Nuo 1919 m. kovo mėn. Kauno angaruose stovėjo "Sopwith" lėktuvas. Jis, paimtas mūsų pėstininkų prie Jiezno iš bolševikų, buvo laikomas pirmuoju Lietuvos karo aviacijos lėktuvu. Pažintis su tuo lėktuvu buvo man pirmoji pažintis su aviacija. Savotiška tai buvo mašina. Jos motoras buvo žvaigždinis ir sukosi kartu su propeleriu. Jame nebuvo benzino rankenėlės, bet prie vairalazdės -mygtukas, kuriuo arba galėjai visai uždaryti degalų mišinio tiekimą, ar jį iki galo atidaryti. Tuo būdu vos lėktuvo motoras užsivesdavo, jis iš karto dirbdavo pilnais sūkiais. Nori sumažinti - paspaudi mygtuką, motoras iš inercijos sukasi tuščias, pradeda stoti - vėl atleidi mygtuką. Taip visą laiką ir tekdavo mygtuką spaudinėti.
Lėktuvas buvo nenaudojamas. Jis buvo apleistas ir vienišas, lyg ir užmirštas. Vėliau jį suremontavo. Pirmasis juo pakilo anglų mokyklos mokinys, mūsų aviacijos instruktorius ir vienas iš seniausių lietuvių lakūnų kpt. Hiksa. Jis paskraidė, skraidė juo Darius, teko ir man. Matėme visi, kad kariškiems tikslams jis netiko. "Sopwith" vėl buvo parioglintas atgal angaran ir taip ten stovėjo.
1928 m. pas mus atvyko latvių lakūnai. Pulkininkas Indans, karo atašė ir lakūnas, sužinojo, kad pas mus yra "Sopwith" tipo aparatas. Plk. Indans buvo skraidęs tokio tipo angliška mašina. Jis panoro prisiminti tą savotišką malonumą skristi besisukančio motoro lėktuvu ir paprašė mūsų aviacijos vyriausybės leidimo. Sutikimas buvo mielai duotas. Lėktuvas vėl ištrauktas iš angaro, motoras iš esmės apžiūrėtas, pati lėktuvo reguliuotė patikrinta. "Sopwith" buvo paruoštas skridimui rimtai ir rūpestingai.
Lėktuvas priklausė 4-ajai eskadrilei. Tuo laiku aš buvau eskadrilės vadu. Man buvo pavesta lėktuvą ore išbandyti ir tada jį perduoti plk. Indans skraidymams. Sėdau į "Sopwith" vieną gražią pavakarę. Motoras dūzgė plonu, skardžiu balsu ir priminė bitelę. Dirbo gerai. Užgesinau jį, išlipau pasirengti. Tuo pačiu metu prie manęs priėjo vienas iš jaunųjų žvalgų leitenantas Kazys Šimkus. Jis kreipėsi:
- Ar galiu su tamsta, pone vade, paskristi ?
Nors nieko nesirengiau imti, bet sutikau. Greit mes su "Sopwith" ir ore. Pusę valandos 500 m aukštyje pasisukinėjome. Kaunas saulės nušviestas, ryškus ir aiškus kiekvienas namas. Mašina ore pastovi, motoras skamba lygiai ir švariai. Aš sėdžiu po sparnu beveik ant grindų ištiestom kojom. Antroje sėdynėje, per 1,5 metro nuo manęs, Itn. Šimkus, kuris nerūpestingai žvalgosi žemyn. Skrendu į aerodromą. Viename jo krašte išsirikiavusios šieno kupetos. Tais laikais Kauno aerodromas buvo nedidelis. Dabar kaip tik dar slinko rikiuotės skraidymams 4 ar 5 LVG mašinos ir tūpti jau nebuvo vietos. Vėl atleidžiu mygtuką, suku šonan, darau dar vieną ratą, užeinu ligi Saulės namų ir rengiuosi tūpti. Mūsų aukštis - 500 metrų. Aerodromas tiesiai prieš mane. Kaip paprastai, ruošdamasis tūpimui, kiek atidžiau dairausi.
Staiga garsus sprogimas priešais mane, motoro viduje. Trumpą sekundės dalelytę žiūriu ir klausau. Tą pačią sekundę akinanti liepsna muša man pro kojas, apsiaučia mane, išsiveržia lauk, svilina veidą. Pasidaro karšta ir tvanku. Karštos liepsnos vėliavėlės akimirksniu išauga. Aš jau sėdžiu jos apsuptas ir jaučiu, kaip ji laižo mano veidą. Šis staigus netikėtumas - tragiškas sprogimas ir ugnis lėktuve - baisus pirmą akimirką. Ir kaip dabar prisimenu, mano pirmoji mintis buvo:
- Ir tau kartą galas atėjo... Kaip žūvi tu beprasmiškai ir nereikalingai... Karštis pasidarė pragariškas. Liepsna uždengė viską. Instinktyviai atleidžiu diržus, išjungiu magnetų kontaktą, atsistoju. Akyse šmėkštelėja anksčiau žuvusių draugų - Vytauto Raubos ir Juozo Kumpio veidai ir visas mano gyvenimo filmas. Visa tai prabėga taip greit, kad netrunka gal nė dešimtadalio sekundės, o per ją pamatau visą savo kelią.
