S. Mockūno prisiminimai

Iš transporto piloto prisiminimų

Prieš stojant į gimnaziją 1917 metais, kai dar vyko Pirmasis Pasaulinis Karas, man teko netyčiomis nugirsti motinos ir tėvo pasikalbėjimą. Motina kalbėjo, kad sūnaus leisti į mokslus nereikia, nes iš manęs kunigo vis tiek nebus. Tėvas jai atsakė, jog nesvarbu, jei sūnui kunigu neteksią būti, nes vietoj to gal jis padangėmis lakstys. Ši tėvo pranašystė išsipildė 1927 metais, kai baigęs Karo Mokyklą įstojau į Karo Aviacijos Mokyklą. Ją baigus, sekė nerūpestingas karo lakūno gyvenimas.
Man esant Karo Aviacijos Mokykloje skraidymo instruktoriumi, atsitiktinai buvau įtrauktas į 1934 metų birželio mėnesio įvykius. Pasekmės man buvo liūdnos. Išsėdėjęs mėnesį Šeštame Forte, buvau drausmės būdu paliuosuotas iš kariuomenės ir ištremtas į Biržus. Rudenį, Saugumo Departamentui leidus, grįžau vėl į Kauną. Gauti darbą anuo metu buvusiam „maištininkui" nebuvo lengva. Po aštuonių mėnesių bedarbės ir daug pastangų, pagaliau buvau priimtas į Finansų Ministeriją. Tais laikais ne kartą pagalvodavau: "Nejaugi reikės visą likusį gyvenimą praleisti prie rašomo stalo. Vienintelė paguoda tada būdavo „Aero Klubas", kur savaitgaliais gaudavau paskraidyti.
Anais laikais „Aero Klubo" tikslas buvo aviacijos populiarinimas Lietuvoje. Kiekvieną vasarą savaitgaliais kur nors Lietuvoje buvo rengiamos aviacijos dienos. Daugumoje jų ir man teko dalyvauti su „Aero Klubo" eskadrile. Žinoma, tuo dažnai nuskriausdavau savo šeimą, nes savaitgaliai būdavo užimti skraidymams. Be to, už tai mums niekas nemokėjo. Išskyrus eskadrilės vadą, kuriam buvo mokama alga, mes kiti skraidėm tik dėl malonumo.
Tipiška aviacijos diena vykdavo maždaug taip. Šeštadienio popietę, vienas ar du iš mūsų išskrisdavo iš Kauno į vietovę, kurioje buvo rengiama diena. Užduotis - atrasti patogią vietą aviacijos dienos aerodromui ir ją nužymėti ženklais, rodančiais kur leistis, kilti ir pan. Tais laikais aerodromus Lietuvoje turėdavo tik didesni miestai, todėl dažniausiai mums reikėdavo ieškoti patogios pievos ar ganyklos. Sekmadienio rytą atskrisdavo visi kiti eskadrilės lakūnai. Programoje - J.Dženkaitis su vienviečiu darydavo figūras ir skraidydavo su malūnsparniu; J.Steikūnas, kartais A.Liorentaitė, šokdavo su parašiutu, V.Dovydaitis arba kitas kuris iš sklandytojų sklandydavo, o man ir kitiems, kaip tai J.Dovydaičiui, J.Jasinskui, tekdavo vežioti norinčius paskraidyti. Aš skraidydavau su triviečiu, raudonai dažytu, prancūzų gamybos "Caudron". Buvo paskraidinama, arba kaip aviacijoje sakydavo "gaudavo oro krikštą", daug žmonių. Aviacijos dienos man davė progą pamatyti iš oro visą Lietuvą.
