Bombarduoti Kauną iš oro vokiečiai pradėjo dar 1915 m. vasarį – praskrisdami su žvalgybiniais lėktuvais virš tvirtovės, kaizerio lakūnai vis numesdavo vieną kitą bombą.

Tvirtovėje buvusios priešlėktuvinės baterijos veltui bandė pašauti bent vieną užpuoliką – jos kėlė daugiau triukšmo, nei davė naudos, tad neapsikentęs tvirtovės komendantas galų gale uždraudė veltui pyškinti į pavienius lėktuvus. Šaudyti įsakyta tik į vokiečių dirižablius, jei toks kada pasirodytų virš tvirtovės – šių orlaivių tuomet visi labai bijojo.

To meto vokiečių dirižabliai galėjo nuskristi iki 2000 km, jų greitis buvo 70-100 km/h. Jie turėjo po kelis sunkiuosius „Maksim“ kulkosvaidžius ir galėjo skraidinti 1,5-2 tonas bombų.

Manyta, kad „cepelinai“ kur kas pavojingesni už tuomet dar labai netobulus lėktuvus, kad tokie orlaiviai kone nepažeidžiami, o pakibę virš miesto gali šį visiškai suniokoti bombų lietumi.

Galingiausią pasaulyje dirižablių oro laivyną (apie 20 orlaivių) turėjusi Vokietija tik kurstė tokius gandus ir taip įbaugino kaimynines valstybes, jog jau karo pradžioje pasipylė šimtai isteriškų pranešimų apie milžiniškus orlaivius, kurie išlaipina šnipus ar grobia taikius fermerius.

O kai 1915 m. pradžioje dirižabliai ėmė bombarduoti Anglijos sostinę Londoną (kartais antskrydyje dalyvaudavo iki dešimties orlaivių) pasaulio visuomenė buvo kone šokiruota tokio nežmoniško kariavimo būdo. Amerikiečių žurnalistas A. Scheferdas, taip nupasakojo Londono bombardavimą: „Miestą drebino bombų sprogimai. Mirtis ir sugriovimai atėjo į Londoną. Beviltiškai lojo zenitiniai pabūklai, bandydami šrapneliais pasiekti nepažeidžiamą priešą.

- Dėl Dievo, nedarykite šito, – tokį baimingą šnabždesį išgirdau šalimais. Vienas žmogus maldavo kito užgesinti degtuką, nuo kurio šis bandė prisidegti. Tik tuomet atkreipiau dėmesį, kad žmonės aplink mane bijojo atverti burną! Jie kalbėjo tik šnabždesiu, tarytum neatsargus garsas galėtų pasiekti cepelino įgulos ausis, o nauja bombų porcija tučtuojau pasipiltų ant plepio galvos…“

Rytų fronte rusų kareiviai be didesnių kalbų sučiuptus vokiečių lakūnus tiesiog šaudydavo vietoje „už bombų mėtymą“ – tai laikyta „nešvariu“, nesąžiningu kariavimo būdu.

Tad ir daugelis kauniečių taip pat neramiai žvalgėsi į dangų, laukdami pasirodant baisiųjų dirižablių. Ir sulaukė.

Vokiečių „Ceppelinas“, lėtai skrisdamas prieš Nemuno tėkmę, gegužės 21-ąją tyliai išniro iš upę gaubusių ryto ūkanų. Buvo apie 3 val. ryto, tvirtovės priešlėktuvinės baterijos tylėjo.

Rusai atsipeikėjo tik tuomet, kai iš dirižablio, pakibusio virš geležinkelio tilto per Nemuną, pasipylė fugasinės ir padegamosios bombos. Vokiečiai nepataikė – vėjo nuneštos į šoną, bombos sprogo greta Karmelitų bažnyčios.

Nepataikė ir rusai – dvi baterijos veltui springo ugnimi (kaip liudija tvirtovės kovinis žurnalas priešlėktuvini pabūklai paleido 72 šrapnelinius sviedinius) – dirižablis, sveikutėlis, prasiveržė prie tvirtovės II-ojo forto.

O ten kilo didelė panika – sugaudė pavojaus signalas, ėmė blaškytis persigandę žmonės (forte, rengiant jį gynybai, dirbo ir daug civilių). Tvirtovės įgulos karys, lietuvis A. Vireliūnas pasakoja: „Žiūrim išbėgę iš kareivinių – ogi iš tikrųjų aiškiausiai matyt, šmėkso padangėj lyg koks cigaras. Tvirtovėj pyška visais kampais, matyt, šaudo į tą „cigarą“.

Vienmarškiniai kareiviai šaudė į tą „oro monstrą“ iš šautuvų ir pistoletų, o civiliams rėkė: „Gesinkite šviesas!“, „Moterys, nusiimkite nuo galvų baltas skareles, cepelinas pamatys!“

Tačiau dirižablis II-ojo forto taip ir nebombardavo, o, pasisukiojęs, nuskrido atgal į Prūsiją.

Kaune pasklido gandai, jog kitą naktį dirižablis vėl atskris ir tada jau tikrai sulygins miestą su žeme. Kai kurie išsigandę gyventojai net kraustėsi iš viršutinių aukštų žemyn, ir rengėsi kurį laiką pagyventi rūsiuose.

Bet dirižablis Kauno daugiau nepuolė. Jo taikiniu tapo Vilnius – liepos 19 d. šis orlaivis bombardavo Vilniaus geležinkelio stotį: sužeidė mašinisto padėjėją, apgadino porą traukinio vagonų. Dar nuožmiau Vilnius atakuotas rugsėjo pradžioje. Petro Klimo dienoraštyje rašoma, kad „Vokiečių cepelinai ir aeroplanai nenustoja lankę Vilniaus. Buvo jie naktį, iš ryto ir dieną. Savo bombomis sutrupino garvežį, sužeidė du kareivius ir gailestingajai seselei ranką nutraukė.“...