gera šokių muzika. Prisišokom lig valiai. Laikas prabėgo labai greitai. Rodos, tik atskridau, o jau vakaras. Nors buvo labai linksma, vis pagalvodavau, kaip reikės pakilti. Prieš sutemstant reikės skristi namo. Tačiau išėjo kitaip.

– Manau, norėtum likti iki gegužinės pabaigos. Lik ir linksminkis. Aš parskrisiu lėktuvu, o tu grįžk garlaiviu, – pasiūlė kpt. Taunys.

Manau, tai jis buvo suplanavęs iš anksto, nes su savimi turėjo šalmą ir akinius. Nepajutau, kaip atėjo vidurnaktis. Pasigirdo: „Eisim, broleliai, namo“. Prisilinksminę, dainuodami, susikraustėme į garlaivį.

Nežinau, kaip ilgai plaukėme, bet staiga pajutau, kad stovime vietoje. Nejaugi jau Kaunas? Ne, tai tik garlaivis užplaukė ant seklumos ir nei pirmyn, nei atgal. Atplaukė pagalba, bet nuvilkti garlaivio nepavyko. Tad teks laukti, kol pakils vanduo, įgulai rūpesčiai, o mums nei šilta, nei šalta. Užgrojo orkestras, o mes tęsėme gegužinę. Šokdami gal ir garlaivį išjudinsim. Iš ryto pakilo vanduo, šiaip taip nutempė garlaivį į gilesnę vagos vietą, ir apie vidudienį pasiekėme Kauną.

Eidama namo galvojau, kad tėveliai labai rūpinasi, juk jie žinojo, kad į gegužinę skrisiu lėktuvu ir vakare būsiu namie. Įėjusi į kambarį pamačiau, kad jų veiduose nėra jokio susirūpinimo. Tėvelis paklausė, ar gerai prisišokau. Bandžiau pasakoti, kas mums nutiko, bet jis nusijuokė:
– Mes jau viską žinome.
– Ar yra toks dalykas, kurį galėčiau nuo jūsų nuslėpti? – suniurnėjau.
– Vargu, – juokėsi tėveliai.

Pasirodo, jiems kpt. Taunys pranešė, kad mes „pratęsėme“ gegužinę ir aš grįšiu garlaiviu.

Vieną dieną dėl mano kaltės labai nukentėjo „Kovas“. Skraidžiau pietų pertraukos metu. Praėjus geram pusvalandžiui, nusprendžiau leistis. Kaip įprasta, apsidairiau, ar kas nors nesirengia daryti tą patį. Lėktuvų nesimatė, bet pastebėjau vienišą žmogelį, pamažu einantį geležinkelio bėgiais. Jis mane ir sugundė. Nutariau pagąsdinti.

Sukdama ratą, nusileidau kiek galima žemiau ir nuo kapinių pusės nėriau virš jo galvos. Žmogelis sulinko ir puolė bėgti. Kiek pabėgėjęs sustojo, atsisuko ir pagrūmojo man kumščiu. Man tai sukėlė didžiausią juoką. Besidžiaugdama nuotykiu, nepastebėjau, kad jau leidžiuosi aerodromo pakraštyje. Ratai palietė žemę. Pajutau, kaip lėktuvo uodega kliudė bėgius ir užsirietė aukštyn. Kpt. Taunys ir kiti, pamatę mano originalų nusileidimą, galvojo, kad įvyko kokia nors avarija. Su gaisrine mašina atskubėjo prie lėktuvo. Nušokęs nuo mašinos ir pamatęs mane besijuokiančią, kapitonas užriko:
– Vans, po čiortais, ką čia išdarinėji?

Tai išgirdus, juokas praėjo. Supratau, kad pakliuvau į bėdą ir gausiu per galvą. Apžiūrėjęs lėktuvą, Taunys sušnypštė:
– Nuridenk prie angarų ir ateik į raštinę.

Pamažu nušliuožiau prie angarų. Jaučiausi ne kaip – kapitonas atrodė labai piktas. Prisistačiau į raštinę. Po ilgos (bent man taip atrodė) tylos, pradėjo pamokslą. Gerai išbaręs, užbaigė įvertinimu:
– Viena savaitė be skraidymų!

Nuobauda nelengva, bet galėjo būti ir blogiau. O jei lieptų nešdintis namo ir daugiau čia nesirodyti? Kaip ir anksčiau, kasdieną ateidavau į aerodromą. Gal pasigailės ir leis skristi? Vidinis balselis kuždėjo, kad to nebus.

Dienos atrodė ilgos ir nuobodžios. Staiga žiūriu, prie variklio susikaupęs darbuojasi mechanikas Civinskas. Priėjau ir pasiūliau savo „pagalbą“. Aišku, jis apie tai nenorėjo nė girdėti. Trumpai – drūtai, liepė nesimaišyti jam po kojomis. Iš tikrųjų, aš ir negalvojau kištis į jo darbą Kitą dieną pagalbon nebesisiūliau. Stoviu ir stebiu jo darbą. Netariu nei žodžio, bet jam neramu. Sudėjęs rankas, žiūrėdamas į dangų lyg meldžiasi:
– Kad leistų jai skristi, gal tada ji sprandą nusisuktų...
– Neleidžia. O jei nusisukčiau sprandą, tau pasidarytų liūdna.

Mano kompanija jam tiek nusibodo, kad nutarė manimi atsikratyti. Nežinodama mechaniko planų, sekančią dieną vėl prisistačiau. Neištaręs nei žodžio, jis priėjo, ranka apglėbė mane per liemenį, pasikišo lyg maišą po pažastimi ir neša link angarų. Nemėginau ištrūkti – jaučiau, kad geležinė ranka manęs nepaleis. Prie angaro sienos stovėjo atremtos kopėčios. Civinskas pradėjo lipti jomis aukštyn. Pagalvojau, paguldys mane ant stogo. Bet jo buvo sumanyta geriau. Prie pat stogo, sienoje pamačiau (betonuotą kablį. Nežinau, ar jis buvo jau anksčiau, ar įtaisė mano garbei. Užkopęs į viršų, mechanikas užkabino mano diržą už to kablio. Nulipęs nusinešė ir kopėčias.

Stengiausi išlaikyti lygsvarą, bet netrukus diržas kaip peilis įsirėžė į liemenį. Nebuvau iš bailiųjų, bet šį kartą išsigandau. Po manimi – betonuota aikštelė. Kybau ir galvoju: „Jei diržas trūks, ant to betono mano kaulelių nesurankios“. Jei būtų kopėčios, jos galėtų pristabdyti mano kritimą. Matyt, pagailėjo, kad kopėčių nesulaužyčiau. Nežinau, kiek iškybojau. Gal 10, o gal 15 minučių. Tačiau atrodė, kad praslinko ilgiausia valanda, kol atžygiavo su kopėčiomis Civinskas ir nukabinęs paleido mane į laisvę. Kelias dienas jaučiau diržo ir sagties įspaudą.

Atrodė, nuobaudai nėra galo. Kpt. Taunys pažabojo, o mechanikas Civinskas pakinkė. Tačiau bausmė išėjo į gerą. Turėjau gražaus laiko apmąstymams. Padariau išvadą, kad pasielgiau labai neatsakingai ir nuobaudos nusipelniau. Žinodama, kad per savo kvailumą apgadinau lėktuvą, jaučiausi labai nesmagiai. Plieno paukštis yra labai brangus. Šį kartą suremontuos, bet galėjau ir visai sudaužyti. Turėjome daug gražių lėktuvų, bet nuo šiol „Kovas“ man tapo mieliausias, nekantriai laukiau jo sugrįžtant iš „ligoninės“.

Štai ir vėl aš padangėje. Stengiausi kuo daugiau skraidyti, ir mažai rūpėjo, kas dedasi žemėje. Netikėtai nugirdau, kad Žagarėje rengiama aviacijos diena. Aero Klubo vadovybė ją suplanavo ir ruošėsi. Vieną gražią popietę paskraidyti pasikvietė Jonas Dženkaitis:
– Aš tau parodysiu, kaip skraido tikri lakūnai.

