Tikrąja eskadrilės įkūrimo data reikia laikyti 1940 rugsėjo 7 d., kada slaptu Karo aviacijai įsakymu Nr. 9 eskadrilę formuoti ir vado pareigas laikinai eiti paskirtas gen. št. plk.ltn. Juozas Jankauskas, o taip pat mjr. J.Kovas, kpt. A.Tindžiulis, kpt. M.Brazaitis, kpt. N.Adomkaitis, kpt. M.Palubinskas, kpt. A.Naujokas, kpt. V.Sakalas, kpt. J.Palėjus, kpt. K.Seklaitis, psk. F.Petrulis.

Eskadrilę baigta formuoti tų pačių metų spalio mėnesį. Ji dislokuota Ukmergėje (Pivonijoje), nes visus Lietuvos karinius aerodromus buvo užėmę rusai.

Spalio 23 dieną į Zoknius atvyko devynios lėktuvų įgulos, kurios turėjo nuskraidinti ANBO-41-uosius naujajai eskadrilei. Nuo 4-tos eskadrilės angaro durų patraukti jas blokavę sovietų lėktuvai, išvežti 9 anbukai, išbandyti jų varikliai ir apie 15 val. eskadrilė išsirikiavo startui.
Stebėti lietuvių lakūnų išskridimo be mūsų susirinko didelis būrys sovietų aviatorių. Duodamas ženklas startui. Pilnais apsisukimais sugaudė varikliai, prariedėję apie 100 m. ANBO-41-ieji atsiplėšė nuo žemės, keliasdešimt metrų paspaudė pažeme, beveik statmenai šovė aukštyn ir atsidūrė perskridimui reikiamame aukštyje.
Nuostaba ir susižavėjimas nuvilnijo "Stalino sakalų" tarpe.
Eskadrilė apsuko ratą atsisveikindama su Šiauliais ir nuskrido į Kauną. Kodėl jiems neleista skristi tiesiai į Ukmergę, nežinau ir šiandien. Pivonijoje lėktuvai atsidūrė tik spalio 26 dieną.

Tomis dienomis mes, dirbę likvidacinėje komisijoje, paleidome į atsargą visus lll-ios grupės lakūnus, mechanikus, aptarnaujanti personalą. Palydėjau mūsų aerodromo kuopos kareivius, perduotus į kažkurį artilerijos pulką Vilniuje (Šnipiškėse), grįžau į Šiaulius, kur dar kurį laiką su mjr. Braziu, kpt. Karaliumi, Itn. Jakšu ir viršila Pavilioniu tvarkėme lll-ios grupės dokumentus, darėme bylų aprašymus. Pabaigę šį darbą ir perdavę bylas likvidacinei komisijai lapkričio pabaigoje mudu su mjr. Braziu prisistatėme į Ukmergę.

Eskadrilę radome pilnai sukomplektuotą, gyvenančią normalų gyvenimą. Joje tarnavo ir du rusų pilotai - eskadrilės vado pavaduotojas Itn. Jarčiuk ir komisaras Zaika.
Lėktuvus aptarnavo mūsų mechanikai bei 3 ar 4 rusai ir jų 3-io rango inžinierius.
Iš mechanikų prisimenu A.Jankų, J.Serbentą, J.Grigą (visi trys karo metu dirbo Krasnodaro aeroklube), Šakėną (1941 m. rudenį atgabentai Norilską) ir J.lbėną.[...]

[...] Eskadrilė turėjo kilnojamas lauko dirbtuves, radijo stotį, fotolaboratoriją, keliolika sunkvežimių ir kita. Šiuo metu dalis eskadrilės dokumentų saugoma Centriniame sov. armijos archyve Maskvoje (f. 36396 ap. 1 b. 1).