Negaliu praleisti nepaminėjęs vieną 1936 metų įvykį, kai man teko nemaloniai arti prasilenkti su giltine. Tų metų vasarą, kaip atsargos karo lakūnas, buvau pašauktas į Karo Aviaciją pakartojimui. Šiauliuose per pratimus šaudėme į žemės taikinius. Pelkėse buvo pastatytas iš lentų sukaltas taikinys. Mūsų uždavinys buvo pradėti pikiravimą (smigimą) 100 metrų aukštyje ir, paleidus iš priešakinio kulkosvaidžio seriją į taikinį, ištraukti lėktuvą iš pike. Skridau italų gamybos lėktuvu "Ansaldo". Kai po įprastinio pikiravimo, tai yra taikinimo su visu lėktuvu, pradėjau traukti lėktuvą aukštyn, pamačiau jog žemė yra visai arti. Be to lėktuvas, kad ir ištrauktas, dar iš inercijos ėjo žemyn, o aš sėdėjau ausis suglaudęs ir laukiau kol jis tėkšis į žemę. Ačiū Dievui, lėktuvas nesiekė žemės, tik su propeleriu ir važiuokle sudaužė taikinį į šipulius. Kadangi buvau davęs pilną gazą, be propelerio motoras pradėjo taip šokinėti, jog maniau, kad iškris. Tuoj nuėmiau gazą ir išjungiau motorą. Lėktuvas buvo išsiplėšęs 30-40 metrų nuo žemės, o aplinkui supo pelkės. Neliko nieko kito, kaip leistis į raistą. Lėktuvas pasiekęs žemę dar pašliaužė ir nosim įsirausęs į minkštą dumblą apsivertė per galvą. Lėktuvui sustojus, atsirišau diržus ir išlindau fiziniai nepaliestas. Taip laimingai baigėsi šis įvykis. Žinoma, mechanikai turėjo daug vargo, kol lėktuvą ištraukė iš pelkių ir nugabeno į aerodromą.
1934 metais prie Susisiekimo Ministerijos buvo įsteigta Orinio Susisiekimo Inspekcija. Inspektoriumi buvo pakviestas buvęs aviacijos majoras Jonas Špokevičius (rusų sušaudytas prie Červenės 1941 metais), pavaduotoju - aeronautikos inž. Zigmas Rimša. Buvo sudaryti sekantys etatai: sekretorius - Ignas Petniūnas; oro stoties viršininkas - ats. leit. Jonas Dženkaitis; radistai - VI.Jackūnas ir A.Jankūnas; mechanikai - Požėra ir Karvelis. Buvo sumanyta nupirkti du keleivinius lėktuvus ir paruošti pilotus. Šiuo reikalu Inspekcija susitarė su vokiečių orinio susisiekimo bendrove „Lufthansa", kad ši priimtų du lietuvius lakūnus susisiekimo piloto apmokymui. Vienu iš jų buvau pakviestas ir aš. Žinoma, tą kvietimą tuojau priėmiau. 1937 metais, kartu su J.Dženkaičiu, išvykom į Vokietiją atlikti praktiką.
Vokietijoje skraidžiau antruoju pilotu (zweiter Flugzeugfuehrer) su jukers'ais (JU-52). Tai buvo trijų motorų lėktuvai su 3-4 žmonių įgula, kurią sudarė du pilotai, radistas ir kartais bortmechanikas. Junkersai buvo populiarūs prieškarinėje Europoje. Juos vartojo danų ir skandinavų oro linijos. Porą jų buvo pirkę net ir anglai. Anais laikais junkersai buvo pagarsėję kaip vieni iš pastoviausių lėktuvų blogame ore. Taip pat teko skristi antruoju pilotu su vienu iš didžiausių ano meto lėktuvų „Hindenburg". Tai buvo keturių motorų, dviejų aukštų lėktuvas, skraidęs Berlyno - Karaliaučius linija. Jo įgulą sudarė apie 10 žmonių: du pilotai, radistas, keturi bortmechanikai (po vieną kiekvienam motorui) ir keletas kelnerių, kurie aptarnaudavo keleivius. Lėktuvo sparnuose buvo galima žmonėms vaikščioti, o jų priešakinė dalis buvo permatoma, taip kad kas norėjo, galėdavo iš ten grožėtis žemės vaizdais. Lėktuvo kapitonas buvo panašus į patį lėktuvą: aukštas, stambaus sudėjimo vokietis, pavarde Bauer.
Man teko atlikti įvairius maršrutus, kaip pav.: Berlynas - Karaliaučius - Kaunas - Ryga - Talinas - Helsinkis, su nakvyne Helsinkyje ir kitos dienos grįžimu į Berlyną; Berlynas - Miunchenas; Berlynas - Frankfurtas prie Maino. Tačiau dažniausiai tekdavo skraidyti naktinėje linijoje Berlynas - Kolnas - Hanoveris - Amsterdamas. Paprastai, 7 val. vakaro išskrisdavome iš Berlyno, Kolne pernakvodavome, ir kitos dienos rytą skrisdavome toliau į Amsterdamą. Amsterdame pavalgydavome pietus ir po pietų pradėdavome kelionę atgal į Berlyną, pakeliui dar sustodami Hanoveryje. Berlyne atsirasdavome apie 7 val. vakaro, ten pernakvodavome ir kitos dienos vakare - vėl atgal į Amsterdamą.