Ir parodė. Skridome su Biukeriu „Jungmanu“ Palikę Kauną, netrukus atsidūrėme virš Jono tėviškės. Stovėdami prie namo, mojo rankomis jo tėveliai. Atrodė, šis sūnaus apsilankymas jiems ne naujiena. Padaręs porą ratų, Dženkaitis pradėjo riesti figūras. Po kurio laiko labai žemai apsukome ratą, pamojome sparnais „Sudiev!“ ir pasukome link Kauno.

Grįžus į aerodromą, Jonas buvo labai gero ūpo, draugiškai šnekino. Buvau taip pat draugiška, bet nedrąsi. Jo draugiškumas man rodėsi įtartinas, laukiau pastabų bei kritikos. Jų sulaukdavau nuo pirmosios skraidymų dienos. Jonas dažnai viešai pareikšdavo, kad nenori matyti moterų lakūnų tarpe, tad pradėjau jo vengti.

Šis skridimas mus lyg suartino. Dženkaitis labai pasikeitė į gerąją pusę. Ištirpo mus skyrusi ledo siena. Nuo tada jo kompanijoje jaučiausi kaip ir su kitais savo draugais.

Jau savarankiškai skraidė visi mano grupės draugai. Pagal tradiciją, turėjome būti pakrikštyti. Krikštynas savo namuose suruošė Jonas Dženkaitis. Dalyvavo visi mokiniai ir daugelis aviatorių. Negalėjau apsispręsti, eiti ar ne. Lyg tai nujausdamas, Jonas atvažiavo pas mane, be ceremonijų įsodino į mašiną ir nusivežė. Krikštynos praėjo labai linksmai ir įdomiai. Taigi, išlaikę ir šį, papildomą egzaminą, tapome pilnateisiais lakūnais.

Aviacijos šventės išvakarėse sužinojau, kad turiu prisistatyti į aerodromą 7 valandą ryto, nes teks skristi į Žagarę. Sekantį rytą atvykau dar prieš septynias. Aerodrome pagyvėjimas. Pakilo vienas lėktuvas, po jo dingo horizonte kitas. Buvo gražus rytas, artėjo karšta diena. Nežinojau, su kuo teks skristi. Priėjo pasiruošęs skridimui kpt. Taunys su žemėlapiu, bet paaiškėjo, kad skristi „Kovu“ teks vienai. Taigi, vėl siurprizas. Reikia būti visada pasiruošusiai! Pirmiausia, reikia susirasti, kuriame Lietuvos krašte yra ta Žagarė.

– Tai nesunku. Skrisk iki Šiaulių ir laikykis pirmosios gelžkelio linijos kairėje pusėje.

Po šio instruktažo sėdo į kitą „de Hevilendą“ ir išskrido. Atsisėdau ant žolės studijuoti žemėlapį. Supratau, kad rasti geležinkelio bėgius – dar ne viskas, reikės sekti vieškelius ir kitus objektus. Paruošusi maršruto planą, sėdau į lėktuvą ir pakilau. Pasukau link Nevėžio. Sekdama upę bei vieškelį, skridau iki Kėdainių. Iš pradžių 1000 m aukštyje, bet oro srovės smarkiai blaškė lėktuvą, tad pakilau aukščiau. Nuo Kėdainių vėl laikiausi geležinkelio. Kelionė vyko sklandžiai.

Netikėtai atsirado nenumatyta problema – darėsi labai šalta. Išeidama iš namų, užsimečiau lengvą suknelę, o aerodrome – tik vasarinį kombinezoną ir sandalus. Labiausiai šalo kojų pirštai ir sustingo rankos ant vairolazdės. Tik pabandau leistis žemiau, kur šilčiau, tuoj pradeda mėtyti ir turiu kilti aukštyn. Turiu kentėti ir sekti kelią. Praskridau Radviliškį, nebetoli Šiauliai. Pastebėjau į Tauragę sukantį geležinkelį, kiek toliau kairėje ežeras, o už jo matosi Šiauliai. Nuo jų, vykdydama kpt. Taunio nurodymus, seku pirmąją geležinkelio liniją.

Po poros minučių pamačiau, kad apačioje esantys objektai neatitinka žemėlapio. Sugrįžau į Šiaulius. Padariusi ratą virš miesto, įdėmiai pažiūrėjau į žemėlapį. Bandysiu sekti antrąją geležinkelio liniją. Valio! Net pasidarė šilčiau. Po manimi – žemėlapyje pažymėtos vietovės.

Šalia bėgių ėjo du vieškeliai, kurie netrukus šakojosi. Galėjau pasirinkti, kuriuo maršrutu skristi: sekti vieškelį kairėje, kuris taip pat netrukus šakojosi (iš viršaus sunku vieškelį atskirti nuo paprasto keliuko), ar nuo Šiaulių sekti geležinkelį iki Joniškio, o vėliau – vieškelį iki Žagarės. Pastarąjį maršrutą ir pasirinkau. Už Joniškio reikėjo susikaupti, kad nepraskrisčiau Žagarės, kuri yra netoli Latvijos sienos. Nebūčiau pagirta, įvėlusi savo vadovybę į tarptautinį incidentą.

Viskas baigėsi sėkmingai. Iš tolo pastebėjau aerodromą, kurį puošė „Meteoras“ (Bü-133), „Merkurijus“ (Bü-131), „Kregždė“ (DH-82), malūnsparnis (C-30P), Kaudronas (Caudron „Phalene“), iš kurio šokau parašiutu. Žmonių, atrodė, susirinko visa Žemaitija. Nusileidusi, greta kitų pastačiau savąjį „Kovą“.

Iššokusi iš lėktuvo, ilgai šokinėjau ir tryniau rankas. Kažkas ant pečių užmetė uniforminį švarką. Pamažu pradėjau atšilti. Aplink sustoję žmonės nesuprato, koks čia Dievo sutvėrimas trypinėja. Karšta liepos diena, visi prakaituoja, orą gaudydami ieško pavėsio, o aš su švarku drebu.

Kaip visuomet, šventė buvo įdomi, mūsų aviatoriai žiūrovų nenuvylė: demonstravo aukštąjį pilotažą, šuolius su parašiutu, skraidino keleivius. Įdomu įsimaišius tarp žiūrovų klausytis pastabų bei įspūdžių. Daugumai didelė naujiena buvo malūnsparnis.
– Čia tai gudrus žmogus! Užsidėjo klibančias lentas ant dėžės ir skrenda! – vienas iš vertinimų. Kažin, ką dabar ta „dėžė“ nustebintų?

Artėjo vakaras, oras atvėso, propelerių muzika tilo, bet žmonės skirstytis neskubėjo. Pasigirdo dainos. Tikra lietuviška vakaronė.

Jau vėlus vakaras, laikas skirstytis. Vienas po kito lėktuvai kilo skridimui į Kauną. Kadangi tamsoje dar nebuvau skridusi, lėktuvą valdė kpt. Taunys. Tai mano pirmasis skridimas naktį. Juoda padangė nuklota sidabrinėmis žvaigždėmis, nė debesėlio. Atrodo, net motoras tyliau ir švelniau ūžia, kad nepažadintų miegančių žmonių. Mačiau ne vieną žvaigždėtą naktį, bet šią regiu ir dabar. Deja, kelionė baigėsi. Grįžus namo, jau aušo aušrelė.

Nuobauda, pasirodo, yra užkrečiama liga. Pati ja persirgusi, užkrėčiau kitus. Dažnai skraidydavome kartu su kariūnais – Karo aviacijos stažuotojais. Mūsų lėktuvai ir jų ANBO stovėdavo vieni šalia kitų, kildavome iš tos pačios startavietės. Vieniems skraidant, kiti susėdę ant žolės laukdavome savo eilės stebėdami lėktuvus ir kalbėdamiesi apie skraidymus.

