Apie a.a. kpt. Pauliaus Šaltenio asmenį buvo jau daug minėta straipsnyje, nušviečiančiame Dariaus-Girėno Aero Klubo (Bruklyne, N.Y.) veiklą.
P. Šaltenis buvo tartum idealas lietuvio jaunuolio, tvirtai pasiryžusio sekti ir vykdyti Dariaus ir Girėno Testamentą. Paulius Lietuvoje buvo vadinamas Povilu Šalteniu, o JAV jis vadindavosi Paul. J. Saltanis.
Gimęs JAV, augęs Lietuvoje, 1929 m. Paulius vienas grįžta į JAV, kur jautriai pergyvena Dariaus-Girėno žygį ir tragediją. D.G. Aero klubo pirm. K. Vilniškio paskatintas, jis įstoja į aero klubą, kur su jaunuolišku idealizmu ir energija įsitraukia į darbą ir tampa to klubo veiklos centru. Nuo tada visas jo likęs trumpas, bet turiningas gyvenimas tampa pašvęstas lietuvybei ir aviacijai. Išvystęs gyvą aero klubo veiklą ir suorganizavęs lėktuvo Lietuvos šaulių aviacijai nupirkimą ir pervežimą, nepaprasto pasiryžimo ir darbštumo dėka vėliau tampa oro linijos kapitonu. Čia jo gyvenimą nutraukia šiurpi tragedija. Leiskime apie P. Šaltenį pasisakyti gal geriausiai jį pažinojusiam draugui, buv. aero klubo pirm. K. Vilniškiui:

