ANBO NESKRENDA Į RYTUS

Iki 1940-ųjų birželio Lietuvos karo aviacija, palyginti su Latvijos ir Estijos, buvo stipriausia. Žvalgybos ir mokomieji lėktuvai buvo gaminami Respublikos karo aviacijos dirbtuvėse. Karo aviacija turėjo 8 įrengtus aerodromus, 4 lėktuvams nusileisti pritaikytus laukus. Buvo 3 žvalgybos eskadrilės, 3 naikintuvų, 2 lengvųjų bombonešių ir 1 mokomoji grupė, karo aviacijos mokykla (rengė karininkus, puskarininkius lakūnus ir mechanikus), dirbtuvės ir materialinio aprūpinimo daliniai.
Dalis lėktuvų buvo jau pasenę, tačiau buvo įsigyta ir modernių. Buvęs aviatorius A. Kutka teigia, kad savo horizontaliu ir vertikaliu kilimo greičiu ANBO-41 gerokai pralenkė tokius pat užsienyje gamintus lėktuvus. Mainais už šio lėktuvo licenciją Anglija siūlė Lietuvai vieną modernių naikintuvų eskadrilę.
1940 metais karo aviacijoje tarnavo 795 vyrai. Prieš pat keturiasdešimtuosius buvo 117 lėktuvų, iš jų 80 aktyvių ir 37 rezerve.
1940 m. birželio 15 d. galutinai okupuodama Lietuvos Respubliką Raudonoji armija iš anksto žinojo, kuriuos karinius ir civilinius objektus reikia pirmiausia užimti. Tokie objektai – Lietuvos karo aviacijos aerodromai, angarai, dirbtuvės. Vos įsiveržę į Kauną, rusų daliniai tuojau prie angarų pastatė savo sargybas ir nieko nebeprileido prie lėktuvų. Aerodromo pakilimo ir nusileidimo takus užėmė rusų kariniai lėktuvai, tankai.
V. Dekanozovas įsakė Kremliaus paskirtam Lietuvos prezidentui J. Paleckiui savo aktu paleisti į atsargą gana daug įvairaus rango aviacijos karininkų. Pirmomis „valymo“ dienomis į atsargą buvo paleistas karo aviacijos ūkio viršininkas plk. ltn. E. Richertas, I grupės vadas plk. ltn. N. Tautvilas, III grupės vadas plk. ltn. J. Liorentas, 4-osios eskadrilės vadas mjr. K. Šimkus, 5-osios eskadrilės vadas mjr. J. Vaičius, 3-iosios eskadrilės lakūnas kpt. G. Radvenis, III grupės žinių karininkas kpt. A. Švarplaitis, šaulių aviacijos vadas kpt. A. Aušrūnas, karininkas mjr. Z. Drungas, kpt. E. Vymeris ir kt.
Pertvarkant Lietuvos karo aviaciją į vieną iš Lietuvos liaudies kariuomenės sudedamųjų dalių, joje atsirado naujų, sovietinės sistemos išugdytų vadų – vadinamųjų politinių vadovų. Dalis jų niekada nebuvo tarnavę kariuomenėje. Karo aviacijos vyriausiuoju politiniu vadovu buvo paskirtas V. Krestjanovas, o į Zoknių III aviagrupę atvyko Lietuvos SSR vidaus reikalų komisaro A. Guzevičiaus svainis E. Lisauskas. Tai turbūt buvo vienintelis politinis vadovas iš kadrinių Lietuvos kariuomenės karininkų.
Netrukus, neva peratestuojant karo aviacijos karininkus ir puskarininkius, buvo atliktas naujas „valymas“. Prasidėjo masinis karininkų ir puskarininkių paleidimas į atsargą.
Vadinamoji Tautinė eskadrilė buvo pradėta formuoti Kaune, Aukštojoje Fredoje, 1940 metų rugsėjį, bet formaliai – spalio mėnesį. Jos vadu buvo paskirtas Lietuvos rusas J. Kopukovas. Jis daugelį metų tarnavo Lietuvos karo aviacijoje, iškilo iki kapitono, sulietuvino pavardę – tapo J. Kovu. Kaip prisimena buvę karo lakūnai, tai buvo taktiškas, draugiškas, kolegų gerbiamas žmogus, toleravęs visa, kas lietuviška. Jo padėjėju tapo iš Rygos atsiųstas ltn. Jarčiukas, o politiniu vadovu – ltn. Zaika. Kpt. J. Kovas Lietuvos liaudies vyriausybės nutarimu buvo pakeltas į majorus.