Vieną kartą kažkas išsitarė, kad būtų neblogai surengti vakarušką, truputį pasilinksminti. Tai idėjai visi džiaugsmingai pritarė. Nutarėme rinktis liepos 22 dieną pas mane. Pažadėjau pasikviesti porą draugių, kas nori, galės atsivesti paneles. Šokių muzikos turiu pakankamai. Gėrimai mums nerūpėjo, vaišėmis pasirūpins mamytė. Likus porai dienų iki vakaruškos kariūnas Zigmas Žaliauskas pasiūlė:
– Stok prie anbuko, padarysiu nuotrauką.
Nusifotografavome ir po skraidymų išsiskirstėme į namus.

Sekančią dieną išlipusi iš lėktuvo pasisveikinau, kaip įprasta, su kariūnais, tačiau atsakymo neišgirdau, net nepažiūrėjo į mano pusę. Pakartojau sveikinimą, bet rezultatas buvo tas pats. Patraukiau pečiais ir nuėjau prie linksmesnės sportininkų kompanijos. Kariūnų elgesys atrodė nesuprantamas. Perkračiau sąžinę, bet neprisiminiau, ką blogo padariusi. Po kurio laiko pastebėjau juokingą vaizdą: atsigulę ant žemės, laikydami virš galvos skraidymų pagalvėles, ramstydamiesi alkūnėmis kariūnai šliaužė link manęs.

– Kokius čia vykdote manevrus?
– Mūsų instruktorius šiuo metu padangėje, tad turime galimybę nors tokiu būdu prie tavęs prieiti. Nenorim, kad ir mums nutiktų kaip Zigmui. Daugiau papasakosim šeštadienį, – apsisuko ir nušliaužė atgal.

Šeštadienio vakare, susirinkus visai grupei, sužinojau, kas nutiko Zigmui. Be vyresnybės sutikimo fotografuoti ANBO buvo draudžiama. Už nusižengimą konfiskavo Zigmo fotoaparatą, sunaikino filmą ir dar skyrė parą „ant druskos ir vandens“ bei mėnesį be teisės išeiti į miestą. Mūsų lėktuvus fotografuoti niekas nedraudė, Karo aviacijos tvarka man buvo nežinoma, bet Zigmas, pulkininko sūnus, pats bebaigiąs Karo mokyklą, turėjo žinoti. Jau buvo vėlus vakaras, kai tarpduryje išvydau Zigmą.

– Kaip ištrūkai iš pančių?
– Iš Karo mokyklos barakų nepabėgčiau, bet iš Fredos barakų tai padaryti nesunku. Štai, ir kitą fotoaparatą atsinešiau.
Greitai pamiršome rūpesčius ir linksmi tęsėme vakarušką.

Vienas įvykis man parodė, kad ir saugantis gali įvykti mirtina nelaimė. Saulėtą dieną nardžiau tarp kamuolinių debesėlių. Ore sukiojosi ir daugiau lėktuvų. Staiga šalia manęs atsirado ANBO. Paskridęs kurį laiką greta, pradingo už debesų. Štai ir vėl jis šalia. Pabandžiau nuo jo slėptis, kur beskrisčiau, jis mane pasigauna. Kurį laiką toks žaidimas atrodė įdomus, bet staiga dingtelėjo mintis: „Du pirmos rūšies idiotai!“

Debesyse aš nežinau, kur jis, o jis nežino kur aš. Mudu lengvai galime susidurti. Vidinis balselis šnabždėjo: „Nešk skudurus žemyn!“ (tur būt, tai mano angelas sargas). Taip ir padariau. Nusileidau ir pasukau į riedėjimo taką. Žiūriu, iš kairės 100 km/val. greičiu leidžiasi ANBO. Jau beveik liesdamas ratais žemę, artėja tiesiai į mane. Kaip žaibas, blykstelėjo mintis: „Nuo jo nebepabėgsiu. Galas abiems“. Pastūmiau gazo rankenėlę ir pradėjau riedėti greičiau. Tuo pačiu metu ANBO sparnas prašvilpė virs mano galvos. Išjungusi variklį ir įtraukusi galvą į pečius laukiau galo. Neužkabino tik per plauką. Oro srovė susiūbavo „Kovą“ ir nuvertė ant dešinio sparno.

Visi netoliese buvę lakūnai subėgo prie manęs. Rado sėdinčią lėktuve kaip mumiją. Iš susirūpinusių veidų mačiau, kad įvykis paveikė ne mažiau, kaip mane. Viskas nutiko labai greitai, per kelias sekundes ir aš neturėjau laiko jausmams. Tik vėliau suvokiau, kas įvyko, ir kas galėjo atsitikti. Gerai, kad ANBO buvo aukštasparnis. Žemasparnis lėktuvas nusineštų mane su savimi. Ačiū generolui Gustaičiui, sukonstravusiam aukštasparnį lėktuvą.

„Kovas“ atrodė nenukentėjęs, bet dėl visa ko nuvažiavau prie angarų patikrinimui. Pati, nuėjusi į persirengimo kambarį, laukiau, kas dabar bus. Kariūnas, nuriedėjęs į starto vietą klausinėjo, kas su manimi atsitiko. Pasirodo, jis manęs nematė. Senesnieji aviatoriai jam aiškino, kad toks pasiteisinimas jo neišgelbės. Karo aviacijos viršininkai šio incidento lengvai nepraleido. Mačiau kpt. Taunį kalbantis su kariūnų instruktoriumi. Vienu metu jis įbėgo į persirengimo kambarį ir nugirdau murmant, kad tą kariūną gali pašalinti iš Karo aviacijos. Bandydama švelninti situaciją, pasiteiravau:

– Kas būtų, jei aš prisiimčiau kaltę?
– Kokią kaltę? Mes viską darome jam išgelbėti, bet prisiimti kaltės tu negali. Jo instruktorius ir mes visi matėme, kas nutiko.
Kaip viskas baigėsi, nežinau. Pirmadienį tęsėme skraidymus ir apie penktadienio įvykį nebekalbėjome.

Dažnai turėdavome svečių. Vieni norėjo pajusti erdvės skonį, kiti – pamatyti iš arti lėktuvus. Vieną popietę atriedėjusi prie angarų pamačiau pažįstamą veidą – gimnazijos geografijos mokytoją su šeima. Didelio džiaugsmo jį sutikusi nejaučiau. Netrukus jis prisistatė prie manęs ir, kaip klasėje, įsakė:
– Paskraidink mano žmoną!

Pagalvojau: „Palauk, ponaiti, ne taip greitai“. Mūsų kukli organizacija taip pat turi savas taisykles, kurių privalome laikytis. Pirmiausia turiu paruošti lėktuvą. Apie jį ir krapščiausi iš lėto. Viską sutvarkiusi mandagiai paaiškinau, kad dabar reikia atlikti šiokius tokius formalumus raštinėje. Turiu išsiaiškinti, ar laisvas lėktuvas ir gauti skridimui leidimą. Eidama į raštinę, lyg tarp kitko, paklausiau:
– Tikriausiai ir jūs norėsite paskraidyti? Turiu nurodyti keleivių skaičių.
– Ne. Skris tik mano žmona.

Paruošę ponią B. skridimui pakilome. Skraidėme virš Kauno, Pažaislio, Raudondvario, tolimesnių apylinkių. Gera proga pasigrožėti nenusakomais vaizdais. Gražiausia skristi virš miškų ir sodybų. Iš medžių išsiskiria beržai. Aukšti, liekni, balti kamienai ir šakos, pasipuošusios šviesiais, kas minutę besikeičiančių spalvų, lyg blizgančio šilko, lapeliais. Silpnam vėjeliui pūstelėjus jie pradeda virpėti ir spalva keičiasi tai į mėlyną, tai vėl į žalią. Saulutei užlindus už debesėlio, vietomis jie atrodo visai juodi. Šias vidurvasario spalvas paįvairina nuostabiausi gėlynai.

