Tokių prisiminimų daugiau galėtų turėti mūsų Karo aviacijos vyresnieji karininkai lakūnai. Bet šiandien jų gyvų beliko tik keletas, o likusieji, būdami jau apie 90 metų, dėl labai susilpnėjusios sveikatos mažai ką gali parašyti.
Save priskiriu prie Karo aviacijos jaunesniųjų karininkų lakūnų tiek stažu, tiek amžiumi, nors aš dabar jau esu peržengęs 82-sius metus.
Apie gen. A. Gustaitį ką nors plačiau parašyti nėra galimybės, nes jis jau yra aprašytas lietuvių enciklopedijoje bei žurnaluose. Čia pateiksiu vieną kitą smulkesnį atsiminimą, kurių dar nėra buvę ankstyvesniuose aprašymuose.
Antaną Gustaitį, tada dar pulkininką, daugiau asmeniškai pažinau 1934m.rudenį. Tada jam, kaip lėktuvų konstruktoriui, buvo suruoštas dešimt metų paminėjimas ir balius. Po oficialiosios dalies buvo šokiai. Pulkininkas šoko su p. Dulksniene. Tada dar gen. št. majoras K. Dulksnys buvo kariuomenės štabo antro skyriaus viršininkas. Jis ir gen. št. majoras J. Rapšys buvo giminės - vedę seseris. Dar šoko Karo aviacijos štabo viršininkas ir daugiau porų. Šokau ir aš su viena ponia. Tada dar buvau Karo aviacijos kursų mokinys ir dėvėjau pėstininkų uniformą. Kažkodėl prie pėstininkų išeiginės uniformos Štibletų buvo neaštrūs pentinai. Kartą besisukant taip atsitiko, kad mano pentinas užkliuvo už ponios Dulksnienės batuko dirželio, jį atsegdamas. Aš kiek kluptelėjau. Pamačiau, kaip pulkininkas šypsojosi kiek atsiskyręs nuo savo šokėjos. Aš atsiprašiau. Nebuvau išgėręs, bet taip įvyko visai atsitiktinai. Galvojau, kad dėl to įvykio plk. Gustaitis apie mane bus susidaręs blogą nuomonę. Bet ne, taip nebuvo.

1936 m. vasarą atlikome šaudymus Palangoje. Vieną sekmadienį iš Palangos aerodromo keturi lakūnai turėjo skristi dviem žvalgybiniais lėktuvais į Nidos civilinės aviacijos stovyklą. Skrido plk. A. Gustaitis, plk. Itn. Č. Januškevičius, plk. Itn. V. Reimantas, o ketvirtuoju lakūnu Gustaitis pasirinko mane, nors tuo metu Palangoje buvo už mane vyresnių lakūnų.
1938 m. buvo įsteigtos dvi naujos eskadrilės - žvalgybos ir naikintojų. Žvalgybos eskadrilės technikos karininku paskyrė mane, kaip žvalgą, nors paprastai tokioms pareigoms būdavo skiriami pilotai. Kadangi stengdavausi gerai atlikti savo pareigas, užkulisyje tekdavo išgirsti iš vyresniųjų karininkų komplimentą, kad esu pareigos žmogus.
Vėliau plk. Gustaitis, būdamas jau generolu, apie mane blogos nuomonės neturėjo.
1938 m. reikėjo išrinkti karininkų Ramovės šeimininką.
Generolas per Ramovės valdybos pirmininką plk. ltn. A. Motuzą pasiūlė mano kandidatūrą, nes sakė, kad po tarnybos daugiausiai praleidžiu laiką namuose. Šeimininku buvau išrinktas vienbalsiai, bet juo išbuvau tik apie aštuonis mėnesius, nes su savo daliniu persikėliau į Panevėžį, Pajuosčio aerodromą.
Čia ėjau septynias pareigas: lakūno, technikos karininko, dirbtuvių viršininko, Plukių benzino stoties viršininko, žinių karininko, priešgaisrinės apsaugos viršininko ir aerodromo tvarkomosios komisijos nario. Norėta man duoti dar kitas pareigas - Pajuosčio aerodromo šaulių būrio vado, bet nuo jų pavyko atsisakyti.
Priminiau aerodromo komendantui mjr. P. Lapieniui, kad dėl daugybės pareigų šaulių vadu negalėsiu būti. Daviau jam vieną pavyzdį, ir jis su tuo sutiko.
Pajuosčio aerodromo šaulių būrio vadu buvo paskirtas kpt. J. Kovas, kuris čia turėjo tik dvi pareigas - lakūno ir 6-sios eskadrilės vado padėjėjo.

