P. Enskaitis - KARO TARNYBA AVIACIJOJE

Kareivio P. Enskaičio atsiminimai apie tarnybą Karo aviacijoje


Karyje spausdinama daug atsiminimų. Ir tai gerai, nes laikas bėga, ir Lietuvos kariuomenės dalyviai vienas po kito apleidžią šią žemelę. Jei ne tie jų atsiminimai, apie tuos laikus būsimos kartos nieko nežinotų.

Atsiminimus rašo daugiausia karininkai. Ir suprantama. Karininkai, būdami daugiau išsilavinę, geriau moka parašyti. Be to, jie turėjo progos pergyventi reikšmingesnius įvykius, kurie visiems yra įdomūs. Eilinio kareivėlio atsiminimai gal ir nebus tiek įdomūs, kaip apie karo metais pergyventi karininkų atsiminimai, bet jie bus būdingi taikos metais kareivio išgyvenimais.

1931 metais įstojau į karo aviaciją savanoriu, nes norėjau atlikęs karo prievolę mokytis. Mano tėvelių ūkis buvo tik 7 ha, o buvome trys broliai. Taigi visiems čia pasilikti buvo neįmanoma. Pasirinkau aviaciją, nes savanoriams buvo galima pasirinkti dalinys, kuriame norima tarnauti. Be to, tikėjausi lankyti lakūnų ar bent mechanikų kursus. O ir Kaune to meto laikinoje sostinėje vyko judrus gyvenimas, gali pasisekti ką nors surasti. Taigi, tarnaudamas karo aviacijoje tikėjausi prasimušti į gyvenimą.

Mes, daugumoje kaimo žaliūkai, apie šimtas vyrų, sudarėme naujokų kuopą. Pradėjome karinį apmokymą - prieš pietus rikiuotė, po pietų sportas, o vakare statutai. O tiems, kurie buvo mažiau išprusę - švietimas. Buvo mokoma lietuvių kalba, istorija ir kiti mokslai. Tiems, kurie buvo labiau išsilavinę, reikėjo padėti mokytojams, nes buvo tokių, kurie labai sunkiai prisiėmė šių gudrybių. Prisimenu tokį kareivėlį, kuris nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Būtinai reikėjo išmokyti bent pasirašyti, nes be parašo neišdavė kareivio algos (tuo metu buvo 5 litai mėnesiui). Po didelių pastangų, jis sugebėjo pasirašyti - Pranas Duoba. Bet tai išmokta tik taip nupaišyti, nes parašyti Duoba Pranas negalėjo.

Apmokymo personalas buvo švelnus ir draugiškas, nors pasitaikydavo vienas kitas žiaurokas. Mūsų kuopoje buvo puskarininkis Labūnaitis, kuris kareivį, neteisingai padariusį veiksmą, jį ne tik vadindavo asilo galva, bet ir apspardydavo. Kartą jis spyrė vienam kareiviui, kurio kojos kaulas buvo suskilęs dar prieš kariuomenę. Šio kaulo skilimas atsinaujino, ir jam teko išvažiuoti į karo ligoninę. Po šio įvykio puskarininkis daugiau nepasirodė, buvo perkeltas į kitą dalinį ar atleistas į atsargą, nes buvo liktinis. Kitas įvykis buvo su viršila Savaičiu, kurį kareiviai vadindavo "kirviu", nes jis buvo griežtas, kartais net žiaurus. Kartą jam einant tikrinti sargybas, kareiviai užmetė jam ant galvos maišą ir gerokai įkirto diržų. Viršila po to buvo švelnesnis ir sukalbamesnis.

Apmokymas buvo nelengvas, reikėjo gerokai paprakaituoti. Ypač sunkūs buvo lauko manevrai. lšėjus į laukus, reikėjo gulti, kelti, nežiūrint, kad tai buvo purvynas. Parėjus greitai išsivalyti batus ir rūbus ir skubėti prie kitų darbų. Bet man neteko ilgai eiti apmokymus. Bebaigiant pavienį apmokymą, kartą šokant per medinį arklį, paslydo koja ir pasitempiau kojos gyslą. Teko keletą savaičių išbūti Karo ligoninėje, o vėliau ilgesnės atostogos. Kada grįžau is atostogų, jau buvo rengiamasi kareivio priesaikai.

Per statuto pamokas į mane kažkaip atkreipė dėmesj vyr. leit. Šulcas. Jis buvo lakūnas ir ėjo Švietimo vadovo (kap. Damijonaičio) bibliotekininko pareigas. Vos man grįžus iš atostogų jis mane pakvietė dirbti bibliotekoje. Pakvietimą aš mielai priėmiau, nes knygas aš labai mylėjau. Buvau priskirtas prie Ūkio kuopos, kurioje buvo sargybos kuopa ir įvairūs specialistai — staliai, raštininkai ir kt. Aš oficialiai priklausiau Ūkio kuopai bet su teise be atskiro pranešimo dirbti bibliotekoje. Tuo aš pasinaudojau ir vakarais lankydavau Kaune kinus ir kitas pramogas. Įsitaisiau civilį kostiumą, kurį pasidėjau pas pažįstama Botanikos sodo sargą. Tai mane apdraudė prieš Karo policiją, kuri mieste tikrindavo kareivių leidimus. Kartą, einant uniformoje be išėjimo leidimo Laisvės alėja, policija pareikalavo leidimo. Pasakiau, kad aš atvažiavau su kap. Damijonaičiu, kurį mačiau praeidamas vienoje krautuvėje, tačiau policija nepatikėjo: — Einam patikrinti.