Raudona, šėlstanti ugnis apima mane, ir aš nepakeliu kaitros. Jaučiu, kad visas mano kūnas pasidaro karštas, kaip ir pati liepsna. Šoksiu žemyn. Daugiau čia nebegaliu iškęsti. (Parašiutų tais laikais aviacijoj nebuvo). Ant sparno išlipu labai greitai. Mano sprendimas palikti lėktuvą ir pasileisti šuoliu į žemę tvirtas, kaip akmuo. Geriau užsimušti iš 500 metrų, kaip spirgėti čia ugnyje. Drabužiai, kojos, pirštinės jau dega. Tačiau aš į visa tai nekreipiu akies. Vis tiek visa tai man greit bus nereikalinga. Atsiduriu ant dešiniojo sparno briaunos. Palinkstu nugara į motorą žemyn. Galas turi ateiti dabar greit !..
Tuo laiku matau, kad be piloto rankos liepsnojančio lėktuvo uodega leidžiasi žemyn, nosis tuo laiku kyla. Po savim matau senamiesčio liūdnas, tamsias gatves, medines lūšnas, už jų blizgančią vandens juostą. Toks sunkus vaizdas apačioje sulaiko mane. Turiu apie 300 metrų. Mintis blykstelėja lyg kibirkštis iš svylančių drabužių, kurios oro srovėje lekia viena po kitos žiežirbomis erdvėn.
- Šokt ir užsimušt šiame lauže ? Per daug menkas šis kapas !
Ir aš susilaikau. Vėl mintis. Greit turi sprogt bakas. Lėktuvas bus per akimirką sudraskytas. O gal ? Ši mažutė viltis trenkia į mane, kaip šauksmas į gyvenimą. O gal aš nutrūksiu su sparnu ir liksiu gyvas. Kažkada esu girdėjęs apie sklandymą ir sklendimą. Tolimą, menkutę viltį sugriebiu kaip paduotą man nežinomojo išgelbėtojo ranką. Stebuklas ! Gal aš pasinaudosiu tokiu stebuklu.
Rankos tvirtai laikosi už lėktuvo, o aš pats atsisuku. Liepsna ūžia, raudoni jos liežuviai šoka iš manosios sėdynės vienas už kitą aukščiau. Staiga pamatau savo žvalgą Kazį Šimkų. Jis pakilęs sėdynėj. Jo akys išplėstos, o liepsna kerta ir į jo pusę. Jis persisveria per bortą ir lyg taikosi pulti žemyn. Kaitra ir jam pasidarė nepakeliama. Jis taip pat pasirenka greitesnę mirtį. Matau, kaip jo odinė striukė užsikabina už geležinio rato kulkosvaidžiui. Jis, pusiau persisvėręs, juda, norėdamas išsilaisvinti. Šis drabužio užsikabinimas jam tad išgelbėjo gyvybę, aš surinku jo pusėn:
-Nešok! Užsimuši!
Jis atsisuka į mane, pamato. Išlaisvina drabužius, greit perlipa per bortą ir atsistoja ant kito sparno. Šėlstanti liepsna uždengia jį nuo manęs ir aš jo daugiau nebematau. Viskas toliau vyksta sekundės greičiu, bet aš viską jaučiu. Lėktuvas pagaliau visai užkilo ir lyg ore stabtelėja. Suktukas ? Tada su mudviem tikrai jau baigta. Vėl iš kažkur blykstelėja mano sąmonėj greitas sprendimas. Aš turiu pasunkinti nosį, kad lėktuvas galėtų sklęsti! Kad išvengčiau pražūtingojo suktuko. Puolu į sparno priekį. Lendu pro sukryžiuotus tarpusparnės plieninius kaspinus. Griebiu rankomis už jų. Pasikabinu visu kūnu ore. Laukiu...
Lėktuvas lyg ant sūpuoklių leidžiasi priekin. Ant rankų skubu išsikelti ir išlįsti atgal. Reik sustabdyti jo tolimesnį pikiravimą. Atsiduriu sparno viduryje. Lenkiu kūną atgal, o manyje vėl šviesesnė mintelė.
- Galiu taip išsigelbėti!
Balansuoju kūnu, vos mašina nori perdaug krypti. Jaučiu, kad ji yra klusni mano kūno judesiams. Benzino bakas ? - vėl niūri, juoda tiesa. Su šiurpu žvelgiu į jį. Aplink maišosi ugnies stulpai. Jei jis sprogs - mūsų pasaka pasibaigs.
