Gen. štabo plk. Juozas Rapšys


Gen. štabo plk. Juozas Rapšys
(1899 -1972)


MANO KARINĖS TARNYBOS ATSIMINIMAI



J.Rapšys pirmas iš kairės 1936m.

Kiekvienas žmogus, toli nuėjęs savo gyvenimo keliu, retkarčiais sustoja, atsigręžia ir mintimis perbėga nueitą kelią; sustojęs pagalvoja, kokie buvo pasisekimai, kokios buvo pakeliui kliūtys, siekiant užsibrėžto tikslo, ir kokį toji praeitis paliko įspūdį; kas laimėta, kas pralaimėta. Jaunieji kitaip, dažnai jautriau, reaguoja laimėjimo ar pralaimėjimo metus, bet ne taip skaudžiai pergyvena pralaimėjimus atsiminę. Visai kitaip pergyvena savo džiaugsmą ar liūdesį žmonės, jau peržengę per 70 metų slenkstį. Bet ir malonūs ar nemalonūs atsiminimai nevienodai nuteikia žmogų. Ypač prislegia žmogų, atsiminus skausmingus pergyvenimus. Gaila, kad žmogaus gyvenime būna daugiau nemalonių negu malonių pergyvenimų. Bet kitaip, turbūt, ir būti negali: negi žmogaus gyvenime kelias turi būti tik rožėmis klotas. Liūdnus įvykius nemalonu buvo pergyventi, nemalonu juos ir atsiminti. Bet negalima, nors ir norėtum, jų užmiršti.

Aš, kaip lietuvis, jaučiau pareigą kovoti už Lietuvos nepriklausomybę ir 1919 m. sausio 12 d. stojau savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Tai buvo irgi savotiškas džiaugsmas, nes buvau įsitikinęs, kad užtekės laisvės saulė mūsų Tėvynei, kad kova dėl Lietuvos nepriklausomybės bus laimėta.

Sausio 12-ji ir dar vienu atveju džiaugsminga: tą dieną atlietuvinau savo pavardę; į klausimą "kaip jūsų pavardė?", atsakiau "RAPŠYS", nors mano, mano tėvelių ir senelių pavardės buvo - Rapševičius. Taigi, tą dieną ir pagal pavarde tapau lietuviu. Kas tuo momentu man tokią mintį įkalė į galvą - aš pats nežinau. Turint tą faktą galvoje, bene būsiu pirmas lietuvis, atlietuvinąs, paskelbus Lietuvos nepriklausomybės atstatymą, savo pavardę. Vėliau, kovo ar balandžio mėnesį, ir keletas Karo mokyklos mokinių (kariūnų) atlietuvino savo pavardes: Černiauskas tapo Černium, Andriejauskas - Andrium ir pan. Taigi, ir pavardžių atlietuvinimo srityje kariai buvo pirmieji.

Kad realizuoti Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, reikėjo kovoti, ir kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės pareikalavo daug aukų. Bet, Dievui padedant, kova buvo sėkminga ir rugpjūčio mėnesio (1919 m.) pabaigoje lietuvių pulkai buvo prie Dauguvos.

Mano kovos krikštas įvyko 1919 m. kovo mėn. prie Žaslių. Gegužės mėnesį mūsų batalionas (vėliau pavadintas Marijampolės batalionu) buvo perkeltas į rytų frontą, prie Subačiaus, ir nuo čia ėjome pirmyn Daugpilio kryptimi, visą laiką kovodami dešinėje geležinkelio Subačius-Daugpilis pusėje. Kairėje geležinkelio pusėje kovojo Panevėžio batalionas.

Kovojant Marijampolės batalione, teko pergyventi ir labai įspūdingą įvykį: liepos mėn.11 d. buvau kautynėse sužeistas. Tą dieną mūsų batalioną puolė labai stiprios bolševikų jėgos, ir batalionas buvo priverstas pasitraukti. Man ir savanoriui Jonui Geldauskui teko trauktis paskutiniesiems. Mus visą laiką lydėjo stipri ir taikli priešo ugnis. Savanoris Geldauskas žuvo vietoje, o mane sužeidė: kulka perlindo per dešinįjį petį ir kaklą. Taigi man, nors ir sužeistam, likimo buvo lemta dar likti gyvam. Mano sužeidimo diena dar ir tuo nemaloni, kad savo krauju apliejau jau ne Lietuvos, bet Latvijos žemę (prie dvaro Neu Gruenvvald).

Pagijęs patekau į Karo mokyklos II-ją laidą; džiaugiausi, nes man atrodė, kad, tapęs karininku, galiu būti naudingesnis Lietuvos kariuomenei.