Po gero pusvalandžio nusileidome. Ponia buvo labai patenkinta ir gailėjosi, kad oro krikštas taip greitai pasibaigė. Jų dukrelės taip pat užsimanė skristi, bet buvo per mažos. Kad jų visai nenuviltume, leidom pasėdėti lėktuve ir pažadėjom paskraidinti, kai paaugs.

Įdomiausias svečias buvo 90 metų senukas. Jis pareiškė, kad yra plaukęs laivu, važiavęs traukiniu ir autobusu, tik lėktuvu skristi neteko. Ar negalėtume jo paskraidinti, ir būtinai – su visokiais „išraitymais“? Uždėjom akinius, šalmą, parašiutą. Nemanau, kad jis žinotų, ką su tuo parašiutu daryti, bet tokia tvarka. Neatmenu, kas jį skraidino, bet žmogelio lakūnas neapvylė, įvykdė jo prašymą. Mes nekantriai laukėme lėktuvo sugrįžtant, buvo įdomu, kaip tas senelis atrodys po skridimo.

Nusileidęs lėktuvas riedėjo prie angarų. Mes, netverdami smalsumu, nuskubėjome jo pasitikti ir pažiūrėti į oro krikštą patyrusį senelį. O jis mums nušluostė nosį. Išlipęs kiek pasvyravo (nežinia, ar nuo skridimo su išraitymais, ar iš džiaugsmo), bet buvo linksmas ir labai dėkingas:
– Ačiū, pone lakūne, dabar galiu ramiai mirti – jau esu viską daręs ir patyręs!

Lietuvos Aero Klubas kruopščiai ruošėsi artėjančioms Baltijos šalių oro sporto varžyboms. Šis reikšmingas renginys pareikalavo daug sunkaus darbo. Nors Karo aviacija varžybose nedalyvavo, varžybų organizatoriams gerokai padėjo. Brig. gen. Antanas Gustaitis visuomet domėjosi Aero Klubo reikalais ir nuolat jam padėdavo (pvz., aprūpindavo palapinėmis, kurių reikėdavo ne taip jau mažai).

Visi lakūnai, nedalyvaujantys varžybose, stengėmės kuo galėdami prie jų prisidėti. Iš anksto kiekvienas žinojome, ką reikės daryti, kad paskui nereikėtų klajoti beieškant darbo. Mielai atlikdavome ir papildomas pareigas. Ne tik organizatoriams, bet ir mums, „vergams“, rūpėjo, kad viskas vyktų sklandžiai, svečiai būtų patenkinti.

Viskas paruošta. Iki varžybų beliko pora dienų. Sužinojome, kad mus aplankys garbingas svečias. Laukėme jo gražią popietę tvarkingai išsirikiavę. Pasirodė lengvoji mašina, iš kurios išlipo gen. Gustaitis. Pasisveikinęs susipažino su pasirengimu varžyboms ir palinkėjo sėkmės. Jo veido išraišką regiu ir šiandien: lengva šypsena, malonios, inteligentiškos, bet kiaurai tave peržvelgiančios akys. Jaučiau pagarbą ne tik generolui, bet, pirmiausia, lietuviui, ne žodžiais, bet darbais kūrusiam Lietuvos aviaciją. Jei ne užklupusi „raudonligė“, kokia mūsų aviacija būtų šiandien?..

Pirmosios Baltijos šalių oro sporto varžybos, kuriomis gyveno visas Kaunas, vyko 1939 m. rugpjūčio 13-19 dienomis. Jose rungtyniavo Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos komandos. Rugpjūčio 20 dieną įvykusioje tarptautinėje aviacijos šventėje dar dalyvavo ir Lenkijos bei Vokietijos atstovai. įdomu, kad didžiosios valstybės domėjosi mūsų aviacijos pažanga, sportininkų pasiekimais. Atrodo, nusivylusių nebuvo, pirmąją varžybų dieną niekas nepabėgo, svečiavosi iki jų pabaigos.

Rungtyse dalyvavo devyni lėktuvai. Reikėjo skristi maršrutu Talinas-Ryga-Joniškis-Palanga-Kaunas. Man teko registruoti lėktuvų atskridimo vietą ir laiką. Žiūrėdama į padangę laukiau, kas pirmasis perkirs baltą juostą. Pagaliau pasirodė pirmasis taškelis. Valio! Tai mūsiškiai. Lėktuvai į Kauną atskrido tokia tvarka: 1 - Lietuva, 2 - Lietuva, 3 - Estija, 4 - Suomija, 5 - Lietuva, 6 - Estija, 7 - Suomija, 8 - Estija, 9 - Latvija.

Akrobatiniame skraidyme Lietuva taip pat pelnė daugiausiai taškų. Latviai šioje rungtyje nedalyvavo. Lėktuvų varžybose pirmavo lietuviai, antri buvo estai, treti – suomiai, ketvirti –latviai. Sklandymo varžybose vertintas nuskrietas tolis, pasiektas aukštis bei ore išbūtas laikas. Ir čia pirmavo lietuviai, antri buvo estai, treti – latviai. Suomiai sklandymo varžybose nedalyvavo.

Aviamodeliuotojai rungėsi su benzininiais bei gumos varikliais ir sklandytuvų modeliais. Čia nugalėjo estai, antri buvo suomiai, treti – mūsiškiai ir ketvirti – latviai. Bendroje įskaitoje Lietuva surinko 360 taškų, Estija – 286, Suomija –157, Latvija – 113.

Tuo metų laiku dienos būna ilgos, vakarai trumpi, naktis ateina labai greitai. Po karštų varžybų dienų ateidavo malonus vakaro atokvėpis. Ir tuomet varžybų organizatoriai neleisdavo svečiams nuobodžiauti. Vienoje ar kitoje vietoje rengdavo vakarienę. Vieną vakarą susirinkome kavinėje miesto sode. Nežinau, ar visi joje dalyvavo, bet nuotaika buvo puiki. Namo grįždavau vėlų vakarą ir anksti iš ryto vėl skubėdavau į aerodromą.

Pasibaigus varžyboms, „Metropolito“ restorane įvyko atsisveikinimo pobūvis. Prie kiekvieno staliuko sėdėjo įvairių šalių aviatoriai. Pavakarieniavę, vaikščiojome po salę, dalinomės įspūdžiais. Visi buvo pakilios nuotaikos, tik tarp lenkų ir vokiečių jautėsi įtampa. Jei prie staliuko prieidavo vokietis, lenkas atsistodavo ir nueidavo kitur.

Besišnekučiuojant prie mūsų stalo priėjo Vokietijos karo attache plk. E. Justas. Su mumis buvęs lenkas atsistojo ir nuėjo. Jautėmės kiek nejaukiai. Plk. Justas, lyg nieko nebuvę pradėjo juokauti, kalbėjo apie varžybas ir nuotaika vėl pasitaisė. Jis buvo nuoširdus ir malonus, su kiekvienu bendravo lyg su senu pažįstamu. Bendrauti buvo lengva, nes beveik visi mokėjome vokiškai. 1943 metais jį vėl sutikau. Labai nustebau, kad jis mane pažino. Tuo metu dirbau Žaliakalnyje, vaikų infekcinėje ligoninėje, mano budėjimas tęsdavosi 24 valandas. Eidama namo ryte, apie 9 valandą, jį sutikdavau Gedimino gatvėje. Susimąstęs vaikščiodavo pirmyn ir atgal, bet visuomet sustodavo ir užkalbindavo.

Linksmoje ir įdomioje kompanijoje nepastebi, kaip bėga laikas. Rodosi, tik susirinkome, o jau 4 valanda ryto. Bebaigiant atsisveikinti, prie manęs prisistatė Jonas Pyragius ir pasisiūlė parvežti namo. Kalbėjomės mažai. Galvojome apie sklandžiai praėjusias sudėtingas varžybas. Gerai, kad nebuvo nelaimių bei nesusipratimų, truputį gaila, kad viskas baigėsi. Ausyse skambėjo atsisveikinimo žodžiai: „Iki pasimatymo antrosiose rungtynėse!“ Deja, istorijos planai buvo kiti.