Prieškarinėje "Lufthansoje", praktiką atlikdavo įvairių tautybių lakūnai. Teko sutikti net porą kiniečių. Kartą, skrendant iš Karaliaučiaus į Berlyną, pasitaikė mišri įgula: pirmas pilotas - vokietis; antras pilotas - lietuvis, t.y. aš; radistas - vokietis, ir bortmechanikas - jugoslavas. Pakilus, pirmas pilotas būdamas pavargęs, perdavė man lėktuvo vadovavimą, o pats nuėjo į keleivinę kabiną ir pramiegojo iki pat Berlyno. Kadangi mano įgulos nariai buvo linksmi vyrai, atskridę į Berlyną nutarėme šį tarptautinio bendradarbiavimo įvykį tinkamai aplaistyti. Taip ir padarėme.
Negalima būtų praleisti nepaminėjus vokiečius lakūnus, su kuriais man yra tekę skraidyti. Pirmieji pilotai daugumoje buvo seni vilkai, jau skraidę Pirmajame Pasauliniame Kare. "Lufthansoje" jie buvo žinomi kaip lakūnai-milijonieriai, t.y. išskraidę milijoną kilometrų be jokios avarijos. Vienas iš jų - Schneehage, buvo be galo malonus ir draugiškas žmogus. Savo įgula jis rūpinosi kaip tėvas. Kartą Hanoveryje, man nutūpus ne pagal visas taisykles, kurios buvo vokiškai smulkmeniškos ir griežtos, prie mūsų prišoko aerodromo priežiūros pareigūnai klausdami, kas buvo lakūnas. Man nespėjus prisipažinti, visą kaltę prisiėmė Schneehage ir su jais gerai išsikoliojo. Skraidė jis daugiausia tarp Berlyno ir Bagdado. Su visais nusileidimais Balkanų valstybėse, šis maršrutas trukdavo ištisą savaitę. Buvo siūlyta šia linija skristi ir man, bet dėl susidėjusių aplinkybių neteko.
Kitas spalvingas lakūnas ir įdomus žmogus buvo Hofmanas. Pasibaigus I-jam pasauliniam karui, kuriame jis dalyvavo kaip karo lakūnas, Hofmanas išvyko į Rusiją skraidymo instruktoriaus pareigoms. Ten jis prabuvo apie penkis metus ir be mokymo dar skraidė įvairiose rusų oro linijose. Gerai mokėjo rusų kalbą, ir grįžęs į Vokietiją gavo piloto vietą rusų-vokiečių oro linijoje „Deruluft", kur skraidė maršrutu Berlynas - Karaliaučius - Kaunas - Vėlykyje Luki - Maskva. Minėtoje linijoje skraidė rusų ir vokiečių lėktuvai su savo įgulomis. Šiai bendrovei susilikvidavus, jis perėjo į "Lufthansa". Man yra tekę būti pas jį svečiuose - Karaliaučiuje. Jo žmona buvo Karaliaučiaus lietuvaitė. Lietuviškai ji jau nemokėjo, bet savo kilmės neslėpė.
Dar vienas lakūnas - milijonierius, su kuriuo yra tekę daug skraidyti, buvo Gutschmidtas. Skraidant antruoju pilotu su tokiais lakūnai kaip Gutschmidtas, "Lufthansoje" buvo laikomasi sekančios tvarkos: pirmasis pilotas, arba lėktuvo kapitonas, ateidavo į lėktuvą prieš pat skridimą, kai viskas jau buvo parengta, t.y. motorai išbandyti, keleiviai susodinti, meteorologinės žinios surinktos, kursas nustatytas ir skridimo aukštis parinktas. Didelė dalis to darbo, išskyrus keleivių susodinimą, atitekdavo antrajam pilotui ir bortmechanikui. Atskridus į aerodromą ir atruliavus į stotį, kapitonas duodavo nurodymus bortmechanikui ir pasišalindavo. Bortmechaniko pareiga būdavo viską sutvarkyti, ir jeigu nakvojama, pastatyti lėktuvą nakčiai ir t.t..
Atlikę numatytą praktiką, mudu su J.Dženkaičiu grįžome į Lietuvą (be mudviejų Vokietijoje praktiką atliko ir radistas A.Jankūnas). Sugrįžę iš Susisiekimo Ministerijos Orinio Susisiekimo Inspekcijos gavome tarptautinio viešojo transporto piloto liudijimus ir taip tapome pirmaisiais Lietuvos oro transporto pilotais.
