1927 m. liepos 16 d. 10 val. vyr. ltn. Mačiokas, kaip ir paprastai, skrido lavintis, šiuo kartu su naikintoju Šmolek. Išbandęs motorą žemėje ir radęs jį gerai veikiantį, vyr.ltn. Mačiokas ėmė kilti. Beriedant žeme lėktuvas kiek pašoko, tuoj po to pasigirdo nelygus motoro darbas; lakūnas paprastai sako, motoras „užspringo“. Kadangi tokių užspringimų pasitaiko neretai ir motoras dažniausiai pradeda vėl dirbti lygiai, tai ir vyr. ltn. Mačiokas, matyt, manė, kad toks motoro darbas tęsis kokią sekundę kitą, todėl jis, nors ir su labai mažu greičiu, atsiplėšė nuo žemės ir ėmė pamažu kilti. Bet pakilus jam 30-40 m aukščio, motoras vis nenorėjo „paimti“. Tada vyr. ltn. Mačiokas ėmė pamažu sukti kairėn, norėdamas nutūpti atgal aerodroman, nes pryšaky ta kryptimi, į kurią jis kilo, nebuvo nei vienos panašios vietos, kurion tūpiant būtų galima išvengti lėktuvo sudaužymo. Bet padarius apie pusę rato, lėktuvas staiga visiškai pametė greitį ir, perėjęs į „suktuką“, nukrito tarp forto pylimų šalia Aleksoto, nutraukęs elektros vielas. Daugeliui skaitantiems šias eilutes gali atrodyti, kad nuo pakilimo iki nukritimo praėjo daug laiko, kuriame būtų galima spėti daug ką sukombinuoti. Faktinai gi visas skridimas tęsėsi 50 sekundžių, maximum 1 minutę. Koks didelis buvo kritimo greitis, galima spręsti iš to, kad šio lėktuvo minimalus greitis, t.y. toks greitis, kuriuo skrisdamas, lėktuvas dar laikosi ore, yra lygus 120 km į valandą. Žinoma, jei tai būtų įvykę ne 30, bet 300 metrų aukštyje, viskas būtų užsibaigę laimingai ir jis būtų spėjęs nutūpti aerodrome, bet... Neveltui sakoma, kad žemė yra lakūnų priešas. Pribėgę Aleksoto gyventojai ir buvę aerodrome lakūnai, rado vyr. ltn. Mačioką be sąmonės susmukusį sėdynėje. Greit nugabentas į Karo Ligoninę ir neatgavęs sąmonės, jis mirė keturioms valandoms praslinkus. Svarbiausia priežastis – smarkiai sumušta galva į kulkosvaidį (ar gal į kitus įtaisus) ir sutrenkta krūtinė, nes visi prisirišamieji diržai išplėšti su visais apkaustymais, sulūžusi sėdynė ir sulaužytas vairas.
Taip žuvo Vincas...
Kiekvienam žmogui, ypač jaunatvėj, mirus, paprastai sakoma, kad mirtis buvus visiškai netikėta... Tačiau šiuo atveju niekaip netelpa galvon mintis, ypač arčiau pažinusiems Vincą, kad jis, sveikas, tvirtas, energingas, visada linksmas – iš mūsų tarpo išsiskyrė ir niekad daugiau nebegrįš. Žiauri tikrenybė!
„Šmolek“, kuriuo skrido a. a. vyr. ltn. Vincas Mačiokas
A. a. Vincas buvo gimęs 1900 metų kovo m. Marijampolės apskr., Gudelių kaimo pasiturinčio ūkininko šeimoje.Iš karto mokėsi Marijampolėj, vėliau Kaune „Aušros“ gimnazijoj.
1919 metų pabaigoje, matydamas pavojuje tėvynę, metė mokslą ir savanoriu pastojo Lietuvos kariuomenėn.
Baigęs 1920 m. spalių m. Karo Mokyklos III-ią laidą, jau leitenanto laipsnyje vyksta stačiai lenkų frontan ir dalyvauja kovose su jais ties Giedraičiais, Molėtais ir kitur. 1922 metų gegužės mėn. perkeliamas į III-ios divizijos štabą, kur visą laiką eina štabo komendanto pareigas. Lygiai metus išbuvęs divizijos štabe, perkeliamas į 7-tą pėst. pulką, o 1924 m. sausio mėn. į 6-tą pėst. pulką.