Be šių karininkų, eskadrilėje dar tarnavo septyni rusai motorų specialistai, iš jų vienas – inžinierius. 1941 metų pavasarį į eskadrilę atvyko dar apie 100 raudonarmiečių naujokų.
Eskadrilės karininkams, puskarininkiams ir eiliniams turėjo būti išduotos Raudonosios armijos karo aviacijos uniformos, tačiau iš Maskvos atvežė tik batus su Šiaulių batų fabriko firminiu ženklu.
Pagal Raudonosios armijos etatų nuostatus iš keturių aviacijos grupių (I, II, III grupė po 3 eskadriles ir Karo aviacijos mokyklos grupė) liko tik korpuso aviacijos eskadrilė. Joje buvo 208 žmonės (77 – vadovaujančiojo personalo, 72 – jaunesniojo vadovaujančiojo ir 59 eiliniai) ir 19 automašinų eskadrilei aptarnauti. Eskadrilė turėjo per 20 lėktuvų (ANBO-41 – 9, ANBO-51 – 5, Büker Jugmeister – 3, Gloster Gladijator – 1, kiti – ANBO IV ir VI). Kiti Lietuvos karo lėktuvai buvo perduoti naujiesiems „šeimininkams“.
Tautinė eskadrilė buvo iškelta į Pivoniją netoli Ukmergės. Čia mūsų karo lakūnai sulaukė ir 1941-ųjų birželio. Kaip savo atsiminimuose rašo karo lakūnas ltn. A. Navaitis, 1941 m. gegužės 30 d. dalis karo lakūnų buvo komandiruoti į Varėnos poligoną mokytis koreguoti artilerijos ugnį. Dėstytojai – rusų artilerijos karininkai. Jų kalbos lietuviai nemokėjo, todėl kpt. V. Žukas buvo vertėjas.
Birželio 14 d. apie 1 val. staiga pakelti lakūnai turėjo per pusvalandį susirengti grįžti į Ukmergę.
„Dviem vežimais mus išvežė į Varėnos geležinkelio stotį,– prisimena A. Navaitis.– Vos išvažiavome už Varėnos poligono ribų, mus sustabdė raudonarmiečiai, susodino duobėje ant žemės, apstatė ginkluota sargyba. Mes visai ramiai reagavome į šį įvykį, juokavome. Tik vienas kpt. V. Žukas rimtai įvertino padėtį ir pasakė:
– Vyrai, čia ne juokai. Gali mums baigtis baisia tragedija!
Mes susimąstėme. Po kokių trijų valandų atvažiavo rusų karininkas ir mūsų atsiprašė:
– Vyksta dideli tankų manevrai, ir kareiviai nesuprato įsakymo neišleisti iš poligono kariškių.
Susėdome į vežimus ir nuvažiavome į Varėnos geležinkelio stotį. Aišku, į traukinį pavėlavome (tik vėliau sužinojome, kad tuo metu tankų divizija, o gal ir daugiau, buvo apsupusi mūsų 184-ąją šaulių diviziją, kuri tuo metu, kai prasidėjo Lietuvos kariuomenės likvidacija – karininkų suėmimai, buvo įsikūrusi Varėnos poligone).
Iš Varėnos stoties išvykome tik po pietų. Jonavoje atsiradome apie 23 val. Į Ukmergę, į eskadrilės štabą, neprisiskambinome. Stoties restorane pavalgyti negavome –prie durų stovėjo ginkluota enkavedistų sargyba. Ten posėdžiavo lietuvių trėmimo štabas. Geležinkelininkai mums pasakė, kad ant atsarginių bėgių stovi prekinių vagonų ešelonas, į kurį gabenamos ištisos lietuvių šeimos.
Pasirodo, Ukmergėje mūsų laukė toks pat likimas. Čia aš gyvenau Pakalnės gatvėje su ltn. M. Bužėnu. Tą sekmadienį pas jį atvažiavo žmona. Jis man papasakojo, kad birželio 14 d. iš eskadrilės buvo suimti lakūnas kpt. K. Biknius, vyr. ginklininkas kpt. V. Sakalas, lakūnas ltn. S. Šeštokaitis, aerodromo kuopos vadas ltn. M. Vasiliauskas, lakūnas ltn. B. Morkūnas, ltn. J. Valys-Valevičius, lakūnas viršila B. Dabušis, birželio 15 d.– lakūnai ltn. P. Urbietis ir j. ltn. J. Martusas. Suimtus karo lakūnus nugabeno į Jonavą ir sugrūdo į gyvulinius vagonus kartu su kitais tremtiniais.