Ten esantis 1940 gruodžio 18 d. 29 Š. T. korpuso įsakymas Nr. 032 dalinai parodo eskadrilės gyvenimo ir darbo sąlygas:

"1940.12.09 korpuso štabo valdyba, patikrinusi korpuso aviacijos eskadrilėje kaip laikomasi vidaus tvarkos ir kaip organizuojamas mokymas, nustatė:

Eskadrilės lakūnai dėvėjo Lietuvos kariuomenės uniformas. Lakūnai be atlyginimo dar gaudavo taip vadinamą Vorošilovo davinį (Vorošilovskij pajok).
Iš jo eskadrilės valgykloje, įsikūrusioje Pivonijos kurhauze, mums gamindavo pusryčius ir pietus. Vakarieniaudavome kiekvienas atskirai, dažniausiai restorane, vadinamame svetaine.
Užsiėmimų turėjome ne per daugiausia. Pagrindiniai mokslai buvo VKP(b) istorijos trumpas kursas, Stalino biografija bei paskaitos apie tarptautinę padėtį.

Skraidymų pratimų būdavo daug. Tai įvairūs perskridimai, fotografavimas, pilotams - aukštasis pilotažas.
Žiemą dalis lakūnų dalyvavo korpuso manevruose. Perskridimus atlikdavome labai trumpus, pvz. Ukmergė-Gaižiūnai-Kaišiadorys-Ukmergė.

Paskutinis mano perskridimas buvo maršrutu Ukmergė-Kėdainiai-Ukmergė, nusileidžiant Kėdainių aerodrome. Keisčiausiai mums tada atrodė šaudymai į oro taikinius. Ltn. Jarčiuk tvirtino, kad šaudant į oro taikinį skrendant lygiagrečiai jam kulkų išsisklaidymas būna labai didelis, o jų veikiamoji galia žemėje beveik lygi nuliui. Taip pat buvo neįprasta, kad slaptumo sumetimais laiškuose negalėjome rašyti: Karo aviacija, Ukmergė. Mūsų adresas buvo: Ukmergė, pašto dėžutė 100b.

1941 gegužės 30 dieną dalį mūsų eskadrilės komandiravo į Varėnos poligoną tobulintis koreguojant artilerijos ugnį.

Birželio 14 dieną, apie 1 - 2 valandą nakties mus netikėtai pakėlė. Per pusvalandį turėjome pasiruošti ir mus dviem vežimais išvežė į geležinkelio stotį. Tik išvažiavusius iš poligono vežimus sustabdė keliolika ginkluotų rusų kareivių, mus susodino ant žemės duobėje ir apstatė ginkluotais sargybiniais.

Neįvertinę susidariusios padėties grėsmingumo juokavome. Tik vienas kpt. Žukas pasakė: "Vyrai, čia ne juokai. Tai gali baigtis baisia tragedija."
Po kokių trijų valandų atvykęs rusas karininkas mūsų atsiprašė (girdi, vyksta tankų divizijos manevrai ir kareiviai nesuprato įsakymo neišleisti iš poligono kariškių) ir palinkėjo laimingo kelio į Ukmergę. Pasirodo, tuo metu tankų divizija, o gal ir daugiau, buvo apsupusi Varėnos poligoną - taip vyko pasiruošimas galutiniam Lietuvos kariuomenės likučių likvidavimui - vadų areštams. Mus gi laikė duobėje, kol išsiaiškino, ką su mumis daryti.

Iš Varėnos stoties išvykome tik po pietų ir Jonavoje atsiradome apie 23 valandą. Ukmergėn prisiskambinti nepavyko, į stoties bufetą neįleido - ten buvo įsikūręs trėmimo štabas, prie durų budėjo ginkluota NKVD sargyba.
Geležinkeliečiai papasakojo, kad ant atsarginių bėgių stovi prekinis ešalonas, į kurį gabenamos ištisos šeimos.

Tomis dienomis vyko visų Lietuvos kariuomenės likučių naikinimas. Birželio 14 d. areštavo septynis eskadrilės lakūnus, Jonavos stotyje sugrūdo su tremiamais Lietuvos gyventojais (kurie juos maitino kelionėje) į gyvulinius vagonus ir nugabeno į lagerį "Kraslag", esantį 300 km atstumu į šiaurės rytus nuo Krasnojarsko.