Numigusi porą valandų, išskubėjau į aerodromą pasigrožėti pirmąja tarptautine aviacijos švente. Turėjau galimybę viską pamatyti, ko nemačiau varžybų metu. Tada daug laiko praleidau palapinėje, apsivertusi popieriais. Žiūrovų susirinko labai daug. Kauniečiai galėjo palyginti kaimyninių šalių aviatorių pasiekimus. Nutarėme, kad svečiai niekuo ne „mandresni“ už mūsiškius.

Pasibaigus varžyboms, nutilus jų šurmuliui, aerodromas atrodė tuščias ir nykus. Vėl pradėjome normalius skraidymus, kurių visi buvome išsiilgę. Stengiausi ore išbūti kuo ilgiau, nes jau baigėsi rugpjūtis, artinosi mokslo metai. Per visą vasarą nei karto neprisiminiau gimnazijos. Ji buvo kažkur toli, tik beširdis kalendorius primindavo, kad į duris jau beldžiasi rugsėjo pirmoji.

Eidama į gimnaziją, jaučiausi nedrąsiai. Bijojau pagalvoti, kas ten manęs laukia. Mokiniai pasitiko džiaugsmingai, ypač, mano klasės, bet tai nelabai nuramino. Kaip didžiausia nusikaltėlė, sėdėjau nuleidusi galvą ir laukiau, kada man lieps „skristi“ namo. Pasirodo, bijojau ir jaudinausi be reikalo. Klasės auklėtojas Tarutis pasveikino ir palinkėjo sėkmės, tiesa, neužmiršęs priminti, kad neklajočiau erdvėse pamokų metu.

Į aerodromą nubėgdavau kelis kartus per savaitę po pamokų. Oras dar buvo geras, žydra padangė, tik dienos ėjo vis trumpyn. Savaitgaliais pamiršdavau gimnaziją ir skraidydavau, kiek troško širdis. Pamažu ruduo keitė gamtos rūbą. Rudens metą įspūdingiausios krintančių lapų spalvos. Gražiausi klevo lapai, kuriuose šviesiai gelsva pereina į oranžinę, o ši – į tamsiai raudoną. Iš viršaus žiūri lyg į nuostabiausią kilimą.

Prasidėjo lietūs, artinosi žiema. Oras tapo nepalankus skraidymams ir juos teko nutraukti iki pavasario. Tačiau aerodromo nepamiršome. Dažnais savaitgaliais ten susirinkdavome. Vieną diena mums parodė filmą apie Baltijos šalių varžybas bei aviaciją. Labiausiai nustebino, kad jis buvo spalvotas. Iki tol nebuvau mačiusi nei spalvoto filmo, nei nuotraukų. Pasirodo, Karo aviacija juos jau naudojo.

Dar vienas siurprizas – aviacijos šventės kadruose išvydau ir save lipančią į lėktuvą, besikeičiančias veido išraiškas, kybančią prie angaro ir t.t. Visi juokėsi iki ašarų, o aš nežinojau, kur dėti akis.

Štai jau ir žiema. Gamta pasidengė sniego patalu. Aero Klubas ruošė Naujųjų Metų sutikimo balių. 1940-uosius sutikome linksmai, su geriausiomis viltimis. Kas galėjo pagalvoti, kad tai paskutinis Naujųjų Metų sutikimas Nepriklausomoje Lietuvoje...

Ir vėl atėjo pavasaris. Nutirpo sniegas, aerodromas nusidažė žalia spalva. Prasidėjo skraidymai, kuriuose galėjau dalyvauti tik savaitgaliais. Kaip gera vėl klajoti erdvėje, pripildyti plaučius kvapnaus oro! Nekantriai laukiau mokslo metų pabaigos, kai galėsiu skraidyti kiekvieną dieną.

Birželio 15 dieną baigėsi mokslo metai. IŠ gimnazijos nuskubėjau į aerodromą. Netikėtai prie Aleksoto tilto išvydau lėtai rėpliojantį tanką su raudona žvaigžde ant šono. Rusų tankas! Iš kur jis čia atsirado? Apie nekviestų svečių atėjimą gimnazijoje mūsų neįspėjo, nors mokytojai, tikriausiai, jau žinojo.

Linksmadvario laiptais olimpiniu greičiu užlėkiau į aerodromą. Aplink jį, arti vienas kito, stovėjo ginkluoti rusų kareiviai. Atrodė kaip didelis laidotuvių vainikas. Jo viduryje – atėjūnų lėktuvai. Nekreipdama į kareivius dėmesio, einu link angarų. Staiga ties mano nosimi susikryžiavo du durtuvai. Pastūmusi juos į šalį, žengiu į priekį. Mane vėl sustabdo. Aiškinau jiems, kad čia ilgai nebūsiu, noriu tik pasiimti savo daiktus. Vis vien neleidžia. Pradėjau ginčytis, o jie – juoktis. Kuo jie smarkiau juokiasi, tuo man pikčiau. Po kurio laiko įsitikinau, kad praeiti nepavyks.

Eidama namo, keikiau rusus, prūsus ir visus jų politrukus. Pykau ant visų prezidentų, karalių ir kitų valdovų. Namo ėjau per miestą. Vaizdas gatvėse nuotaikos nepataisė. Nesinorėjo tikėti tuo, ką mačiau. Labai kartų skonį burnoje paliko kai kurių žmonių elgesys. Namuose, lyg suraižyta plokštelė, kartojau vis tą pačią pasipiktinimo melodiją. Tėveliai klausėsi tylėdami. Leido blaškytis, lyg paukščiui pakirptais sparnais.

Pirmas neišlaikė tėvelis:
– Kaip tu su tais kareiviais aiškinaisi, rusiškai nemokėdama?
Tik tada man dingtelėjo į galvą, kad aš bariausi lietuviškai. Dabar paaiškėjo, iš ko tie rusai juokėsi.

Mano bėdos – tai tik menkniekis, palyginus su tuo, kas nutiko visai Lietuvai. Saldų birželio aromatą pakeitė bjaurus okupacijos dvokas. Nutilo vakarais skambėjusios mūsų dainos. Jas pakeitė rusiškos, iš garsiakalbių aidėjusios po visą Fredą. Okupacija prarijo kaimus ir miestus. Iš turtingų Kauno parduotuvių beliko griaučiai. Kur pažvelgsi visur pakrikimas, betvarkė. Viskas keitėsi labai sparčiai. Vyravo prislėgta atmosfera, žmonių veiduose – baimė, abejonė, susirūpinimas. Niekas nežinojo, ką atneš rytojus. Žmonės dingdavo be pėdsakų. Prasidėjo vienas kito įtarinėjimai, didėjo nepasitikėjimas. Padėtį aptarinėjome tik su geriausiais draugais. Pasijutome stovį ant bedugnės krašto.

Liepos viduryje, trečią valandą paryčiais, NKVD ištempė iš lovos mano draugės Janinos tėvelį. Jo likimas taip ir liko nežinomas.
Didžiulę širdgėlą patyrė ūkininkai, iš kurių atėmė žemę. Kai kurie, nepripažindami naujosios tvarkos, bandė ginčytis. Jų prieštaravimų niekas neklausė, ir jie patys netrukus dingo. Pastarųjų tarpe atsidūrė ir mano dėdė. Jį nušovė be jokių ceremonijų. Laistęs savo žemę prakaitu, dabar palaistė krauju.

Rugpjūčio mėnesį gavau įdomų laišką. Ne paštu, bet jį perdavė mamytei kažkoks nepažįstamas tipas. Esu kviečiama tęsti skraidymus, nusakyta pasakiška mano ateitis. Kur prisistatyti – nenurodyta, parašas neįskaitomas. Jaučiau, kad man spendžiami kažkokie spąstai. Juk mūsų lėktuvų skraidymai uždrausti. Kauno padangėje sukiojosi tik rusiški lėktuvai. Mamytei tas laiškas taip pat kėlė įtarimą. Su tėveliu pasitarti negalėjau, jis jau seniai pasitraukė į pogrindį.