Orinio Susisiekimo inspekcija per "Percival" firmos atstovą Kaune inž. Hiksą buvo užsakiusi Anglijoje du keleivinius lėktuvus. Tai buvo "Percival Q-6" žemasparniai, 7 vietų (5 vietos keleiviams, 2 įgulai) lėktuvai, su dviem motorais, turinčiais keičiamo žingsnio propelerius, ir su iš sparnų išleidžiamais "flapsais" (užsparniais). Jų perskridimo greitis buvo 240 km per valandą, tūpimo greitis - 90 km per valandą. Anais laikais tai buvo gana moderniški lėktuvai.
Lėktuvų statybai einant į pabaigą, Orinio Susisiekimo Inspekcija nutarė lėktuvus iš Anglijos parskraidinti, kad davus praktikos lėktuvų įguloms tolimesnių atstumų skridimuose. 1938 metų rugpjūčio mėn. lėktuvų įgulos buvo išsiųstos į Angliją. Jas sudarė: pilotai J.Dženkaitis ir S.Mockūnas, inž. Z.Rimša, radistas A.Jankūnas ir mechanikas Požėra. Į Angliją išskrido visi, išskyrus mane. Po savaitės ir aš per Berlyną ir Hamburgą, pasiekiau Londoną. Croydon'o aerodrome mane pasitiko ankščiau nuvykusieji. Londone apsigyvenom privačiai. Mūsų lėktuvai buvo statomi ne pačiame Londone, bet netoli esančiame Lutone, kur buvo "Percival" dirbtuvės. Kiekvieną rytą traukiniu važiuodavome į Lutoną, o vakarais grįždavome atgal į Londoną. Anglijoje praleidome apie dvi savaites.
Iš praleistų dienų Londone, Hyde Parkas mane labiausiai domindavo. Ten būdavo vieta, kur susirinkę žmonės klausydavosi įvairiausių prakalbų. Atsistodavo kas nors ant dėžės ir drožia prakalbą apie Dievą, o žmonės susispietę apie jį gieda įvairias giesmes. Kitas pasistatęs raudoną vėliavą kalba apie darbininkų išlaisvinimą iš kapitalizmo. Trečias, indusas, reikalauja nepriklausomybės Indijai, ir t.t. Visi oratoriai galėdavo kalbėti ką nori, tik su viena sąlyga - neužgauk karaliaus, nes tada gali kliūti. Mums, nepažinusiems anglo-saksiško gyvenimo būdo, ši žodžio laisvė atrodė labai keista. Taip pat tuo metu Londone vyko televizijos paroda, kurią aplankėme ir stebėjomės šiuo nauju išradimu.
Baigus statyti pirmąjį lėktuvą, pats įmonės savininkas Percival, Dženkaitį ir mane tuo lėktuvu paskraidinęs, pasakė "O.K." Percival buvo Didžiajame Kare pasižymėjęs lakūnas. Kartą buvęs numuštas virš Šiaurės jūros, bet išplaukęs krantą. Turėjo savo asmeninį lėktuvą, kuriuo savaitgaliais nuskrisdavo į Prancūzijos Rivierą.
Su pirmuoju lėktuvu J.Dženkaitis, A.Jankūnas ir Požėra išskrido į Lietuvą. Kadangi mano lėktuvas dar nebuvo baigtas, ir turėjau laukti kol iš Lietuvos vėl sugrįš radistas Jankūnas, užtruko dar apie savait,ę kol aš pakilau. Kelionei į Lietuvą iš Lutono aerodromo pakilome trys: inž. Z.Rimša, radistas A.Jankūnas ir aš - pilotas. Pakilimą teko nudelsti iki pietų, nes teko laukti kol praeis rūkas. Mūsų pirmas nutūpimas buvo Pietų Anglijoje, kur atlikome muitinės formalumus. Vėl pakilęs, paėmiau kursą per Šiaurės jūrą į Amsterdamą. Skridome virš debesų, ryšį su žeme palaikydami radijo pagalba. Radijo bangomis gavę pranešimą, kad esame virš Amsterdamo aerodromo, sukome ratu laukdami tūpimo eilės. Gavęs leidimą su nurodymais, kuriuo taku tūpti, nusileidau. Kadangi diena jau ėjo vakarop, nutarėme Amsterdame pernakvoti. Amsterdamas kaip tik tuo metu šventė Karalienės Vilhelminos 40 metų karaliavimo sukaktį. Miestas buvo pilnas dainuojančių ir besilinksminančių žmonių.