Matau aerodromą prieky. Mašina truputį suka į dešinę ir mes artėjam prie jo ribų. Sklęsdami prarandame aukštį ir belieka tik 100,70... Kūnu svyrinėįu vienon ir kiton pusėn. Mašina minkštai slankioja nuo mano judesių. Kas sekundę pasižiūriu į benzino baką. Sprogimas turi būti, tai aišku. Tačiau jo vis dar nėra ir maža, tolima išsigelbėjimo viltis vis šviečia man. Pamatau fortų griovius prie aerodromo krašto. Prie jų plati rudeninė bala ir mano mintis:
-Šoku į ją. Turiu 15-10 metrų. Skubu išlįsti pro trosus į sparno priekį. Juk nelauksiu smūgio žemėn. Taip. Būtinai reikia šokti, galbūt aš liksiu gyvas. Ir vos išlindau šuoliui - bala praslinko po sparnu ir - lyg išgaravusi. Mirktelėjo apačioj baltutė plento juosta. Lėktuvo nosis eina viršum pylimo. Man aišku, kad jis gali perskristi jį, o juk užpakalyje statuma, į kurią nugarmėję, sudegsim kartu su lėktuvu. Gaivališkas pasipriešinimas pakyla many milžiniška banga, turiu nutūpti ant jo. Perkelsiu visą savo svorį atgal, atsilošiu kiek tik galima, kad tik uodega pasunkėtų ir mašina sėstų statumon, o ne garmėtų apačion. Mes vis dar turime apie 100 km per val. greitį, tačiau kiekvieną prarastą metrą jaučiu taip, lyg jį išgyvenčiau dešimtį metų. Skausmo žaizdose nejaučiu, nors tuo metu mano dešinioji ranka nudegusi ligi kaulo, o ant plieninių trosų, kuriais kabinėjausi, balansuodamas lėktuvą, kabo šilti mano delnų mėsos gabalai. Matau, kad mašina eina pakrypusi ir atsimuš dešiniuoju sparnu ir dešiniuoju ratu. Mes būsime nusviesti - švysteli mintis. Jei nuolaidžion forto volo pusėn - puiku. Jei stačion -ten kietas akmeninis grindinys. Ir daug laimės, jei kas liks gyvas. Ir čia vėl priešinga mintis.. O gal ne galva trenksiu ? Tada bus viskas gerai. Paskutiniai metrai ligi žemės. Pasiruošiu smūgiui ir greit sau kartoju: įtempt visus raumenis, susiriest į kamuolį ir pasidaryt geležiniu. Trenksmas ir aš išlekiu oran. Ir lėkdamas jaučiu pilniausią sąmonę. Traukiuosi į gniužulą. Suspaudžiu sprando, šlaunų, krūtinės raumenis. Ir paskutinė mano mintis: - Jei tik lėktuvas neužgrius - viskas bus gerai. Šmėkštelėju pro kažkokį šešėlį. Žemė. Akyse tamsu ir vienai minutei mano įkaitę smegenys gauna nuostabiai ramų poilsį. Prabudau. Kažkoks vyras mane traukia, o aplink žolė ir žemė liepsnoja. Lėktuvas griuvo paskui mane. Sprogo benzino bakas. Degamoji medžiaga išsiliejo ir žemė pavirto ugnies ežeru. Liepsna siekė antrą kartą mano drabužius, bet policininkas už bato nutraukė tolyn. Pasirodo, kad čia policijos mokyklos auklėtiniai darė pratimus. Aš pralėkiau pro jų vyresniojo, sėdinčio ant arklio, galvą, tik tik jo neužkliudęs. Šimkus nukrito toliau nuo manęs ir taip pat greit atsigavo. Atbėgo draugai, žmonės, pasirodė sanitarinis automobilis. Dabar aš pajutau tikrąjį skausmą. Šis skausmas buvo tiek be galo aštrus, kad rodėsi, lyg mano kūnas pamerktas į skystą geležį. Aš staugiau šiurpiu balsu, skausmo dusinamas. Ir staugiau pašėlimo kupinas, nes žaizdų gėlimas buvo nenusakomas, o pagalbos, bent tuo momentu, iš nieko negalėjau sulaukti.
Kelionė į ligoninę man atrodė amžinybe. Padėję ant neštuvų ir gabenę mane neapžiūrėjo drabužių, o ten buvo nemaža žarijų, kurios svilino ir toliau, ir degė, ir kaitino. Tikra to žodžio prasme akyse visą laiką darėsi tamsu iš skausmo. Kentėjau tada taip, kaip retam nelaimingąjam tenka. Ligoninėje du švirkštai morfijaus sumažinti mano skausmui nieko nepadėjo. Tik trečioji dozė mane atpalaidavo nuo visos tos baisiosios ugnies jūros. O paskui liūdna ligoninės aplinka. Trys savaitės beviltiškos krizės, gulėjimas sutvarstytam kaip mumija, rankos gangrenos pradžia, pabėgimas nuo jos. Draugai nuolat lankė, ateidavo ir mano skridimo draugas leitenantas Šimkus, kuris per stebuklą beveik visai nenukentėjo. Po trijų savaičių mano kūnas pagaliau perlaužė visą tą beviltiškumą. Pajutau, kad kiekvieną dieną darausi vis sveikesnis.