Dėl visa ko, nutariau susisiekti su kpt. Tauniu. Rugsėjo mėnesį nuėjau į Aero Klubo patalpas. Taunio kėdėje sėdėjo Jonas Dovydaitis. Pasiteiravau apie kapitoną, bet Dovydaitis pareiškė apie jį nieko nežinąs. Tuomet paklausiau, ar jis žino apie laišką. Jonas pasakė, kad jokio laiško jie man nesiuntė. Mūsų skraidymai uždrausti, ateitis neaiški.

Gimnazijoje nuotaika taip pat buvo prislėgta. Visi vaikščiojo kaip miegodami. Nesigirdėjo linksmų vasaros nuotykių – visi tik liūdni. Įvedė rusų kalbą. Prieš jos pamoką tvarkdariai turėjo laukti mokytojo prie mokytojų kambario. Vienam paduodavo krūvą plokštelių, kitam – gramofoną. Klasėje uždėdavo plokštelę ir liepdavo visiems dainuoti. Nekaip skambėjo tas dainavimas. Mokytojas kartojo vis tą pačią plokštelę, išsijuosęs dirigavo ir dainavo. Pradžioje skambėjo tik jo balsas, vėliau prisijungėm ir mes. Taip visus metus ir dainavom. Rusiškos abėcėlės neišmokom, bet rusiškas dainas įsiminėm. Nesuprasdami svetimos kalbos žodžių, mokytojui negirdint, dainuodavome:

Geltona, žalia ir raudona –
Tai mūs Trispalvė vėliava.
Sugrįš iš užsienio Smetona,
Ir Lietuva vėl bus laisva!

Artėjo vasara, mokslo metų pabaiga. Liūdnai baigėme tuos metus. Birželio 14-osios ryte, 4 valandą, mane pažadino mamytė ir liepė staigiai dingti iš namų. Ji sužinojo apie prasidėjusius masinius trėmimus į Sibirą. Apsirengusi nuskubėjau į Šančius, pas savo draugę Janiną. Ji su mamyte taip pat buvo atsikėlusios, žinojo, kas vyksta. Išėjome pro stotį, Vytauto prospektą, pasidairyti į miestą. Oras buvo vėsus, niūrus, lynojo. Iš visų pusių stoties link skubėjo sunkvežimiai su žmonėmis. Atrodė, liūdi pati gamta, pravirko dangus. Vieno sunkvežimo vaizdas, lyg nuotrauka, išliko mano atmintyje. Jo atvirame kėbule visi keleiviai sėdėjo ant grindų. Vienas vyras, dar naktiniais drabužiais, stovėdamas stengėsi pridengti kažkokiu rūbu moterį su dviem mažais vaikais. Janina, prisiminusi savo tėvelio areštą, pradėjo verkti.

Susimasčiusios nuėjome į gimnaziją. Mano bendraklasiai susirinko visi, tačiau neilgam. Pamokų metų „draugai“ išsivedė vieną merginą. Jos tėvelis buvo paprastas darbininkas. Vasarą ji pardavinėdavo uogas, kad galėtų nusipirkti mokslo priemones. Ta „kapitalistė“ buvo labai gabi matematikė. Gabumai ir buvo jos didžiausias turtas.

Rytojaus dieną mums turėjo įteikti baigimo pažymėjimus. Po Danutės arešto, klasės auklėtojas Tarutis juos tuoj pat išdalino, trumpai palinkėjo sėkmės ir liepė skirstytis, priminęs, kad rytoj į gimnaziją neateitume. Taip susiklosčius aplinkybėms, net ne nusifotografavome. Tik geografas Bendoravičius padarė nuotrauką su keliais mokytojais. Gailiom ašarom sulaistę pažymėjimus išėjome į nežinomybę.

Namuose tapome svečiais. Slapstėmės nuo žinomų ir nežinomų priešų. Raudonajai armijai okupavus mūsų kraštą, vienas kaimynas tapo karštu agitatoriumi ir skundiku. Jo pavardė – Novikovas – rusiška, bet gimęs ir augęs buvo Lietuvoje. Daugelis suimtųjų ir ištremtųjų už savo nelaimes galėjo padėkoti jam. Tokių išdavikų atsirado ir daugiau, ypač kumpomis nosimis, kurie ramia sąžine naikino mūsų šalį, nešdami kančias ir ašaras. Raudonieji vanagai negailestingai išdraskė mūsų lizdelį, sugriovė normalų gyvenimą.

Vokiečiams artinantis prie Maskvos, Butyrkų kalėjime nužudytas Lietuvos sakalų sakalas generolas Gustaitis. Mano instruktorius kpt. Taunys Suvalkijoje vadovavo „Tauro“ partizanų apygardai. NKVD jį suėmė ir 1946 m. sušaudė. Jo vietą užėmė aviacijos mjr. Zigmas Drunga, kuris 1946 m. sužeistas kautynėse, susisprogdino granata. Av.kpt. J.Kasperavičius žuvo mūšyje. Su granata susisprogdino aviatorius J.Bulota. 1941 m. sukilimo metu žuvo kpt. J.Dženkaitis. Mjr. J.Špokevičių pirmomis karo dienomis sušaudė Baltarusijoje. Daugelis aviatorių, jų šeimų, kankinosi Sibiro lageriuose ir tremtyje. Pasaulis Lietuvos tragediją matė, bet tylėjo. Pasibaigus karui, reikėjo teisti jo nusikaltėlius. Teisėjų kėdėse sėdėjo lietuvių budeliai.

Atėjo Joninės. Birželio 21-ąją, šeštadienį, susirinkome pas Janiną, kuri gyveno Šančiuose, XIV-toje Kranto gatvėje. Gera proga pasikeisti naujienomis. Staiga išgirdome lėktuvų gausmą. Išbėgome į kiemą. Virš Nemuno, žemiau Napoleono kalno viršūnės, prazvimbė lėktuvas. Atpažinome „Meseršmitą“. Po jo – sekantis, taip žemai, kad įžiūrėjome lakūno veidą. Buvo birželio 22-osios ketvirta valanda ryto. Mes, kaip maži vaikai, šokinėjome iš džiaugsmo, mojome rankomis.

O mūsų džiaugsmui nebuvo galo. Dabar jau šventėme Jonines tikrąją žodžio prasme. Greitai sužinojome, kad mūsų laukia nauja okupacija, bet blogiau būti negalėjo. Metus ir aštuonias dienas trukusi sovietinė okupacija įklampino Lietuvą į kraujo jūrą.

Vasaros dienos bėgo greitai. Vokiečiai sparčiai žygiavo į Sovietų sąjungos gilumą. Turėjom progą pasijuokti ir iš mūsų kaimyno skundiko Novikovo. Rusams traukiantis iš Kauno, vyko susišaudymai. Jis tuo metu stovėjo savo namo verandoje ir atsitiktinė kulka pataikė jam į sėdynę. Žmogelis pakliuvo į ligoninę. Kurį laiką „sunkiai sužeistas didvyris“ negalėjo nei sėdėti, nei gulėti ant nugaros. Vėliau jį areštavo ir teko pusę metų praleisti kalėjime.

Vieną 1943 m. vakarą Novikovas atbėgo pas mus ir maldavo, kad nueičiau pas jį. Mirštąs jo vaikas. Nuėjusi, radau vaikelį jau negyvą. Novikovas krito ant kelių ir pravirko:
– Dieve, už ką tu mane nubaudei?
Už ką? Neraminau ir neguodžiau. Prieš akis stovėjo ištremtų draugų veidai.

Vasara baigėsi, reikėjo nuspręsti, ką veiksiu ateityje. Mano ankstesniems planams sugriuvus, viskas rodėsi neįdomu. Į universitetą stoti neapsimokėjo, nes sklido gandai, kad jis bus uždarytas. Tėvai ir giminės patarė stoti į medicinos seserų mokyklą. Jų nuomone, tai pastoviausia, visada reikalinga profesija. Paklausiau šio patarimo. Kaune buvo du šimtai kandidačių, iš kurių priėmė 54. Vilniaus seserų mokyklon stoti norą pareiškė tik viena, tai ten pasiuntė pusę kauniečių. į jų tarpą pakliuvau ir aš.