„Paulius Šaltenis gimė 1912 m. gegužės 23 d., Trevesken (netoli Pitsburgo), Pensylvanijos valstijoj. Į Lietuvą su tėveliais nuvyko turėdamas pustrečių metų amžiaus, ir apsigyveno prie Anykščių. Iš pat mažens Pauliukas pasižymėjo nepaprastu sumanumu ir iniciatyva. Į Ameriką grįžo turėdamas 17 metų, tėvai pasiliko Lietuvoje. Čia jis perėjo visus emigranto vargus, dirbdamas ir kartu mokydamasis. Aukštojo mokslo diplomo Paulius neįgijo, bet savo specialybėj, aviacijos darbe jis buvo pasiekęs viršūnių, gal būt todėl, kad kiekvieną darbą jis atlikdavo su visu rimtumu ir atyda.
Aviacija Paulius pradėjo giliau domėtis po Dariaus - Girėno tragingo žygio per Atlantą, jis buvo vienu iš Dariaus - Girėno Aero Klubo Bruklyne steigėjų, ir pirmuoju iš visų klubo narių įgijo jaun. lakūno laipsnį, jis buvo ta centrine ašim, apie kurią sukosi tada gana aktyvus klubo veikimas. Pradėjęs skraidyti 1935 m., 1938 m. Paulius jau įgijo komercinio piloto laipsnį, o 1939 m. buvo laikomas vienu iš geriausių pradinių instruktorių. Pakviestas į Dervend skraidymo mokyklą Roosevelt aerodrome, netrukus buvo paskirtas vyriausiu instruktorium. 1940 m. jam buvo suteiktos vyr. instruktoriaus ir skraidymo egzaminatoriaus teisės. 1941 m. įgijo CAA aklojo skraidymo liūdymą, ir Eastern Air Lines buvo pakviestas ko-pilotu keleivinėj oro linijoj. 1943 m. įgijo oro transporto piloto (ATR) laipsnį, ir pradėjo skraidyti, kaip lėktuvo kapitonas. Jo oro linijai rekomendavus, nuo 1943 m. liepos iki gruodžio pabaigos kpt. P. Šaltenis buvo paskirtas U.S. Air Corps aklojo skraidymo m-los Atlanta, instruktorium. Beje, dar prieš tai kpt. Šaltenis skraidė U.S. Transport Command tarnyboje P. Amerikoje C46 ir C49 tipo lėktuvais.
Be aviacijos, kurią Paulius taip mėgo ir kuriai tiek daug dirbo, Lietuva Pauliaus širdyje buvo aukščiausioj vietoj. Jis kaip kūdikis džiaugdavosi jos laimėjimais, ir liūdėjo dėl jos nelaimių. Dar 1938 m. jo pastangomis buvo nupirktas Lietuvos Šaulių Sąjungai lėktuvas.
1941 m. Paulius vedė Birutę Klimaitę iš Great Neck, L.L, kur ir jis pats kaiminystėje pas lietuvius Rogers - Radzevičius gyveno. Šalteniai buvo įsigiję gražią nuosavybę ir augino du vaikučius: Pauletę ir Pauliuką. Šaltenio didžiausiu troškimu buvo išleisti savo vaikučius į aukštuosius mokslus, apie ką jis dažnai mėgo kalbėti draugų tarpe. Paulius dažnai sielodavosi, kad Amerikos lietuvių jaunimas neišnaudoja progų mokslui pasiekti, jis troško matyti lietuvius įsistiprinusius prekyboje ir profesijose, tuom aukščiau pakeliant Amerikos lietuvių vardą ir ekonominį lygį. Ką tik Paulius veikė ar kalbėjo, visa tai jis darė iš įsitikinimo ir nuoširdumo. Už tai jis buvo visų mėgiamas ir gerbiamas. Jis turėjo šimtus draugų ir pažįstamų, jo asmenybė traukė prie savęs.
Nelaimė įvyko 1948 m. sausio 13 d. naktį, kpt. Pauliui Šalteniui didžiuliu Eastern Air Lines lėktuvu DC-3 skrendant iš Houston, Texas, į Bostoną. Kapitonas P. Šaltenis buvo patyręs lakūnas, vienas iš geriausių aklojo skridimo specialistų Amerikoje. Nors oras tą dieną buvo lietingas ir nepalankus skridimui, bet ir ši kelionė buvo Pauliui paprastu, kasdieniniu darbu, kurį jis taip meisteriškai atlikdavo. Per 13 savo lakūniško gyvenimo metų, jis daugelį tokių kelionių prieš tai buvo atlikęs ne tik JAV, bet ir Pietų Amerikoj. Eastern Air Lines jis buvo laikomas vienu iš rimčiausių kapitonų, pavyzdingai atliekančiu savo pareigas. Savo tarnyboj jis visada buvo rimtas ir atsargus.
Ir kas galėjo daleisti, kad šis didelio pasiryžimo, neišsemiamos energijos ir didelio patyrimo lietuvis žūtų taip tragingai, pačiame amžiaus žydėjime, vos 35 metus amžiaus sulaukęs (Pauliaus ko-pilotu tragiškojo skridimo metu buvo Ralph B. Sanborn iš Bayonne, N.Y., kuris nebuvo populiarus lakūnų tarpe, bet Paulius visuomet jo pasigailėdavęs). Ne mums spėti, kodėl taip įvyko. Mes tik žinome, kad sausio 13-ji atnešė Pauliaus šeimai, mums, jo draugams ir visai lietuvių tautai didelę tragediją. Prie pat Vašingtono, prie gražiosios Potomac upės krantų, palūžo Pauliaus galingi sparnai, subyrėjo jo vairuotas DC-3 lėktuvas, kuriame žuvo Paulius su savo pavaduotoju ir keleiviais. 4 keleiviai stebuklingu būdu išliko gyvi.
Šaltenių namai, kur jis buvo pašarvotas, skendo gėlių vainikuose, o liūdnoje paskutinio atsisveikinimo kelionėje dalyvavo virš šimto automobilių. Po iškilmingų mišių Šv. Aloizijaus (Great Neck) bažnyčioje, Paulius buvo palaidotas Holly Rood kapinėse, šalia buv. Roosevelt aerodromo, Mineola, L.I.


Velionio našlė Birutė Klimaitė - Šaltenienė, užklausta apie a.a. Pauliaus asmenį ir tragedijos aplinkybes, prisiuntė daug informacijos ir atsakė taip tiksliomis mintimis, kad jos laišką čia talpiname ištisai:

Esu tikra, kad Paulius labai džiaugtųsi žinodamas, jog lietuviai jo neužmiršo, nes jis buvo labai gilus lietuvis patriotas.
Sutikau Paulių 1939 m. rugsėjo mėn., po to, kai jis jau buvo grįžęs po lėktuvo nuvežimo į Lietuvą. Tada jis buvo CAA skraidymo instruktorium ir inspektorium Dervend skraidymo mokykloje.
Instruktoriaujant, vienas mokinys „prišalo" prie vairų. Paulius net sulenkė vairolazdę, stengdamasis ištaisyti, bet lėktuvas visvien nuėjo žemyn. Laimingu būdu nei jis, nei jo mokinys nesusižeidė. Vėliau paaiškėjo, kad dėl tos pat priežasties tas mokinys prieš tai jau buvo iš kitos skraidymo mokyklos pašalintas.
Sykį Atlantoje, kai jis mokė instrumentinio skraidymo karinius pilotus, apie 200 pėdų aukštyje, kylant, sugedo variklis, ir jis sugebėjo nusklęsti atgal į taką.
Vieną kartą mokinys paprašė Paulių pasukti propelerį, bet nebuvo užspaudęs stabdžių. Varikliui užsivedus, lėktuvas šoktelėjo pirmyn, sužeisdamas Pauliaus šoną taip smarkiai, kad jis buvo paguldytas keliomis savaitėms ligoninėn.
1947 m. rugsėjo mėn., kai Pauliaus DC-3 keleivinis lėktuvas miglotame ore buvo virš Newark aerodromo „ant instrumentų", laukdamas eilės nutūpti, per radio pasigirdo migloje paklydusio mažo privataus lėktuvo piloto pagalbos šauksmas. Paulius paprašė kontrolinį bokštą liepti paklydusiam pilotui iškilti virš debesų, ir kad šis, pamatęs Eastern oro linijos lėktuvą, jį sektų. Taip Paulius jį nuvedė į La Guardia aerodromą, o pats, orui pagerėjus, nutūpė Newarke. Išgelbėtam mažam lėktuvui bebuvo likę tik keliomis minutėms benzino. Šis įvykis radio stočių buvo pranešinėjamas visą dieną.
Lakūnai, kurie skraidė su Paulium ir žinojo jo sugebėjimus, sakydavo, kad jis kiekvienu metu yra padėties viešpats. Aš pati tikėjau, kad Pauliui, nieko negalėjo atsitikti, nes jis buvo vienas iš geriausių lakūnų, ir bėdos atveju visada rastų išeitį.
Pauliaus ko-pilotas Sanborn buvo prastas lakūnas, labai bijodavo instrumentinio oro, ir niekas iš kapitonų nenorėdavo su juo skristi. Greičiausiai už kelių mėnesių jis visvien būtų buvęs atleistas, kaipo netinkamas. Paulius, iš prigimties turėdamas instruktoriaus savybes, gal galvojo, kad galėtų iš Sanborn ką gero padaryti. Esu tikra, kad pavojaus valandą Sanborn niekuo Pauliui nepagelbėjo.
Mudu vedėme 1941 m. Susilaukėme dukrelės Pauletės ir sūnelio Pauliuko. Sūnus dabar yra mechanikos inžinierius, o Pauletė yra vedusi, ir turi sūnų.
Paulius buvo gražiai nuaugęs, aukštas, plačių pečių, šviesių mėlynų akių, gilaus balso, imponuojanti asmenybė. Mėgo medžioti ir žuvauti, buvo tikras gamtos mėgėjo tipas. Turėjo vado ypatybes.
Paulius buvo gimęs Pensylvanijoje, mažame angliakasių miestelyje, turėjo tris brolius ir vieną seserį. Jo tėvas nemėgo anglies kasyklų, o dėdė, kasykloms užgriuvus, buvo susilaužęs stuburą. Todėl Šaltenių šeima buvo grįžus į Lietuvą. Kilus l-jam Pas. Karui, jo tėvas buvo mobilizuotas į rusų armiją, sužeistas, ir mirė. Grįžęs į JAV Paulius baigė gimnaziją, lankė universitete ir klausė aviacinei profesijai reikalingus dalykus.
Oro linijos piloto darbas nėra lengvas. Paulius laisvu laiku visad studijuodavo aviacinę literatūrą, kad būtų pilnai informuotas apie naujausias aviacijos priemones ir metodus. Knygoje „Fate is the Hunter", skirtoje žuvusiems pilotams, yra paminėtas ir P. Šaltenio vardas." - baigė savo laišką p. B. Šaltenienė.

Nekartojant kas jau buvo pasakyta, norėčiau trumpai paryškinti kai kurias Pauliaus gyvenimo datas ir įvykius.

1935.VI.5 - pirmasis skridimas D.G. Aero Klube, lak. A. Kielai instruktoriaujant.
1935.VII.25 - pirmasis solo skridimas, po 6 1/2 val. skraidymo su instruktorium
1938.IV.22 gauna priv. piloto licenziją.
1938.V.21 - įgyja komercinio lakūno licenziją.

Įdomus ir P. Šalteniui tipingas jo ranka įrašas D.G. Aero Klubo skraidymo grupės nuotraukos antroje pusėje:
"Lietuvi, būk erdvių nugalėtojas."