Tačiau Vincas kažko nerimsta. Nuolat matydamas sukančius ore lėktuvus, jis neiškenčia ir tais pat metais rugsėjo mėn. persikelia į aviaciją. Sėkmingai baigęs aviacijos karininkų kursus 1925 metų pavasarį patenka į mokinių lakūnų grupę ir rugpjūčio mėn. jau skraido savarankiškai. Skraidyti Vincui sekasi. Be jokios avarijos užbaigęs mokomuosius skraidymus. 1926 metų vasario mėn. Vincas skrenda jau kovos lėktuvu LVG. Bet ir ja jis dar nevisiškai patenkintas. Jo akį traukia mažas ir šiurkštus Fokeris, o ten toliau svajonės ir apie patį Šmoleką... Taigi baigęs vasarą aukštojo pilotažo mokymą, jis skiriamas skraidyti naikintoju. Ir paskraidė! Paskutinis jo šposas buvo Klaipėdoje, kada nuskridęs ten pildydamas uždavinį, nusileido Smiltynėje vos keletą metrų virš vandens.
Š. m. liepos 14 d. Vincas pirmą kartą išskrido Šmoleku, o porai dienų praslinkus jį ištiko nelaimė, kainojusi gyvastim.
Keistas vaizdas avarijos vietoje. Lėktuvas savo nosimi ir propeleriu prisiplakęs prie žemės, lyg mirties pabučiavimu, lyg prašydamas priimti į save jo auką. Atsikišusio lėktuvo liemens šone išpieštas ženklas – juodame rate sprogstanti granata, atrodo toks bereikalingas, tuščias. Trijų šimtų jėgų Hispano-Siuiza, dabar visiškai bejėgis ir aptrupėjęs, perpus sulindęs žemėsna.
Šalia stovi nuliūdę draugai, o čia pat žaliuoja jauni medeliai, netoliese žydi baltai rausvos gėlės...
Tą pat vakarą karstas su lavonu tapo atvežtas į Linksmadvario angarą ir pastatytas tarp Vinco mylimų lėktuvų ant žalumynais papuošto stovo.
Liepos 17 d. pavakary žuvusio palydėti į paskutinę poilsio vietą, susirinko visi aviatoriai, giminės, daug pažįstamų ir šiaip Kauno gyventojų, arčiau atjautusių įvykusią nelaimę. Iš vyriausybės atvyko ponas Ministeris Pirmininkas ir e. p. Kr. Aps. Ministeris prof. Voldemaras su Vyr. štabo Virš-ku pulk. Daukantu.
18 val. karstas uždėtas ant lėktuvo liemens, išvežamas iš angaro, griežiant orkestrui gedulo maršą ir lydint kareivių kuopai. Priešaky nešama bent 10 vainikų. Per miestą eisenoj daugybė žmonių. Viršuj liūdnai burzgia lėktuvai, lyg paskutinį sudiev gedulo stugom modami tam, kurį nekartą teko kelti į padanges.
A. a. Vinco asmenyje aviacija ir visa kariuomenė neteko gero, drąsaus lakūno, linksmo draugo, rimto karininko, darbininko. Seni tėveliai, broliai Ir sesutės neteko mylimo savo šeimos nario. Tėvynė neteko tikro sūnaus, visa siela ją mylėjusio ir kiekvienu laiku pasiryžusio viską jai paaukoti.
Rytą kilai į aukštybes, miglų sutemoj, atsisveikinęs su visais kapinėse, sveikinais su ilsinčiais ramybėj. Ramiai ilsėkis, Vincai, motinos žemelės priglaustas! Nors Tu ir nebegyvas, bet Tavo dvasia ir atmintis apie Tave nuolat gyvens Tavo mylimos aviacijos tarpe.
Prie duobės po kunigo pamokslo turiningą prakalbą pasakė Ministeris Pirmininkas prof. Voldemaras ir aviacijos viršininkas gen. št. pulk. I.Pundzevičius. ...Salvė šūvių, Angelas Dievo... ir visi palydėjusieji ėmė skirstytis širdgėlos apimti, palikę Vincą ilsėtis drauge su ankščiau žuvusiais lakūnais.
Kapt. J.Pyragius
Šaltinis: Kardas 1927 nr.20
El.publikavimui parengė: Nerijus Korbutas, 2008 Vinco Mačioko gyvenimo įvykių chronologija