Šie žodžiai paimti iš dainos, lietuvio sudėtos prieš keliasdešimtį metų, kada žmonės dar neįmanė skraidyti. Mūsų poetui vaidenosi, tačiau ne prietaisai oran lakstyti, o greitasis laikas, kuriuo jis norėjo išvysti pasiilgtą tėvynę. Štai dabar sapnas yra virtęs tikru daiktu: žmonės laksto oran ne prasčiau (gal dar geriau) už paukščius. Sparnuotomis mašinomis, kaip didžiuliai arai, leidžiasi tolimon kelionėn, grumiasi su audromis ir sūkuriais, sklando padebesiais ir už debesų pakyla, nei jūros jų nebaido, nei aukštieji kalnai nesulaiko. Nori visur greitai patekti ir visa pamatyti. Kas pirma buvo toli, nūnai radosi arti. Visas Žemės rutulys tarytum viena visų žmonių tėvynė tapo. Oro ženkle gyvename, oran siekiamės lyg nebebūtų jokių ribų.

Taigi ir lietuviams mokėti skraidyti yra neatsilikti nuo kitų tautų. Spėjama, kad ir kare įveiksiąs tas, kuris ore stipresnis būsiąs.

Bet kas aukštai pakyląs, tas žemai krentąs. Skraidyti, vadinas, pavojinga?.. Ne, skraidymas yra prakilnus daiktas. Jis ne tik miklina žmogų, bet ir auklėja: pratina įveikti baimę, tvirtina valią, moko greitai susivokti. Skraidymas, be to, taurus jaunimui sportas. Kas mūsų nėra svajojęs pakilti aukštumon ir iš ten plačiai pasižvalgyti?

Penkerių metų sukakties proga sveikinu Lietuvos Aero Klūbą ir geidžiu jam geriausios kloties dirbant šulną ir įdomų darbą.