Mus: ltn. Urbietį, j.ltn. Martusą ir mane suėmė birželio 15 -16 d. Mes atsidūrėme N. Vilnios stotyje, kur jau buvo Pabradės ir Varėnos poligonuose suimti lietuviai karininkai.
Tarp jų buvo ir eskadrilės gydytojas Itn. Janulis.

Birželio 16 d. 23 vai. 40 min. mūsų ešalonas pajudėjo į rytus ir birželio 19-tos rytą atsidūrėme Tūlos srityje, Babinino stotyje. Tą pačią dieną kas keli metrai išsirikiavę ginkluoti sargybiniai su gausybe šunų nuvarė mus į Juchnovkos lagerį, esantį maždaug už dvidešimties (ar daugiau) kilometrų nuo Babinino. Pakeliui pavijome varomus estų ir latvių karininkus. Jie ėjo su daiktų prikrautais lagaminais ir maišais - palyginus su lietuviais buvo tikri "krezai". Matyt, tai priklausė nuo respublikų Vidaus reikalų liaudies komisarų bei trėmimus vykdžiusių NKVD dalinių malonės. [...]

[...]Juchnovkos lageris buvo gražioje vietoje, pušyne prie upės. Tai buvo literatūros klasiko grafo Levo Tolstojaus palivarkas. (greta lagerio stovėjo gražūs rūmai. Juose, tikriausiai, gyveno lagerio vadovybė.

Mokantys lenkų kalbą kažkur rado užrašą:
"Čia buvo 3000 lenkų karo belaisvių. 1941 birželio 15-ą išgabenti nežinoma kryptimi".

Kai po karo sužinojome apie siaubingą komunistų nusikaltimą -lenkų išžudymą Katynėje, spėjome, kad į jų tarpą galėjo pakliūti ir Juchnovkos lagerio gyventojai.

Kiek į šį lagerį atvaryta lietuvių karininkų, nurodo Stasys Buzas žurnale "Karys" (1992 m. Nr. 11) išspausdintame straipsnyje "Neryžtingumo kaina":

"Yra išlikęs Pavliščevo šile surašytas aktas, kuriame nurodoma, kad vyr. politrukas Nizovas (mūsų ešalono konvojaus viršininkas) perdavė, o Juchnovo lagerio viršininkas Kijus priėmė 256 areštuotus žmones, buvusius Lietuvos armijos karininkus. Į Juchnovo lagerį taip pat buvo atvežta apie 500 latvių ir apie 200 estų karininkų ir kitokių laipsnių karių."

Birželio 28-os pavakaryje netikėtai buvome išrikiuoti, lagerio viršininkas paskelbė, kad būsime perkelti į geresnę stovyklą ir, apsupti enkavedistų ir šunų, pajudėjome į Babinino stotį. Pakeliui kažkas surado gabalėlį laikraščio, iš kurio sužinojome, kad prasidėjo karas.

Į Babinovą atvykome birželio 29. Vagonų dar nebuvo, todėl nakčiai mus, apie tūkstantį pabaltijiečių kalinių, sugrūdo į greta stoties buvusią daržinę. Sugrūdo kaip silkes statinėje, negalėjome net pajudėti. Vyresnieji pradėjo dejuoti ir alpti. Paryčiais sugrūdo į atvykusius prekinius vagonus ir per Maskvą, Uralą, pusę Sibiro atgabeno į Krasnojarsko persiuntimo lagerį.
Pro grotuotą vagono langelį pasikeisdami stebėjome Sibiro gamtą, žmones, namus.

Matėme, kokie suvargę, apskurę Sovietų Sąjungos piliečiai. Nuostabą kėlė, kad net karštomis dienomis žmonės vaikšto apsiavę veltiniais. Keistai atrodė gyvenamosios pašiūrės. Rodos, pakliuvome į baudžiavos laikus.

Krasnojarsko lageris buvo padalintas į dvi zonas, tarp kurių buvo 20 - 30 m tarpas. Vienoje laikė Lietuvos, Latvijos, Estijos karininkus, atvežtus iš Juchnovkos, kitoje - rodos, keliomis dienomis vėliau atgabentus tų pačių kraštų 42 aukštuosius artilerijos karininkus (iš jų 14 lietuvių), pasiųstus į pasitobulinimo kursus ir prasidėjus karui areštuotus Gorochovecko poligone.