Pernakvoję, prisipylėme benzino ir tęsėme savo kelionę Berlyno link. Oras buvo neblogas, ir be ypatingų nuotykių pasiekėm Berlyną. Prisipildę bakus Berlyne, pakilome Karaliaučiaus link. Oras buvo debesuotas. Debesų aukštis buvo apie 300 metrų nuo žemės. Nenorėdamas žemiau skristi, nutariau pralįsti pro debesis ir skristi virš jų. Bet pasirodo, debesų sluoksnio būta storo. Į juos įlindus, prasidėjo lėktuvo svaidymas. Pakliuvau į tokius oro sūkurius ir ledų krušą, jog atrodė, kad lėktuvas į šipulius subyrės. Taip kovodamas su oro srovėm išlindau iš debesų tik 3 kilometrų aukštyje. Netrukus pasiekėme ir Karaliaučių. Saulė jau buvo žemai, todėl reikėjo nuspręsti, ar likti nakvoti Karaliaučiuje, ar skristi toliau. Nakvoti mes nenorėjome, tačiau ir benzino jau buvo likę ne per daugiausia.
Kreipiausi į Zigmą (Rimšą) prašydamas, kad apskaičiuotų ar užteks benzino iki Kauno. Sis išsitraukė savo logaritminę liniuotę ir už poros minučių davė atsakymą, jog užteks. Gavęs šį užtikrinimą, pasukau Kauno link, tačiau dėl atsargumo prisilaikiau arčiau Nemuno vagos, kad reikalui esant galėčiau nutūpti ant lygios paupio pievos. Ačiū Dievui, benzino kaip tik užteko, ir mes laimingai pasiekėme Kauną. Nutūpę buvome sutikti su gėlėmis, o vakare šį įvykį atžymėjome prie vaišių stalo.
Sugrįžus buvo surengtos lėktuvų krikštynos. Vienam iš lėktuvų buvo duotas Stepo Dariaus vardas, o antram - Stasio Girėno. Po krikštynų buvo paskraidinti svečiai, o vakare "Percival", firmos atstovas inž. Hiksa savo bute surengė pobūvį.
Užperkant lėktuvus buvo planuojamas orinis susisiekimas tarp Kauno ir Klaipėdos, o vasaros sezono metu dar pridedant ir Palangę. Tačiau 1939 metų pavasarį vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą, liko tik Palanga.
1939 metų pavasarį iš Vilniaus buvo atvykusi vilniečių rašytojų ir žurnalistų grupelė. Juos globojo Lietuvos žurnalistai. Buvo pasirūpinta, kad vilniečiams būtų parodyta Palanga, ir man teko garbė juos ten nuskraidinti. Apžiūrėjus Birutės kalną ir pasivaikščiojus pajūryje, buvome užprašyti pietų pas Palangos burmistrą, seną "Aušros" gadynės veikėją, dr. Joną Šliūpą. Papietavę, atsisveikinome su vaišingais šeimininkais ir grįžome atgal į Kauną.
1939 metų birželio mėn. 3 d. buvo pradėtas nuolatinis orinis susisiekimas tarp Kauno ir Palangos (bandomieji skridimai buvo atlikti jau 1938 m. rugsėjo 5-17 d.). Palangos aerodrome (prie kelio Palanga - Šventosios uostas) buvo pastatyta maža stotelė. Joje buvo įrengtas mažas kambarys įgulai pernakvoti, o kitas kambarys - radijo įrengimams patalpinti. Palangos aerodromo stoties aptarnavimui buvo paskirtas radistas VI.Jackūnas, kuris palaikydavo ryšį su skrendančiu lėktuvu ir pardavinėdavo bilietus norintiems grįžti į Kauną. Bilieto kaina į vieną pusę buvo 38 litai - panašiai kaip traukinio antra klasė. Kiekvieną dieną apie 3 ar 4 val. po pietų pakildavome iš Kauno. Atskridę į Palangą pernakvodavome, o sekančią dieną 8 val. ryto skrisdavome atgal į Kauną. Keleivių norinčių skristi į Palangą atsirasdavo, nes patogumas buvo didelis. Jeigu traukiniu važiavimas trukdavo visą naktį, tai oru buvo tik valanda.