1919 m. gruodžio 16 d. irgi buvo džiaugsminga: tą dieną baigiau Karo mokyklą ir buvau pakeltas į leitenanto laipsnį.

1920 metais mūsų kariuomenė užėmė Lietuvos sostinę Vilnių. Kiekvienam lietuviui tai buvo nepaprasto džiaugsmo diena. Ypač džiaugsmingas buvo momentas, pakeliant Lietuvos vėliavą ant Gedimino kalno. Daug kam riedėjo ašaros.

Baigus Karo mokyklą, buvau paskirtas į 4-tą pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulką. Tarnyba pėstininkų pulke man nepatiko, nes vyresnieji karininkai - kuopų vadai, ypač rusai, ir daugumas jaunesniųjų karininkų, gal pataikaudami vyresniesiems, labai girtuokliaudavo, azartiniai lošdavo kortomis ir laisvalaikį praleisdavo ne taip, kaip tinka inteligentui, mažai kreipdami dėmesio į savo valdinių mokymą ir auklėjimą. Aš, kaip karininkas ir kareivių mokytojas, norėjau mokyti ir auklėti savo valdinius visai kitomis priemonėmis ir kitu būdu. Taip elgdamasis nepatikau savo viršininkams, o viršininkai nepatiko man. Laukiau tik progos persikelti į kitą kariuomenės dalį.

Sulaukiau. 1922 m. gegužės mėn. buvau perkeltas į 1-os divizijos štabą. Savo tarnyba divizijos štabe buvau patenkintas. Bet mane viliojo karo aviacija. Ir paviliojo. 1926 m, baigus Aukštuosius karininkų kursus, man prašant, buvau perkeltas į Karo aviaciją.

1926 m. gruodžio 17 -ji labai maloniai nuteikė, nes daugumos lietuvių siekiamas tikslas buvo pasiektas be kraujo praliejimo.

Tarnybą Karo aviacijoje skiriu į du laikotarpius:
1. tarnyba iki išvykimo į užsienį aukštąjį karo mokslą eiti.
2. tarnyba, perkėlus mane vėl į Karo aviaciją, nepasisekus prof. Voldemarui padaryti valstybės perversmo.

Karo aviacijoje, kaip karininkui ir lietuviui, teko pergyventi malonių, bet ir daug nemalonių įvykių. Pirmas mano tarnybos laikotarpis Karo aviacijoje paliko labai gerą įspūdį, o antras - visai priešingai: labai blogą įspūdį.

Baigus 1927 m. liepos mėn. Aukštųjų karininkų kursų aviacijos skyrių, buvau paskirtas į 4-tą eskadrilę. Eskadrilės vadu buvo vyr. ltn. Peseckas. Nors mūsų pažiūros kai kuriose srityse buvo skirtingos, bet eskadrilės vadas griežtai skyrė tarnybinį gyvenimą nuo netarnybinio. Tarnyboje neturėjo jokių pataikūnų, visiems buvo malonus ir prieinamas. Tai buvo tolerantingas vadas, visa to žodžio prasme. Kaip lakūnas, labai drąsus, išsitreniravęs, šaltų nervų, greitos orientacijos. Atsimenu beveik tragišką įvykį, bandant kapitonui Peseckui atremontuotą lėktuvą. Lėktuvas užsidegė ore, kur kapitonas Peseckas ir žvalgas vyr. ltn. Šimkus jau buvo mirties glėbyje. Išsigelbėti, šokant iš lėktuvo, nebuvo galimą, nes lakūnai neturėjo parašiutų. Vyr. ltn. Šimkus norėjo šokti iš lėktuvo ir, žinoma, žūti, bet kapitonas Peseckas jį sulaikė. Ir tokioj baisioj būklėj būdamas, kapitonas Peseckas nepuolė į desperaciją. Išlipęs ant lėktuvo sparno dar planiravo, kišdamas ranką prie degančio vairo. Tik kapitono Pesecko sumanumo, šaltų nervų, orientacijos ir kantrybės dėka pasisekė su degančiu lėktuvu nusileisti ir abiem - pilotui ir žvalgui likti gyviems. Tai vienintelis, nuostabus beveik stebuklingas įvykis mūsų karo ir, gal būt, viso pasaulio aviacijoje.