Šiame lageryje veltui duonos valgyti mums neleido, suskirstė šimtinėmis ir kiekvieną dieną varydavo Jenisiejaus uostan krauti į baržas plytas, cementą, kitas statybines medžiagas.

Aukštųjų karininkų į darbus nevarė, visą laiką laikė atskirai. Pakrovus baržas, liepos 28 d. į jas sugrūdo ir mus. Baržų karavanas Jenisiejaus upe pasileido žemyn ir rugpjūčio 9 d. pasiekė Dudinką, o rugpjūčio 10 d. atsidūrėme Norilsko 7-tame lagerio punkte. Tai buvo mūsų kelionės pabaiga - mūsų kančių pradžia.

Rugsėjo pabaigoje ar spalio pradžioje į mūsų lagerį atvarė dar 60 - 70 lietuvių karių. Jie, kaudamiesi su besiveržiančiais vokiečiais, su savo daliniais traukėsi į Sovietų Sąjungos gilumą. Nežiūrint to, kad sąžiningai vykdė kario pareigą, komunistai jais nepasitikėjo,
Velikije Luki rajone areštavo ir atgabeno į Norilską.

Mano paskaičiavimu iš viso 1941 m. rugpjūčio - rugsėjo mėnesiais į Norilską atgabenti apie 375 lietuvių karių, jų tarpe apie 30 kareivių ir tiek pat civilių tarnautojų (daugiausia - atsargos karininkų) iš jų 256 areštuoti birželio 14 - 16 d., 60 - 70 - karui prasidėjus, 14 -pasitobulinimo kursuose.

Reikia manyti, kad gausiuose Norilsko, Dudinkos, Igarkos, Lamos, Medvežij Ručej, Kolargono lageriuose kankinosi dar daug Lietuvos karininkų, suimtų iki birželio 14-tosios. Dalis jų sušaudyta lageriuose, dauguma mirė nuo bado.

Į Lietuvą grįžo virš 100 išbadėjusių, paliegusių žmonių.

Grįžęs iš lagerio, sužinojau apie įvykius mūsų eskadrilėje po mano arešto. Pakartosiu, ką man pasakojo šių įvykių liudininkai.
Pirmąsias, tiesa, labai negausias žinias apie eskadrilės likimą išgirdau iš į Norilską su minėta karių grupe 1941 m. rudenį atgabento psk. Šakėno.

Jis papasakojo, kad areštavus dalį lakūnų, eskadrilėje susidarė labai įtempta padėtis. Birželio 20-tąją, penktadienį eskadrilės vadas mjr. Kovas pasakė:
"Vyrai, kas norite, šeštadienį ir sekmadienį galite vykti pas savo šeimas. Nežinau, ar galėsiu kitą savaitę išleisti."

Tad dauguma lakūnų ir aptarnaujančio personalo išvažiavo į Kauną, Šiaulius, Panevėžį.
Birželio 22 d. anksti rytą vokiečiams pradėjus bombarduoti Kauną, čia viešėję lakūnai susirinko į geležinkelio stotį. Traukiniai Jonavos kryptimi jau nevažinėjo, tad Ukmergę dalis lakūnų pasiekė pakeleivingu transportu.

Mjr. Kovas negalėjo susiskambinti su korpuso štabu Vilniuje.
Tada į Pabradę, kur buvo divizijos štabas, pasiuntė lėktuvu ltn. Kostkų ir ltn. Stankūną. Jiedu pargabeno įsakymą eskadrilei birželio 23 d. persikelti į Pabradės aerodromą.

Anksti rytą eskadrilė pasiruošė skridimui. Kilnojama lauko dirbtuvė, fotolaboratorija, radiostotis, kitas turtas pakrautas į sunkvežimius, kurie, lydimi aerodromo apsaugos kuopos, išvažiavo Vilniaus kryptimi.