Iš skraidymų į Palangą prisimenu vieną nuotykį. Baigiantis sezonui (sezonas baigėsi rugsėjo 4 d.), pakilome iš Palangos. Lėktuve buvo vienas keleivis ir Kauno aerodromo skraidymų tvarkytojas J.Garolis. Oras buvo puikus. Po kiek laiko gavome radijo pranešimą, kad Kaune užėjo rūkas. Nors tikrasis skridimų tvarkytojas buvo pas mane lėktuve, nutariau pabandyti tūpti. Lėktuvas radijo pelengatoriaus pagalba buvo atvestas virš aerodromo. Pagal visas taisykles paėmiau nustatytą kursą ir skridau 10 min. tolyn nuo aerodromo, o po to apsisukęs buvau radijo pelengatoriaus vedamas atgal į aerodromą tūpti. Baigiant priėjimą, staiga prieš mane išniro medžių viršūnės bei Technikos Fakulteto rūmai. Davęs pilną gazą, vos ištraukiau lėktuvą aukštyn. Po poros panašių bandymų, paėmiau kursą į Šiaulius. Šiauliuose palaukęs kol praeis rūkas grįžau atgal į Kauną.
Pasibaigus sezonui Palangoje, Orinio Susisiekimo Inspekcija susitarė su Latvija pradėti orinį susisiekimą tarp Kauno ir Rygos.
Rygoje mūsų lėktuvus priimti ir kitus reikalus tvarkyti buvo paskirtas radistas Šaparas, mokąs latviškai. Skrisdavome kas dieną, veždami jeigu atsirasdavo, keleivius ir paštą.
Kilus karui 1939 metų rudenį, Lietuvos prekybiniai ryšiai su Anglija nutrūko. Kad suradus mūsų gaminiams naujas rinkas, Prekybos ir Pramonės Rūmai tada nutarė siųsti prekybinę delegaciją į Švediją. Į delegaciją įėjo Maisto, Lietūkio ir Prekybos Rūmų atstovai. Karo metu susisiekimas laivais per Baltijos jūrą buvo nutrauktas. Važiuoti traukiniu aplink per Suomiją būtų trukę per ilgai. Todėl Prekybos ir Pramonės Rūmams susitarus su Orinio Susisiekimo Inspekcija, gavau įsakymą perskraidinti minėtą delegaciją į Stokholmą.
Aš ir radistas A.Jankūnas pakilome su delegacija iš Kauno Rygos link. Rygoje pernakvoję bei apsirūpinę Švedijos žemėlapiais, tęsėme kelionę toliau. Karo metu, tiek Latvijos teritorijoje tiek Švedijoje, buvo daug draudžiamų zonų. Nebuvo galima skristi iš Rygos tiesiog į Stokholmą. Iš Rygos skridome Rygos įlanka iki iškyšulio, kur pakeitę kursą skridome Švedijos link. Švedijos krantus turėjome pasiekti 100 kilometrų į pietus nuo Stokholmo, virš tam tikro švyturio ir neaukščiau 400 metrų, nes kitaip būtume apšaudyti švedų priešlėktuvinės artilerijos. Nuo to švyturio turėjome pasukti į šiaurę ir sekdami nurodytus geležinkelio bėgius pasiekti Stokholmą. Keisdami kompaso kursą ir darydami įvairius zigzagus, šiaip taip pasiekėme Stokholmą. Aerodrome visi tūpimo takai buvo numeruoti. Gavę leidimą leistis ant vieno iš jų, nutūpėme ir atlikę formalumus paėmėm taksį į miestą. Mieste užsukome į Lietuvos atstovybę. Lietuvos atstovas mane pamatęs nudžiugo: "Kapitone, aš turiu jums du keleivius į Kauną". Viena iš keleivių buvo Amerikos lietuvė, kuri 1939 metų rudenį vyko aplankyti Lietuvą. Jai vos išlipus iš laivo, prasidėjo karas. Po to ji buvo vežiojama iš vietos į vietą, kol pagaliau per Daniją pasiekė Švediją. Kitas keleivis buvo kažkokios ministerijos valdininkas, irgi karo užkluptas su panašia istorija. Jeigu ne mes, jiems būtų tekę į Lietuvą važiuoti per Suomiją.
