Mamai dvidešimt aštuonerius metus vilties žarija neišblėso. Ji vis laukė žinių, nors tikrai žinojo, kad būtų stebuklas, jei Antanas Gustaitis dar gyvas. Kol negavo oficialaus pranešimo, negalėjo sutikti, kad jo jau nebėra šitame pasaulyje.
- O kas gali tikrai žinoti, - sakydavo ji, - kartais būna stebuklingų atsitikimų.
Mes tik žinojome, kad jis buvo prie sienos suimtas, laikytas tris dienas Kauno kalėjime, paskui išvežtas į Maskvą. Daugiau nieko, nors mama teiravosi, kur tik išmanė. Po daugelio metų, jau mums gyvenant Amerikoje, Prancūzijoje buvo išleista knyga, kurios autorius pasakojo, kad buvęs prie Maskvos kalėjime su keliais žymiais rytų europiečiais specialistais, inžinieriais bei mokslininkais. Jų tarpe buvo ir A.Gustaitis. Jie visi buvo nuteisti mirti, bet vėliau jų bausmės buvo palengvintos, ir visi buvo išvežti kažkur. Ši žinia mamai buvo vilties kibirkštėlė:
- O gal kur nors slaptai jį dar laiko?
Tik 1968 m. New Yorko Raudonasis kryžius atsakė vieną iš mano daugelio laiškų ir pranešė:

Inaletter dated January 24, 1968, National Headquarters, the American National Red Cross, requested us to advise you that the International Committee of the Red Cross undertook a search for your father and learned he had died on October 16, 1941. No other information was made avaiable to us.

Pagaliau mama galėjo melstis už jo amžiną atilsį. Jai jau buvo tada 71, o man 34 metai. Kai praradome tėvelį, jai buvo 43 metai, man - 6, Jūratei -10, o Elenai tik penki mėnesiai. Per visus tuos metus, sunkius laikus, mamytė išliko jam absoliučiai ištikima. Kiek atsimenu ir ką girdėjau iš kitų, kad jie abu vienas kitą labai mylėjo. Jie buvo laimingi kartu. Aš niekad tarp jų negirdėjau bent kokio ginčo.



B.Gustaitienė vyro darbo kambaryje su dukromis Rasa ir mažąja Elena ant kelių.

Aš pati nedaug atsimenu. Tik trumpi momentai, vaizdai iš sukarpyto filmo:

...Tėvelis savo kabinete. Durys uždarytos. Mama liepia nekelti triukšmo, nekliudyti ir eiti į lauką. Girdžiu jis vaikšto. Karts nuo karto pasigirsta mandolinos garsai...
"Ką jis ten daro?" - klausiu. Mama sako, kad planuoja naują lėktuvą... Tėvelis iš kažkur grįžta namo. Paima mamytę į glėbį, pakelia ją, linksmai sukasi su ja viduryje kambario. Ji juokiasi, jis šypsosi... Man duoda lauktuvių: chalvos ir iš popieriaus iškarpomas lėles... Tėvelis stovi prie naujai gimusios mano sesutės lovutės. Šypsosi. "Gu - gu...", - tai ji jau bando ištarti savo pavardę. O man atrodo, kad visai čia tos sesutės nereikia... Pusryčiai. Tėvelis pasodina mane ant savo kelių, klausia, ką sapnavau...
Šie prisiminimų momentai trumpi, bet brangūs, kaip gimto krašto žemės grumsteliai, kuriuos išsivežiau, kai reikėjo su ja atsisveikinti 1944 metais.
Prisimenu nerimo ir baimės momentus. Mes esame kaime pas tetą ir dėdę Kedžius. Einame pasivaikščioti į mišką. Staiga mama pamato, kad du nepažįstami vyrai seka mus. Nepriėję miško, sukam atgal. Mums sako, kad nepažįstamas automobilis stovi už kluono kaimyno ūkyje. Grįžtam į Kauną. Į namus atėjo kažkokie žmonės, bet jie ne mūsų draugai, visai nepažįstami. Mama nerami. Kažkas vyksta, ko aš nesuprantu, ir niekas man neaiškina. Matau tėvelį ruošiantis vėl išvažiuoti, bet šį kartą jis ir mama kalbasi už uždarų durų... Kažkas labai netvarkoj...
Aš labai ilgėjausi tėvo, trūko jo man. Pavydėjau vaikams, kurie savo tėvus turėjo. Per karą ir pirmaisiais metais po karo mums, dukterims ar močiutei, mama dažnai sakydavo:
- Sapnavau Antaną, tai jau kas nors dabar įvyks.
Jei sapne jis buvo linksmas - laukėme gero įvykio, o jei rūstus ir liūdnas - ruošėmės kokiam nors nemaloniam atsitikimui. Ir taip per mamos sapnus mums atrodė, kad tėvas mus globoja, nors nežinojome, ar jis buvo dar šitame pasaulyje ar jau kitame.
Mama mums jį nupiešė ryškiomis spalvomis, kaip didelio masto žmogų, teisingą, darbštų, gerą. Man padarė labai stiprų įspūdį, kai sužinojau, kad jis pats bandė savo lėktuvus, nes nenorėjo, kad kitas rizikuotų gyvybę. Taip pat iš mamos pasakojimų žinojau, kad jis iš savo krašto bėgti nenorėjo. Sakė, kad tie, kurie turėjo tėvynėje aukštas atsakingas pareigas - privalėjo likti. Mama maldavo jį, kad jis važiuotų į Švediją, į Ameriką, bet jis tik tada sutiko, kai buvo jau aišku, kad, jei nebėgs, jį suareštuos.
Mamytei buvo nelengva vienai išlaikyti šeimą: močiutę, tris dukteris ir save, bet ji buvo tokia tvirta, kad aš, dar vaikas būdama, niekad neabejojau, jog ji išsaugos mus per visus vargus. Ji buvo ne vien gailestinga sesuo, bet jaunystėje taip pat išmoko mašinraščio, galėjo gauti darbo įstaigose. Kai mama visą dieną dirbo, močiutė mus prižiūrėjo.