Prieš pat išvykimą j. ltn. Morkus pakilo naikintuvu Gloster "Gladiator", padarė virš Pivonijos kelias aukštojo pilotažo figūras, paskui staigiai nėrė žemyn ir nukrito į Leimono koklių fabriko teritoriją.
Jo žuvimo priežasčių niekas netyrė, eskadrilė išskrido į Pabradę.

Man grįžus iš Norilsko, o mjr. Masiui, ltn. Kostkui ir j.psk. Gujai - iš Vorkutos, besidalinant prisiminimais, sužinojau šį tą daugiau.
Eskadrilei skrendant į Pabradę, jau iš tolo pasirodė dūmų kamuoliai ir ugnies liežuviai geležinkelio stotyje.
Vokiečių lėktuvų nesimatė - turbūt, bombardavo tolimesnes stotis.

Nusileidus Pabradėje, lėktuvus išrikiavo eilėje, kaip įprasta taikos metu, o lakūnai sugužėjo į valgyklą. Tuo metu vienas iš grįžtančių vokiečių lėktuvų pastebėjo išrikiuotus anbukus. Bombų jis jau neturėjo, todėl praskrido kelis kartus, apšaudydamas iš kulkosvaidžių. Du lėktuvai buvo išvesti iš rikiuotės, o likę sveiki išslapstyti po pušaitėmis.
Pabradėje stovėjusi divizija naktį pasitraukė į rytus. Negavusi nurodymų, eskadrilės vadovybė nutarė trauktis į Sovietų Sąjungą.

Psk. Guja tvirtina, kad buvo nuspręsta skristi į Mogiliovą, ltn. Kostkus - į Gomelį. JAV gyvenantis ltn. Bužėnas laiške man rašė:
"Prasidėjus karui 1941 m. birželio 22 d. sutemus pasitraukiau su keliais eskadri¬lės kariais į mišką prie Siesikų <...> Tos dienos (sekmadienio) vakare buvo kalbama skristi į Pabradę ir iš ten per Minską į Gomelį".

Ruošiantis skristi tolyn apsižiūrėta, kad Ukmergėje, sąmoningai ar ne, pamiršti Baltarusijos žemėlapiai. Jų atgabenti eskadrilės vadas pasiuntė mjr. Masį ir j.psk. Astiką.
Atskridus į Ukmergę mjr. Masys nuėjo į štabą, susipakavo žemėlapius, užėjo į savo butą (jis gyveno 300 - 400 m. nuo štabo), pasiėmė būtiniausius daiktus, atsisveikino su kaimynais.
Grįždamas į aerodromą pastebėjo, kad Astikas jau kyla, todėl pėsčias patraukė Deltuvos - Šėtos keliu ir birželio 24 d. atsirado prie Siesikų ežero, kur rado nusileidusius nepanorėjusius trauktis iš Lietuvos eskadrilės lakūnus.

J.psk. Astikas pasakojo, kad belaukdamas mjr. Masio jis išvydo prie lėktuvo bėgantį rusų karininką su pistoletu rankoje, pagalvojo, kad Masys pakliuvo į žabangas ir dabar bandoma sučiupti jį, todėl pakilo ir nuskrido į Kauną. Ten jį apšaudė, tad pasuko į vakarus ir nusileido Rytprūsiuose.

Tuo metu Astikas nepasakojo, kad jis ne iš karto pasuko į Kauną. Norėdamas išlieti pagiežą okupantams, sunaikinusiems Lietuvos aviaciją, kankinusiems ir žudžiusiems jo ginklo draugus, Ukmergėje, Kauno gatvėje iš piloto kulkosvaidžio jis apšaudė besitraukiančių rusų vorą.
Pirmą kartą apie tai išgirdau 1954m. iš tuometinio Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininko Ulozos, kad juos, besitraukiančius Kauno komunistinius aktyvistus Ukmergėje apšaudė ANBO-41.

1991 m. lapkričio mėn. likę gyvi eskadrilės lakūnai buvome susirinkę pas ltn. Kostkų. Jo žmona sakė, kad tą sekmadienį ji su drauge Ukmergėje slėpėsi prie šventoriaus tvoros nuo ANBO-41, kelis kartus apšaudžiusio Kauno gatve slinkusias automobilių voras.
Taigi, j.psk. Astiko dėka ir Lietuvos karo aviacija dalyvavo tautos sukilime prieš okupantus.