Kai 1940 m. bolševikai okupavo Lietuvą, pradėjo persekioti Lietuvos inteligentiją, o ypač jos vadus, šaulių vadus ir eilinius šaulius. Bolševikai Sibire nužudė ir mano du brolius Joną ir Stasį, nes jie buvo šauliai. Bet kpt. Kovas dėl savo šauliškumo tiesiogiai nuo bolševikų nenukentėjo. Jis tuojau buvo paskirtas žvalgybos grupės vadu ir pakeltas į majoro laipsnį. Vėliau buvo paskirtas lietuviškosios eskadrilės vadu. Betgi netiesiogiai ir jį bolševikai nužudė. Kai 1941 m. birželio 22 d. prasidėjo vokiečių-bolševikų karas, lietuviškoji eskadrilė turėjo keltis toliau į Rusiją. Žemai skrendant per Gudiją, vedamasis lėktuvas buvo bolševikų pašautas. Žuvo mjr. J. Kovas ir jo pavaduotojas ltn. Jerčiuk. Iš 23 eskadrilės lėktuvų tik vienas teišskrido į Gudijos gilumą - Gomelį. Juo skrido eskadrilės politrukas Zaika ir ltn. J. Kalasiūnas.

Gen. A. Gustaitis, kaip lėktuvų konstruktorius, sukonstravo aštuonis lėktuvus. Tai buvo mokomieji, žvalgybiniai ir paskutinis prototipas bombonešis ANBO VIII.
1939 m.tą bombonešį Palangos aerodrome demonstravo pats konstruktorius. Demonstravo tik skridimą, kurį aerodrome sekė Lietuvos kariuomenės vadas gen. St. Raštikis.
Bombonešių grupės lakūnai didžiavosi, kad jie turės moderniškus bombonešius, nes iki šiol jie naudojo itališkus Ansaldo lėktuvuss, kurie paveikdavo karius savo "grozdiška" išvaizda ir motorų triukšmu negu bombardavimais. Vienas tos grupės lakūnas juokėsi: "Mes skrendame, kaip su didžiuliais karstais".
Gen. Gustaitis žuvo, nes, matyt, ir jis netikėjo, kad okupantai bolševikai bus tokie žiaurūs ir žudys visai nekaltus žmones. Tada girdėtas pasakymas, kad bolševikai yra pasikeitę į gerą pusę, bet iš tikrųjų jie buvo daugiau pasikeitę į blogą pusę, ypač Stalino laikais. To nežinojo net Lietuvos kariuomenės štabo II skyriaus (žvalgybos) viršininkas gen. št. pik. K. Dulksnys. Dėl to ir jį bolševikai nužudė. Pas bolševikus turi įtakos ne kokios nors pažintys su aukštaisiais valdžios pareigūnais, kadangi pas juos vyrauja tik bolševikinė sistema.
Kas numatyta nužudyti, to niekas neišgelbės, išskyrus pabėgimą į užsienį. Kartais bolševikai nužudo asmenis, pabėgusius ir į užsienį (Trockis).
Bolševikai gen. A. Gustaičio neįvertino,kaip gabaus lėktuvų konstruktoriaus. Tokių jie patys neturėjo. Tada bolševikai savo krašte gamino lėktuvus, kaip skrendančius "grabus". Jie savo aviaciją patobulino tik tada, kai gavo iš užsienio gabių lėktuvų kontruktorių bei gerų lėktuvų pavyzdžių iš JAV, Anglijos ir kitur.

1939 m. su gen. A. Gustaičiu susidūriau dėl vieno įvykio, bet viskas baigėsi gerai. O buvo taip. Vieną vasaros dieną mes, keturi lakūnai iš Panevėžio, nuvažiavome į Nevėžio aukštupį rankomis gaudyti vėžių. Važiavome keliu pro didesnį ūkį - dvarą. Kai persirengę gaudėme vėžius, netoli mūsų pasirodė sudžiūvusi žmogysta. Ji prie mūsų arti nėjo, o greitai pasuko atgal. Kai po žvejybos grįžome tuo pačiu keliu, mus sustabdė tapati žmogysta pasakydama, kad čia yra jo žemė ir be įo leidimo negalime žvejoti. Vienas mūsų atsakė, kad upės vaga priklauso valstybei. Bet jis vistiek - ne. Iškilo didesnis ginčas. Pamačiau, kad čia mes be reikalo ginčijamės ir kiek pasikarščiavęs pasakiau: "E, šmiki. Važiuojam". Ir nuvažiavome. Pasirodo, kad tas dvaras buvo kažkokio sulenkėjusio lietuvio bajoro. Jis tuo reikalu parašė į divizijos vadui gen. V. Vitkauskui raštą, kurį persiuntė gen. A. Gustaičiui. Gen. Gustaitis per savo adjutantą įsakė mums visiems keturiems tuo reikalu parašyti pasiaiškinimus. Mes, visi keturi,parašėme beveik vienodai. Kadangi tas įvykis daugiau lietė mane, aš savo rašte pažymėjau: "Pamaniau, kad čia mus, karininkus, kamantinėja koks tai sulenkėjęs lietuvis bajoras, pasikarščiavau ir pasakiau: "E, šmiki. Važiuojam." Ir nuvažiavome. Viskas baigėsi švelnia pastaba: "Ir pasikarščiavus reikia pasilikti mandagumo ribose".
Toks jau likimas. Tą dvarininką ir tada savo automobiliu mus vežusį kpt. K. Biknių vėliau bolševikai deportavo į Sibiro kacetus, kurie ten žuvo, o mes trys "žvejai" išlikome gyvi.