Iš kairės: B.Gustaitienė, Elena ir Rasa Gustaitytės, p.Černienė ir močiutė J.Aleksandravičienė

Vokiečių okupacijos metu gyvenome Donelaičio gatvėje Kaune, o dalį vasaros praleisdavome A. Fredoje, mūsų mažame namuke, kuris buvo pastatytas pagal architekto Vytauto Landsbergio, tėvelio geriausio draugo, planus. Ten, sode, buvo obuolių, vyšnių, čerešnių, serbentų, agrastų. Pasisodinome daržovių darželį. O vieną vasarą mes, vaikai ir močiutė, nuvažiavome pas dėdę Kazį ir tetulę Antosę Kedžius. Jų ūkis Raišupyje, prie Marijampolės. Ten man buvo tikras rojus. Tą vieną vasarą atsimenu, kaip mano vaikystės laimingiausią... Kedžiai po karo buvo išvežti į Sibirą, o jų ūkis įjungtas į "kolchozą". Kai 1944 m. Sovietai artėjo, mama nutarė iš Kauno trauktis pas Kedžius. Jei rusai grįš, ji tikėjo, kad gal tada vėl atras savo Antaną. Bet paskutiniu momentu, draugų perkalbėta, nusprendė, kad pasilikus visai šeimai grėstų baisus pavojus. Išbėgome į pietus. Atsiradome Austrijoje. Karui pasibaigus, 1947 m. tėvelio sesuo Kastė, kuri gyveno Brooklyne, New Yorke, atsikvietė mus į Ameriką. Čia mama studijavo ir išlaikė registruotos slaugės egzaminus, dirbo ligoninėje, meluodama apie savo amžių, iki jai buvo beveik 82 metai. Tada iš Čikagos atvyko į San Francisco pas savo jauniausią dukterį Eleną Arguelles, kur padėjo auginti ir mokyti lietuviškai anūkę Antonią. Dabar jos visos trys gyvena Portlande, Oregone.



Iš dešinės: B.Gustaitienė su dukromis Rasa, Elena ir anūke Antonia atostogaujant Oregone 1989m.

Mamai greitai sueis 94 metai. Kai rugsėjo mėnesio pradžioje lankėsi pas mane, su ašaromis skaitė pasaulines žinias, o kai žiūrėjo televiziją ir matė, kaip jaunasis Vytautas Landsbergis drąsiai ir protingai veda Lietuvą į laisvą, tyliai pasakė:
- Kaip džiaugtųsi Antanas...