Kas vėliau darėsi Pabradės aerodrome, papasakojo j.psk. Guja:
"Po apšaudymo, sveikus lėktuvus paslėpėme po pušaitėmis. Atsisėdau ant ANBO-51 rato ir laukiu, kas bus toliau. Po kiek laiko prieina Itn. Kasperas ir klausia: "Ką galvoji daryti?" Atsakiau: "Nežinau, koks bus įsakymas". Jis sako: "Pakilęs sek paskui prieš tave pakilusį lėktuvą".
Po kiek laiko Pabradės aerodrome likę sveiki lėktuvai pradėjo kilti į orą. Pakilo ANBO-41-ieji, paskui juos - ANBO-51. Pakilau ir aš. Žiūriu, prieš mane pakilęs lėktuvas suka atgal į Ukmergę.
Vykdydamas Itn. Kaspero įsakymą pasuku paskui jį. Maniau, grįšime į Pivoniją, bet Ukmergę praskridome ir nusileidome į dobilieną prie Siesikų ežero.
Kitą dieną apie pietus mus apsupo vokiečių motociklininkai. Išsiaiškinę, kas mes tokie, paliko porą sargybinių ir nurūko toliau. Pavakare atvažiavo sunkvežimis ir mus nuvežė į Kėdainius, apgyvendino mokykloje.
Kėdainiuose galėjome laisvai vaikščioti po miestą. Prie mūsų buvo paliktas tik vienas vokietis sargybinis, tad nesunkiai galėjome išsiskirstyti kas sau, bet ėmęsis mums vadovauti mjr. Masys griežtai įsakė: "Vyrai, niekur nepasišalinkite. Laikykimės visi drauge. Gal dar būsime reikalingi." Taip visi drauge atsidūrėme Raseiniuose, Rytprūsiuose ir pagaliau -Austrijoje, karo belaisvių stovykloje. Lietuvos veikėjų rūpesčiu 1941 m. lapkričio mėn. iš ten atgabenti į Kauną ir paleisti namo".

Apie kitų eskadrilės lakūnų likimą sužinojau iš ltn. Kostkaus:

"Nesulaukus grįžtant mjr. Masio ir j.psk. Astiko, duotas įsakymas likusiais sveikais lėktuvais skristi į Sovietų Sąjungą. Pirmoji pakilo trijų ANBO-41 grandis: mjr. Kovas ir ltn. Jarčiuk, politvadovas Zaika ir ltn. Kalasiūnas, kpt. Žukas ir aš. Beskrendant Baltarusijos teritorija, mjr. Kovo lėktuvas staigiai nėrė žemyn ir nukrito į bulvių lauką. Aš apsukau porą ratų apie sudužusį lėktuvą.
Staiga, kpt. Žukas man sako: "į mus šaudo!"
Staigiai pakilome aukštyn ir pasitarę nusprendėme grįžti į Pabradę. Leidžiantis lėktuvas pakliuvo į duobę, atsistojo ant nosies ir sulaužė propelerį. Pabradėje mūsų lakūnų jau nebuvo. Ltn. Kalasiūno lėktuvą tikriausiai irgi pašovė".

Nelaiminga buvo birželio 23-ioji mūsų eskadrilei. Tą dieną žuvo trys mūsų lakūnai:
j.ltn. Morkus, ltn. Kalasiūnas ir mjr. Kovas.

Eskadrilė neteko šešių lėktuvų: "Gladiatoriaus" Ukmergėje, dviejų ANBO-41 Baltarusijoje ir trijų - Pabradėje.
Prie Siesikų nusileido trys ANBO-41 ir trys ANBO-51. Vienas ANBO-41 pasiekė Rytprūsius.
Šiuos lėktuvus (nežinau, ar visus) vokiečiai panaudojo ryšio ir transporto reikalams. Jais skraidė vokiečių kariuomenėje tarnavę latvių lakūnai.