Nors su baime,bet tikėjausi, kad kapitonas savo dalinio kareivį užtars. Taip ir buvo — policininkas, vos tik pamatęs kapitoną, apsisuko ir nuėjo. Žinoma, aš išėjau paskui ir nuo to laiko buvau apsukresnis. Bibliotekoje darbo beveik nebuvo, nes knygos buvo nesukataloguotos ir nesutvarkytos. Vyr. Itn. Šulcas buvo užimtas kitais reikalais ir bibliotekai nerado daug laiko. Jis net panaudojo mane savo asmeniškiems reikalams. Jis laike karvę ir man reikėjo parūpinti iš ten esančių pievų jai šieno ir sukrauti prie karvės sandėliukyje. Jo žmona mokytojavo Garliavoje ir dažnai man teko vežti motociklu indas su pienu ar grietine.

Viršininkai su kuriais man teko susidurti buvo malonus ir švelnūs. Gal tikrumoje jie buvo užsiėmę savo specialybe ir į kitus dalykus nelabai kreipdavo dėmesį. Gal išimtis buvo Ūkio kuopos vadas kpt. Neveravičius. Jis buvo lenkuojantis senos laidos karininkas. Jis nebuvo lakūnas ir čia buvo priskirtas administracijos reikalams. Kareiviai jj vadindavo "Fu - Fu" nes jis priežodj dažnai kartodavo. Jis labai mėgo šunis ir, jei pro langą iš raštinės pamatydavo bėgantį kokį šunelį, sakydavo viršilai ar raštininkui:
- Fu - fu, surask kareivį, kad šį šunį sugautų.Kas sugaus, gaus tris paras atostogų.

Buvo tvartukas, kuriame laike sugautus šunis. Net buvo paskirtas kareivis, kuris šiuos šunis prižiūrėjo ir maitino. Kareiviai gavo gerą ir sveiką maistą. Kai kurie ūkininkaičiai sakydavo, kad čia maitinasi geriau negu namuose. Iš visų patiekalų kažkodėl kareiviai nemėgo kruopų košės ir ja pravardžiuodavo "Gedimino koše". Kartą už šią košę aš gavau "valandą su šautuvu". Budėjau virtuvėje ir, užėjus budinčiam karininkui, raportavau iš įpratimo, kad pietums gaminama "Gedimino košė".

- Vieną valandą su šautuvu. Tai atsiminsi šią košę.

Nepatiko mums ir Gavėnios penktadieniais duodamos sūrios silkės. Jos buvo imamos tiesiog iš bačkų ir todėl buvo labai sūrios. Kartą kareiviai susiagitavo ir surinkę silkes pagaliukais nusmaigstė ir nunešė į artimiausią upelį. Reiškia - silkės nori gerti. Buvo tardymas, bet kaltininko nesurasta - kareiviai mokėjo tylėti.

Taip nejučiomis prabėgo pusantrų metų. Tai buvo smagiai ir naudingai praleistas laikas. Nors Aviacijoje nebuvo per daug griežtos drausmės - viršininkai mažesnius nusikaltimus praleisdavo pro pirštus, bet už didesnių nesigailėdavo bausmių. Pamenu vieną atsitikimą prieš tarnybos pabaigą. Buvau paskirtas patruliu prie Aviacijos dirbtuvių. Atlikęs tarnybą, parėjau į kareivines ir atsiguliau. Bet man dar neįmigus, buvau prikeltas ir raštinėj tardomas. Pasirodė, nakties metu pro dirbtuvių langą kažkas įlindęs iš statomo lėktuvo išpjovęs fanerą. Tuo metu lėktuvo liemuo būdavo apkalamas fanera. Vėliau buvo surastas tas gabalas faneros prieš mane patruliavusio kareivio Raudonikio dirbtuvėlėje. Jis buvo stalius ir privačiai kareiviams gamindavo lagaminus. Ruošiantis karinės tarnybos laikui šios prekės buvo labai pageidaujamos. Raudonikis buvo areštuotas ir atiduotas Karo teismui. Jis buvo nubaustas keletą metų sunkių darbų kalėjimu.

Kartais tenka skaityti lietuviškoje spaudoje, kad kariuomenė Lietuvoje buvo nereikalinga, tik be reikalo išmestos didelės sumos pinigų. Aš su tuo nesutinku. Man ir kitiems ši tarnyba davė labai daug. Per šį laikotarpį aš subrendau vyru, gavau drąsos ir savim pasitikėjimo. Gavau pareigos supratimą ir išmokau labiau mylėti tėvynę. Išmokau mandagumo ir santykiavimo su kitais žmonėmis. Išmokau daug dalykų, nes čia būdavo dažnai paskaitos iš įvairių sričių. Karo tarnyba žaliūkus vyrus kultūros atžvilgiu pakėlė aukščiau viena pakopa, ypač tuos, kurie neturėjo progos lankyti mokyklos suolo.


KARYS, 1991 m. Nr. 3


El. publikavimui parengė P. Poškus

Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
P.Hiksa
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis
V.Rauba
J.Kumpis