Nenorėjau palikti Kauno, bet kitos išeities neturėjau. Jei aš nevažiuosiu, atsiras dešimtis kitų, kurios važiuos. Spalio 1-ąją turėjo prasidėti mokslas, tad rugsėjo 30 dieną autobusu išvykau į Vilnių. Mus apgyvendino ligoninės bendrabutyje. Pamažu susitvarkėme, užmezgėme naujas pažintis. Išsikalbėjau su gretimą lovą užėmusią labai linksmo būdo mergina. Pasirodo, jos dėdė – aviacijos gydytojas kpt. Tupčiauskas.

Pradėjome aptarnauti ligonius. Darbas nesunkus, tik bėda, kad dauguma mūsų globotinių kalbėjo tik lenkiškai. Iš mūsų tik vilnietė kalbėjo ta kalba. Vyresnioji sesuo liepia ką nors padaryti, o ligonis guli ir nejuda, nors tu jį maldauji, kad atsisėstų ar dar ką darytų. Darbas nejuda, seselė barasi, kodėl taip ilgai krapštausi. Bendrose palatose pasitaikydavo kalbančių ir lenkiškai, ir lietuviškai. Iš jų sužinojome, kad kai kurie ligoniai supranta, bet užsispyrę laukia, kad prakalbėtume lenkiškai. Nori ar nenori, teko mokytis jų kalbos. Aš išmokau tik būtiniausius žodžius.

Laisvu laiku lankėme bažnyčias, norėjome pažinti dainose apdainuotą Vilnių. Miestas žavėjo savo senais pastatais ir nuostabiomis apylinkėmis. Bet į kurią pusę beeisi, žmonės kalbėjo lenkiškai. Pasijutau, lyg svetimame krašte. Lietuvių nedaug, dienos metu visi jie savo darbovietėse. Maloniausia bendrabutyje, kur skamba tik lietuvių kalba. Vėliau susipažinau su keletu lietuvių vilniečių, bet dideliais draugais netapome. Vis labiau ilgėjausi Kauno. Vilnius taip ir liko įdomiu miestu aplankyti, bet gyventi jame netraukė: labai jau vietiniai lenkai buvo mums nedraugiški ir nekentė mūsų.

O tikrasis karas tęsėsi. Buvau skaičiusi daug knygų, kur jis aprašytas labai romantiškai. Tą „romantiką“ turėjau progą pamatyti Vilniuje dar 1942-aisiais. Karas vyko kažkur toli, tačiau mus perspėjo, vakare dangstyti langus, kad nesimatytų šviesa. Žinoma, mes į šį perspėjimą nekreipėme dėmesio, nes Vilniaus i dar niekas nebombardavo. Be to vakarais matydavome gražiai iliuminuotus Šv.Onos bažnyčios bokštus.
Mano lova stovėjo prie lango. Vieną vakarą sugulusios kalbėjomės, kai staiga išgirdome duslų lėktuvų ūžesį. Toks garsas man buvo negirdėtas.

Bandžiau spėti:
– Tie lėktuvai gabena sunkų krovinį.
– Visur tau tik lėktuvai vaidenasi, – atsiliepė viena mergina.

Ji nespėjo baigti, kai išgirdome smarkų sprogimą ir ant manęs pabiro lango stiklai, laimei, nesužeidę. Supratome, kas vyksta ir skubiai apsirengusios nubėgome į savo skyrius. Aš tuo metu dirbau chirurginiame.

Jau buvo daug sužeistų. Vieni jų atėjo patys, kitus atnešė neštuvais. Netrukus buvo užpildytos visos palatos ir koridoriai. Sužeistieji buvo lietuviai kariai. Vėliau atsirado ir keletas civilių. Pradžioje stebėjausi, kaip jie taip greitai atsidūrė ligoninėje. Mūsų bendrabučio sodas ribojosi su Šv. Ignoto gatvės sklypu, kuriame stovėjusiame aukštame mūriniame name gyveno lietuviai kariai. Rusų bomba pataikė tiesiog į šį namą. Tai įvyko 9 valandą vakaro. Numetė ir daugiau bombų. Kelios krito apie turgavietę, panery, kur buvo apsistoję vokiečių kariai. Už jų pastatų buvo nedidelė bažnytėlė, kurią sumalė į miltus bei užmušė kunigą. Daug lietuvių karių žuvo.

Turėjome tik vieną operacinę, o skubios operacijos reikėjo daugeliui. Tą problemą išsprendėme, operaciniais stalais pavertę gimdyklos lovas. Visi chirurgai dirbo išsijuosę, bet ir čia ne vienas sužeistasis mirė. Visų iš karto nespėdavome net tvarstyti. Lengviau sužeistiems tik apvalydavom žaizdas, uždengdavome švariu tvarsčiu ir skubėdavome prie sunkesnių ligonių.

Visą gyvenimą nepamiršiu vienos moters. Ji gulėjo ant neš­tuvų kniūbsčia. Per juosmenį jos kūnas buvo padalytas į dvi dalis. Vienas inkstas kabojo šone, kepenys ištaškytos, žarnos nutįsę. Tai išvydusi, sustojau kaip suparalyžuota ir negalėjau atitraukti akių. Nežinau, iš kur ji ėmė jėgų, bet pasirėmusi rankomis ir pakėlusi galvą, visu balsu lenkiškai šaukė:
– Kur mano vaikas?

Pamatęs mane, gydytojas užriko, kad nestovėčiau ir nežiopsočiau, nes yra daug darbo. Jis paaiškino, kad tos lenkės nei Dievas nebeišgelbės. Davė švirkštą su kažkokiais vaistais ir liepė jai suleisti. Jos riksmas silpo ir netrukus nutilo. Mes ilgai apie ją kalbėdavome. Sužinojome, kad jos vyras žuvo fronte, o vaikas – per tą bombardavimą.

Dirbome visą naktį ir kitą dieną neskaičiuodami valandų. Reikėjo rasti lovų patogiau paguldyti sužeistuosius. Lengviau sužeistus išrašė namo, bet lovų vis vien trūko. Mums teko sužeistiesiems užleisti savo bendrabutį. Persikėlėme į rūsį, kuriame radome daug čiužinių. Pasidėję juos ant grindų miegojome čia apie savaitę. Po poros dienų stovėdamos prie ligoninės durų stebėjome laidotuvių eiseną su virtine karstų. Daliai sužeistųjų pasveikus, grįžome į bendrabutį. Nuo tol langus užsidengdavome stropiai.

Dažnai pagalvodavau, kodėl aš girdėjau tik pirmos bombos sprogimą. Girdėjau šūvių garsus. Kitos bombos krito šalia vokiečių kareivinių. Jie nenukentėjo, o kliuvo lietuviams kariams. Vėliau, Vokietijoje, teko pergyventi žymiai smarkesnių bombardavimų, matyti žiaurių vaizdų, civilių gyventojų kančias.

Baigusi seserų mokyklą, grįžau į Kauną, kurio buvau labai pasiilgusi. Jis man taip ir liko brangiausia ir gražiausia vieta pasaulyje. Dirbau Žaliakalnyje, vaikų infekcinėje ligoninėje. Budėdavau 24 valandas, po to 48 turėjau laisvas. Gyvenimu skųstis negalėjau.

Nerimą ir baimę kėlė blogos naujienos iš rytų. Stumdami vokiečių kariuomenę į vakarus, artinosi rusai. Vokiečiai gaudė jaunus vyrus ir siuntė juos į Rytų frontą. Tai nelietė gydytojų ir medicinos seserų. 1944 metais liepta registruotis gydytojams ir seserims, gimusioms iki 1922 m. gruodžio 31 dienos. Manęs tai nelietė – trūko penkių dienų.