Pasikalbėjęs su Bužėnu ir jo žmona, palinkėjau jiems labos nakties ir išėjau nakvoti pas ltn. V. Kantauską. Naktį, apie 2 val., kažkas smarkiai pasibeldė į buto duris ir langus. Kaniauskienė persigandusi pasakė:
– Viktorai, atidaryk!
Mudu su Kantausku pasitarėme ir atidarėme duris. Į kambarį įsiveržė keturi enkavedistai, tik vienas politrukas iš jų buvo lietuvis. Man liepė rengtis. Kai mane išvedė, atšaukė sargybą. Pasirodo, namas buvo apsuptas. Į sunkvežimį, be keturių enkavedistų, įlipo dar šeši kareiviai. Mane atvežė į Ukmergės kleboniją (nacionalizuotoje klebonijoje buvo įsikūręs NKVD štabas, įrengtos ir tardymo kameros). Čia išrengė, iškratė, paėmė laikrodį, užrašų knygutę, plunksnakotį. Pranešė, kad SSRS gynybos komisaro įsakymu esu paleistas atsargon, o sovietinės Lietuvos vyriausybės nutarimu – suimtas. Čia pat nuplėšė ,,petlicas“ (tai ant munduro atlapų prisiūti trikampiai, prie kurių segamos laipsnio žvaigždutės – Aut.) ir nuvedė į klebonijos rūsį. Pasodino kartu su j. ltn. Martusu. Ltn. Urbietis kalėjo gretimoje kameroje.
Birželio 16 d. anksti rytą mus visus tris susodino sunkvežimyje ant grindų ir išvežė į Vilnių. Vilniuje atsidūrėme įgulos areštinėje. Vėliau čia atgabeno gydytoją plk. ltn. D. KizLauską, iš ligoninės — artilerijos kpt. A. Staronį ir iš Kauno Aukštosios Panemunės tuberkuliozinės ligoninės – mano gimnazijos draugą ltn. J. Rakaitį.
Po pietų mus visus šešis nuvežė į Naujosios Vilnios geležinkelio stotį. Kai vežė pro civilių žmonių ešeloną, matėme neapsakomus, baisius dalykus, girdėjome beviltiškas moterų raudas, baisius rusiškus keiksmažodžius. Pasirodo, nuo šeimų buvo atskiriami vyrai, tėvai.
Kariškių ešelonas stovėjo toliau, ir čia nebesigirdėjo to širdį draskančio klyksmo. Jau radome iš Varėnos ir Pabradės poligonų atgabentus 1941 m. birželio 14-15 d. suimtus 179-osios ir 184-osios šaulių divizijos karininkus. Pamačiau ir mūsų eskadrilės gydytoją ltn. A. Janulį, suimtą Varėnos poligone.
Tą pačią dieną 23 val. 40 min. mūsų ešelonas iš Naujosios Vilnios pajudėjo „plačiosios visų tautų tėvynės Rusijos“ link. Birželio 19 d. atsidūrėme Tūlos srities Babiniko geležinkelio stotyje“.

Suėmus dalį Tautinės eskadrilės karo lakūnų, joje susidarė labai įtempta padėtis. Penktadienį (1941 06 20) baigiantis užsiėmimams mjr. J. Kovas pasakė, kad, kas nori, gali šeštadienį ir sekmadienį vykti pas savo šeimas, nes nežinąs, ar kitą šeštadienį galėsiąs išleisti.
Dauguma lakūnų ir eskadrilę aptarnaujančio personalo išvyko į Kauną, kai kurie – į Šiaulius.
1941 m. birželio 22 d. anksti rytą vokiečiams pradėjus bombarduoti Kauną, lakūnai susirinko Kauno geležinkelio stotyje norėdami vykti į Jonavą, o iš ten – į Ukmergę. Deja, traukiniai į Jonavą jau nėjo. Dalis lakūnų, susigavę kokį nors transportą, pasiekė Ukmergę, Eskadrilės vadas mjr. J. Kovas negalėjo prisiskambinti į Vilniuje įsikūrusį korpuso štabą. Jis nedelsdamas įsakė ltn. A. Kostkui ir ltn. V. Stankūnui lėktuvu skristi į Pabradę ir susisiekti su 179-osios divizijos štabu.
