Pirmasis termikas ir paskutinis „Pūko“ skridimas

Vieną 1955 metų pavasario sekmadienį Nemuno lankose prie Kulautuvos pasirodė neįprasta mašina. Išore panaši į automobilį, bet su dviem ratais: prie pavarų dėžės buvo primontuotas būgnas, ant kurio suvyniota daugiau kaip kilometras lyno. Tai buvo sklandytuvų išvilktuvas.



Visuomet, kai darai ką nors nauja ir nežinai, pavyks ar nepavyks, atsiranda pritariančių ir prieštaraujančių. Šiuo atveju pritariantys buvome mes – Kauno sklandytojai, o prieštaraujantys – Vilniaus Aviacijos klubo viršininkai (tada jie kontroliavo mūsų veiklą).
– Anksčiau ar vėliau kuris nors iš jūsų nukris ir pridarys malkų, – kalbėjo jie nelabai maloniu tonu. – Ar jūs žinote, kas yra mechaninis sklandytuvų išvilkimas? Sparnai suluš. Toks metodas niekur mūsuose nenaudojamas.

Jų dėstomas tiesas mes žinojome: sklandytuvai buvo išvelkami lėktuvais. Mes lėktuvų neturėjome, todėl ruošėmės kilti į orą žemėje stovinčio agregato pagalba. Pirmasis bandymas. Sukaukia variklis ir, išmesdamas dūmų kamuolius, įsuka būgną. Besivyniodamas lynas, traukia sklandytuvą, kuris tarsi aitvaras šoka aukštyn. Beveik 45 laipsnių kampu jis kopia ir kopia į viršų. Iš apylinkės sodybų pasipila paaugliai, šaukdami „valio“. Jie gerai žino mūsų skraidymus ir galimybes. Bet tai, kad sklandytuvas pakiltų nuo žemės taip aukštai – staigmena.

Taip prasidėjo nauji skridimai. Mūsų „aviacijos parką“ tuomet sudarė BrO-9, BrO-10 ir BrO-11 (visi Br.Oškinio konstrukcijos). Tai nebe pirmos jaunystės sklandytuvai, ypač „Pūkas“ (BrO-10). Pastatytas 1949 m., jis pabuvojo ir Maskvoje, kur specialistai įvertino penketu. Per šešerius „gyvenimo“ metus (mediniam sklandytuvui tai solidus amžius) „Pūkas“ matė pakankamai ir saulės, ir lietaus, patyrė keletą lūžių, turėjo nemaža lopų. Nepaisant jo nuopelnų ir ligų, į „pensiją“ neleidome. Nebuvo kuo pakeisti. Taip ir skraidėme ratu aplink aikštelę. Iš pradžių buvo įdomu vėl pajusti žemę toli po kojomis, apžvelgti senelį Nemuną paukščio žvilgsniu.

Prasidėjo vasaros atostogos. Danguje vis dažniau ir dažniau pasirodydavo kamuoliniai debesys. Plaukdavo jie virš mūsų galvų tolimi ir nepasiekiami. Iš teorijos ir vyresniųjų draugų pasakojimų žinojome, kad po jais yra keliančios srovės – termikai. Patekęs į tokią srovę gali kilti iki pačių debesų. Tačiau agregatas mus pakeldavo ne aukščiau kaip 300 metrų. „Tokiame aukštyje termikai dar labai silpni. Pakilti aukštyn gali tik patyrę pilotai specialiai pritaikytais sklandytuvais“, – dėstė teoretikai. Tik vienas V.Dovydaitis, kuris prieš karą buvo skraidęs termikuose, paguosdavo:
– Nieko! Laikas parodys. Ir mes pakilsime.

