Nekrologas aviacijos vyr. ltn. Juozui Liutkui





Vyr. ltn. Steponas Darius ir ltn. Juozas Liutkus ant motociklų


Aviacijos vyr. leitenantas Juozas Liutkus
†1928 03 29


Ne vieni tėvai raudojo netekę savo vaiko, ne vie­ni vaikai verkė savo tėvo ir ne viena geltonkasė aša­rojo ant kapo amžinai užmi­gusio draugo, kuris atsiskyrė su šiuo pasau­liu del nelem­tų technikos pabūklų.

Nors tech­nika žmonijai teikia daug patogumų, bet kartu ji neša į šeimynų tar­pą ašaras ir išskiria myli­miausius šei­mos asmenis. Taip ir girdisi kasdieną,traukinys susikū­lė, automobi­lis su kelei­viais apvirto, lėktuvas nukri­to ir t. t. ir t. t.

Panašiai atsitiko ir su a. a. vyr. leitn. Juozu Liutkum. Kovo 25 d. važiavo vakare motociklu iš Prie­nų į namus ir jo, užpakaly sėdėjo leitn. Šimkus. Prieš Garliavą teko važiuoti į pakalnę, greitumu 70 — 80 klm. per val. Lempa silpnai švietė. Staiga vos tik kelių metrų atstume priešais, viduryje kelio, pastebėjo vežimą. Buvo uždarytas gazas ir suveržti stabdžiai. Bet mašina, kuri turi 10 ark. jėgų ir svorio 150 klgr., neteko lygsvaros ir griuvo ant plento. Ve­lioniui buvo perdaužti viršutinis ir apatinis žandikauliai, sunkiai sudaužyta galva ir sužalotas veidas; leitn. Šimkui lengvai sužeista galva.

Po įvykio vyr. ltn. Liutkus be sąmonės nugabentas Karo ligoninėn. Padaryta sunki operacija. Bet pa­kankintas 3 dienas neištveriamo skausmo ir gavęs smagenų uždegimą kovo 29 d. amžinai atsiskyrė su šiuo pasauliu.

Gavus iš Karo Ligoninės žinią apie jo mirtį, iškeltos aviacijoje vėliavos su gedulos ženklu ir sustab­dyti visi pasilinksminimai.

Velionis buvo kilęs iš vargingos šeimos Krakių m., Kėdainių apskr. Gimęs 1899 m. spalių mėn. Kariuomenėn stojo 1919 m. savanoriu; dalyvavo kau­tynėse su lenkais. 1923 m. baigė Karo Mokyklą ir pakeltas į leitn. laipsnį. Iš Karo Mokyklos pastojo aviacijon.

Baigęs aviacijos kar. kursus, buvo kai kurį laiką oro žvalgu. Vėliau baigė lakūnų kursus. Dabar ėjo karo lakūno pareigas ir skraidė ant kovos aparato 2 oro eskadrilėje. Šiemet buvo pakeltas į vyr. leitn. laipsnį. Buvo atjaučiantis valdinius žmogus; geras ka­rininkų ir kareivių draugas; ištvermingas sportininkas — futbolistas ir greitas bėgikas. Palydėti vęlionį amžinastin pakviesta jo vienintelis šeimos narys - motinėlė. Kovo 30 d.Karo ligoninės koplytėlėje atlaikytos už jo vėlę pamaldos.

Visą laiką prie velionies karsto stovėjo garbės sar­gyba. Kova 31 d. 9 v. ryto susirenka visi jo drau­gai — lakūnai ir kitų dalių p.p. karininkai, kareiviai ir didelė žmonių minia.

Iškilmingai lydi ant tradicinio lėktuvo karstą į Kauno įgulos bažnyčią. Kelias nubarstytas žalumynais. Visa minia apjuosta iškilmės vainiku. Priešakyje kars­to neša vainikus su įvairiais užrašais. Po vainikų už­dėtas ant lėktuvo karstas, ant jo dešinio šono prisegtas aviacijos ponių gyvų gėlių vainikas. Užpakalyje karsto eina ašarodama jo motinėlė, p. p. karininkų apsupta. Po minios seka pėst. kuopa. Gedulos maršui grie­žiant karstas iškilmingai nuvežamas į Kauno įgulos bažnyčią. Atlaikytos gedulingos pamaldos ir vėl visa minia, bet daug gausingesnė ta pačia tvarka lydi ve­lionį į kapines.

Pamaldose ir laidotuvėse dalyvauja Vyr. Štabo v-kas gen. št. pulk. Plechavičius, aviacijos v-kas gen. št. pulk. leitn. Pundzevičius ir daug kitų v-kų ir sve­timų dalių p. p. karininkų. Kapinėse prie karsto kun. Vaišnora pasako reikšmingą pamokslą, apibūdindamas velionį, kaipo buvusį krašto vaduotoją — savanorį ir karštą tėvynės mylėtoją. Po jo buv. savo valdiniui paskutinį atsisveikinimo žodį tarė aviacijos viršin., primindamas, kad skraidant velioniui erdvės aukštybė­se mirtinai pavojingomis mašinomis jo neištiko jokia nelaimė. Tuo tarpu visai netikėtai ant žemės jis tu­rėjo netekti gyvybės pulso.

Leidžiant karstą į duobę, pėst. kuopa tris kartus saliutavo, tarsi pranešdama anam pasauliui ir gulin­tiems šalia draugams, kad pas jumis ateina dar vie­nas draugas, o jūs jį priimkite į savo amžinojo po­ilsio namus. Motinėlė dar labiau pradėjo verkti ir vai­toti, nes vienintelį turėjo sūnelį. Visų žmonių veiduo­se matytis nepaprastas nuliūdimas ir susijaudinimas; kai kurios panelės ir ponios braukia nuo savo veidų ašaras. Karstas beriamas žemėmis, o žmonių minia siunčia jam atdusius ir paskutinius atsisveikinimo žodžius: "Amžino atilsio tebūnie tau, Juozai!".

O tu, pilkoji žemele, priimk jį į savo amžiną globą ir glausk jį prie savęs, kaip motina vakelį prie savo krūtinės. Ilsėkis joje kaip girios jaunas ąžuolas, netikėtai iš tarpo draugų išrautas.

Vyr. pusk. St. Čepulis


Šaltinis: Karys, 1928 m. Nr. 17(465)

vyr. ltn. Juozo Liutkaus biografija


Asmenybės

Spauskite foto
A.Gustaitis
J.Dobkevičius
S.Darius
S.Girėnas
F.Vaitkus
Z.Žemaitis
R.Marcinkus
P.Hiksa
L.Peseckas
J.Pyragius
B.Oškinis
P.Motiekaitis
V.Rauba
J.Kumpis