Tarnaudamas 4-je eskadrilėje, laisvalaikį sunaudojau lankydamas suaugusiųjų gimnaziją, kurią baigiau 1928 m. Po to sugalvojau siekti aukštojo karo mokslo ir užsirašiau kandidatu į karo akademiją užsienyje. Viršininkų akyse neblogas, matyt, buvau valdinys, nes jie mano norą patenkino ir tarpininkavo. 1930 m. sausio mėn. išlaikiau konkursinius egzaminus ir balandžio mėn. buvau išsiųstas į Vokietiją. Labai apsidžiaugiau, kad galėsiu aukštąjį karo mokslą eiti Vokietijoje, nes nei Prancūzijos, nei Belgijos, nei Čekoslovakijos karo akademijos manęs neimponavo. Mano nuomone, Vokietijos kariuomenės taktika buvo tinkamiausia Lietuvos kariuomenei. Išvykus į Vokietiją, pirmas laikotarpis mano tarnybos karo aviacijoje pasibaigė.

Baigus mokslą ir grįžus iš Vokietijos, buvau paskirtas į kariuomenės štabą. Tarnyba kariuomenės štabe buvau patenkintas.

Nepasisekus prof. Voldemarui padaryti perversmą, daug kas kariuomenės vadovybėje pasikeitė. Vieton brig. generolo Pundzevičiaus, aviacijos viršininku buvo paskirtas pulk. ltn. inž. A. Gustaitis. Aš buvau paskirtas aviacijos štabo viršininku ir kartu aviacijos viršininko padėjėju. Nuo to laiko prasidėjo antrasis mano tarnybos laikotarpis karo aviacijoje. Malonus buvo paskyrimas, malonios pareigos, bet teko skaudžiai nusivilti. Ir tų nusivylimų buvo daug. Pirmas nusivylimas, kai įėjęs į viršininko kabinetą atraportavau, kad atvykau jo žinion. Pasisveikinimas ir pirmas pasikalbėjimas nebuvo draugiškas: jautėsi koks tai jo nepasitenkinimas. Tas jo nepasitenkinimas manimi, gal būt, buvo priežastimi ir antro mano nusivylimo: reikiamu laiku nebuvau pakeltas į aukštesnį laipsnį, nors turėjau visas kvalifikacijas.

Nemalonus, o kartais ir liūdnas, man buvo antrasis mano tarnybos laikotarpis karo aviacijoje, bet liūdniausios, žinoma, buvo paskutinės karo aviacijos ir paskutinės Lietuvos nepriklausomybės dienos. Liūdna darosi, tas dienas atsiminus. Tas liūdesys lyg aptemdo ir šviesius malonių pergyvenimų atsiminimus.

Sunkios karo aviacijos viršininko pareigos. Čia reikia ne tik specialaus išsimokslinimo, ne tik reikalingų kiekvienam viršininkui ypatybių, bet ir talento. Viršininkas turi turėti tokių ypatybių, kurių nesuteikia net ir aukštas karinis išsimokslinimas. Be to, inž. Gustaitis negalėjo nebekreipti dėmesio į savo mylimą specialybę -lėktuvų konstrukciją. Paskirtas aviacijos viršininku, jis turėjo tarnauti, kaip sakoma, dviem ponams. Vienas tų "ponų" turėjo, be abejonės, nukentėti. Ir nukentėjo, čia tai jau kariuomenės vadovybės kaltė. Skiriant karininką tokiai aukštai ir atsakingai tarnybai, reikia jį visapusiškai pažinti ir gerokai pagalvoti, ar jis paruoštas tokioms pareigoms ir ar sugebės tinkamai atlikti pavestas pareigas. Gali būti geras mechanikas, labai geras inžinierius ir motorų ar lėktuvų konstruktorius, bet visai netinkamas būti kurios nors dalies kariuomenės vadu ar kurios nors įstaigos viršininku. Vienoje srityje gali būti beveik genijus, o kitoje - profanas. Kartais pavedant karininkui svarbesnes ir atsakomingesnes pareigas, lemiamą vaidmenį suvaidina simpatijos ir artimųjų bei patarėjų labai geros rekomendacijos. To neturėtų būti. Tokiais atvejais turi būti šimtaporcentinis bešališkumas.

Gaila, kad ir mūsų kariuomenėje, kiek žinau, buvo nevienas toks netinkamas paskyrimas.

Ant aviacijos viršininko pečių buvo uždėta per sunki našta. Žinoma, aviacijos viršininkas dalį savo pareigų galėjo pavesti ir man, savo padėjėjui. Dėl man žinomų, bet viešai neskelbiamų priežasčių, jis to nepadarė. O gal jis turėjo geresnių už mane padėjėjų.