Stokholmas man padarė gerą įspūdį. Miestas pastatytas ant salų ir tarp įlankų. Namai su daugybe balkonų. Vieną iš jų švedai su pasididžiavimu rodė kaip Stokholmo dangoraižį (18 aukštų). Visur švara ir tvarka. Važiuojant, ir net pėsčiom einant, visur prasilenkiama iš kairės.
Kitą dieną atsisveikinome su delegacijos nariais ir išvykome į aerodromą. Ten jau radome mūsų keleivius. Susitvarkę pakilome ir be didelių nuotykių, jau temstant, pasiekėme Kauną, prieš tai dar nusileisdami Rygoje pasipildyti kuro. Minėti keleiviai buvo labai patenkinti, nes vietoj ištisos savaitės traukiniu, kelionė truko tik keletą valandų. Iš aerodromo užsukome į "Versalį" pavakarieniauti. Ten pripuolamai susitikom Hicksą. Jis iš kur tai ištraukė seną jūrininkų, vėliau pasisavintą ir lakūnų, tradiciją, pagal kurią kiekvienam pirmą kartą perskridusiam jūrą yra pripildoma lėkštė degtinės, kurią jis, pasakodamas savo įspūdžius, turi su šaukštu išsrėbti. Nors pradžioje spyriausi, bet ką darysi, reikėjo šią tradiciją vykdyti.
1940 metų pavasarį, prasidėjus deryboms tarp Lietuvos ir Sovietą Sąjungos, teko skraidinti į Rygą ir atgal Lietuvos vyriausybės narius ir diplomatus. Su jais keletą kartų vežiau ir Sovietą pasiuntinybės Kaune narius. Kadangi derybos vyko Maskvoje, delegacijos nariai Rygoje persėsdavo į "Aerofloto" lėktuvą, kuris palaikydavo susisiekimą tarp Maskvos ir Stokholmo (su sustojimu Rygoje). Prisimenu, kartą atskridus į Kauną Min. Pirm. A.Merkys pasišaukė mane ir padavęs ranką padėkojo už gerą perskraidinimą, pridėdamas, kad skrendant iš Maskvos į Rygą lėktuvas buvęs labai mėtomas, o aš skridęs labai lygiai. Žinoma, malonu buvo girdėti komplimentus bet jų lėktuvo mėtymo priežastimi galėjo būti blogas oras. Paskutinę Lietuvos agonijos dieną, t.y. 1940 metų birželio 15, teko dar skristi į Rygą, pasiimti vieną Lietuvos diplomatą, kurio pavardės neprisimenu. Lietuvos Karo Aviacijai tą dieną jau buvo uždrausta pakilti iš aerodromų. Nusileidus po pietų Kaune, rusų tankai jau riedėjo Kauno gatvėmis.
Norėčiau čia atitaisyti vieną netiesą, kuri buvo paskleista J.Gliaudos "Agonijoje". Lietuvos delegaciją į Rygą vežiojo ne Aero Klubas su savo lėktuvais, bet Orinio Susisiekimo Inspekcija su jos keleiviniais lėktuvais. Aero Klubas turėjo tik sportinius, vienmotorius lėktuvus, kurie tolimesnėm distancijom netiko.
Lietuvą inkorporavus į Sovietų Sąjungą, Orinio Susisiekimo Inspekcija su visais tarnautojais buvo įjungta į "Aeroflotą" su centru Maskvoje. Buvo sudaryta Pabaltijo "Aerofloto" valdyba, kurios centras buvo Rygoje, o jos viršininku buvo paskirtas Maskvos rusas - Milovidov. Milovidovui vizituojant Kauną ir panorėjus susitikti su manim, nuvykau į Metropolio viešbutį, kur jis buvo apsistojęs. Susipažinus, jis pokalbį užvedė sakydamas, kad staigūs įvykiai, t.y. valdžios pasikeitimas, daug žmonių pribloškė, bet greit viskas susitvarkys ir bus gerai. Jeigu aš norįs skraidyti, darbo "Aeroflote" visuomet atsiras. Aš jam atsakiau, kad skraidysiu. Mums besikalbant, pasibeldęs įėjo Milovidovo šoferis. Įėjęs jis atsistojo prie durų ir stovėdamas išklausė savo viršininko nurodymus. Po to jis nusilenkė Milovidovui ir vėl apleido kambarį. Man buvo keista, kad prie darbininkų valdžios gali būti daromi tokie skirtumai tarp aukštesnių viršininkų ir pavaldinių. Su tuo susidūriau ir vėliau. Pav. Rygos "Aerofloto" valgykloje aukštesni viršininkai niekuomet nevalgydavo kartu su pavaldiniais.