1938 m. anksti pavasarį Šaltenis D.G. Aero klube iškelia mintį nupirkti ir padovanoti Lietuvos Šaulių S-gai pirmąjį lėktuvą. Ši mintis rado gyvą pritarimą. Lėšų sutelkimo tikslu, skubotai įvairiose lietuvių kolonijose, Šalteniui vadovaujant, rengiamos aviacijos dienos - piknikai. Lėšų telkimo centru buvo didelio senosios kartos lietuvių veikėjo Juozo Ambraziejaus kelionių biuro patalpa (J. Ambraziejaus duktė buvo veikli D.G. Aero Klubo narė).
Už 1650 dol. buvo nupirktas naujas Piper "Cub" dvivietis lėktuvas, labai populiarus ir tinkamas skraidymo apmokymui, su mažu 37 AJ varikliu. Pervežimas laivu iki Klaipėdos papildomai kainavo 285 dol.
Buvo planuojama lėktuvą įteikti Tautinės Olimpiados aviacijos dienoje, įvykusioje 1938 m. liepos 30 d. Kauno aerodrome, bet nesuskubta. P. Šaltenis į Lietuvą atvyko tik rugp. 4 d., o lėktuvas į Klaipėdą atgabentas rugp. 10 d.

Lėktuvo įteikimo iškilmės įvyko rugp. 12 d., P. Šalteniui su šaulių av. būrio vadu kpt. Krasnicku jį perskraidinus iš Klaipėdos į Kauną. Aerodrome juodu pasitiko Šaulių S-gos vadas plk. Saladžius, LAK pirm. prof. Z. Žemaitis, karo aviacijos virš. pav. plk. Rapšys, spaudos atstovai, šauliai - šaulės, ir tūkstantinė minia. Šis įvykis žymiai sustiprino tėvynės ryšius su išeivija, ir buvo plačiai aprašytas spaudoje.

Pats P. Šaltenis, gražioje D.G. Aero Klubo uniformoje, buvo nepaprastai iškilmingai sutiktas ir vėliau apdovanotas Šaulių Žvaigždės ordinu. Lėktuvas pakrikštytas "Sakalo" vardu. Tai buvo pats pirmasis Šaulių S-gos lėktuvas (vėliau, visuomenės aukomis, buvo nupirkti dar trys vokiečių "Klem" tipo lėktuvai).
P.Šaltenis išbuvo Lietuvos Šaulių S-gos, Lietuvos Aero Klubo ir Karo Aviacijos svečiu iki lapkr. mėn. pradžios. Lietuvoje jis išskraidė apie 40 val., iš jų 22 val. su šaulių "Sakalu", 9 val. su LAK "Tiger Moth" ir 8 val. su karo aviacijos "Anbo". Skraidė Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose, Anykščiuose, Klaipėdoje, Palangoje, Nidoje. Visi šie skraidymai buvo tvarkingai atžymėti jo skraidymų knygelėje. Per Šv. Mato atlaidus rugsėjo 21 d. Pauliaus tėviškėje -Anykščiuose, šauliai buvo surengę aviacijos dieną, į kurią "Sakalu" atskrido pats P. Šaltenis su šauliu lak. Kumpikevičium.
Liet. Aero Klubas P. Šalteniui sudarė sąlygas išmėginti sklandymo sportą Nidoje ir Kaune. Buvo pakviestas garbės svečiu dalyvauti Tautos Šventės kariuomenės iškilmėse, rugsėjo 8 d. Kaune, karo aviacijos aerodrome. Buvo aplankęs Vilniaus lietuvius.
Atsisveikindami Amerikon grįžtantį P. Šaltenį, Lietuvos šauliai jam įteikė meniškai pagamintą adresą su įrašu:

„Tolimojo užjūrio Lietuviui Lakūnui Povilui Šalteniui, JAV, Brooklin'as.
Brangus Tautieti - Šaunusis Lakūne!
Lietuvos Šaulių Sąjungos Aviacijos Būrys, atsisveikindamas Tave su pagarba, meile ir džiaugsmu minės tas drauge mūsų praleistas dienas, tai buvo iš tikrųjų puikios dienos. Tavo imponuojanti asmenybė, santūrus ir korektiškas elgesys mus visus sužavėjo - ir mes užtikriname, kad jis nekartą bus mums pavyzdžiu. Mūsų visų didžiausias noras yra palaikyti ir toliau užsimezgusius tamprius ryšius su Tavim, Šaunusis Lakūne, kurių nepertrauktų nei laikas, nei didieji toliai.
Ilgiausių metų ir didžiausios laimės Tau, Brangusis Tautieti!