Aviacijos viršininką ir mane rišo tik vienas noras, kad turėti daugiau lakūnų, daugiau lėktuvų, mokyti ir tobulinti skraidantį personalą. Tam tikslui pasiekti reikėjo vieningai bendradarbiauti. Bet reikiamo bendradarbiavimo nebuvo, nes mus daug kas skyrė, kaip skirtingas karinis išsimokslinimas, skirtingos pažiūros į skraidančio personalo mokymą bei tobulinimą, skirtingos pažiūros į skraidančio personalo kultūrinį bei šeimyninį gyvenimą. Kas vienam atrodė labai svarbu, kitam neturėjo jokios reikšmės, nebuvo verta apie tai net ir kalbėti.

Be tarnybinių buvo dar ir asmeniškų nesutarimų, dėl kurių man tekdavo nusiminti ir moraliniai kentėti. Viena, atrodo, buvo svarbiausia jo nepasitenkinimo manimi priežastis, kad jis labai nemėgo gen. štabo karininkų. Kodėl jam nepatiko aukštąjį karo mokslą (akademiją) baigę karininkai? Ką jie blogo jam padarė? Man iki šiolei dar neaišku. Kažin kodėl gen. Musteikis savo knygos Atsiminimų fragmentai 23-me puslapyje pridėjo prie pavardės taip nemėgiamus jo žodžius "gen. štabo plk. ltn. inž. Gustaitis"?

Kad inž. Gustaitis buvo gabus konstruktorius, visi žino ir mes, lietuviai, galime juo tik didžiuotis. Bet, bendrai paėmus, jo, kaip viršininko, karininko ir net kaip inteligento pasielgimai su manimi ligi šiolei man lieka nesuprantami. Aš manau, kad inž. Gustaitis, kaip gabus konstruktorius, būtų buvęs daug naudingesnis ir karo aviacijai, ir Lietuvai, jei būtų ėjęs tik vienas lėktuvų konstruktoriaus pareigas.

Vienintelis malonumas karo aviacijoje buvo antrame mano tarnybos laikotarpyje toji diena, kada išskridau savarankiškai (tapau pilotu). Taip pat buvo malonu stebėti ir sekti skraidančio personalo treniravimąsi. Karo aviacijos lakūnai, iš tikrųjų, buvo gerai ištreniruoti, išlavinti ir verti pagarbos. Kieno čia nuopelnas, nesiimu spręsti. Ypač didelį įspūdį man padarė skraidymo instruktorius kapitonas Rimas. Jis, atrodo, galėjo konkuruoti su pasaulinio masto figūrinio skraidymo čempionais.

Taip pat negalima praeiti tylom pro ats. kapitoną karo lakūną Juozą Vaičeliūną. Tai vienintelis, pasitraukęs nuo bolševikų į Vakarų pasaulį, aviacijos karininkas, parašęs ir išleidęs net tris knygas: Žymieji karo vadai (214 psl.), Tėvynės sargyboje (225 psl), Antrasis -pasaulinis karas (344 psl). Tebūnie jam už tai mūsų dėkingumas ir pagarba.

Liūdniausios, kaip jau minėjau, buvo paskutinės karo aviacijos ir paskutinės Lietuvos nepriklausomybės dienos. Jokių žinių nei iš vyriausybės, nei iš kariuomenės štabo. Visi susirūpinę laukė naujienų, bet lyg nujausdami, kad nieko gero sulaukti negalės. Ypač nustebino rusų ultimatumas, nors buvo ir tokių, kurie ramino, kad, girdi, rusai nori tik turėti savo įgulas Panevėžyje ir Šiauliuose. Visų nervai įtempti. Pagaliau sužinota paskutinė naujiena, kad ultimatumas priimtas ir, rusų kariuomenei okupuojant Lietuvą, nesipriešinti. Ta naujiena, kaip perkūnas iš giedro dangaus, pritrenkė karius ir, manau, visus lietuvius. Sužinojom ir paskutinio ministrų kabineto posėdžio prezidentūroje, prezidentui pirmininkaujant, eigą: už pasipriešinimą ginklu, okupuojant Lietuvą, balsavo tik Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, krašto apsaugos ministras gen. Musteikis ir, rodos, dar du ministrai. Sunku net įsivaizduoti tokį lietuvį, ministrų kabineto narį ar šiaip aukštą pareigūną, kuris balsavo už nesipriešinimą.

Kur dingo lietuvio patriotizmas? Argi nerado jų širdyse jokio atgarsio Laisvės Varpo žodžiai:

O, skambink per amžius vaikams Lietuvos,
Tas laisvės nevertas, kas negina jos.

