Visoje Vokietijoje 1944 metų kovo 25-ąją, šeštą ryto, paskelbtas aliarmas. Žinia žaibu pranešta per šalies radiją. Bėglių gaudyti pakeltas gestapas, policija, sausumos kariuomenė, liuftvafė, pasienio tarnybos, SS ir visi įmanomi pagalbininkai. Pradėtos patikros ir kratos geležinkelio stotyse, uostuose, keliuose. Civilių budėtojų knibždėjo net pievos ir laukai. Kilo didžiausia paieškos operacija Antrojo pasaulinio karo metais.
Praėjus parai nuo Didžiojo pabėgimo vokiečių kalėjimuose atsidūrė beveik visi bėgliai. Tik du jau buvo kone pasiekę saviškius Anglijoje. Dar vienas tebebuvo pakeliui. Įtūžęs Hitleris sukvietė savo generolus: reichsmaršalą Hermaną Goeringą, reichsfiurerį Heinrichą Himlerį ir feldmaršalą Wilhelmą Keitelį. Iš pradžių įsakęs sučiuptus bėglius šaudyti, fiureris tik įkalbinėjamas šiek tiek atlyžo. Liuftvafės vadas Goeringas pasistengė diplomatiškai įtikinti, kad švelniau elgtis esą reikėtų visai ne dėl pripažintų žmoniškumo principų (Vokietija 1929-aisiais pirmoji pasirašė pabėgusių karo belaisvių žudynes draudžiančią Ženevos konvenciją), bet siekiant slaptumo ir sau naudingesnės politikos. Hitleris sutiko: „Tebūnie". Ir... pasmerkė myriop pusę šimto vyrų...

Susidorojimo metodika gestapui kruopščiai išdėstyta slaptu nurodymu, kuris vėliau pagarsėjo kaip šiurpusis „Žaganės įsakymas".Kriminalinė policija daugiau nei pusę Didžiojo pabėgimo dalyvių turėjo perduoti gestapui. Šis po tardymo belaisvius gabena neva atgal į stovyklą ir pakeliui sušaudo. Palaikus kremuoja. Paskui policijai praneša, kad neva nukovė belaisvius, kai šie bandė bėgti. Visa tai vykdo visiškai slaptai.
Penkiasdešimties mirtininkų sąrašą mėgaudamasis sudarė ir gestapui išsiuntinėjo kriminalinės policijos šefas generolas Arturas Nebe (kitais duomenimis, jam talkino gestapo viršininkas generolas Heinrichas Muelleris). Sukišti į kalėjimus, bėgliai stebėtinai gerai nusiteikę dar juokavo ir erzino tardytojus čia laidydami pokštus, čia apsimesdami kvailiais. O slaptuose sąrašuose ties jų pavardėmis jau buvo sužymėti kryžiai.

Tuo metu Stalag Luft III blokuose tvyrojo nejauki tyla. Gestapas „šukavo" lagerį tol, kol iškratė daugiau įkalčių ir išsprogdino „Harį". Tik „Diko", paversto sandėliu, taip ir nerado. Belaisviams tai sukėlė malonią piktdžiugą. Jie atsainiai drybsojo savo barakuose ant gultų, nesiteikdami visur landžiojantiems vokiečiams nė durų atverti, nė pirštu ko parodyti, ir galvojo tik apie tai, kur yra dingusieji draugai. Kol kas tebuvo girdėti, kad izoliatoriaus „šaldytuve" tupi 15 sučiuptų bėglių. Sulig kiekviena diena nežinia kėlė vis didesnį įtarimą.

Balandžio 6-ąją vieną iš aukštesniųjų britų karininkų pasikvietė naujasis stovyklos komendantas, pakeitęs atleistą ir suimtą pulkininką von Lindeinerį. Lyg ir visko jau patyręs britas susmuko ant kėdės, kai išgirdo, kad iš sučiuptų Stalag Luft III karo belaisvių 41 bandė vėl bėgti ir buvo sušaudytas.

— Paklausk, kiek yra sužeistų, — vos krutančiom lūpom paragino britas vertėją.
— Mano vadovybė draudžia komentuoti pranešimą, — po užsitęsusios pauzės angliškai pratarė pats komendantas.
— Paklausk, kiek iš jų yra sužeisti, — jau primygtinai spaudė vertėją britas.
— Manau, kad tarp jų sužeistų nebuvo, — vėl kiek padelsęs angliškai atsakė komendantas. Jis pats buvo sukrėstas.

Žinia apie negirdėtas masines karo belaisvių karininkų žudynes daugeliui stovykloje sukėlė šoką, šleikštulį, įsiūtį. Vokiečių sargybiniai neatitraukė rankų nuo ginklų, tikėdamiesi riaušių.
Kiek vėliau Stalag Luft III karo belaisviams buvo perduotas žuvusiųjų sąrašas. Jame buvo jau 47 pavardės. Po kelių dienų atėjo žinutė su dar trimis pavardėmis, ir sąrašo skaičius pasiekė 50.
Vis dar ne visi tuo tikėjo. Manė, kad vokiečiai blefuoja. Tačiau Didžiosios Britanijos Raudonasis Kryžius jau siuntinėjo pranešimus penkiasdešimtuko giminėms ir artimiems draugams. Gegužę į Lietuvos pasiuntinybę Londone atėjo trumpa žinia:



Tikimės, kad Jus jau pasiekė oficialus pranešimas, jog kapitonas R. Marcinkus buvo tarp sušaudytų karininkų, bandžiusių pabėgti iš stovyklos Stalag Luft III.
Giliai apgailestaujame, turėdami pranešti Jums šią liūdną žinią.
Nuoširdžiai Jūsų...


Veikiai į Stalag Luft III stovyklą parsiųsta dingusių bėglių asmeninių daiktų. Kai kurie jų buvo kruvini. O gegužę atgabentos ir pirmosios 29 urnos su pelenais. Ant urnų buvo vardai ir pavardės iš nužudytųjų sąrašo ir gestapo skyrių antspaudai. Iki liepos vidurio urnų vis daugėjo. Jei galiausiai buvo atsiųstos visos 50 urnų, ant vienos galėjai perskaityti:
ROMAS MARCINKUS