Rusams perėmus, Kaune buvo įsteigtas aerouostas (aeroport Kaunas), kurio viršininku buvo paskirtas rusas Ragačev. Kadangi Kaune buvo tik vienas aerodromas, aerouostas įėjo į Karo aerodromo ribas ir buvo apstatytas rusų sargybomis. Pradžioje buvau paskirtas aerouosto "dispečeriu", t.y. skridimų tvarkytoju. Mano pareigos buvo priimti ir išleisti Aerofloto lėktuvus bei paruošti žinias apie orą, kurias gaudavau iš Rusų karo aviacijos meteorologijos stoties. Tuo metu iš Lietuvos į užsienį skrisdavo nemažas kiekis žydų tautybės piliečių.
Buvo didelis nepatogumas, ypač žiemos metu, kai reikėdavo po darbo eiti namo. Tiesiai iš stoties į plentą nebuvo galima eiti, reikėjo eiti pro rusų sargybas. Eidamas su jau iš anksto rankoje laikomu leidimu, išgirsdavau sargybinio balsą "kto tam?" Sustojęs, iš visų jėgų surikdavau: "dispečer Aeroflotą Kaunas". Sargybinis atgal sukomanduodavo „podchodi". Tada ištiesęs rankoje leidimą, prieidavau ir būdavau praleidžiamas.
Atvykus iš Rygos „Aerofloto" daktarui, buvo patikrinta mano ir dar dviejų buvusių karo aviacijos lakūnų, priimamų į „Aeroflotą", sveikata. Po to aerouosto viršininkas man pranešė, kad greitu laiku turėsiu vykti į Rygą atlikti skraidymo praktiką, nes "Aeroflotui" reikalingi lakūnai. Žinoma, prieš tai turėjau parašyti savo autobiografiją ir užpildyti gausybę blankų. Man belaukiant nežinioje, staiga gavau pranešimą, kad tuojau vykčiau į Rygą skraidymams. Rygoje apie mėnesį laiko, drauge su estų ir latvių lakūnais, atlikau praktiką. Atlikus numatytus skraidymus, estams ir latviams dar reikėjo laikyti egzaminus iš motorų, oro navigacijos ir kitų dalykų. Paklausus ar man irgi reikės laikyti tuos egzaminus, gavau atsakymą, kad "vam nenado" (jums nereikia). Sugrįžus atgal į Kauną iš vyriausios "Aerofloto" valdybos Maskvoje gavau transporto piloto liudijimą ir buvau aprūpintas visa pilotui priklausančia mundiruote bei reikmenimis.
Bendrai paėmus, rusų pilotų atsinešimas man buvo korektiškas. Jie mane laikė geru pilotu ir elgėsi pagarbiai. Mane pristatydami kitiems, jie sakydavo: "tai mūsų pilotas, kuris ankščiau skraidė Lufthansoj". Mano patirtis vokiečių oro linijose rusams visados darė didelį įspūdį.
Sovietų Sąjungoje susisiekimo pilotai skraido po visą kraštą pagal reikalą, ir tik po mėnesio ar daugiau grįžta į savo aerouostus, prie kurių jie yra prirašyti. Trumpai pabuvęs Kaune, gavau įsakymą vykti į Rygą (1941 metų pavasarį). Ten nuvykęs, buvau paskirtas linijos pilotu su nurodymu skristi į Velykije Luki. Vakare prieš skrendant staiga sunkiai susirgau ir greitąja pagalba buvau nugabentas ligoninėn, kur išgulėjau mėnesį. Po to buvau pervežtas į Kauną ir paguldytas Panemunės sanatorijon. Taip besergant prasidėjo rusų-vokiečių karas ir atėjo vokiečiai.
Tuo ir baigėsi mano skraidymo karjera. Sako, nuo savo likimo nepabėgsi. Neteko ir man daugiau skraidyti. Karo audrų atblokštas į Ameriką, pradėjau dirbti indų plovėju ir išėjau į pensiją būdamas "shear machine" operatoriumi.

Šaltinis: Plieno Sparnai Nr. 2-3 1971m. Čikaga
El. publikavimui parengė: Julius Jurgelėnas

Susiję straipsniai:

S.Mockūno, karo aviacijos lakūno, atsiminimai


Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
P.Hiksa
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis
V.Rauba
J.Kumpis