Frontas artėjo sparčiai. Kaune pasirodė pirmieji pabėgėliai iš Vilniaus. Mes taip pat pradėjome ruoštis kelionei į Vakarus. Dar vis ruseno maža vilties kibirkštėlė, kad įvyks stebuklas ir vykti į Vokietiją nereikės. Tikėjomės, kad praėjus frontui, galėsime grįžti atgal. Tačiau padėtis keitėsi kas minutę, ir reikėjo ieškoti būdų patekti į Vokietiją. Dėdė gavo mūsų ir savo šeimai leidimą išvykti, tačiau jame per klaidą buvo nurodytas neteisingas žmonių skaičius. Vienam reikėjo likti arba keliauti atskirai. Likau aš. Nutarėme susitikti Elbinge. Su savaisiais, išplaukiančiais garlaiviu, atsisveikinau Kauno prieplaukoje. Mamytė netikėtai pravirko:
– Žinau, kad tavęs daugiau nepamatysiu.

Raminau ją, nes tvirtai tikėjau, kad skiriamės porai savaičių. Tėveliams išplaukus, laksčiau po įvairias įstaigas, ieškodama sau leidimo. Galiausiai padėtis pasirodė beviltiška, nes dauguma įstaigų nebedirbo, vokiečiai pasitraukė. Papasakojau savo rūpestį Laisvės alėjoje sutiktam gimnazijos laikų draugui. Jis paaiškino, kad leidimą galimą gauti Kelionių biure. Jis gavęs vykti į Vieną. Padėkojusi už patarimą, nuskubėjau ir aš. Kelionių biure radau didžiausią eilę. Leidimus dalino vykti į Pomeraniją, bet man pageidaujant išrašė į Elbingą.

Traukinys turėjo išvykti šeštadienį 9 valandą vakaro. Atėjau apie 8-tą, bet paskelbė oro pavojų ir turėjome skubėti į geležinkelio stoties rūsį. Ten, sėdėdama ant dviejų lagaminų, laukiau pavojaus atšaukimo. Tai įvyko 2 valandą nakties. 1944 m. liepos 9 dienos 3 valandą ryto išvažiavome iš Kauno stoties. Stengiausi valdytis, bet ašaros ritosi savaime. Pravažiavome tiltą, Fredos šlaitus. Lakštingalos giedojo taip liūdnai, lyg nujausdamos mano nelaimę. Netrukus palikome su jaunystės prisiminimais susijusias vietas.

Iš rytų grėsmingai artėjant frontui, tikėdamasi netrukus grįžti, 1944 m. liepos 10 d. pasitraukiau į Vokietiją. Deja, likimas lėmė kitaip. Karo banga nešė vis tolyn. Būdama Elbinge, ilgėjausi namų ir tėvelių, nežinojau, kas jiems nutiko. Tik po daugelio metų sužinojau, kad jie buvo priversti grįžti.

Iš Elbingo, su keliais vingiuojančia pabėgėlių minia, 25 laipsnių šaltyje, ėjau dvi su puse paros iki Noištadto. Nuo jo – pėsčiomis iki Dancigo.
Dancigą radome pilną pabėgėlių. Maždaug po savaitės patekome į laivą, kuriuo pasiekėme Riūgeno salą, netoli Kylio. Čia buvome susodinti į traukinį, nuvežti prie Liubeko ir apgyvendinti. Kiekviena vokiečių šeima turėjo priimti tam tikrą skaičių pabėgėlių. Mane apgyvendino su 72 metų senute. Šeimininkė ir jos duktė mums buvo geros, dalinosi viskuo, ką turėjo. Čia ir sulaukiau karo pabaigos.

Užėjus anglams, nuvykau į Liubeką Tarptautiniame raudonajame kryžiuje įsiregistruoti į perkeltųjų asmenų (D.P.) eiles. Ten sužinojau, kad Liubeke yra daug lietuvių, kurie jau kuria savo klubą ir komitetą.

Atsidūrėme Jungtinių tautų globoje. Mus apgyvendino DP („dievo paukštelių“, deja, besparnių) stovyklose. Manoji buvo didelė, turėjo savo ligoninę, kurios rentgeno kabinete gavau darbą. Netrukus susipažinau su Vytautu Baleišiu ir 1945.XI.4 susituokėme. Vyras gyveno „Gražinos“ stovykloje, tad persikėliau pas jį, o netrukus persikraustėme į Spakenbergo DP stovyklą 1225 F. Dirbau jos ligoninėje.

1946.VIII.5 mums gimė sūnus Rimgaudas-Valentinas. Po šešių savaičių grįžau į darbą. Susirgus ligoninės vyriausiajai seseriai, perėmiau jos pareigas ir išdirbau iki 1949 metų. Vyras nedirbo, prižiūrėjo sūnų. AŠ dirbau dėl papildomo maisto, kurio mums labai trūko. Pinigai buvo beverčiai, parduotuvės nedirbo. Šiek tiek gelbėjo Raudonojo kryžiaus paketėliai, kuriuos gaudavome kartą per mėnesį. įvykdžius piniginę reformą, jau kitą dieną atsidarė visos parduotuvės. „Badaujančiame“ krašte lentynos lūžo nuo maisto, drabužių ir kitų prekių. Jei turi markių, pirk ką nori.

Mano alga buvo nemaža, 300 markių, tad tuoj įsigijome rūbus, batus ir kitus reikalingus daiktus. Atrodė, sulaukėme šviesesnių dienų. Bet neilgam. 1949 m. balandžio 30 d. pradėjome kelionę į Australiją. Pirmiausia nukeliavome į Neapolį, kuriame praleidome dvi savaites, o gegužės 18 d. sulipome į laivą ir išplaukėme.

1949 m. birželio 18 d. išlipome į Australijos krantą. Vėl pradėjome nemalonų stovyklų gyvenimą. Paskui ilgai ieškojome buto, o kai susiradome, jame sulaukėme sūnelio Arūno-Viktoro.

Galiausiai vyras gavo geresnį darbą, tad nusipirkome sklypą ir pasistatėme namelį. Einant metams ėmė blogėti vyro sveikata, kartodavosi širdies priepuoliai. Valentinas mirė 1969.XI.8.

Išėjus į pensiją, dažnai pagalvodavau ir apie skraidymą. Vieną gražią dieną nuvykau į aerodromą ir pasiprašiau pavežiojama. Skridau su Cessna 150. Instruktorius leido pavairuoti. Atbudo seni įgūdžiai, instruktorius leido daryti posūkius, kurie pavyko. „Kiekvienam kvailiui aišku, kad esi skraidžiusi ir anksčiau“, pareiškė instruktorius ir prikalbino mane vėl pradėti skraidyti.

Išlaikiusi egzaminus ir rūpesčius palikusi žemėje, pakilau į padangę. Deja, šis malonumas nepigus, mano santaupos greitai tirpo, tad 1988 metais skraidymo džiaugsmų teko atsisakyti.

Nuolat savęs klausdavau, ar dar pamatysiu kada Lietuvą. 1997 metais mano svajonė išsipildė. Aplankiau gimtinę, jaunystėje išvaikščiotas vietas. Senų draugų ir pažįstamų sutikau nedaug, tačiau Lietuvą radau tą pačią – patyrusią daug vargų, bet grožio nepraradusią.

Lankantis Aleksote, senajame aerodrome, apžiūrinėjant Aviacijos muziejų, stovint ant mūsų angarų griuvėsių, prieš akis vėl iškilo Lietuvos Aero Klubo, Karo aviacijos, ANBO (šį pavadinimą mintyse iššifruoju kaip „Antaną nužudė bolševikiniai okupantai“) ir kiti lėktuvai. Rodosi, vėl girdžiu variklių ūžesį, linksmus lakūnų balsus. Tikiu, mūsų aviacijos lopšys, Dariaus ir Girėno aerodromas, atgims, jį vėl užpildys būriai jaunimo, svajojančio apie svaiginančius skrydžius, kaip ir mes prieš šešis dešimtmečius.