Buvo vasara. Nepastebimai bėgo dienos. Atėjo liepos dvidešimt antroji. Ji niekuo nesiskyrė nuo kitų. Virš Nemuno nardė žuvėdros. Lėtai plaukė debesys virš mūsų galvų, o mes vis skraidėme ratu. Tą dieną skrido Z.Brazauskas, L.Aleksandravičius, L.Japertas ir kiti. Vieni ore pabuvo ilgiau, kiti trumpiau. Atėjo V.Dovydaičio eilė. Pastebėjau, kad kilimo metu jis, labai įtempdamas lyną, „prislopino“ žemėje stovinčio agregato variklį. Aišku, kyla padidintu kampu, norėdamas aukščiau iškopti. Jei Vyto vietoje sėdėtų koks „dundukas“, sumažinčiau „garus“, ir reikalas išspręstas. Vietoj užplanuoto aukšto iškilimo, nepakiltų aukščiau šlaito. Ne vienas šitaip pasimokė. Ką darysi? Geresnės auklėjimo priemonės tuomet nesugalvojome. Vytui to padaryti nedrįsau. Atvirkščiai: daviau daugiau „garų“. Variklis urzgia kaip įniršęs žvėris. Urzgia, bet traukia. Pagaliau atsikabino. Širdyje lengviau pasidarė – juk „Pūko“ sparneliai nebe pirmos jaunystės.

Sėdime prie agregato su sklandytoju R.Putra ir spėliojame, ką gera V.Dovydaitis parodys. Tuomet jis mėgdavo paįvairinti mūsų gyvenimą. Tai figūrėlę, tai suktuką sukombinuodavo – vis įdomiau, vis daugiau įspūdžių. Šį kartą figūrėlės neišvydome. Atsikabinęs jis pasuko šlaito link. Virš jo ganėsi debesėlis. Kamuolinis. Garbanotas, viliojantis. „Pūkas“ pradeda suktis spirale. Sukasi ir sukasi. Atrodo lyg mažėja. Noriu surikti: „Vytas termike“, bet valdausi, kad paskui netektų raudonuoti. O „Pūkas“ vis mažėja ir mažėja, artėdamas prie debesies. Valio! Šiemet sekasi. Ir vėl nauja „era“ mūsų gyvenime: pirmasis skriejimas termikuose pokario metais.

„Pūkas“ skrieja temike

Vėliau V.Dovydaitis pasakojo: „Pakilau. Ore ramu. Bet štai sklandytuvą krestelėjo, pajutau, kaip nematoma jėga prispaudė prie sėdynės, suvirpėjo variometro rodyklė. Verčiu aparatą ant sparno ir – į spiralę. Seniai sukausi tokia staigia spirale. Aukštis pamažu didėja. 1000 metrų. Debesies padas dar tolokai. Stiprėjančios srovės pradeda blaškyti. „Pūkas“ virpa. Gana šiam kartui. Juk neturiu parašiuto“.

Sekančią dieną pakilo Br.Oškinis. Deja jis nebuvo toks laimingas. Laikas tūpti. „Pūkas“ švelniai paliečia žemę, bėga pievute, ir staiga jo liemuo suskyla į dvi dalis, lūžta. Pasirodo ratukas palietė žemės kupstelį, ir mūsų nusipelnęs „veteranas“ neišlaikė. Iš kabinos sumišęs ir nustebęs išlipo Br.Oškinis. Kaip paprastai tarė: „Rodos, tūpimas buvo normalus“.



Taip, tūpimas buvo normalus. Bet, kai pamatėme, kad špantus jungiančios išilginės juostelės nuo drėgmės pažaliavusios, klijai atsileidę, o medieną graužia įsimetęs grybelis – viskas paaiškėjo. Gaila buvo „Pūko“, bet kartu džiaugėmės, kad jis lūžo pačiu laiku. Juk vakar ir šiandien jame sėdėjo žmogus be parašiuto! „Pūko“ daugiau neberemontavome. Tai buvo jo paskutinis skridimas.





J.Balčiūnas

„Sparnai“ 1969 Nr. 1


Elektroniniam publikavimui parengė G.Kačergius, 2008


Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
P.Hiksa
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis
V.Rauba
J.Kumpis