Šios knygos autoriui rašytuose atsiminimuose karo lakūnas A. Kostkus papasakojo, kad jam ir ltn. V. Stankūnui eskadrilės vadas įsakė nugabenti slaptą paketą į 179-osios divizijos štabą Pabradėje. Vadas patarė skristi skutamuoju skridimu, kad būtų išvengta vokiečių lėktuvų puolimo ar pašovimo iš apačios.
„Laimingai pasiekėme Pabradę,– rašo A. Kostkus,– tačiau betupiant trūko lėktuvo rato kamera, propelerio galas trinktelėjo į žemę ir įskilo. Kol aš tvarkiau lėktuvą, ltn. V. Stankūnas nunešė paketą į divizijos štabą. Kol susitvarkėme, sutemo. Vis dėlto sėdome į lėktuvą ir pasukome Ukmergės link, o nuo Pabradės skridome Vilniaus kryptimi. Po keliolikos minučių pamatėme trijose vietose degantį Vilnių, nors miestas skendėjo tamsoje. Laimingai nusileidę Pivonijos aerodrome, eskadrilės vadui mjr. J. Kovui įteikėme slaptą divizijos vado paketą. Sukvietus karininkus buvo perskaitytas vado įsakymas rytojaus dieną eskadrilei skristi i Pabradę. Po to visi nuėjome ilsėtis“.
Rytą apsitvarkę, šiltai apsirengę ir apsiavę, eskadrilės lakūnai pakilo ir po pusvalandžio jau. skrido virš Pabradės. Jie pamatė dūmus, virš subombarduotos geležinkelio stoties besiplaikstančius ugnies liežuvius. Vokiečių lėktuvų nebesimatė. Pabradės aerodrome nusileidę lėktuvai, kaip taikos metais, buvo surikiuoti į vieną eilę. Lakūnai sugužėjo į valgyklą. Tuo metu vokiečių aviacijos lėktuvai, matyt, po bombardavimo, grįžo į savo aerodromą. Vienas iš jų atsiskyrė ir du kartus kulkosvaidžiais „persiuvo“ išrikiuotus „anbukus“. Vienų lėktuvų sutrupino propelerius, kitų peršovė ir nuleido padangas. Po šio antpuolio likę sveiki lėktuvai buvo suslėpti po pušaitėmis.
Pažeimenės poligone stovėjusi 179-oji šaulių divizija jau buvo pasitraukusi. Eskadrilės vadovybė – mjr. J. Kovas, jo padėjėjas ltn. Jarčiukas, politinis vadovas ltn. Zaika ir eskadrilės vyr. šturmanas mjr. P. Masys – nusprendė su likusiais sveikais lėktuvais skristi į Polocką.
Štai ką prisimena karo lakūnas ltn. A. Kostkus:
„Pirmieji pakilo mjr. Kovas ir ltn. Jarčiukas, politinis vadovas Zaika ir ltn. J. Kalasiūnas, kpt. V. Žukas ir aš. Baltarusijos teritorijoje priekyje skridęs mjr. Kovo ir ltn. Jarčiuko lėktuvas staiga nėrė žemyn ir nukrito į bulvių lauką. Mudu su kpt. Žuku apsukome porą ratų apie nukritusį jų lėktuvą, tačiau įgula nerodė jokių gyvybės ženklų. Leitenantai Zaika ir Kalasiūnas skrido toliau (matyt, ir jie buvo numušti, nes tuometinėje spaudoje minėta, kad ltn. Kalasiūnas žuvo 1941 m. birželio 23 d.). Staiga kpt. V. Žukas sako:
– Žiūrėk, į mus šaudo!
Staigiai pakilome aukštyn ir pasitarę pasukome Pabradės link. Pabradės aerodrome mūsų lakūnų neberadome. Kur jie nuskrido – nežinojome. Užkasėme parašiutus, pošalmius, kombinezonus ir patraukėm Gaižiūnų poligono link. Iš ten – į Kauną“.
Taip Pabradėje baigė egzistuoti Tautinė eskadrilė: buvo sunaikinti lietuviški karo lėktuvai, išblaškyti karo lakūnai.

Šaltinis: A.Martinionis LIETUVOS KARIUOMENĖS TRAGEDIJA. 1993
El.publikavimui parengė: Nerijus Korbutas 2009


GRĮŽTI Į OKUPACIJA. LIKVIDACIJA. TAUTINĖ ESKADRILĖ PUSLAPĮ

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
P.Hiksa
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis
V.Rauba
J.Kumpis