Tyrinėjant Lietuvos aviacijos raidą, nuolat pavyksta aptikti naujų, jos kūrimosi laikotarpį papildančių faktų Jau išsiaiškinome Karo aviacijos organizacijos kitimą 1919-1920 metais, pirmuosius jos vadovus. O kas buvo pirmasis Lietuvos karo aviacijos lakūnas?

Žinome, kad pirmieji mūsų koviniai lėktuvai LVG C.VI įsigyti 1919 m. vasario 28 dieną. Tuo pat metu pasamdyti Kaune buvusio vokiečių dalinio Flieger Abt. 425 lakūnai, kurie ir pradėjo skraidyti į frontą bei mokyti pirmuosius Karo aviacijos mokyklos mokinius. Gegužės 15 dieną į Aviacijos dalį priimtas Anglijoje aviacijos mokyklą baigęs Pranas Hiksa pirmasis iš lietuvių sėdo prie vairolazdės, tapo instruktoriumi. Iki šiol jį ir vadinome pirmuoju Lietuvos karo aviacijos lietuviu lakūnu. Tačiau nauji faktai pakoregavo mūsų žinias.

1919 m. sausio 30 dieną Lietuvos kariuomenėje krašto apsaugos ministro įsakymu pradėta formuoti inžinerijos kuopa, kurią sudarė automobilių, aviacijos, elektrotechnikos, pionierių būriai. Tą pačią dieną į aviacijos būrį priimti: vadas karininkas Kostas Fugalevičius, lekiotojas (taip to meto dokumentuose vadinami lakūnai) karininkas Ignas Adamkavičius bei raštininkas Bielis. Taigi, kar. I.Adamkavičius tapo pirmuoju į Lietuvos karo aviaciją priimtu lakūnu.

Ignas Adamkavičius gimė 1896 m. lapkričio 21 dieną Šiauliuose. Čia baigė pradžios mokyklą ir įstojo į gimnaziją, kurią baigė 1914 m. Pradėjęs studijas Technologijos universitete, 1915 m. kovo mėnesį mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, pateko į automobilių kuopą. 1916 m. įstojo į Vladimiro karo mokyklą Petrograde. Po keturių mėnesių, drauge su dar keliais lietuviais (būsimuoju generolu Jackumi, Balbachu, Černiausku) tapo karininkais. Pradžioje paskirtas į Tartu mieste stovėjusį 174 atsargos batalioną, o netrukus perkeltas į 13 Sibiro šaulių pulką.

1917-ais pasiųstas į Gatčinos aviacijos mokyklą, vadovaujamą karininko Boreiko, kurioje tuo metu mokėsi apie 300 būsimųjų aviatorių. Joje sutiko tik vieną lietuvį- nuo Skaudvilės kilusį Baranauską, kuris po karo išvyko į Lenkiją ir ten tapo karinės aviacijos vadovu. Paties Adamkavičiaus tvirtinimu, mokykloje lėktuvais Bleriot, Sopvvith, Farman jam teko skraidyti apie 20 valandų. Rusijoje įvykus revoliucijai, o vėliau - bolševikų perversmui, pasitraukė iš kariuomenės, Petrograde dalyvavo Lietuvių komiteto veikloje.

1918 metais I. Adamkavičius grįžo į Nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą ir lapkričio 14 d. savanoriu įstojo į besikuriančią kariuomenę. 1919 m. sausio 1 dieną su karininko Kazio Škirpos vadovaujamu Vilniaus komendantūros būriu jam teko dalyvauti pirmą kartą Gedimino kalne iškeliant Lietuvos trispalvę. Tų pačių metų sausio 8 dieną jis skiriamas naujai suformuotos bevielio telegrafo komandos, tapusios Lietuvos kariuomenės ryšių dalinių užuomazga, viršininku. Šią komandą sudarė keturi kareiviai, ji neturėjo jokių ryšio priemonių.