Kur dingo Tėvynės laisvės meilė, kurią mūsų vadovai tik gražiais žodžiais parodydavo? Ar tam mus, karius, Tėvynė pašaukė, ar tam pirko ir gamino ginklus, ar tam skyrė dideles lėšas, ar tam mes mokėmės ir lavinomės, kad rimtam Tėvynės laisvei gresiančiam pavojui atėjus, galėtumėm, numetę ginklus, pakelti rankas ir... pasiduoti. Ne. Mes norėjome ir buvome pasiryžę ginti Lietuvos laisvę. Tik laukėme įsakymo. Bet, deja, tuometinė vyriausybė tokio įsakymo nedavė. Kariai eilinio kario karstą, leisdami į duobę, saliutuoja trimis šūviais, o laidojant Lietuvos nepriklausomybę, nebuvo leista saliutuoti nė vienu šūviu. Neginta Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė bus per amžius mūsų tautos gėda, kuri bus įrašyta į Lietuvos istoriją. Net ir tūkstančiai mūsų partizanų, praradę gyvybę ir pralieję kraują, tą gėdingą dėmę tik sumažino, bet visai nuo mūsų tautos kūno nenuplovė. Paskutinė liūdnų atsiminimų scena -bolševikų okupacija. Kai Kaune gatvėmis jau rieda bolševikų tankai, miestelėnai, gaila, reaguoja nevienodai: lietuviai graudžiai verkia, o žydai ir keletas lietuvių komunistų beria gėles po riedančiais tankais. Skaudžiausia scena, labiausiai užgaunanti Tėvynės laisvės meilės jausmus ir daugiausiai gelianti lietuvio kario širdį, buvo Kauno aerodrome. Atskrido iš Maskvos specialus Lietuvos nepriklausomybės duobkasys Dekanozovas, ir Kauno aerodrome jam pagerbti buvo išrikuota karių garbės kuopa. Koks neapsakomas lietuvio ir Lietuvos kariuomenės pažeminimas. Ir gerai, kad už kelerių metų tam mūsų nepriklausomybės duobkasiui Dekanozovui buvo"tinkamai"už tą paslaugą atlyginta-Stalino įsakymu jam buvo įvaryta"kulipka"į kaktą.

Labai nemalonu atsiminti 1939 m. rudenį. Tada, Lenkijai kapituliuojant, Lietuvos vyriausybė neišdrįso atsiimti savo sostinės Vilniaus. Motyvavo, kad reikia laikytis pažadėto neutraliteto. Man atrodo, kad tai nebūtų buvęs neutraliteto sulaužymas. Jeigu Lietuvos vyriausybė kartu su Vokietija būtų paskelbus karą Lenkijai, būtų buvęs neutraliteto sulaužymas, bet pajudėjimas mūsų kariuomenės Vilniaus kryptimi, jau Lenkijai kapituliuojant, būtų natūrali susidariusios būklės išdava. Neutraliteto laikymasis parodė pasauliui, kad mes ir be Vilniaus nusiraminom, o mūsų sostinę "padovanojo" mums kaimynai rusai, mums to visiškai neprašant. Realiau galvojantieji lenkai manė, kad Vilnių atsiimsim. Mūsų kariuomenė drąsiai galėjo žygiuoti į Vilnių dainuodama: "Vilniaus kalneliai sveikiname jus, ruoškite drąsuoliams tinkamus kapus". Nebūtų reikėję Vilniaus kalneliams ruošti drąsuoliams kapų, nes kapituliuojanti Lenkija be pasipriešinimo būtų atidavusi mūsų sostinę Vilnių. Tai visi mano karinės tarnybos svarbesni atsiminimai. Gaila, kad istorijos laikrodžio rodyklė neatsukama atgal ir kitaip reaguoti į tuos įvykius nebegalime.

Netekome nepriklausomybės, bet niekas negali uždrausti siekti Tėvynės nepriklausomybės atstatymo. Mūsų vadovaujantieji veiksniai visomis priemonėmis to siekia. Skaudžiai pergyveno visi lietuviai, netekę nepriklausomybės, bet dar skaudžiau būtų išgirsti didžiųjų valstybių galvų konferencijos sprendimą, kurio turinys beveik atitiktų iškaltus Laisvės Varpe žodžius: „Tas laisvės nevertas, kas negina jos".


1969 m. spalio 17d.,Čikaga

Šaltinis: Technikos Žodis 1993m. Nr.3 Čikaga


J.Rapšio biografija

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
P.Hiksa
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis
V.Rauba
J.Kumpis