L.Š.S. Aviacijos Būrio vardu: kpt. Krasnickas,
būrio vadas; san. kpt. gyd. Tupčiauskas,
būrio vado padėjėjas; (parašas neįskaitomas)
kultūros reikalų vedėjas; (parašas neįskaitomas)
sekretorius.
Kaunas, 1938 m. spalių mėn. 31 d.
L.Š.S. Aviacijos Būrys."

Sugrįžęs į JAV, P. Šaltenis vėl skraido įvairių tipų lėktuvais, nuo 1939 m. geg. 29 d. gauna skraidymo instruktoriaus teises. Vedęs lietuvaitę Birutę Klimaitę, medaus mėnesį praleidžia nuosavu lėktuvu oro kelionėje po JAV, kas dėl minties originalumo buvo plačiai aprašyta amerikiečių spaudoje.
P. Šaltenis galutinai pasirenka aviacinę profesija, ir vien iš jos pelno pragyvenimą.

Nuo 1941 m. rugp. 26 d. priimamas pilotu į Eastern oro liniją. 1943 m. Birž. 2 d. gauna oro transporto piloto (ATR) laipsnį, ir nuo tų pat metų birž. 14 d. pakeliamas oro linijos kapitonu. Nuo 1943 m. gruodžio mėn. Eastern oro linijoje jis skraido išimtinai tik DC-3 tipo keleiviniais lėktuvais.
Kartą 1947 m. pavasarį, JTO visumos posėdžio metu, skrendant iš Nju Yorko į Vašingtoną, tarp kpt. P. Šaltenio keleiviu buvo ir Sovietų Rusijos atstovas Molotovas. Šiam užėjus į lėktuvo kapitono kabiną, Šaltenis pasisakė esąs lietuvis. Molotovas regimai sumišo ir išsigando...
DC-3 tipo lėktuvais iki nelaimės dienos P. Šaltenis buvo išskraidęs 5111 valandų, Paskutiniaisiais mėnesiais jis ypatingai daug skraidė naktį ir pagal instrumentus.
Nelaimė ištiko 1948 m. sausio 13 d.. 4:35 val. ryto, prie Oxon Hill, Md., apie 5 mylios į pietryčius nuo Vašingtono aerodromo, kur jo vairuojamas lėktuvas turėjo nusileisti. Įvykio tyrinėjimas parodė, kad tą naktį toje srityje buvo Žemo oro slėgimo griovys, tarp dviejų aukšto slėgimo centrų. Debesų apačios buvo tarp 100 ir 2000 pėdų, su lietum ir sniegu. Šaltenio lėktuvas jau buvo išsilygiavęs su nutūpimo taku ir išleidęs važiuoklę. Užkliudęs aukštas pušis, lėktuvas apsivertė ratais aukštyn, liemuo lūžo pusiau. Įvykio vaizdas ir aplinkybės labai primena Dariaus - Girėno tragediją Soldino miške...

Tyrinėjimo komisija buvo nustebinta kpt. Šaltenio, jau žengiančio per amžinybės slenkstį, žaibiška orientacija, išjungiant lėktuvo variklių magnetus ir tuo apsaugant nuo užsidegimo.
Prieš nelaimei įvykstant, buvo palaikomas normalus radio ryšis su Vašingtono aerodromo kontrolės bokštu. Bokšto įsakytas, dėl toje srityje esančio ir kito keleivinio lėktuvo, kpt. Šaltenio lėktuvas turėjo kelis kartus kaitalioti aukštį. Tyrinėjimo komisijos daviniai nepatenkino oro linijų pilotu draugijos, kuri įtarė, kad kontrolės bokštas radaro ekrane galėjo sumaišyti lėktuvus ir duoti klaidinančius nurodymus. Kitomis nelaimės priežastimis galėjo būti altimetro sugedimas ar perkėlimas radio lokatoriaus siųstuvo pusantros mylios toliau nuo pirmykštės vietos. Tikroji šios tragedijos priežastis nebuvo išaiškinta.
Iki nelaimės dienos P. Šaltenis turėjo 7406 akredituotas valandas ore, iš kurių 4795 val. dieną, 2611 val. naktį, ir 851 val. pagal instrumentus. Paskutinis įrašas piloto knygelėje padarytas 1948 m. sausio 12 d. Taip tragiškai baigėsi daug žadėjusio tauraus lietuvio gražaus gyvenimo simfonija.