Nuo sausio 30 dienos ji įjungta į inžinerijos kuopos elektrotechnikos būrio sudėtį. Tuo pat metu pradėtas kurti aviacijos būrys, į kurį kar. inž. Petras Petronis pakvietė kar. I. Adamkavičių. Nuo kovo 12 dienos Aviacijos dalis tapo savarankiška, tuo pat metu įkurta Karo aviacijos mokykla. Kar. Adamkavičius, prieš tai paruošęs Aviacijos dalies etatų projektą, pats skiriamas jos technikinės ir materialinės dalies vedėju (šiose pareigose tarnavo iki gegužės 15 dienos) bei mokyklos instruktoriumi.

Pirmaisiais mūsų aviacijos gyvavimo mėnesiais jam keletą kartų teko vokiečių lakūnų pilotuojamais lėktuvais žvalgu skristi į bolševikų frontą Panevėžio, Vilniaus kryptimis. Vieną tokį skridimą, įvykusį 1919 balandžio 3 dieną lakūnas Kuligovskis aprašo raporte, kurio kopiją mums atsiuntė aviacijos istorikas M. Bukhman iš Izraelio.
Gegužės 29 dieną kar. Adamkavičius skiriamas Karo aviacijos mokyklos, tuo metu įsikūrusios Aleksote, greta dirižablio angaro stovėjusiuose barakuose, viršininku.

Šiose pareigose išbuvo iki liepos 6 dienos, o sekančią dieną savo noru pasitraukė iš aviacijos ir perėjo į autokuopą, kur nuo liepos 15 d. tapo sanitarinio autotransporto viršininku. Su automobilistais I.Adamkavičius palaikė ryšius dar tarnaudamas Aviacijos dalyje - pavyzdžiui, kovo mėnesį jis, kaip komisijos narys vyko į Karaliaučių priimti ten pirktų ir suremontuotų penkių automobilių.

1920 m. balandį kapitonas I. Adamkavičius skiriamas kuopos vadu į 1 -ąjį pėstininkų pulką, kuris 1920 metų viduryje iš Žemaitijos perkeltas į Alytų, atremti lenkų puolimus. Tų pačių metų rudenį perkeliamas į atsargos batalioną. Nuo 1922 m. lapkričio 20 d. išėjo į atsargą.

Kartais rašiniuose kar. Ignas Adamkavičius painiojamas su savo giminaičiu Edvardu Adamkavičiumi (1888.03.31-1957.05.10). Pastarasis, būdamas Generalinio štabo operacijų skyriaus viršininku, 1919 m. rugsėjo mėnesį, drauge su Generalinio štabo inžinerijos dalies viršininku gen. I. SIabševičiumi Aviacijos dalyje tyrė skundą ir net nusifotografavo su dalies karininkais. Kariuomenėje jis tarnavo iki pat sovietinės okupacijos, tapo divizijos generolu, Kauno įgulos vadu.

1944 metais prie Lietuvos artėjant Raudonajai armijai, I. Adamkavičius pasitraukė į Vakarus. 1950 metais persikėlė į JAV. Gyvendamas Čikagoje, dalyvavo Lietuvių karių veteranų sąjungos "Ramovė" veikloje. Mirė 1987 m. rugpjūčio 12 dieną.

Taigi, peržvelgę aukščiau suminėtus faktus ir palyginę datas galime teigti, kad pirmuoju į Lietuvos karo aviaciją priimtu lakūnu buvo kpt. I. Adamkavičius, pirmuosius skridimus Lietuvos karo aviacijos lėktuvais atliko Lietuvos kariuomenėje tarnavę vokiečiai lakūnai, o pirmasis lietuvis lakūnas, savarankiškai skraidęs Lietuvos karo aviacijos lėktuvais, buvo kpt. P. Hiksa.

Šiuos duomenis surinkome iš knygų "Mūsų sparnai" (red. J.Pyragius, Kaunas, 1929) ir "Karo technikos dalių dvidešimtmetis 1919-1939" (red. A. Jurskis, Kaunas, 1939), išeivijoje leisto žurnalo "Karys", 1975 m. Čikagoje Vytauto Pesecko įrašytų Igno Adamkavičiaus prisiminimų bei Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentų.